2024-10-02 Nr. AB-14067-3-61-3-04758-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-326-556/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04758-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą atnaujinti sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą; 2) palikti galioti VMI 2019 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 491-56 sustabdyti sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą.

2. Pareiškėjas nurodė, jog 2017 m. VMI gavo užsienio valstybės – Jungtinės Karalystės prašymą išieškoti iš pareiškėjo 12 299,28 EUR sumą. VMI 2017 m. rugsėjo 27 d. vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės Vyriausybės sutartimi „Dėl pajamų bei kapitalo prieaugio pajamų dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos“ bei užsienio valstybės Jungtinės Karalystės mokesčių administratorius pateiktu 2017 m. liepos 27 d. prašymu vykdyti reikalavimą, nusprendė MAĮ nustatyta tvarka išieškoti iš pareiškėjo 12 299,28 EUR sumą.

VMI 2019 m. kovo 13 d. buvo pateiktas prašymas stabdyti išieškojimą kol nebus priimtas galutinis sprendimas dėl išieškojimo egzistavimo, nes buvo užginčytas išieškojimo pagrindas – buvo užginčyta Jungtinės Karalystės kompetentingos tarnybos prašoma išieškoti skola ir dėl aukščiau minėtos skolos Jungtinės Karalystės institucijai buvo paduotas skundas. VMI 2019 m. kovo 26 d. tinkamai įvertinusi visas bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą sprendimą sustabdyti išieškoti mokestinės nepriemokos vykdymą ir neišieškoti į biudžetą 12 299,28 EUR sumos.

Tačiau, pareiškėjo manymu, VMI 2021 m. gruodžio 1 d. visiškai nemotyvuotai nusprendė atnaujinti 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.31-08) 491-295 vykdymą ir išieškoti iš pareiškėjo 12 299,28 EUR sumą, nors dar Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos neišnagrinėjo pareiškėjo paduoto skundo dėl išieškojimo egzistavimo ir šioje byloje dar nepriimtas galutinis sprendimas, o tai reiškia, nėra jokio teisinio pagrindo vykdyti išieškojimą ir toks neteisėtas išieškojimas prieštarauja Lietuvos Respublikos ir tarptautiniams teisės aktams.

Pareiškėjo įsitikinimu, VMI 2021 m. gruodžio 1 d. neteisingai vertino faktines ir teisines bylos aplinkybes, priimdama nemotyvuotą ir neargumentuotą sprendimą atnaujinti išieškojimą, nes kol nebus priimtas galutinis sprendimas dėl išieškojimo, tai nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo atnaujinti išieškojimą, o esant tokioms aplinkybėms, išieškojimo atnaujinimo sprendimas sukelia pareiškėjui neigiamų turtinių bei neturtinių padarinių ir nesuderinamas su teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, jog VMI 2017 m. liepos 26 d. gavo Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus prašymą (toliau – ir Prašymas) vykdyti reikalavimą dėl 12 299,28 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo. Prašymas pateiktas vadovaujantis 2010 m. kovo 16 d. Tarybos Direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (OL L 84, 2011 03 31 p.1) bei 2011 m. lapkričio 18 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu, kuriuo nustatomos išsamios taisyklės, susijusios su tam tikromis Tarybos Direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis, nuostatomis Nr. 1189/2011 (OL L 302, 2011 11 19 p.16.) Apie gautą Prašymą VMI pareiškėją informavo 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. RNA-25024, kuris kartu su Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimą, vadovaujantis Tarybos direktyva 2010/24/ES bei Prašymo vykdyti reikalavimą, patvirtintomis kopijomis, buvo išsiųstas registruota pašto siunta, tuo metu pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Šiame rašte taip pat buvo nurodyta, kad jeigu per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos pareiškėjas mokestinės prievolės neįvykdys, ji bus išieškoma iš jo kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ar / ir turto, sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą pateikus vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Be to, rašte pažymėta, jog Jungtinės Karalystės kompetentingos tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Jungtinės Karalystės įstatymais, pateikiant skundą kompetentingai Jungtinės Karalystės įstaigai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas per nustatytą terminą mokestinės nepriemokos nesumokėjo, VMI 2017 m. rugsėjo 27 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 491-295 išieškoti 12 299,28 Eur pagal užsienio valstybės prašymą, kuris pareiškėjui susipažinti išsiųstas 2017 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (17.17-40) RES-152215 bei patalpintas VMI portalo autorizuotų elektroninių paslaugų srityje Mano VMI ir su 2017 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. (23.4-08-3-5) RNA-34569 perduotas vykdyti antstolei T. G..

5. Atsakovas taip pat nurodė, kad VMI 2019 m. kovo 13 d. gavo pareiškėjo 2019 m. kovo 1 d. prašymą sustabdyti išieškojimo veiksmus pagal užsienio valstybės prašymą, nes jis pateikė skundą Jungtinės Karalystės kompetentingai institucijai ir užginčijo skolos išieškojimą. VMI, vadovaudamasi MAĮ 110 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais, 2019 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 491-56 sustabdyti 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 491-295 vykdymą ir apie tai 2019 m. kovo 27 d. raštu Nr. (23.31-08) RNA-7781 informavo pareiškėją bei sprendimą vykdantį antstolį.

Taip pat VMI 2019 m. balandžio 5 d. buvo gautas ir Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus prašymas sustabdyti išieškojimo veiksmus, nes pareiškėjas pateikė skundą. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas 2019 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (23.31-08) RNA-9281. VMI 2021 m lapkričio 2 d. gavo Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus prašymą atnaujinti išieškojimo veiksmus pagal 2017 m. liepos 27 d. prašymą išieškoti iš pareiškėjo, todėl 2021 m. gruodžio 1 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (23.31-08) 491-187 atnaujinti 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 491-295 vykdymą.

Skundžiamas sprendimas išsiųstas pareiškėjui su 2021 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. (23.31-08) RNA-43143 paskutinės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu bei patalpintas VMI portalo e. VMI autorizuotų elektroninių paslaugų srityje Mano VMI, su kuriuo jis susipažino 2021 m. gruodžio 2 d. VMI 2021 m. gruodžio 13 d. per Mano VMI gavo pareiškėjo prašymą Nr. GM-67491 nepradėti išieškojimo veiksmų, nes pateiktas skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui panaikinti VMI 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 491-187.

VMI 2021 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. RM-50171 paaiškino, jog tenkinti pareiškėjo prašymo nėra pagrindo. VMI papildomai nurodė, kad mokesčių administratoriaus veiksmų apskundimas nestabdo išieškojimo veiksmų, išskyrus atvejus, kai vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 143, 144, 145 straipsnių nuostatomis, teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones; taip pat išieškojimas gali būti sustabdytas tuo atveju, jeigu skola ar / ir jos vykdymą leidžiantis dokumentas bus užginčytas prašančioje išieškoti valstybėje, t. y.

Jungtinėje Karalystėje, bei bus gautas Jungtinės Karalystės mokesčių administracijos pranešimas dėl išieškojimo vykdymo sustabdymo. Įvertinusi tai, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pakartotinis Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus pranešimas dėl išieškojimo sustabdymo nėra gautas, VMI nevykdyti išieškojimo neturi pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, VMI teigė, kad pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo, todėl naikinti ginčijamą 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 491-187 atnaujinti sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą ir palikti galioti VMI 2019 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 491-56 sustabdyti sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą nėra pagrindo.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 11 d. sprendimu G. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

7.1. VMI 2017 m. liepos 26 d. gavo Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus Prašymą vykdyti reikalavimą dėl 12 299,28 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo. VMI apie gautą Prašymą informavo pareiškėją 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. RNA-25024, rašte taip pat buvo nurodyta, kad jeigu per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos pareiškėjas mokestinės prievolės neįvykdys, ji bus išieškoma iš jo kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ar / ir turto, sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą pateikus vykdyti antstoliui Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Be to, rašte pažymėta, jog Jungtinės Karalystės kompetentingos tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Jungtinės Karalystės įstatymais, pateikiant skundą kompetentingai Jungtinės Karalystės įstaigai.

7.2. Pareiškėjas per nustatytą terminą mokestinės nepriemokos nesumokėjo, VMI 2017 m. rugsėjo 27 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 491-295 išieškoti 12 299,28 Eur pagal užsienio valstybės prašymą, kuris pareiškėjui susipažinti išsiųstas 2017 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (17.17-40) RES-152215 bei patalpintas VMI portalo e. VMI autorizuotų elektroninių paslaugų srityje Mano VMI ir su 2017 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. (23.4-08-3-5) RNA-34569 perduotas vykdyti antstolei T. G..

7.3. VMI 2019 m. kovo 13 d. gavo pareiškėjo 2019 m. kovo 1 d. prašymą sustabdyti išieškojimo veiksmus pagal užsienio valstybės prašymą, nes jis pateikė skundą Jungtinės Karalystės kompetentingai institucijai ir užginčijo skolos išieškojimą.

7.4. VMI, vadovaudamasi MAĮ 110 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais, 2019 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 491-56 sustabdyti 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 491-295 vykdymą ir apie tai 2019 m. kovo 27 d. raštu Nr. (23.31-08) RNA-7781 informavo pareiškėją bei sprendimą vykdantį antstolį. VMI 2019 m. balandžio 5 d. buvo gautas ir Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus prašymas sustabdyti išieškojimo veiksmus, nes pareiškėjas pateikė skundą. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas 2019 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (23.31-08) RNA-9281.

7.5. VMI 2021 m lapkričio 2 d. gavo Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus prašymą atnaujinti išieškojimo veiksmus pagal 2017 m. liepos 27 d. prašymą išieškoti iš pareiškėjo, todėl 2021 m. gruodžio 1 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (23.31-08) 491-187 atnaujinti 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 491-295 vykdymą.

7.6. VMI 2021 m. gruodžio 13 d. per Mano VMI gavo pareiškėjo prašymą Nr. GM-67491 nepradėti išieškojimo veiksmų.

7.7. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 14 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašo panaikinti VMI 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 491-187.

7.8. VMI 2021 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. RM-50171 paaiškino, jog tenkinti pareiškėjo prašymo nėra pagrindo.

8. Teismas apžvelgė MAĮ 28 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 8 dalies, 34 straipsnio, Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 4 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio nuostatas ir nustatė, kad, pareiškėjo manymu, VMI 2021 m. gruodžio 1 d. visiškai nemotyvuotai nusprendė atnaujinti 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.31-08) 491-295 vykdymą ir išieškoti iš pareiškėjo 12 299,28 EUR suma, nors dar Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos neišnagrinėjo pareiškėjo paduoto skundo dėl išieškojimo egzistavimo ir šioje byloje dar nepriimtas galutinis sprendimas, o tai reiškia nėra jokio teisinio pagrindo vykdyti išieškojimą ir toks neteisėtas išieškojimas prieštarauja Lietuvos Respublikos ir tarptautiniams teisės aktams. Teismas vertino, jog šie pareiškėjo argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti, kadangi remiantis bylos medžiaga buvo matyti, jog 2021 m lapkričio 2 d. VMI gavo Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus prašymą atnaujinti išieškojimo veiksmus pagal 2017 m. liepos 27 d. prašymą išieškoti iš pareiškėjo, kuriame nurodyta, jog pateiktas skundas dėl išieškomos sumos buvo išnagrinėtas. Atsižvelgus į tai, jog atsakovas gavo patikslintą suvienodintą dokumentą, kuriuo informuojama apie vykusio ginčo pabaigą, teismas laikė, kad VMI pagrįstai 2021 m. gruodžio 1 d. priimtu sprendimu Nr. (23.31-08) 491-187 nusprendė atnaujinti 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 491-295 vykdymą.

9. Teismas remdamasis byloje pateiktais duomenimis nustatė, jog Jungtinės Karalystės mokesčių administratorius prašyme suteikti pagalbą yra nurodęs, jog prašančioje valstybėje buvo taikytos reikalavimo vykdymo procedūros, tačiau visa reikiama suma nebuvo išieškota, nes prašančioje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti arba taikant reikalavimo vykdymo procedūras visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, kad asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi. Teismas, atsižvelgęs į tai, darė išvadą, kad prašančiojoje valstybėje buvo įvertintos visos galimybės skolai išieškoti, o mokesčių administratorius, gavęs suvienodintos formos dokumentą, neturėjo pagrindo abejoti oficialios užsienio institucijos pateiktais duomenimis, todėl pareiškėjo skundo argumentus atmetė.

10. Teismas taip pat apžvelgė Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1–3 punktų nuostatas ir pažymėjo, kad pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 11 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos institucija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, gali atidėti skolos grąžinimą arba leisti grąžinti skolą dalimis.

11. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) aiškinimais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsniu, sprendė, kad šiuo atveju skundžiamas VMI 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr. (23.31-08) 491-187 yra laikytinas viešojo administravimo subjekto priimtu aktu, todėl turi būti nustatytas konkretus teisinis pagrindas tokio sprendimo panaikinimui, kurio pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė.

12. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, darė išvadą, kad VMI objektyviai, išsamiai bei detaliai įvertino ginčo aplinkybes, pateikė faktiškai ir teisiškai pakankamai išsamius argumentus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, buvo matyti, kad mokesčių administratorius gavęs kitos užsienio valstybės narės mokesčių administracijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti, o suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas išieškojimui pradėti. Teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2018 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-227-602/2018 ir kt.). Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius teisėtai bei pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo atnaujino 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 491-295 vykdymą.

III. 13. Pareiškėjas G. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

14. Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir priėjo prie neteisėtos išvados, kad VMI pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo panaikinti VMI 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 491-187 atnaujinti sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą ir palikti galioti VMI 2019 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 491-56 sustabdyti sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad toks teismo sprendimas prieštarauja teisės normoms ir principams, kadangi iki šiol Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos dar neišnagrinėjo pareiškėjo paduoto skundo dėl išieškojimo egzistavimo ir šioje byloje dar nepriimtas galutinis sprendimas, o tai reiškia nėra jokio teisinio pagrindo vykdyti išieškojimą ir toks neteisėtas išieškojimas prieštarauja Lietuvos Respublikos ir tarptautiniams teisės aktams.

14.2. Teismas savo sprendime pripažino, kad buvo užginčytas pats išieškojimo pagrindas – buvo užginčyta Jungtinės Karalystės kompetentingos tarnybos prašoma išieškoti skola ir dėl jos Jungtinės Karalystės institucijai buvo paduotas skundas ir nei VMI, nei kita institucija, nepateikė jokių įrodymų, kad buvo priimtas pareiškėjui nepalankus sprendimas. Teismas, prieštaraudamas pats sau, priėmė sprendimą, kad VMI sprendimas atnaujinti sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą yra pagrįstas, nors kol nebus priimtas galutinis sprendimas dėl išieškojimo, tai nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo atnaujinti išieškojimą, o esant tokioms aplinkybėms išieškojimo atnaujinimo sprendimas sukelia pareiškėjui neigiamų turtinių bei neturtinių padarinių ir nesuderinamas su teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais.

15. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atmesti apeliacinį skundą.

16. Atsakovas atsiliepime nurodo:

16.1. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog VMI 2021 m lapkričio 2 d. gavo Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus prašymą atnaujinti išieškojimo veiksmus pagal 2017 m. liepos 27 d. prašymą išieškoti iš G. T., kuriame nurodyta, jog pareiškėjo pateiktas skundas dėl išieškomos sumos buvo išnagrinėtas. Atsižvelgiant į tai, kad VMI gavo patikslintą suvienodintą dokumentą, kuriuo informuojama apie vykusio ginčo pabaigą, todėl visiškai pagrįstai 2021 m. gruodžio 1 d. priimtu sprendimu Nr. (23.31-08) 491-187 nusprendė atnaujinti 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 491-295 vykdymą.

16.2. Jungtinės Karalystės mokesčių administratorius prašyme suteikti pagalbą yra nurodęs, jog prašančioje valstybėje buvo taikytos reikalavimo vykdymo procedūros, tačiau visa reikiama suma nebuvo išieškota, nes prašančioje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti arba taikant reikalavimo vykdymo procedūras visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, kad asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi. Atsižvelgiant į tai, VMI padarė pagrįstą išvadą, kad prašančiojoje valstybėje buvo įvertintos visos galimybės skolai išieškoti ir mokesčių administratorius, gavęs suvienodintos formos dokumentą, neturėjo pagrindo abejoti oficialios užsienio institucijos pateiktais duomenimis, todėl pareiškėjo argumentai yra atmestini.

16.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 11 d. sprendimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo atnaujinti VMI 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 491-295 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-295-756/2018 ir kt.).

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad administraciniam teismui neskundžiamais laikomi mokestinio patikrinimo, taip pat ir operatyvaus, ar mokestinio tyrimo metu tikrinamam mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-432/2011; 2011 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-338/2011; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-630-438/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-652-438/2015; 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1240-438/2015; 2016 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-83-575/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-159-602/2016; 2016 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-317-438/2016).

20. Mokesčių administratoriaus 2021 m. gruodžio 1 d. „Sprendimas atnaujinti sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą“ iš esmės yra tarpinis dokumentas, priimtas mokesčių administravimo procedūroje, įgyvendinant įstatymuose nustatytas mokesčių administratoriaus funkcijas mokesčių administravimo srityje, juo yra išspręstas procedūrinis klausimas, kuris tiesiogiai nesusijęs su materialinių pareiškėjo teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu), todėl pareiškėjui jokių materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje nesukelia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2004-442/2017).

21. Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) keisdamasis informacija apie mokesčių mokėtojus, atlikdamas bendrus patikrinimus bei pagal Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymus išieškodamas mokestines nepriemokas arba kreipdamasis į minėtas institucijas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo.

22. Pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų.

23. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje

24. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Lietuvos Respublikos institucija turi informuoti suinteresuotą asmenį, kuris Lietuvos Respublikos institucijai vykdant išieškojimą ginčija prašančiosios institucijos veiksmus ar dokumentus, kad ginčijimą jis turi teikti prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ginčai dėl išieškojimo procedūros Lietuvos Respublikoje arba dėl Lietuvos Respublikos institucijos pateikto pranešimo apie su reikalavimais susijusių dokumentų galiojimą nagrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka.

25. Aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Todėl Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal Tarybos direktyvą 2010/24/ES tik gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau neprivalo būti pridedami (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1160-442/2019).

26. Jungtinės Karalystės mokesčių administratorius savo prašyme, kreipdamasis pakartotinai, atsakovui patvirtino, jog pareiškėjo reikalavimas dėl skolos išnagrinėtas (žr. nutarties 7.5 p.). Todėl nebeliko kliūčių vykdyti išieškojimą, kas ir nulėmė mokestinės nepriemokos išieškojimo atnaujinimą – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. gruodžio 1 d. „Sprendimą atnaujinti sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą“.

27. Teisinės pasekmės pareiškėjui (apeliantui) kilo mokesčiui administratoriui priėmus 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką, kurio vykdymas 2019 kovo 26 d. buvo mokesčių administratoriaus sustabdytas, o paskui ir atnaujintas, t. y. buvo atlikti procedūrinio pobūdžio veiksmai nepakeitę besikreipusio teisminės gynybos asmens teisių ir pareigų.

28. Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai, atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011; 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-236/2014; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-281-438/2020; Administracinė jurisprudencija. 2011, 21).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); taip pat skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą.

30. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pirmiau aptartą aplinkybę, dėl kurios teisminis procesas negalėjo vykti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, o byla pagal pareiškėjo skundą nutrauktina (ABTĮ 103 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 11 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius