2025-09-24 Nr. AB-14861-3-61-3-04184-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1108-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04184-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teimą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir atsakovas) 2025 m. liepos 9 d. nutarimą Nr.486, kuriuo jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. (toliau – ir Nutarimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje uždrausti atsakovui priimti nutarimą dėl M. K. atleidimo iš vidaus tarnybos.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi, be kita ko, netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas, vadovaudamasis aktualia teismų praktika, pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės – išskirtinio pobūdžio įsikišimas į teisinius santykius, kol dar ginčas neišspręstas, ir jų taikymas galimas tik tada, kai susidaro išskirtinės aplinkybės, rodančios, kad jų nepritaikius vėlesnis šalių grąžinimas į buvusią padėtį yra neįmanomas arba beveik neįmanomas. Įvertinęs skunde išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad tokių aplinkybių buvimo pareiškėjas neįrodė, nes jo akcentuojami tiek finansiniai praradimai, tiek asmeniniai nepatogumai gali būti kompensuojami įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas nustatė, kad prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindžia aplinkybe, kad, po pirmos tarnybinės nuobaudos paskyrimo, jam greitai buvo paskirta antra nuobauda, be to, yra žinoma, jog Vyriausybė parengė nutarimo projektą dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos. Kadangi yra duomenų, kad dėl teisinių santykių vidaus tarnyboje pradėti tyrimai, kuriuos inicijavo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Specialiųjų tyrimų tarnyba, šiuo atveju teisinga, objektyvu, tikslinga ir proporcinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos. Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2025 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. BV-109 pareiškėjui suteiktas pranešėjo statusas.

Teismas nurodė, kad negali imtis priemonių prevenciškai ginti pareiškėjo galbūt pažeistų teisių ir pažymėjo, kad tuo atveju, jei pareiškėjui bus padaryta žala, jis galės įstatymo nustatyta tvarka imtis teisinių priemonių žalai atlyginti, iš naujo kreiptis į teismą. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė, kokios negrįžtamai atitaisomos pasekmės gali kilti.

III. Pareiškėjas pateiktame atskirajame skunde prašo patenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą: panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutartį ir išspręsti prašymą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovui priimti nutarimą dėl M. K. atleidimo iš vidaus tarnybos.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai teigia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra išskirtinio pobūdžio įsikišimas į teisinius santykius, jų taikymas galimas tik tada, kai susidaro išskirtinės aplinkybės, nes įstatymo leidėjas įtvirtinęs reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto taikymą nenurodė, jog jos taikomos tik esant išskirtinėms sąlygoms.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas formaliai ir nesigilindamas į pareiškėjo individualią situaciją, priėmė sprendimą netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, iš priimtos nutarties nėra galimybės suprasti, kodėl teismas negali prevenciškai taikyti priemonių, jei tai įtvirtinta įstatymuose.

Pareiškėjas nurodo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pateikęs pakankamai rašytinių teisinių dokumentų, kurie patvirtina jo interesų galimo pažeidimo realumą (kad prieš pareiškėją vykdomi trys tarnybinio nusižengimo tyrimai), be to, apie pareiškėjui taikytą pranešėjo statusą ir pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto kišimosi į valstybės tarnautojo veiklą, ir šie duomenys patvirtina prašymo taikyti apsaugos priemones pagrindą ir grėsmės realumą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog prieš jį pradėti trys tarnybinių nusižengimų tyrimai, rodo ne objektyvų siekį nustatyti sistemines (duomenys neskelbtini) problemas ir jas spręsti, o operatyviai pakeisti (duomenys neskelbtini) vadovybę sau lojaliais pareigūnais. Pareiškėjui Generalinė prokuratūra suteikė pranešėjo statusą bei Specialiųjų tyrimų tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 288 straipsnį dėl kišimosi į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą.

Pareiškėjo nuomone, teismas jo prašymą sprendė formaliai, neatskleisdamas svarstomo prašymo, pateiktų duomenų esmės. Pareiškėjo prašymas laikinai uždrausti atleisti jį iš vidaus tarnybos atitinka tokio pobūdžio bylose taikytino prašymo pagrįstumą ir tokios priemonės taikymas užtikrintų šiuo metu vykdomų procedūrų sustabdymą, tuo pačiu šalių padėtis taptų stabili.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti jo skundą, todėl skundžiamoje nutartyje turėjo pareigą objektyviai vertinti duomenis apie tai, kad pareiškėjas įrodė, jog yra reali grėsmė, kad, nesulaukus paskirtų tarnybinių nuobaudų teisėtumo patikrinimo teisme, jį Vyriausybė ketina atleisti. Pareiškėjo pateikti rašytiniai duomenys leidžia vertinti, kad buvo siekiama jį atleisti iš pareigų dėl jo nevykdytų galbūt neteisėtų prašymų atlikti veiksmus ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, ir dėl to yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjas teigia pateikęs pakankamai realius įrodymus, ir pagrindęs prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo patektų įrodymų apie jam jau paskirtas ir ateityje ketinamas paskirti tarnybines nuobaudas, taip pat informacijos apie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro R. M. viešoje erdvėje pasirodžiusius pasisakymus dėl pareiškėjo situacijos.

Pareiškėjas pažymi, kad jo teismui pateikti duomenys paneigia skundžiama teismo nutartimi padarytas išvadas apie tai, jog pareiškėjas neįrodė realios grėsmės dėl jo, kaip valstybės tarnautojo, teisės į saugią darbo aplinką, į tinkamas darbo sąlygas, į teisę sąžiningai vykdyti pareigas ir informuoti kompetentingas institucijas dėl daromo poveikio ir galimai įvykdytos nusikalstamos veikos.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog pareiškėjo atleidimo atveju, 3 metus jis negalės pretenduoti į kitas pareigūno pareigas, praras galimybę gauti pragyvenimui reikalingas pajamas, ir tokiu būdu jam bus padaryta neatitaisoma žala. Šios aplinkybės patvirtina pareiškėjui kilsiančią neatitaisomą žalą ir pagrindžia būtinumą taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, be kita ko, nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Nors pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį visa apimtimi, tačiau nagrinėjamu atveju atskirojo skundo dalyku gali būti tik teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 152 str. 1 d. ir 70 str. 7 d.). Pareiškėjas atskirajame skunde išdėstė argumentus tik dėl nesutikimo su teismo nutarties dalimi, kuria teismas netenkino jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjas atskirajame skunde netiksliai suformulavo savo reikalavimus. Taigi apeliacinės instancijos teismas vertins tik pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-822/2023). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022).

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje uždrausti atsakovui priimti nutarimą dėl M. K. atleidimo iš vidaus tarnybos.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, iš esmės rėmėsi tuo argumentu, kad šios priemonės padės laikinai sureguliuoti teisinius santykius tarp pareiškėjo ir atsakovo, kol bus nagrinėjama ši byla, nes, nepritaikius priemonių reikalavimui užtikrinti, nebus užtikrintas realus pareiškėjo, kaip pranešėjo statusą turinčio asmens, teisių apgynimas, jis 3 metus negalės užimti pareigų valstybės tarnyboje, praras pajamas.

Įvertinusi pareiškėjo skundo ir atskirojo skundo argumentus, kuriais grindžiama reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybė, prie šių procesinių dokumentų pridėtus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentus, atskirojo skundo argumentus, pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (reikalavimai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-161-556/2020). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs, jog negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (pvz., 2008 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas takyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir uždrausti atsakovui priimti nutarimą dėl M. K. atleidimo iš vidaus tarnybos nėra susijęs su pareiškėjo skundo reikalavimu – panaikinti Nutarimą, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, bet susijęs su atleidimo procedūromis, kurios šioje byloje nėra ginčijamos.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl aplinkybės, kad pareiškėjui yra suteiktas pranešėjo statusas, o prieš pareiškėją nukreipti veiksmai, t. y. atliekami tarnybinių nusižengimų tyrimai, pažeidžia įstatymu garantuojamas asmens teises – teisę dirbti, kai asmeniui yra suteiktas pranešėjo statusas, pažymi, kad skundžiamu Nutarimu pareiškėjas nėra atleidžiamas iš pareigų, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, prašymas taikyti reikalavimų užtikrinimo priemones, kuriuo siekiama prevenciškai apsaugoti pareiškėjų galimai pažeistas teises, nėra tenkinamas (žr., pvz., 2013 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-677/2013; 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-332-438/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinus pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad šiuo atveju prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas sukeltų neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog, nepritaikius pareiškėjos prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, yra pagrįsta. Šiuo atveju pareiškėjo argumentai dėl šalių teisinių santykių status quo (padėtis, kuri yra) būtinybės išsaugoti pripažintini deklaratyviais ir nesudarančiais pagrindo spręsti, kad po teismo sprendimo šalių grąžinimas į buvusią padėtį nebus įmanomas (nebeįgyvendinamas). Aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Nagrinėjamu atveju nenustačius, kad, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, nenustatyta viena iš būtinų sąlygų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui. Kartu pažymėtina, jei vis dėl to pareiškėjui būtų padaryta žala (turtinė ir / ar neturtinė), jis galėtų įstatymo nustatyta tvarka imtis teisinių priemonių, kad ta žala jam būtų teisingai atlyginta. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nagrinėjamu atveju nenustačius ABTĮ 70 straipsnyje nustatytų pagrindų taikyti pareiškėjo prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė