2018-01-03 Nr. AB-159-3-61-3-05455-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-163-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05455-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. (E. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. K. su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2005 m. birželio 14 d. iki 2005 m. birželio 29 d. ir nuo 2005 m. rugpjūčio 29 d. iki 2005 m. rugsėjo 9 d. buvo laikomas Vilniaus areštinės gyvenamosiose kamerose, kuriose nebuvo įrengtos patalpos rūkyti ir laikyti maistą. Kameros buvo perpildytos, jose neįrengta ventiliacija, nepakankamas apšvietimas, nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos asmens higienai, miegui ir poilsiui. Pareiškėjas pažymėjo, kad patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinį nepatogumą.

3. Papildomai paaiškino, kad netinkamomis sąlygomis nuo 2005 m. birželio 29 d. iki 2005 m. rugpjūčio 29 d. ir nuo 2005 m. rugsėjo 9 d. iki 2006 m. rugpjūčio 31 d. jis buvo laikomas ir Lukiškių TI-K. Šios įstaigos administracija tyčia ir sąmoningai pažeidinėjo sveikatos apsaugos ministro išleistus įsakymus dėl kamerų įrengimo ir eksploatavimo. Kamerose nebuvo įrengtas reikalingas žmogui būtinas inventorius, nesudarytos tinkamos sąlygos asmens higienai, miegui bei poilsiui.

4. Pareiškėjas nurodė, kad negalėjo normaliai judėti, buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo baldų susidėti maisto ir asmens higienos reikmėms. Dėl tyčia ir sąmoningai sudarytų nežmogiškų sąlygų, žeminančių orumą, diskriminuojančių jo socialinę padėtį, patyrė psichologinį sukrėtimą bei nepatogumus, kurie turėjo įtakos jo elgesiui ir mąstymui, palaužė dvasiškai ir sugniuždė kaip asmenybę. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija nesistengė pašalinti trūkumų.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad apie tai, kad buvo laikytas netinkamomis sąlygomis Vilniaus areštinėje, sužinojo 2013 metais iš kitų nuteistųjų ir televizijos laidų, kadangi Vilniaus AVPK Vilniaus areštinės ir Lukiškių TI-K administracija nesuteikė pareiškėjui galimybės susipažinti su galiojančiais teisės aktais.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, atsiliepime (b. l. 12–17) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas tariamai buvo laikomas Vilniaus areštinėje nuo 2005 m. birželio 14 d. iki 2005 m. birželio 29 d. ir nuo 2005 m. rugpjūčio 29 d. iki 2005 m. rugsėjo 9 d. (data nepatikslinta). Maksimalūs dokumentų saugojimo terminai yra 5 metai, o įvairūs areštinės registracijos žurnalai saugomi 3 metus, todėl atsakovas jokių duomenų apie pareiškėjo buvimą areštinėje ir apie buvimą konkrečiose kamerose su konkrečiu asmenų skaičiumi dokumentų neturėjo. Praėjus dešimčiai metų atsakovas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti pareiškėjo buvimo areštinėje. Pareiškėjas, laiku nesikreipęs ginti savo tariamai pažeistų teisių, dabar kreipiantis turėjo turimais įrodymais pagrįsti patį savo buvimo areštinėje faktą, apie kurį duomenys neišlikę.

8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 26–34) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

9. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas praleido Lukiškių TI-K nuo 2005 m. birželio 28 d. iki 2006 m. rugpjūčio 31 d., o su skundu teismui dėl žalos priteisimo kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 12 d.

10. Atsakovo atstovas papildomai paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negalėjo daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturėjo teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Pažymėjo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius nuolat yra viršijamas, tačiau skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso normų. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis įrodymais nepagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai citavo tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio pateko į laisvės atėmimo vietą.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu (b. l. 56–58) pareiškėjo E. K. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kėlė ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus AVPK Vilniaus areštinėje nuo 2005 m. birželio 14 d. iki 2005 m. birželio 29 d. ir nuo 2005 m. rugpjūčio 29 d. iki 2005 m, rugsėjo 9 d., bei Lukiškių TI-K nuo 2005 m. birželio 29 d. iki 2005 m. rugpjūčio 29 d. ir nuo 2005 m. rugsėjo 9 d. iki 2006 m. rugpjūčio 31 d.

13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (toliau – ir LVAT) bei CK normomis, kurios reglamentuoja ieškinio senatį.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas galimus savo teisių pažeidimus Lukiškių TI-K nurodė patyręs nuo 2005 m. birželio 29 d. iki 2005 m. rugsėjo 9 d., Vilniaus AVPK – nuo 2005 m. birželio 14 d. iki 2005 m. rugpjūčio 29 d., o dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 17 d. (b. l. 8, pagal voką), todėl teismas vertino, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tik nurodė, kad Vilniaus AVPK ir Lukiškių TI-K administracija nesuteikė jam galimybės susipažinti su galiojančiais teisės aktais ir apie tai, kad buvo laikytas netinkamomis sąlygomis Vilniaus areštinėje, sužinojo 2013 metais iš kitų nuteistųjų ir televizijos laidų. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas laikė subjektyviomis.

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą byloje nebuvo, todėl reikalavimams pritaikius ieškinio senatį, teismas skundą atmetė (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

III. 17. Pareiškėjas E. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65–70), kurį vėliau patikslino (b. l. 79), ir kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir išnagrinėti jo skundą iš esmės priteisiant iš atsakovo 30 000 eurų žalai atlyginti.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėstydamas tas pačias, kaip ir skunde nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, nurodo, kad teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki 3 metų, kadangi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) jokie ieškinio senaties terminai nenumatyti, be to, pagal CK 1.134 straipsnio 1 dalį ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsiradusiems reikalavimams.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, atsiliepime (b. l. 73–74) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas teigė, kad į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo kreipėsi praėjus daugiau nei dešimčiai metų, kadangi jo buvimo areštinėje metu areštinės administracija nesuteikė jam galimybės susipažinti su teisės aktais, reglamentuojančiais asmenų laikymo areštinėse tvarką ir sąlygas, dėl šios priežasties apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2013 metais iš kitų nuteistųjų ir televizijos laidų. Vilniaus aps. VPK palaiko pirmosios instancijos teismo poziciją, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos subjektyviomis, todėl pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą nėra.

21. Atsakovo nuomone, suvokimas apie patiriamą neturtinę žalą negali priklausyti nuo teisės aktų išmanymo ir juo labiau negali kilti iš svetimos patirties, kadangi tai yra objektyviai egzistuojantys asmeniniai dvasiniai išgyvenimai, kurie be kita ko turi būti pakankamai intensyvūs ir realūs, kad galėtų būti įvertinti pinigine išraiška. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo patirtą neturtinę žalą įvertino net 100 000 Eur, manytina, kad pareiškėjas laikymo sąlygas areštinėje vertina kaip itin sunkiai pažeidusias jo teises, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo ir turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą bei kreiptis teisminės gynybos laiku.

22. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nuo 2013 metų, t. y. nuo to momento, kai, kaip teigia pats pareiškėjas, jis sužinojo apie savo pažeistas teises, iki pareiškėjo kreipimosi į teismą 2015 m. lapkričio 18 d. praėjo daugiau nei dveji metai. Vilniaus APVPK nuomone, šis faktas, kaip ir pats faktas, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus dešimtmečiui, rodo, kad pareiškėjas nėra pakankamai sąžiningas reikalaudamas žalos atlyginimo už savo tariamai patirtus dvasinius išgyvenimus

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 76–77) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes ir tuos pačius motyvus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis patyrė Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2005 m. birželio 29 d. iki 2005 m. rugpjūčio 29 d. ir nuo 2005 m. rugsėjo 9 d. iki 2006 m. rugpjūčio 31 d., taip pat Vilniaus AVPK laikotarpiais nuo 2005 m. birželio 14 d. iki 2005 m. birželio 29 d. ir nuo 2005 m. rugpjūčio 29 d. iki 2005 m. rugsėjo 9 d.

27. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, kadangi tiek vadovaujantis Konvencija, tiek CK 1.134 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senatis šiuo atveju netaikoma.

29. Nagrinėjamu atveju, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

30. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

31. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Europos teisės aktai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

32. Pareiškėjo teiginiai, jog šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina vadovaujantis CK 1.134 straipsnio 1 dalimi (iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus), nepagrįsti, kadangi, vadovaujantis šia nuostata, ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais, kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, tačiau reiškiamam turtiniam reikalavimui, taip pat – atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma.

33. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

34. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

35. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. lapkričio 13 d. (b. l. 8), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą 2005 ir 2006 metais. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ieškinio senaties eigos klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

37. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

38. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

39. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

42. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. K. (E. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė