2018-04-25 Nr. AB-8387-3-61-3-03625-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3727-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03625-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. V. (E. V.) ir L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. V. (E. V.) ir L. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai Rusijos Federacijos piliečiai E. V. ir L. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1636(01738,01739) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiams E. V. ir L. V. panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti pareiškėjams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai nurodė, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjus reikšmingų faktinių aplinkybių. Pareiškėjų teigimu, atsakovas rėmėsi ne objektyviais duomenimis grįstomis išvadomis, o subjektyviu aplinkybių interpretavimu ir neįvertinus jų pateiktų dokumentų. Paaiškino, kad pareiškėjas E. V. 2016 m. balandžio 6 d. su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „IJ Solutions“ (toliau – ir Bendrovė) sudarė darbo sutartį. 2017 m. balandžio 10 d. buvo sudarytas papildomas susitarimas dėl darbo sutarties pakeitimo, kuriuo buvo nustatyta, jog darbdavys įsipareigoja mokėti pareiškėjui 2 500 Eur dydžio darbo užmokestį. Papildomo susitarimo 4 punkte buvo nurodyta, kad papildomas susitarimas ir juo nustatomi darbo sutarties pakeitimai įsigalioja kitą darbo dieną po leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pareiškėjas E. V. atsiėmė leidimo laikinai gyventi kortelę tik 2017 m. liepos mėnesį, o Bendrovė, vadovaudamasi 2017 m. balandžio 10 d. susitarimo 4 punktu, 2017 m. liepos 7 d. sudarė susitarimą, kuriuo buvo nustatyta, jog 2017 m. balandžio 10 d. susitarimo dėl darbo sutarties pakeitimai įsigalioja nuo 2017 m. liepos 7 d., todėl Migracijos departamentas nepagrįstai vertino, kad 2 500 Eur darbo užmokestis bus mokamas nuo 2017 m. balandžio 11 d.

3. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo E. V. darbas yra tiesiogiai susijęs su aukštojo mokslo sektoriaus ryšių bei sąveikos plėtojimu, o aukštosiose mokyklose vasaros laikotarpiu yra atostogų metas, todėl pareiškėjas 2017 m. liepos 5 d. ir 2017 m. liepos 31 d. pateikė prašymus dėl kasmetinių atostogų suteikimo. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 130 straipsnio 1 dalį kasmetinių atostogų laiku darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis (atostoginiai). Apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis (atostoginiai). Atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. balandžio, gegužės ir birželio mėnesiais pareiškėjo atlyginimas buvo skaičiuojamas pagal faktiškai per mėnesį dirbtų valandų skaičių, atitinkamai buvo apskaičiuotas ir vidutinis darbo užmokestis (atostoginiai). Rugsėjo mėnesį pareiškėjas E. V. grižo iš kasmetinių atostogų ir jam buvo mokamas pagal 2017 m. balandžio 10 d. susitarimą nustatytas 2 500 Eur dydžio darbo užmokestis, todėl, pareiškėjų nuomone, atsakovo teiginiai, kad pareiškėjui E. V. iki 2017 m. spalio 13 d. buvo mokamas tik 9,28 Eur mėnesinis darbo užmokestis yra nepagrįsti.

4. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo išvada, jog E. V. neturi pakankamai pragyvenimo lėšų bei negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai pabrėžė, jog kartu su 2017 m. balandžio 12 d. prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pateiktas išrašas iš asmeninės banko sąskaitos, patvirtinantis, kad pareiškėjai turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą (II t., b. l. 1–6) prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. gegužės 18 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui E. V. išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2017 m. birželio 29 d. ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 41 punktu bei 441 straipsniu, priėmė sprendimą išduoti naują leidimą laikinai gyventi trejiems metams atvykimo dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagrindu. Pareiškėjas E. V. 2017 m. gegužės 25 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą įforminti leidimą laikinai gyventi, tačiau neatvyko atsiimti pagamintos leidimo laikinai gyventi kortelės iki galiojo jo ankstesnis leidimas laikinai gyventi, nors pareiškėjas, siekdamas legalaus buvimo tęstinumo, tą turėjo padaryti per 14 dienų nuo sprendimo apie turimo leidimo laikinai gyventi panaikinimą ir naujo leidimo laikinai gyventi išdavimą įteikimo dienos. Pažymėjo, kad pareiškėjas leidimo laikinai gyventi kortelės atvyko atsiimti tik 2017 m. liepos 3 d., nors naujas leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2017 m. gegužės 25 d. Atsakovo teigimu, leidimo laikinai gyventi išdavimo diena yra laikoma būtent 2017 m. gegužės 25 d., todėl pagal pateikto 2017 m. balandžio 10 d. papildomą susitarimą dėl darbo sutarties pareiškėjas už darbą UAB „IJ Solutions“ nuo 2017 m. gegužės 26 d. turėjo pradėti gauti 2 500 Eur darbo užmokestį, tačiau pareiškėjui E. V. nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. spalio 13 d. buvo mokamas ne didesnis negu 11,60 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Tai taip pat patvirtina, kad kartu su prašymu pateiktame tarpininkavimo rašte nurodyti duomenys, kad gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu Bendrovė įsipareigoja laiku mokėti darbo sutartimi sulygtą darbo užmokestį (2 500 Eur), neatitinka faktinės tikrovės. Taigi ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas tuo, kad pareiškėjas E. V. neatitinka sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal Įstatymo 441 straipsnyje nustatytas sąlygas, kadangi jis negauna darbo užmokesčio, kuris būtų ne mažesnis nei 3 vidutinio bruto darbo užmokesčio dydžiai.

7. Migracijos departamentas nesutiko, kad leidimo laikinai gyventi išdavimas turi būti siejamas su data, kada užsienietis atvyko į Migracijos departamentą atsiimti pagamintos leidimo laikinai gyventi kortelės. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) nuostatas leidimo laikinai gyventi įteikimas neįeina į leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūrą. Leidimo laikinai gyventi įteikimas yra sąlygojamas išimtinai paties užsieniečio veikimo ar neveikimo, t. y. įteikimo data priklauso nuo to, kada užsienietis atvyksta atsiimti dokumento.

8. Pažymėjo, kad pareiškėjo E. V. sutuoktinės pareiškėjos L. V. teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė, todėl pareiškėjui, kaip sutuoktinės kvietėjui, panaikinus leidimą laikinai gyventi, L. V. taip pat buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

9. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, jog nei Įstatyme, nei Apraše nėra nurodytos pareigos visais atvejais vykdyti užsieniečio apklausą – Aprašo 84 punkte numatyta, kad apklausa yra organizuojama jos prireikus. Migracijos departamento manymu, nagrinėjamu atveju buvo atlikti kiti veiksmai, kurių rezultatų objektyvumu ir aktualumu Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjų E. V. (E. V.) ir L. V. skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas E. V. 2017 m. balandžio 12 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašyme buvo nurodyta, kad jam bus mokamas 2 500 Eur mėnesinis darbo užmokestis. 2017 m. gegužės 18 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti ankstesnį E. V. leidimą ir išduoti jam naują leidimą, galiojantį trejus metus. 2017 m. gegužės 25 d. E. V. buvo įformintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantis iki 2020 m. gegužės 25 d. 2017 m. gegužės 25 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikė ir E. V. žmona L. V.. Jai Migracijos departamento 2017 m. birželio 7 d. sprendimu buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduotas naujas leidimas, galiojantis iki 2020 m. gegužės 25 d. Migracijos departamentas, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenis, nustatė, jog E. V. UAB „IJ Solutions“ buvo įdarbintas 2016 m. liepos 13 d. Nuo įdarbinimo pradžios iki 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovėje jam buvo mokamas minimalus darbo užmokestis, o nuo 2017 m. sausio 1 d. jam buvo mokamas 9,28 Eur mėnesinis darbo užmokestis.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad E. V., teikdamas prašymą dėl leidimo išdavimo, nepateikė Lietuvos darbo biržos sprendimo, kad jo darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, tačiau pateikė Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nurodytą Bendrovės įsipareigojimą, pagal kurį UAB „IJ Solutions“ įsipareigojo pareiškėjui E. V. mokėti 2 500 Eur mėnesinį darbo užmokestį.

13. Teismas, remdamasis Sodros informacinės sistemos 2017 m. spalio 12 d. duomenimis, nustatė, kad pareiškėjui E. V. Bendrovėje nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo mokamas tik 9,28 Eur arba 11,6 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas E. V. neatitiko Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų, nes negavo darbo užmokesčio, kuris būtų ne mažesnis kaip 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai.

14. Pirmosios instancijos teismas taip pat kritiškai vertino pareiškėjų teiginius, kad Migracijos departamentas netinkamai vertino jų pateiktus dokumentus, nepagrįstai neatsižvelgė į darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui terminus bei pareiškėjui E. V. suteiktas atostogas. Teismas pažymėjo, jog pagal Migracijos departamentui pateikto 2017 m. balandžio 10 d. papildomo susitarimo dėl darbo sutarties Nr. 45 pakeitimo 4 punktą, darbo sutarties pakeitimai, pagal kuriuos pareiškėjui mokamas 2 500 Eur mėnesinis darbo užmokestis, įsigalioja kitą darbo dieną po leidimo laikinai gyventi išdavimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai sutapatino leidimo laikinai gyventi įforminimą (išdavimą) bei įforminto leidimo atsiėmimą. Pagal Aprašo nuostatas leidimo laikinai gyventi išdavimas apima sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priėmimą bei tokio leidimo įforminimą. Nagrinėjamu atveju leidimas pareiškėjui įformintas, t. y. leidimo išdavimo procedūra baigta – 2017 m. gegužės 25 d., todėl nuo šios datos skaičiuotinas ir terminas, nuo kurio pareiškėjas E. V. turėjo gauti 2 500 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Pareiškėjo pateikti įrodymai apie Sodrai teikiamų duomenų tikslinimą, pagal kuriuos E. V. nuo 2017 m. rugsėjo mėn. vis dėlto yra mokamas 2 500 Eur darbo užmokestis Migracijos departamento sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturėjo, nes nepaneigė fakto, jog pareiškėjas tokio darbo užmokesčio negavo nuo 2017 m. gegužės 26 d. Kadangi pareiškėjas E. V. neatitiko ir Įstatymo 441 straipsnio 6 dalies sąlygų, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 18 punktuose nustatytais pagrindais. Be to, teismas pažymėjo, kad esant oficialiems duomenims apie pareiškėjui mokamą darbo užmokestį, kuriais nėra pagrindo abejoti ir iš kurių galima spręsti apie pareiškėjo atitiktį Įstatymo reikalavimas, paties užsieniečio apklausos vykdymas nėra tikslingas.

15. Teismas sutiko su pareiškėjais, jog išvada, kad E. V. neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje, nėra pakankamai pagrįsta. Pareiškėjai lėšų pragyventi galėjo turėjo ne tik iš Bendrovės, bet ir iš kitų šaltinių, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo nepanaikinti pareiškėjui E. V. išduoto leidimo.

16. Remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, teismas nurodė, jog pareiškėjai L. V. leidimas laikinai gyventi buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu, todėl panaikinus leidimą jos sutuoktiniui, Migracijos departamentas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą panaikinti ir leidimą, išduotą pareiškėjai L. V..

III. 17. Pareiškėjai E. V. ir L. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą ir jų skundą tenkinti.

18. Pareiškėjai teigia, kad remiantis Sodros išrašu paskutiniai duomenys apie E. V. darbo užmokestį yra už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., tačiau šie duomenis neatitiko Sprendimo priėmimo metu (2017 m. spalio 13 d.) buvusios faktinės situacijos. Pareiškėjas E. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamento Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos tai, kad jam nuo 2017 m. rugsėjo buvo mokamas 2 500 Eur dydžio darbo užmokestis, neturi. Pareiškėjai pažymi, jog teismui buvo pateikti išsamūs paaiškinimai, kad atlyginimas nuo 2017 m. gegužės 26 d. E. V. buvo mokamas, tačiau į teismo analizuotą laikotarpį pateko ir atostogų periodas (nuo 2017 m. liepos 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d.), kurio metu buvo mokami atostoginiai.

19. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, dėl papildomų paaiškinimų apie darbo užmokesčio mokėjimą ar jo apskaičiavimą, nesikreipė nei į Bendrovę, nei į patį pareiškėją E. V.. Be to, pagal Aprašo 84.2 punktą, prieš priimant ginčijamą Sprendimą, privalėjo būti organizuojama užsieniečio apklausa raštu ir pareikalauta pateikti papildomus dokumentus.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamento Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nebuvo kreipęsis į Lietuvos darbo biržą, kad ši įstaiga priimtų sprendimą, jog užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius pagal Įstatymo 441 straipsnį, vadinasi, pareiškėjo atžvilgiu taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatytą išimtį nebuvo pagrindo.

22. Pareiškėjo atveju leidimo laikinai gyventi išdavimo diena yra laikoma Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos centrinio duomenų banke nurodyta data, t. y. 2017 m. gegužės 25 d. Vadinasi, pagal Migracijos departamentui pateikto 2017 m. balandžio 10 d. papildomo susitarimo dėl darbo sutarties Nr. 45 pakeitimo 4 punktą, kuriame nurodoma, kad darbo sutarties pakeitimai įsigalioja kitą darbo dieną po leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas už darbą UAB „IJ Solutions“ nuo 2017 m. gegužės 26 d. turėjo pradėti gauti 2 500 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Tačiau, Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjui nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos aukštos profesinės kvalifikacijos pagrindu, t. y. 2017 m. gegužės 25 d., iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2017 m. spalio 13 d., buvo mokamas ne didesnis negu 11,60 Eur mėnesinis darbo užmokestis.

23. Atsakovas pareiškėjo teiginius, susijusius su leidimo laikinai gyventi įteikimo diena, taip pat pareiškėjo skunduose nurodoma aplinkybę, jog 2 500 Eur mėnesinis darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas, nes jis atostogavo, laiko nepagrįstais. Atsakovo nuomone, šie pareiškėjo teiginiai yra prieštaringi, nes tuomet, remiantis pareiškėjo logika, jis 2 500 Eur mėnesinį darbo užmokestį turėjo gauti nuo 2017 m. liepos 4 d., t. y. kitą darbo dieną po leidimo laikinai gyventi kortelės atsiėmimo, tačiau to nebuvo. Remiantis Sodros duomenimis, nustatyta, kad už 2017 m. liepos mėn. pareiškėjui sumokėtas 11,60 Eur, o už 2017 m. rugpjūtį – 9,28 Eur darbo užmokestis. Taigi, 2017 m. spalio 12 d. Sodros duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. liepos pradžioje, iki atostogų pradžios, nebuvo įmonėje pradėjęs dirbti visą darbo laiką pagal Migracijos departamentui pateiktą darbo sutartį, kurioje buvo nurodytas 2 500 Eur darbo užmokestis.

24. Atsakovas mano, kad nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą turėtų būti vadovaujamasi tais faktiniais duomenimis, kurie buvo surinkti iki ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atsakovo teigimu, byloje turėtų būti vadovaujamasi 2017 m. spalio 12 d. Sodros išrašu, o ne pareiškėjo atstovo pateiktu 2018 m. sausio 16 d. Sodrai pateiktu prašymu pakoreguoti deklaruotą pareiškėjo darbo užmokestį atgaline data.

25. Migracijos departamentas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais dėl teisės pateikti paaiškinimus nesuteikimo. Nei Įstatyme, nei Aprašo 84 punkte nėra nurodytos pareigos visais atvejais vykdyti užsieniečio apklausą – šiame punkte numatyta, kad apklausa yra organizuojama prireikus. Migracijos departamento manymu, šuo atveju tokios būtinybės nebuvo, kadangi, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte nurodyto leidimo laikinai gyventi keitimo pagrindą ir ar nėra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi, buvo atlikti kiti veiksmai, kurių rezultatų objektyvumu ir aktualumu Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti.

26. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog panaikinant leidimą laikinai gyventi buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, nes tai turės įtakos jo pradėtiems projektams. Aplinkybė, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad Migracijos departamentas, nustatęs Įstatyme įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, neturi teisės priimti sprendimą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1636(01738,01739) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiams E. V. ir L. V. panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pareiškėjas E. V. 2017 m. balandžio 12 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą UAB „IJ Solutions“. Prie prašymo buvo pridėtas UAB „IJ Solutions“ tarpininkavimo raštas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui E. V. bus mokamas 2 500 Eur mėnesinis darbo užmokestis (II t., b. l. 41).

29. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-518, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi ir 40 straipsnio 1 dalies 41 punktu, nusprendė panaikinti ankstesnį pareiškėjo E. V. leidimą laikinai gyventi ir išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį trejus metus.

30. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2017 m. birželio 7 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai L. V. ir išduoti jai naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. gegužės 25 d. (iki galios jos sutuoktinio E. V. leidimas laikinai gyventi).

31. Atsakovas, patikrinęs duomenis Sodros informacinėje sistemoje, nustatė, kad pareiškėjui E. V. UAB „IJ Solutions“ nemokėjo 2 500 Eur mėnesinio darbo užmokesčio. Todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 18 punktais bei 3 dalimi, atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą.

32. Pareiškėjai savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog, jų nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino pateiktų duomenų apie tai, kad E. V. nuo 2017 m. gegužės 26 d. nebuvo mokamas pilnos apimties mėnesinis darbo užmokestis, nes, pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog į ginčui aktualų laikotarpį pateko ir pareiškėjo E. V. atostogų periodas (nuo 2017 m. liepos 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d.), kurio metu vidutinis darbo užmokestis (atostoginiai), buvo apskaičiuojamas taikant paskutinių trijų mėnesių su darbo santykiais susijusių pajamų vidurkį.

33. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija patikrins tik aplinkybių, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas, kontekste.

34. Pareiškėjui E. V. 2017 m. gegužės 25 d. buvo įformintas (išrašytas) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7410515, galiojantis iki 2020 m. gegužės 25 d., kurį jis atsiėmė 2017 m. liepos 3 d. (II t., b. l. 82–83; 90–91).

35. Administracinė procedūra pagal pareiškėjo E. V. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo užbaigta įforminus (išrašius) pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7410515, kuris nuo jo įforminimo (išrašymo) dienos (2017 m. gegužės 25 d.) įgavo teisinę galią.

36. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktu, nustatančiu, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 441 straipsnio nuostatas, nes, atsižvelgiant į Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunkčio (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) nuostatas buvo pateiktas darbdavio (nagrinėjamu atveju UAB „IJ Solutions“) įsipareigojimas įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai.

37. Taigi po to, kai pareiškėjui E. V. buvo įformintas (išrašytas) leidimas laikinai gyventi, jis turėjo atitinti Įstatyme nustatytas sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas minėtas leidimas, t. y. UAB „IJ Solutions“ jam turėjo mokėti sutartą 2 500 Eur mėnesinį darbo užmokestį, kuris buvo ne mažesnis negu 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai.

38. Iš Sodros informacinės sistemos duomenų 2017 m. spalio 12 d. išrašo (II t., b. l. 81) matyti, kad pareiškėjui E. V. už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. UAB „IJ Solutions“ sumokėjo 11,6 Eur darbo užmokestį, o už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. – 9,28 Eur darbo užmokestį.

39. Nors, pareiškėjų teigimu, E. V. nuo 2017 m. liepos 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. atostogavo ir jam turėjo būti mokamas vidutinis darbo užmokestis (atostoginiai), tačiau, pažymėtina tai, jog apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, kai darbuotojui apmokama už kasmetines atostogas, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis (Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496, 5.1 punktas), todėl, apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, išmokėtą pareiškėjui E. V. atostogų metu, turėjo būti atsižvelgta į tai, jog, kad po leidimo laikinai gyventi įforminimo E. V. iki atostogų turėjo būti mokamas 2 500 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Pagal minėtus Sodros informacinės sistemos duomenis E. V. už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. UAB „IJ Solutions“ sumokėjo 11,6 Eur, o už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. – 9,28 Eur, bet, įvertinus paminėtas aplinkybes, UAB „IJ Solutions“ mokėtina pareiškėjui E. V. atostoginių suma turėjo būti žymiai didesnė.

40. Pareiškėjai pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, kad UAB „IJ Solutions“ 2018 m. sausio 16 d. patikslino Sodrai teikiamus duomenis, pagal kuriuos E. V. nuo 2017 m. rugsėjo mėn. yra mokamas 2 500 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, priėjo pagrįstą išvadą, jog ginčijamo Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui tai įtakos neturi, nes nepaneigia fakto, jog po leidimo laikinai gyventi įforminimo iki 2017 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas E. V. tokio mėnesinio darbo užmokesčio negavo. Tai yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas E. V. po leidimo laikinai gyventi išdavimo neatitino sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, taip pat neatitiko Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 18 punktai).

41. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų E. V. (E. V.) ir L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys