2018-03-14 Nr. AB-5375-3-61-3-00611-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-209-822/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00611-2016-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 57.1.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. (S. F.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. F. (toliau

– ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Paaiškino, kad nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atvykus į Lukiškių TI-K jis nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros sąlygų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas. Kameros buvo nuolat perpildytos, todėl jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Kamerose įrengti staliukai buvo labai maži, o prie jų buvo pritvirtintos tik dvi kėdės, todėl vienu metu visi kameroje esantys asmenys pavalgyti negalėjo. Kamerose būdavo tamsu, drėgna, trūko oro, nuo sanitarinio mazgo sklisdavo nemalonus kvapas, nes jis nuo gyvenamosios patalpos buvo atitvertas tik 1,2 m aukščio sienele ir neturėjo atskiros ventiliacijos. Kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Lukiškių TI-K kiemeliai netvarkomi, nėra pastogės. Pasivaikščioti pareiškėjas buvo išvedamas tik vienai valandai per parą, o esant blogam orui – iš viso nevedamas. Atvykęs į Lukiškių TI-K pareiškėjas nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau vis tiek buvo patalpintas į kameras kartu su rūkančiais asmenimis. Be to, teigė, kad jis nuolat buvo kilnojamas iš vienos kameros į kitą ir tai sukėlė jam diskomfortą. Pažymėjo, jog jis buvo kalinamas kartu su asmenimis, kurie anksčiau yra atlikę laisvės atėmimo bausmes. Dėl tokių sąlygų jis pasidarė irzlus, nervingas, sunkiai užmigdavo, pablogėjo jo sveikata, patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

3. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 16–25).

4. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus resursus. Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Nurodė, jog daugelis Lukiškių TI-K asmenų kaip stalą naudoja kameroje esančią medinę spintelę. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengti iškvietimo mygtukai, tačiau suimtieji bei nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja kameras. Lukiškių TI-K pažymėjo, jog kamerose yra tiekiamas šaltas vanduo, langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolat valomi ir barstomi, pasivaikščioti kalinamieji išvedami laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 ir 10 straipsnių reikalavimų. Jokie teisės aktai nenustato kiemelio ploto, tenkančio vienam asmeniui. Atsakovas taip pat nurodė, jog pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K jis iš karto pasirašytinai buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, teisėmis bei pareigomis ir draudimais, tai patvirtina jo parašas asmens byloje. Pareiškėjo perkėlimai yra vykdomi siekiant užkirsti kelią autoagresijos atvejams bei suteikti geresnes sąlygas. Nurodė, jog skirstant asmenis į kameras yra atsižvelgiama į asmens pageidavimą būti laikomu kartu su nerūkančiaisiais. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui S. F. 1 440 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K (b. l. 68–73). 6. Teismas nurodė, jog reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d.) – iš viso 155 dienas, 11 dienų vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 144 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. 7. Teismas vadovavosi 2010 m. balandžio 11 d. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 21 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės)

14.5 punktu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde neneigė, jog sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara, o Lukiškių TI-K nurodė, kad visi sanitariniai mazgai atskirti 1,5 m sienele, teismas, vadovaudamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis, pripažino, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Negalima sutikti su pareiškėju, kad sienelės buvo tik 1,2 m aukščio, nes iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų turinio buvo matyti, jog toks pažeidimas niekada nebuvo nustatytas. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių, todėl šis pareiškėjo nurodytas pažeidimas laikytas nepagrįstu.

8. Pagal Higienos normos 24 punktą, kameros vėdinamos per langus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Higienos normos reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi. Įvertinus patikrinimo aktus, matyti, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais apšvietos, šilumos ir drėgmės pažeidimai buvo užfiksuoti, tačiau jie buvo nežymūs ir esant galimybei pašalinami.

Pažymėta, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl pažeidimų kreipėsi į administraciją. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu jam kalint konkrečioje kameroje buvo neužtikrinti apšvietimo bei drėgmės kiekio reikalavimai. Pabrėžta, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nebuvo pagrindo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K 2013 m. buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, o 2015 m. sausio 2 d. – su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios atliko kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus.

9. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Nagrinėjamu atveju, nei atsiliepime į pareiškėjo skundą, nei kitoje atsakovo pateiktoje medžiagoje nebuvo įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl draudimo rūkyti kamerose neįgyvendinimo, todėl, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, negalima teigti, kad Lukiškių TI-K administracija tinkamai įgyvendino šį draudimą. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis. Teismas, vertindamas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, atsižvelgė į aplinkybę, kad Lukiškių TI-K galimai ne visada buvo tinkamai užtikrintas draudimas rūkyti.

10. Remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo

29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, todėl šiuo atžvilgiu pažeidimas nėra nustatytas. Be to, įvertinus atsakovo atsiliepime pateiktą informaciją, daryta išvada, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti. Pareiškėjo teiginiai dėl vietos pasivaikščiojimo kiemelyje trūkumo nepagrįsti, kadangi teisės aktuose nėra nustatyto minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.

11. Pareiškėjas taip pat teigė, kad jis tinkamai nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros sąlygų teikimo įstaigoje tvarką bei tai, jog kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog pareiškėjas buvo supažindintas su jam taikomomis taisyklėmis pasirašytinai, tačiau teismas iš dalies sutiko su pareiškėju, jog per trumpą laiko tarpą pareiškėjas galimai negalėjo tinkamai įsigilinti į jam taikomus ribojimus bei susipažinti su visomis jo teisėmis, todėl konstatuota, jog pareiškėjas buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, tačiau tai buvo padaryta ne visiškai tinkamai.

12. Teismas sutiko su pareiškėju, jog dėl kamerų perpildymo kameroje esančio staliuko su dviem kėdėmis kalinamiems asmenims galėjo neužtekti, todėl ši aplinkybė taip pat vertinta pareiškėjo naudai, tačiau pažymėta, jog kalinamiesiems yra galimybė valgyti atsisėdus ant lovų.

13. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog jis buvo kalinamas pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį, nes buvo kalinamas kartu su asmenimis, kurie anksčiau yra atlikę laisvės atėmimo bausmes. Atsakovas teismui nepateikė jokių šį pareiškėjo teiginį paneigiančių argumentų, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo nuolat kilnojamas iš vienos kameros į kitą bei tai, kad Lukiškių TI-K yra nuolat perpildytas, daryta išvada, kad galimai tam tikrais laikotarpiais galėjo būti pažeistas Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis, todėl ši aplinkybė vertinta pareiškėjo naudai.

14. Nagrinėjamu atveju konstatuotas ploto, tenkančio vienam asmeniui pažeidimas bei tam tikri kameroms keliamų higienos reikalavimų pažeidimai, tai, kad pareiškėjas galimai buvo laikomas su rūkančiaisiais bei pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį, o taip pat tai, kad pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, kalinimas netinkamomis sąlygomis truko gana ilgą laiką. Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 1 440 Eur.

15. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, konstatuota, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmestas. Be kita ko, pažymėta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III.

16. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 84–87).

17. Atsakovo atstovas, atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

18. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo S. F. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 1 440 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

21. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia teiginiais, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė žalos jam padarymo fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertinus non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacijos instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų

24. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

25. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

26. Visų pirma, pažymėtina, kad nors pareiškėjas savo skunde buvo nurodęs, kad Lukiškių TI-K buvo nuo 2014 m. birželio

13 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d., Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą išplėtė ginčo laikotarpį ir nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2014 m. lapkričio

13 d. Ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai ir ginčo laikotarpiu laikytinas atsakovo nurodytasis laikotarpis.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio

11 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. iš 155 dienų, kai pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K, jis 144 dienas buvo kalinamas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, be to, dėl kamerų perpildymo kameroje esančio staliuko su dviem kėdėmis kalinamiems asmenims galėjo neužtekti, taip pat buvo tam tikri kameroms keliamų higienos reikalavimų (apšvietos, šilumos ir drėgmės) pažeidimai, pareiškėjas galimai buvo laikomas su rūkančiaisiais bei pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį, nes buvo kalinamas kartu su asmenimis, kurie anksčiau yra atlikę laisvės atėmimo bausmes, be to, nors pareiškėjas buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, tačiau tai buvo padaryta ne visiškai tinkamai.

28. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

29. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.

31. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

32. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 1 440 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

34. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

35. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nebuvo pagrindo tenkinti ir minėtą atsakovo atstovo prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė