2016-03-29 Nr. AB-7110-3-61-3-06846-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-818-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06846-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2013 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6643 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti skundą“.

Pareiškėjas nurodė, kad per masines informavimo priemones kompetentingi šalies pareigūnai nuolat teikia pažadus apie tai, jog artimiausiu metu neišmokėta pensijos dalis bus sugrąžinta. Tokie pažadai ir galiojantys teisės aktai neleido turėti pagrįstų abejonių dėl jo teisių pažeidimų. Iki šiol turėjo teisėtą lūkestį, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija jam bus išmokėta visa, nes ją užsidirbo sąžiningai dirbdamas ir mokėdamas mokesčius. Nurodė, kad apie neteisėtą pensijos sumažinimą nebuvo informuotas atskiru sprendimu. Dėl antikonstitucinio įstatymo sužinojo 2012 m., paviešinus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. 2013 m. suvokęs apie savo teisių pažeidimą privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka kreipėsi į VSDFV dėl pažeistų teisių gynimo.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 76–81, 82–87) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 3 metų terminas skundui paduoti dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų) buvo praleistas, nes šis terminas skaičiuojamas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Pirmą kartą pareiškėjui sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio 26 d., o pareiškėjas dėl to pirmą kartą į VSDFV kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 12 d. Pareiškėjui buvo suteiktas terminas pateikti įrodymus, kad terminas buvo praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Įvertinusi pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 30 d. patikslinto skundo argumentus, VSDFV nusprendė, jog jie neįrodo, kad 3 metų terminą pareiškėjas praleido dėl svarbių aplinkybių, todėl neturėjo pagrindo atnaujinti skundo padavimo termino ir 2013 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6643 teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Kauno skyrius) atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 107–113) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog jis apie savo pažeistas teises sužinojo tik paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, prieštarauja teisinei logikai, protingumo bei teisingumo kriterijams. Teigė, kad pareiškėjas apie sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. sausio mėn., nuo tada ir turėtų būti skaičiuojamas 3 metų terminas skundui paduoti. Pažymėjo, kad, netaikant teisės aktuose nustatytų terminų ginant pažeistas teises, valstybėje susiklostytų piktnaudžiavimo savo teisėmis situacija, kai asmenys skųstų institucijų sprendimus, nepaisydami jokių terminų, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu (II t., b. l. 51–55) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl VSDFV 2013 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6643 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta valstybinė socialinio draudimo pensija, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) inter alia 8 straipsnio 1 dalimi.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje. Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Teismas nustatė, kad pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 22 d. prašymas VSDFV Kauno skyriui pripažintinas skundu Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Gavęs neigiamą atsakymą, pareiškėjas kreipėsi ir į VSDFV. Taigi pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, siekė pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau VSDFV atsisakė atnaujinti praleistą 3 metų skundo padavimo terminą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui pirmą kartą sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio 26 d. Konstatavo, jog pareiškėjas, kreipdamasis su 2013 m. rugpjūčio 22 d. prašymu į VSDFV Kauno skyrių, praleido paminėtą 3 metų terminą. Faktines aplinkybes, dėl kurių buvo praleistas terminas, pareiškėjas VSDFV nurodė 2013 m. rugsėjo 30 d. patikslintame skunde. VSDFV dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių skundžiamu VSDFV 2013 m. spalio 10 d. sprendimu padarė išvadą, kad jos nesudaro pakankamo pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Teismas, spręsdamas skundžiamo atsakovo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, vertino tas aplinkybes, kurios buvo nurodytos pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 30 d. prašyme ir kurias įvertinusi VSDFV priėmė skundžiamą 2013 m. spalio 10 d. sprendimą.

Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog asmenims, kurie skundą pateikia praleidę nustatytą terminą, taikomas reikalavimas įrodyti, kad tokį termino praleidimą lėmė svarbios priežastys, kurias asmuo turi pagrįsti tam tikrais dokumentais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija paminėtoje 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat yra pažymėjusi, kad termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą, kuris yra pakankamai ilgas ginčui inicijuoti. Nustatė, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. patikslintame skunde pareiškėjas tokiomis priežastimis iš esmės įvardijo tai, jog 1) apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo ir 2) iki šiol pagrįstai tikėjosi, jog neišmokėta pensijos dalis jam bus išmokėta.

Teismas pažymėjo, jog subjektyvų supratimą apie pažeistas teises pareiškėjas sieja su paminėtu Konstitucinio Teismo nutarimu. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-30-822/2015). Be to, teismas konstatavo, kad pareiškėjas tiek į VSDFV Kauno skyrių, tiek ir į VSDFV kreipėsi praėjus daugiau nei 1,5 metų po paminėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, kai 2012 m. vasario mėn. nustatytas 3 metų terminas dar nebūtų buvęs praleistas. Tokį delsimą pareiškėjas sieja su tuo, kad dėl valdžios atstovų viešų pasisakymų jis įgijo teisėtą lūkestį, jog neišmokėta pensijos dalis bus sugrąžinta. Pareiškėjo pažeistos teisės gynimo realizavimas nagrinėjamu atveju nėra priklausomas nuo kokių nors papildomų veiksmų (pavyzdžiui, specialiojo įstatymo priėmimo ar kt.). Pareiškėjas, manydamas, kad jam taikoma teisės norma pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV galėjo kreiptis iš esmės bet kada. Priešingas situacijos vertinimas prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma tam tikrų terminų.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas termino atnaujinimą galbūt sąlygojančias aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, jog egzistavo tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai sukliudžiusios jam laiku atlikti būtinus veiksmus savo teisėms realizuoti, t. y. laiku kreiptis į VSDFV, pateikiant skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo. VSDFV (kaip privaloma išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą praleisto termino neatnaujinti ir palikti pareiškėjo skundus nenagrinėtus, kaip tai yra numatyta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punkte, todėl skundžiamas VSDFV 2013 m. spalio 10 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 61–67) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Yra senyvo amžiaus, neturi teisinių žinių, dėl savo ir sutuoktinės O. S. sveikatos būklės objektyviai negalėjo per 3 metų terminą kreiptis su skundu dėl pensijos išmokėjimo, o teismas nevertino šių aplinkybių. Visos aplinkybės laikytinos svarbiomis, jog terminas skundui paduoti būtų atnaujintas, kadangi jos yra objektyvios ir nepriklausančios nuo jo valios.

2. Teismas nesudarė galimybės, jog skundai ir prašymas būtų išnagrinėti ikiteismine tvarka, tuo ignoravo tiek savo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytas išvadas šioje byloje, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje.

3. Teismas nepagrįstai neišsprendė ginčo iš esmės, nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ginčo klausimais, bei pažeidė jo teisę gauti pensiją iki gyvos galvos. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija ir valia dėl pensijos nepriemokos yra aiški, nors atsakovas ir atsisakė nagrinėti skundus. Pensijos nepriemokos priteisimas nepažeistų Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyros, be to, būtų užtikrinta veiksminga jo teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Pensija buvo sumažinta neteisėtai, turi teisę apginti savo pažeistas teises. Teismas nepagrįstai užkirto teisę apginti savo teises ir teisėtus interesus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 73–76) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjo skundas nebuvo išnagrinėtas įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Termino atnaujinimo klausimas yra išspręstas ir dėl jo yra įsigaliojusi teismo nutartis. Teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai sprendė klausimą tik dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6643. Netgi įvertinus visus pareiškėjo pridėtus medicininius dokumentus, jis turėjo galimybę kreiptis į VSDFV dėl sumažintos pensijos nepraleisdamas 3 metų termino. VSDFV Kauno skyrius neturėjo pareigos informuoti pareiškėjo dėl perskaičiuotos pensijos mokėjimo. VSDFV 2013 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6643, atsisakiusi nagrinėti pareiškėjo skundą, paduotą praleidus ginčo metu (t. y. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnyje nustatytą 3 metų apskundimo terminą, veikė teisingai ir tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas. VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. PE_SP15-46791 ir jį lydintis raštas visiškai nesusiję su pareiškėjo skundų ir prašymų nagrinėjimu. Pastebi, kad VSDFV Kauno skyrius 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 10.33.C-27490 yra pateikęs į bylą kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą. Nesutinka, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo (VSDFV Kauno skyriui), tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi su 2013 m. rugpjūčio 22 d. prašymu į VSDFV Kauno skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių, prašydamas išmokėti neteisėtai sumažintą pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (I t., b. l. 121);

2) VSDFV Kauno skyriaus 2-asis pensijų skyrius 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. (10.1) S-60593 nurodė, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo patenkinti prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo (I t., b. l. 122–123);

3) VSDFV 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6266 pagal pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 12 d. skundą nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV su šiuo skundu išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, praleido nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, tačiau iki 2013 m. spalio 7 d. gali pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti (I t., b. l. 90–91). Svarbu pažymėti, kad aptariamo VSDFV sprendimo priėmimo aplinkybės bei jo turinys jau buvo įvertinta ir nustatyta, jog VSDFV ginčo dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo neišnagrinėjo iš esmės. Šiuo klausimu yra įsiteisėjusios Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis (I t., b. l. 28–30, 70–74). Apeliacinę bylą nagrinėjančiai kolegijai nesuteikta teisė peržiūrėti nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir padarytų išvadų. Tai pažymėjo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje 2015 m. kovo 25 d. nutartyje (I t., b. l. 168–172);

4) 2013 m. spalio 4 d. VSDFV gautas pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 30 d. patikslintas skundas, kuriame nurodyta, kad negavo jokio sprendimo dėl pensijos dalies sumažinimo, o apie neteisėtą pensijos sumažinimą sužinojo paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, buvo žadama grąžinti pensiją (I t., b. l. 92–93);

5) VSDFV 2013 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6643 (kuris skundžiamas šioje administracinėje byloje) nusprendė, kad pareiškėjo patikslintame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti; pažymėjo, jog rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriėmė, todėl jokio sprendimo iš VSDFV Kauno skyriaus negavo, o sprendimu laikytinas perskaičiuotos pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn. Vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 31 punktu, VSDFV atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Kauno skyriaus sprendimui apskųsti ir nusprendė nenagrinėti 2013 m. rugsėjo 12 d. skundo bei 2013 m. rugsėjo 30 d. patikslinto skundo (I t., b. l. 94–95);

6) pareiškėjas 2013 m. lapkričio 12 d. kreipėsi su 2013 m. lapkričio 12 d. skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą (I t., b. l. 1–5, 27).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Kauno skyriaus 2-ajam pensijų skyriui paduotas 2013 m. rugpjūčio 22 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio 26 d. (I t., b. l. 100), kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų.

Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją.

Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo), tikėjimasis, jog neišmokėta pensijos dalis jam bus išmokėta, praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažinta (laikoma) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija sutinka su atsakovo VSDFV ir pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada.

Pasisakydama dėl pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų dėl sveikatos būklės (II t., b. l. 25–39), kolegija, viena vertus, pažymi, kad šie įrodymai pareiškėjo nebuvo pateikti VSDFV, todėl jie negali turėti įtakos, sprendžiant klausimą dėl paminėto VSDFV 2013 m. spalio 10 d. sprendimo pagrįstumo. Kita vertus, kolegija pažymi, jog, atsižvelgiant į pakankamai ilgą (3 m.) terminą iškelti ginčą dėl paminėto pensijos sumažinimo teisėtumo, šiuose medicininiuose dokumentuose nurodyti sveikatos būklės pablogėjimo laikotarpiai negali būti pripažinti reikšmingais ta prasme, kad tai būtų galima pripažinti pakankamu pagrindu atnaujinti aptariamą 3 metų terminą.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė