2019-03-19 Nr. AB-6707-3-61-3-04909-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-209-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04909-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja T. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2016 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. (7.5)3-109370 (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. (9.8)I-6598 (toliau – ir VSDFV sprendimas) ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti T. S. susidariusią nepriemoką ir apskaičiuotus delspinigius, atsižvelgiantį Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Socialinio draudimo įstatymas) 16 straipsnio 4 dalyje numatytą 5 metų senaties terminą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ginčijamu VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (7.5)7-10-146 buvo nuspręsta išieškoti iš T. S. individualios įmonės 5 725,47 Eur įsiskolinimą. Kadangi sprendime nebuvo nurodyta, kokiu pagrindu apskaičiuota nepriemoka, pareiškėja kreipėsi į VSDFV dėl informacijos pateikimo. 2016 m. kovo 29 d. pareiškėja buvo informuota, jog yra skolinga Valstybinio socialinio draudimo (VSD) ir Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų už įvairius laikotarpius. Pareiškėjai buvo išaiškinta, jog nepriemoka galėtų būti perskaičiuota, jeigu būtų pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad ji nepriemokų susidarymo laikotarpiais dirbo, t. y. turėjo socialinį draudimą kitoje Europos Sąjungos ar Europos ekonominei erdvei priklausančioje valstybėje. Pareiškėja 2016 m. liepos 4 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu perskaičiuoti įsiskolinimą, atsižvelgiant į Socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje numatytą 5 metų senaties terminą, tačiau VSDFV Vilniaus skyrius sprendime nurodė, jog T. S. firmos įsiskolinimas 2016 m. rugsėjo 30 d. buvo 4 900,49 Eur VSD įmokų ir 208,14 Eur delspinigių už laikotarpius nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., nuo 200 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. ir nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. Ginčijamame VISDFV Vilniaus skyriaus sprendime buvo nurodyta, kad išieškojimai nebus vykdomi 306,42 Eur sumai, apskaičiuotai nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. VSDFV 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu patvirtino VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad nuo 2000 metų gyvena Jungtinėje Karalystėje, tačiau nebuvo likvidavusi savo individualios įmonės, todėl jai buvo skaičiuojamos VSD ir PSD įmokos ir delspinigiai. Ji neginčijo įsiskolinimo fakto, tačiau teigė, kad įsiskolinimo dydis turėjo būti perskaičiuotas atsižvelgiant į įstatyme nustatytą senatį. Dėl iki 2005 m. sausio 1 d. susidariusio įsiskolinimo ginčas nevyksta, tačiau priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms VSD įmokų, baudų ir delspinigių skoloms. Atsižvelgus į tai, kad aktyvūs priverstinio išieškojimo veiksmai buvo baigti vykdyti 2009 m. balandžio 3 d., o atsakovas į Jungtinės Karalystės kompetentingas institucijas kreipėsi tik 2016 m. sausio 11 d., todėl 5 metų senatis turėjo būti skaičiuojama nuo 2009 m. balandžio 3 d.

4. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja T. S. yra T. S. firmos savininkė, todėl firma už įmonės savininkę privalėjo mokėti socialinio draudimo įmokas, tačiau šios prievolės nevykdė. Dėl to susidarė 4 900,49 Eur socialinio draudimo įmokų įsiskolinimas ir 208,14 Eur delspinigių. Siekdamas išieškoti socialinio draudimo įmokų ir delspinigių įsiskolinimą, VSDFV Vilniaus skyrius vykdė skolos išieškojimą priverstine tvarka. VSDFV Vilniaus skyrius skolos išieškojimą perdavė antstoliui V. Č., kuris 2009 m. balandžio 3 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka grąžino VSDFV Vilniaus skyriui su išieškojimo negalimumo aktu. Nepavykus skolos išieškoti, VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į Jungtinės Karalystės kompetentingą įstaigą su prašymu R017 dėl skolos išieškojimo iš T. S. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. liepos 12 d. gavo pareiškėjos atstovo advokato R. M. 2016 m. liepos 4 d. prašymą taikyti priverstinio išieškojimo senaties terminą ir perskaičiuoti susidariusį įmokų įsiskolinimą.

6. Atsakovo teigimu, jo veiksmai dėl priverstinio skolos išieškojimo buvo pradėti nustatyta tvarka ir terminais. Tokiu veiksmų pagal Socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalį pakanka, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas būtų nutrauktas. Vien tik pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad antstolis 2009 m. balandžio 3 d. grąžino sprendimus dėl priverstinio skolos išieškojimo kartu su išieškojimo negalimumo aktu, ir tai, kad pareiškėjai jau 2000 metais išvykus iš Lietuvos, jos turimose banko sąskaitose nevyko piniginės operacijos, ar kad pareiškėjos vardu nebuvo registruoto turto, negali būti pagrindas taikyti priverstinio išieškojimo senaties terminą.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

8. VSDFV nurodė, kad nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas priverstinio išieškojimo senaties terminui nutraukti. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas. VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad T. S. firmos VSD įmokų skoloms, priskaičiuotoms už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. (išskyrus VSD įmokas, priskaičiuotas už 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpį), yra pradėjęs priverstinio išieškojimo procedūras Socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu būdu – nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d. yra davęs nurodymus kredito įstaigoms nesumokėtas VSD įmokas nurašyti iš T. S. sąskaitos kredito įstaigoje. Šie mokėjimo nurodymai nėra atšaukti, yra vykdomi. Todėl, vadovaujantis Socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalimi, T. S. firmos VSD įmokų skolų, priskaičiuotų už laikotarpį 2005 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., atžvilgiu pradėtos priverstinio išieškojimo procedūros turi būti užbaigtos, o 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra nutrauktas. VSDFV teigimu, minėtų VSD įmokų skolų atžvilgiu priverstinio išieškojimo senaties terminas nėra suėjęs. Vien dėl tos aplinkybės, kad antstolis 2009 m. balandžio 3 d. grąžino sprendimus dėl išieškojimo, priverstinio išieškojimo senaties terminas nepasibaigė. Tam, kad senaties terminas būtų pradedamas skaičiuoti iš naujo, turi būti nutrauktos (ir nepradėtos vykdyti iš naujo) visos tuo metu pritaikytos priverstinio išieškojimo priemonės. Aplinkybės, kad T. S. 2000 metais išvyko iš Lietuvos, jos turimose banko sąskaitose piniginės operacijos nevyko, jos vardu registruoto turto nebuvo, nepaneigė, kad buvo taikoma ir nebuvo nutrūkusi bent viena priverstinio išieškojimo procedūra.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjos T. S. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad 2007 m. rugpjūčio 17 d. prašymu Nr. 3455 ir 2008 m. rugpjūčio 28 d. prašymu Nr. 7-P-3461 VSDFV Vilniaus skyrius antstoliui V. Č. pateikė vykdyti 2007 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 31921 (dėl 1197,84 Lt skolos) ir 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 54813 (dėl 1855,93 Lt skolos). Antstolis V. Č. 2009 m. balandžio 3 d. surašė išieškojimo negalimumo aktą vykdomosiose bylose Nr. 0116/04/00282, 0116/06/00143, 0116/06/01380, 0116/07/00961 ir 0116/08/00969 ir tos pačios dienos patvarkymais minėtas vykdomąsias bylas užbaigė, o vykdytinus dokumentus grąžino VSDFV Vilniaus skyriui. 2016 m. kovo 10 d. advokatas R. M. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu pateikti informaciją, kokiu pagrindu buvo paskaičiuota 5725,47 Eur nepriemoka T. S. individualiai įmonei. 2016 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. (7.5)3-35253 VSDFV Vilniaus skyrius pateikė informaciją apie apskaičiuotą skolą. 2016 m. gegužės 18 d. advokatas R. M. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą perskaičiuoti T. S. įsiskolinimą. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. (7.5)3-67446 nurodė, kad norint perskaičiuoti T. S. PSD įmokų ir VSD įmokų mokėjimo prievolę, reikalinga pateikti Jungtinės Karalystės kompetentingos įstaigos T. S. išduotą A1 pažymėjimą. 2016 m. liepos 4 d. advokatas R. M. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą perskaičiuoti skolą atsižvelgiant į Socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytą 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminą.

11. VSDFV Vilniaus skyrius T. S. firmos socialinio draudimo įmokų skoloms, apskaičiuotoms už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. (išskyrus socialinio draudimo įmokas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.) ir delspinigiams nustatyta tvarka ir terminais pradėjo priverstinio išieškojimo procedūras Socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu būdu, t. y. laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d. kredito įstaigoms davė nurodymus nesumokėtas socialinio draudimo įmokas ir delspinigius nurašyti iš pareiškėjos sąskaitų kredito įstaigose, todėl, vadovaujantis Socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalimi, iki šios priverstinio išieškojimo procedūros bus užbaigtos (t. y. iki pateikti mokėjimo nurodymai bus įvykdyti ar bus atšaukti), priverstinio išieškojimo senaties terminas yra nutrauktas. VSDFV Vilniaus skyriaus pateikti mokėjimo nurodymai yra galiojantys, vykdomi ir jie nėra atšaukti, vadinasi, priverstinio išieškojimo procedūros nėra užbaigtos, o neišnykus aplinkybėms, kurios buvo pagrindas priverstinio išieškojimo senaties terminui nutraukti, priverstinio išieškojimo terminas iš naujo neprasideda.

12. Pareiškėja savo nuomonę grindė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. I-3654-764/2015. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjos nurodytoje administracinėje byloje (Nr. I-3654-764/2015) taip pat buvo sprendžiamas VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus veiksmai taikant Socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminą, tačiau faktinė tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių situacija iš esmės skiriasi, todėl nagrinėjant šią bylą administracinėje byloje Nr. I-3654-764/2015 pateikti išaiškinimai dėl delspinigių skaičiavimo ir VSD įmokų bei delspinigių išieškojimo už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d., nesant duomenų apie VSDFV Kauno skyriaus taikytus priverstinio išieškojimo veiksmus, netaikytini.

13. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, jog antstolio surašyti išieškojimo negalimumo aktai reiškia, jog mokėjimo nurodymai kredito įstaigoms buvo tik formalūs nurodymai, kurie negalėjo sukelti ir nesukėlė jokių teisinių pasekmių ir kad šie nurodymai negali būti traktuojami kaip aplinkybės, dėl kurių senaties terminas negali būti skaičiuojamas iš naujo, nurodydama, kad Socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnyje nurodyti priverstinio išieškojimo būdai yra teisėti ir tinkami. Be to, įstatyme nurodyta, jog laiku pradėtos priverstinio išieškojimo procedūros turi būti tęsiamos, o priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas.

14. Bylos duomenys patvirtino, kad dėl visų sprendimų (nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d. ir nuo 2010 sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.) priverstinio išieškojimo procedūros buvo pradėtos laiku, todėl senaties terminas pagrįstai nutrauktas Socialinio draudimo 16 straipsnio 10 dalies pagrindu. Teismo vertinimu, VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyrius tinkamai taikė ir aiškino priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo taisykles. VSDFV Vilniaus skyrius laiku ėmėsi teisėtų priemonių VSD įmokų ir delspinigių išieškojimui, todėl senaties terminas pagrįstai buvo nutrauktas. Už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Vilniaus skyriui per 5 metus nesiėmus priverstinio išieškojimo veiksmų kilo atitinkamos pasekmės, t. y atsakovas prarado teisę reikalauti iš pareiškėjos šią prievolę įvykdyti.

15. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjos reikalavimą panaikinti juos atmetė kaip nepagrįstą. Tuo pačiu teismas atmetė ir išvestinį pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą perskaičiuoti susidariusią nepriemoką ir skaičiuotus delspinigius.

III. 16. Pareiškėja T. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.

17. Pareiškėja nurodo, kad antstolis nustatė, kad T. S. Lietuvoje neturi jokio turto, o jos turimose banko sąskaitose nevyksta piniginių lėšų judėjimas, dėl to išieškojimas yra negalimas. Atsižvelgus į tai, toks antstolio pranešimas turi būti traktuojamas kaip aplinkybės nuo kurių turi būti skaičiuojamas senaties terminas iš naujo. Esant antstolio išieškojimo negalimumo aktams, reiktų laikyti, kad mokėjimo nurodymai kredito įstaigoms buvo tik formalūs nurodymai, kurie negalėjo sukelti ir nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Šie nurodymai prarado prasmę, kai 2011 metais T. S. VĮ Registrų centrui pateikė duomenis, jog yra išvykusi į Jungtinę Karalystę.

18. Į Jungtinę Karalystę dėl skolos išieškojimo buvo kreiptasi tik 2016 m. sausio 11 d., todėl VSDFV Vilniaus skyriaus delsimas imtis veiksmingų priemonių dėl įsiskolinimo išieškojimo, negali būti traktuojama kaip aplinkybės, nutraukusios senaties termino skaičiavimą.

19. Pareiškėja pažymi, kad teismas neteisingai interpretavo jos nurodytą administracinę bylą Nr. I-3654-764/2015. Pareiškėjos nuomone, nors minėtoje byloje nėra duomenų apie taikytas priverstinio išieškojimo priemones, tačiau teismas aiškiai pasisakė, jog suėjus senaties terminui, teritorinis skyrius tiesiog nutraukia visus priverstinio išieškojimo veiksmus, taip taikydamas priverstinio išieškojimo terminą.

20. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovo teigimu, teismas, nustatęs ginčo dalyką, išanalizavęs ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir objektyviai ir visapusiškai ištyręs visus byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Atsakovas mano, kad pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tapačiais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui, ir nesiremia jokiu teisiniu pagrindu, o savo logika ir vidiniu įsitikinimu, o teisės aktus aiškina savo naudai. VSDFV Vilniaus skyriaus vertinimu, pareiškėjos argumentai yra nepagrįsti, nes atsakovo veiksmai dėl priverstinio skolos išieškojimo buvo pradėti nustatyta tvarka ir terminais. Vien tik pareiškėjos nurodytos aplinkybės (2009 m. balandžio 3 d. antstolis grąžino sprendimus dėl priverstinio išieškojimo, pareiškėja dar 2000 metais išvyko iš Lietuvos) negali būti pagrindas laikyti priverstinio išieškojimo senaties terminą. Atsakovas T. S. valstybinio socialinio draudimo įmokų skoloms, apskaičiuotoms nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. ir delspinigiams nustatyta tvarka ir terminais pradėjo priverstinio išieškojimo procedūras Socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu būdu, t. y. nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d. kredito įstaigoms davė nurodymus nesumokėtas įmokas ir delspiniginius nurašyti iš pareiškėjos sąskaitų, todėl, vadovaujantis Socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalimi, iki šios priverstinio išieškojimo procedūros bus užbaigtos, senaties terminas yra nutrauktas. Atsakovo patiekti mokėjimo nurodymai yra galiojantys, vykdomi ir neatšaukti, todėl priverstinio išieškojimo nėra užbaigtos, o neišnykus aplinkybėms, kurio buvo pagrindas priverstinio išieškojimo senaties terminui nutraukti, išieškojimo terminas iš naujo neprasideda.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

23. VSDFV nuomone, įstatymo nuostata dėl to, kad tik tuo atveju, jei ilgiau kaip 5 metus nėra vykdomas išieškojimas nė vienu Socialinio draudimo įstatyme numatytu išieškojimo būdu, gali būti pritaikoma priverstinio išieškojimo senatis, nepažeidžia teisingumo, protingumo, šalių lygiateisiškumo principų. Tam, kad senaties terminas būtų pradedamas skaičiuoti iš naujo, turi būti nutrauktos (ir nepradėtos vykdyti iš naujo) visos tuo metu pritaikytos priverstinio išieškojimo priemonės. Pažymi, jog įstatymas priverstinio išieškojimo senaties termino nutraukimą sieja ne su ieškojimo rezultatyvumu, o su jo vykdymu bent vienu iš įstatymo numatytų būdų. Tai, kad atsakovas į Jungtinės Karalystės kompetentingą įstaigą dėl skolos išieškojimo kreipėsi tik 2016 m. sausio 11 d., nereiškia, kad iki tada suėjo skolos priverstinio išieškojimo senaties terminas ir skola negali būti išieškoma. Iki 2016 m. sausio 11 d. VSDFV Vilniaus skyrius skolos išieškojimą vykdė kitu būdu – pareikdamas mokėjimo nurodymus kredito įstaigoms ir vien jau to pakako nutraukti senaties termino skaičiavimą. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, negali būti remiamasi pareiškėjos nurodyta administracine byla, nes turi būti atsižvelgiama į įstatymo leidėjo valią, išreikštą įstatyme. Socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalis aiškiai nustato senaties termino nutraukimo sąlygas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2016 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. (7.5)3-109370 (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. (9.8)I-6598 (toliau – ir VSDFV sprendimas), kuriais atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjai susidariusią nepriemoką ir apskaičiuotus delspinigius, atsižvelgiantį Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Socialinio draudimo įstatymas) 16 straipsnio 4 dalyje numatytą 5 metų senaties terminą.

25. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2007 m. rugpjūčio 17 d. prašymu Nr. 3455 ir 2008 m. rugpjūčio 28 d. prašymu Nr. 7-P-3461 VSDFV Vilniaus skyrius antstoliui pateikė vykdyti 2007 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 31921 (dėl 1197,84 Lt skolos) ir 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 54813 (dėl 1855,93 Lt skolos) išieškojimo iš T. S. firmos. Antstolis 2009 m. balandžio 3 d. surašė išieškojimo negalimumo aktą vykdomosiose bylose Nr. 0116/04/00282, 0116/06/00143, 0116/06/01380, 0116/07/00961 ir 0116/08/00969 ir tos pačios dienos patvarkymais minėtas vykdomąsias bylas užbaigė, o vykdytinus dokumentus grąžino VSDFV Vilniaus skyriui.

26. Byloje taip pat nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius T. S. firmos socialinio draudimo įmokų skoloms, apskaičiuotoms už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. (išskyrus socialinio draudimo įmokas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.) ir delspinigiams pradėjo priverstinio išieškojimo procedūras Socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu būdu, t. y. laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d. kredito įstaigoms davė nurodymus nesumokėtas socialinio draudimo įmokas ir delspinigius nurašyti iš pareiškėjos sąskaitų kredito įstaigose.

27. Pareiškėja kreipdamasi į teismą esminiu argumentu nurodo tai, kad jos manymu pareiškėjos atžvilgiu turi būti taikomas Socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytas 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Taip pat savo skundą argumentuoja tuo, jog įstatymo numatytas senaties terminas nėra nutrūkęs, nes antstolis 2009 m. balandžio 3 d. surašė išieškojimo negalimumo aktą vykdomosiose bylose ir tos pačios dienos patvarkymais vykdomąsias bylas užbaigė.

28. Ginčo santykius reglamentuoja LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas. Šiam ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016m. sausio 1 d. iki 2016m. gruodžio 31d..

29. LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis nustatė, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai.

30. Minėto straipsnio 8 dalis nustatė, kad teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai, palūkanos ir baudos turėjo būti sumokėtos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiradimo dienos.

31. Minėto straipsnio 10 dalis nustatė, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos, o priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas. Nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas priverstinio išieškojimo senaties terminui nutraukti. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.

32. LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnis tarp eilės galimų taikyti socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo būdų numatė galimybę: - duoti nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje Civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas); - įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų išieškojimą gali perduoti antstoliams (Įstatymo 17 straipsnio 3 dalis).

33. Sistemiškai aiškinant anksčiau aptartas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalies nuostatas konstatuotina, jog bet kurio iš Įstatymo 17 straipsnyje numatyto socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo būdų teisėtas panaudojimas nutraukia priverstinio išieškojimo senaties terminą (jo skaičiavimą).

34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta (šios nutarties 25 ir 26 pastraipos) jog atsakovas pareiškėjos atžvilgiu panaudojo du Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnyje numatytus socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo būdus, t.y. davė nurodymus kredito įstaigoms nesumokėtas socialinio draudimo įmokas ir delspinigius nurašyti iš pareiškėjos sąskaitų kredito įstaigose, taip pat nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių išieškojimą perdavė antstoliui.

35. Kaip minėta anksčiau (šio nutarties 25 pastraipa), antstolis 2009 m. balandžio 3 d. patvarkymais vykdomąsias bylas, kurios buvo pradėtos atsakovo iniciatyva, užbaigė. Vadovaujantis LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalies antrojo sakinio nuostatomis, galima būtų manyti, jog nuo šio momento, t.y. nuo 2009 m. balandžio 3 d., nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties terminas prasidėjo iš naujo. Tačiau tokia išvada būtų nepagrįsta, nes, kaip minėta anksčiau, atsakovas pareiškėjos atžvilgiu taikė du socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo būdus. Antrasis atsakovo taikytas priverstinio išieškojimo būdas, t.y. nurodymas kredito įstaigoms nesumokėtas socialinio draudimo įmokas ir delspinigius nurašyti iš pareiškėjos sąskaitų kredito įstaigose, nėra pasibaigęs, atšauktas ar panaikintas. Duomenų, kad šis antrasis priverstinio išieškojimo būdas pareiškėjos atžvilgiu panaudotas neteisėtai, byloje taip pat nėra. Todėl darytina išvada, jog LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalies pirmojo sakinio pagrindu 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra nutrauktas. Tuo pačiu konstatuotina, jog nėra pagrindo pareiškėjos atžvilgiu taikyti LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje numatytą 5 metų į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminą bei perskaičiuoti pareiškėjai susidariusią nepriemoką ir apskaičiuotus delspinigius.

36. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė