2019-01-30 Nr. AB-2748-3-61-3-03044-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3179-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03044-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja T. V. (toliau – ir pareiškėja) 2018 m. rugsėjo 10 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-143 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog pareiškėjos išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju ji nebus kankinama, su ja nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jos orumas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertino jų visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėja paaiškino, jog jos prašymas suteikti prieglobstį yra siejamas su tuo, kad šeima grasino ją ir jos dabartinį sutuoktinį I. A. (I. A.) nužudyti dėl to, jog ji yra (duomenys neskelbtini), ir dar ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini), o jos sutuoktinis – (duomenys neskelbtini), taip pat užtraukė gėdą šeimai, pabėgdama nuo prieš jos valią išrinkto sutuoktinio – pusbrolio E. T. (E. T.). Aplinkybė, kad pareiškėjos ir I. A. santuoka negali būti įregistruota nei Lietuvoje, nei (duomenys neskelbtini), nelaikytina reikšminga. Departamentas neatliko pareigos surinkti naujausią informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę bei vadovautis informacinio pobūdžio pažyma, parengta atsižvelgus į pareiškėjos nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus. Atsakovas nesurinko informacijos apie moterų padėtį (duomenys neskelbtini): galimybes gauti skyrybas, teisminę pagalbą, smurto šeimoje atžvilgiu teisę į pagalbą (nurodė, jog buvo mušama vyro), sankcijas pabėgus nuo vyro tiek iš teisminės pusės, tiek iš šeimos. Pareiškėjos teigimu, atsakovo argumentus paneigė ir aplinkybė, kad ji su sutuoktiniu 2016 m. spalio 8 d. iš (duomenys neskelbtini) išvyko į (duomenys neskelbtini), bėgdami nuo savo šeimų. Sugrįžę į (duomenys neskelbtini) vasario mėnesį, jie pateikė dokumentus Šengeno vizai gauti ir 2017 m. kovo 9 d. išvyko iš (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėja tvirtino, kad atsakovas taip pat pažeidė pareigą bendradarbiauti su prieglobsčio prašytoja ir sudaryti jai tinkamas sąlygas pateikti visą turimą informaciją ir kitus įrodymus, reikiamus prašymui suteikti prieglobstį pagrįsti, bei paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos ir pareiškimuose nustatytų nenuoseklumų ar prieštaringumų. Pareiškėja paaiškino, kad jos santuoka su E. T. vyko namuose 2016 m. rugsėjo 29 d., tačiau santuokos metu užpildytas santuokos liudijimas, kuriame nurodyta 2016 m. spalio 4 d., ši pažyma pateikta ir atsakovui. Abiejų apklausų metu ji nurodė vienodas faktines aplinkybes dėl prieš jos valią vykdomų veiksmų (buvo prievartaujama, mušama, rakinama prie radiatoriaus). Aplinkybės, kurias pareiškėja nurodė prašyme suteikti prieglobstį ir apklausos metu, jos nuomone, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai ir be pagrindo atsisakė jai suteikti pabėgėlio statusą Lietuvoje. Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio Lietuvoje, turi būti patikrinta ir kita Sprendimo dalis – dėl papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Pareiškėja tvirtino turinti visiškai pagrįstą baimę, kad ją nužudys jos šeimos nariai, o tai, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvoje suteikimo.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas teigė, kad jis atliko išsamų pareiškėjos atvejo tyrimą ir 2018 m. rugpjūčio 24 d. išvadoje Nr. (15/6-8)13PR-143RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada), kurios pagrindu priimtas Sprendimas, detaliai nurodė, į kokius kriterijus atsižvelgiant vertintas pareiškėjos pasakojimas, kodėl jos teiginiai apie slapstymąsi (duomenys neskelbtini) ir santuokos sudarymą prieš jos valią su E. T. atmesti ir nelaikyti nustatytais faktais. Atsiliepime į skundą atsakovas iš esmės pakartojo Išvadoje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis 2018 m. lapkričio 15 d. sprendime pareiškėjos T. V. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad, remiantis (duomenys neskelbtini) išduotu 2016 m. spalio 4 d. santuokos liudijimu, pareiškėja susituokė su E. T., po santuokos sutuoktiniams paliktos jų turėtos pavardės.

8. Pareiškėja 2017 m. vasario 20 d. prašyme išduoti daugkartinę Šengeno vizą, kuris buvo pateiktas Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini), be kita ko, nurodė, kad: kelionės tikslas – turizmas, numatoma atvykimo data – 2017 m. kovo 1 d., išvykimo – 2018 m. vasario 28 d., lėšos kelionei – grynieji pinigai, kreditinė kortelė, iš anksto apmokėtas apgyvendinimas hostelyje Vilniuje, šeiminė padėtis – netekėjusi. Prašyme pareiškėja pasirašytinai patvirtino, kad, kiek jai žinoma, visi pateikti duomenys yra teisingi ir išsamūs. 2017 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje (duomenys neskelbtini) pareiškėjai išduota vienkartinė C tipo viza, kurios galiojimas – nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 20 d., atvykimų skaičius – vienkartinis, buvimo laikas – 9 dienos.

9. Pareiškėja 2018 m. vasario 21 d. 13.25 val. buvo grąžinta į Lietuvą iš Vokietijos pagal Dublino III Reglamentą, ji pateikė prieglobsčio prašymą (duomenys neskelbtini) kalba ir buvo laikinai apgyvendinta Vilniaus oro uosto užkardos prieglobsčio prašytojų patalpose, 2018 m. vasario 23 d. 20.15 val. išvežta į Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centrą.

10. Pareiškėja 2018 m. vasario 21 d. prašyme suteikti prieglobstį, be kita ko, nurodė: jos gyvybei (duomenys neskelbtini) gresia pavojus; ją privertė ištekėti už pusbrolio T., papirko metrikacijos biurą prieš jos valią (duomenys neskelbtini) mieste, kai ji buvo ten per vasaros sesiją, dėl to pabėgo su žmogumi, kurį myli (I. A.); ji (duomenys neskelbtini) gyveno 19 metų, (duomenys neskelbtini) lankė ugdymo įstaigas ir jas baigė, įstojo į (duomenys neskelbtini); ji dėl savo ir savo vyro gyvybės bijojo ne be pagrindo, nes tėvas ne kartą yra ją sumušęs, jeigu nesutiks ištekėti, grasino nupjauti jai galvą; apie jos santuoką su pusbroliu liudija metrikacijos biuras.

11. Pareiškėja pirminės apklausos metu 2018 m. vasario 21 d., be kita ko, nurodė: ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, (duomenys neskelbtini) tautybės, musulmonė, politinei partijai nepriklauso, įgijusi vidurinį išsilavinimą ir turi nebaigtą aukštąjį; ištekėjusi, sutuoktinis – I. T., bet nuo 2016 m. su juo negyvena, o gyvena su (duomenys neskelbtini) piliečiu I. A., paskutiniu metu gyveno (duomenys neskelbtini), išvykdama iš šalies turėjo leidimą gyventi (duomenys neskelbtini); 2017 m. kovo 9 d. išvyko į Vokietiją, siekdama gauti ten prieglobstį; kilmės valstybėje jai gresia persekiojimas, net mirtis, jeigu nepaklus tėvams, tokia grėsmė kyla dėl to, kad ji nenori gyventi su nemylinčiu žmogumi; (duomenys neskelbtini) po vestuvių I. T. ją mušė, prievartavo, bet pagalbos į valstybės institucijas ji nesikreipė; jeigu Lietuvoje nebus suteiktas prieglobstis, norėtų grįžti tik į (duomenys neskelbtini).

12. Remiantis Vilniaus musulmonų sunitų religinės bendruomenės 2018 m. balandžio 3 d. išduotu santuokos liudijimu, pareiškėja (netekėjusi) ir I. A. (nevedęs) susituokė.

13. Departamento 2018 m. rugpjūčio 24 d. išvadoje Nr. (15/6-8)13PR-143RN buvo užfiksuoti pareiškėjos 2018 m. rugpjūčio 3 d. apklausos duomenys. Šioje apklausoje pareiškėja, be kita ko, nurodė, kad: ji nuo 2 metų gyveno (duomenys neskelbtini), ten baigė mokyklą, įstojo į (duomenys neskelbtini) valstybinį universitetą studijuoti slavų filologiją, mokslų nebaigė, nes po 3 kurso sesijos, maždaug liepos viduryje, ji su savo šeima išvyko į (duomenys neskelbtini) atostogauti; atostogų metu ji buvo prievarta ištekinta už savo pusbrolio E. T.; ji nebuvo civilinės metrikacijos skyriuje, nežino, ar buvo sudaryta religinė santuoka nikah, santuokos pažymėjimas buvo nupirktas, o vestuvės vyko 2016 m. rugsėjo 29 d. namuose; vyras ją mušė, rakino prie radiatoriaus, po 7 dienų, kai ji suprato, kad niekas neketina grįžti į (duomenys neskelbtini), paskambino I. A. (šiuo metu jis taip pat yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje) ir paprašė kažką sugalvoti, kad jie grįžtų į (duomenys neskelbtini); tuomet I. A. surado merginą, kuri paskambino pareiškėjos tėvui, prisistatė universiteto darbuotoja ir pagrasino, kad pareiškėja bus išmesta iš universiteto, jeigu negrįš ir netęs studijų; tuomet skubiai buvo nupirkti bilietai ir ji kartu su vyru 2016 m. spalio 7 d. vakare grįžo į (duomenys neskelbtini), 2016 m. spalio 8 d. išėjo į universitetą ir namo nebegrįžo, nes su I. A. nuvažiavo į draugo namus, kur gyveno 3 dienas, o iš ten išvyko į (duomenys neskelbtini), kur gyveno 6 mėnesius, vėliau jie grįžo į (duomenys neskelbtini), gavo Lietuvos išduotą Šengeno vizą ir atvyko į Lietuvą, o iš jos – į Vokietiją; grįžti į (duomenys neskelbtini) negali, nes pabėgo nuo savo vyro, su kuriuo ją sutuokė prieš jos valią, ir dar su (duomenys neskelbtini); jeigu bus grąžinta į (duomenys neskelbtini), ją ten suras ir „palaidos“.

14. Išvadoje atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėja nepateikė savo (duomenys neskelbtini) pilietės užsienio paso, tačiau jos tapatybė nustatyta įvertinus Vizų informacinės sistemos duomenis bei iš Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) gautas dokumentų kopijas, tarp jų – pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės užsienio paso kopiją.

15. Išvadoje pažymėta, kad, pasak pareiškėjos, 2016 m. spalį ji ir I. A. slapta išvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir 6 mėnesius ten slapstėsi nuo savo šeimos narių, nė karto nebuvo grįžę atgal į (duomenys neskelbtini). Remiantis I. A. pateiktais dokumentais Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) Šengeno vizai gauti, jam 2017 m. sausio 24 d. išduotas leidimas nuolat gyventi (toliau – ir LNG), kurio galiojimo terminas – 2022 m. sausio 17 d. Paprašius paaiškinti, kaip jis gavo LNG, negrįždamas į (duomenys neskelbtini), užsienietis iš pradžių neigė, po to pasakė, kad jam LNG išduotas 2017 m. sausio 24 d., tačiau jis jį pasiėmė tik grįžęs iš (duomenys neskelbtini).

Migracijos tarnybai jis pateikė jau negaliojanti leidimą gyventi ir atsiėmė naują. Atsižvelgęs į rastą informaciją apie sąlygas gauti ir atsiimti (duomenys neskelbtini) LNG, į I. A. LNG išdavimo datą (2017 m. sausio 24 d.), Departamentas konstatavo, kad I. A. anksčiausiai prašymą išduoti LNG pateikė 2017 m. sausio 14 d., vėliausiai – 2017 m. sausio 23 d., taigi užsieniečio paaiškinimas, kokiu būdu jis gavo LNG, niekaip nepaaiškina esamo prieštaravimo tarp teiginio, jog 2016 m. spalio 8 d. jis ir pareiškėja nuvažiavo pas draugą į namus ir po 3 dienų išvyko į (duomenys neskelbtini), iš kurios grįžo tik po 5 ar 6 mėnesių.

Užsienietis taip pat teigė, kad niekur nėjo iš rūsio, kuriame gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis teikė prašymus išduoti Šengeno vizas tiek sau, tiek pareiškėjai į 2 ambasadas (nepamena kokias), kurios jiems atsisakė išduoti vizas. Tam, kad pateiktų dokumentus, reikėjo keliauti po (duomenys neskelbtini) teritoriją, o (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečiai gali būti tik 90 dienų, vėliau turi įteisinti savo buvimą šalyje, tokie patys reikalavimai galioja ir asmenims, turintiems LNG (duomenys neskelbtini).

Tai I. A. aiškino tuo, kad jo niekas nesustabdė, niekas netikrino. Paprašius paaiškinti, kokiu būdu jis pateikė dokumentus Europos Sąjungos valstybių narių ambasadoms (duomenys neskelbtini), neturėdamas registracijos šalyje ir būdamas neteisėtai, užsienietis ėmė pasakoti, kad gal agentas kažką ten padarė, bet nežino, ar registracija galiojanti. I. A. teigė, kad jis kartu su pareiškėja grįžo į (duomenys neskelbtini) maždaug kovo mėn. pradžioje ir 4–5 dienas gyveno (duomenys neskelbtini), kol gavo Šengeno vizą, tačiau žinant, jog LNG įforminamas greičiausiai per 1 dieną, tikėtina, jog jis (duomenys neskelbtini) buvo jau 2017 m. sausio mėnesį.

Iš dokumentų, pateiktų vizai gauti, matyti, jog prašymas išduoti Šengeno vizą (tiek jo, tiek pareiškėjos) buvo pateiktas 2017 m. vasario 20 d. 2017 m. vasario 17 d. (duomenys neskelbtini) tranzitinis bankas išdavė skirtingas pažymas I. A. ir pareiškėjai apie turimas lėšas jų sąskaitose bei jose nurodė, kad pažymose minėtiems asmenims 2017 m. vasario 16 d. išduotos MasterCard kortelės. Sprendimas dėl vizos išdavimo buvo priimtas 2017 m. kovo 1 d. Asmenys iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2017 m. kovo 9 d. Departamento vertinimu, labiau tikėtina, jog pareiškėja ir I.

A. (duomenys neskelbtini) jau buvo iki 2017 m. sausio 24 d. ir gyveno ten iki pat išvykimo 2017 m. kovo 9 d., todėl jų pasakojimas apie slapstymąsi (nuo pareiškėjos sutuoktinio ir jos šeimos narių) (duomenys neskelbtini) nelaikytas nustatytu faktu.

16. Išvadoje pateiktas Departamento vertinimas, kad pareiškėjos pasakojimas apie sudarytą santuoką ir visas aplinkybes nebuvo detalus ir išsamus, jame yra prieštaravimų ir alogizmų. Pareiškėja pasakojo, kad po sesijos (duomenys neskelbtini) valstybiniame universitete ji išvyko atostogauti į (duomenys neskelbtini), kuriame, likus 3 dienoms iki santuokos, jai pasakyta, kad ji turi tekėti už savo pusbrolio. Pasak pareiškėjos, santuokos dieną, kai ji buvo sutuoktinio namuose, ji pamatė santuokos liudijimą, vestuvės vyko 2016 m. rugsėjo 29 d., tačiau santuokos liudijimas išduotas 2016 m. spalio 4 d.

Paprašius paaiškinti šį nesutapimą, užsienietė atsakė, kad nežino, kodėl taip yra, nes kai grįžo namo, šis dokumentas buvo ant komodos, be to, dokumentas yra nupirktas, ji pati niekur nėjo, nedalyvavo, išskyrus vestuvių puotą; ar religinė santuoka buvo sudaryta, ji nežino. Pareiškėjos pasakojimas apie gyvenimą po santuokas turi alogizmų: ji pasakojo, kad kai tik vyras prieidavo, ji pradėdavo rėkti ir jis prie jos neidavo, kad jam nebūtų gėda prieš brolius, tėvą, tačiau vėliau pasakojo, kad ji vyro buvo mušama ir rakinama prie radiatoriaus, o per pirminę apklausą teigė, kad buvo prievartaujama (per 2017 m. rugpjūčio 3 d. apklausą teigė, kad ji liko „tyra“, nes ją „suteršus“ ji negalėtų tęsti santykių su mylimu vyru).

Įvykių chronologija taip pat nėra įtikinama: 2016 m. rugsėjo 29 d. įvyko vestuvės ir ji pamatė santuokos liudijimą, 2016 m. spalio 6 d. (praėjus 7 dienoms po vestuvių) ji paskambino I. A., kad jis ką nors sugalvotų, o jau 2016 m. spalio 7 d. vakare ji su sutuoktiniu buvo (duomenys neskelbtini). Pasak pareiškėjos, I. A. išsprendė šią situaciją, surasdamas moterį, kuri paskambino jos tėvui ir pasakė, kad, jeigu ji nepasirodys universitete, bus išmesta. Departamentas pažymėjo, kad mokslo metai prasideda rugsėjo pradžioje, t. y. kai pareiškėja dar buvo (duomenys neskelbtini) ir atostogavo (apie vestuves jai buvo pranešta likus 3 dienoms iki vestuvių), dėl to, jog ji negrįžta į studijas, niekam nekilo klausimų (nei jai, nei jos šeimos nariams), o staiga spalio pradžioje tai tampa nepaprastai svarbu ir per kelias valandas nuperkami lėktuvo bilietai jai ir jos sutuoktiniui į (duomenys neskelbtini) dėl to, kad jos neišmestų iš universiteto.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, konstatuota, kad labiau tikėtina, jog pareiškėja nebuvo sutuokta (duomenys neskelbtini) per prievartą, todėl ši jos pasakojimo dalis nelaikyta nustatytu faktu.

17. Išvadoje vertinant bendrąjį pareiškėjos patikimumą pažymėta, jog jos pasakojime yra daug neįtikinamų, prieštaraujančių ar improvizavimo požymių turinčių aplinkybių, kurios savaime nepaneigia jos pasakojimo, tačiau kartu su kitais nustatytais pasakojimo trūkumais leidžia dar labiau suabejoti jos pateiktų duomenų patikimumu. Užsienietė nepateikė jokių dokumentų: nei (duomenys neskelbtini) pilietės paso, nei (duomenys neskelbtini) išduoto LNG, todėl patikrinti, ar ji tikrai buvo (duomenys neskelbtini), į kurį yra važiavusi tik 3 ar 4 kartus, nėra galimybės. Pareiškėja dokumentų neturėjimą aiškino dideliu skubėjimu išvykstant iš (duomenys neskelbtini), tačiau skubėjimas nepaaiškina galėjimo surinkti dokumentus (pažymos iš darbovietės, banko), norint gauti Šengeno vizą, todėl tokie paaiškinimai nėra įtikinami, taip pat nepaaiškina ir aplinkybės, jog pareiškėja išvykdama kažkodėl pasiėmė santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini), liudijimą, nors, kaip patys užsieniečiai teigė, ji save laiko nesusituokusia ir pati santuoka buvo sudaryta prieš jos valią. Per apklausą pareiškėja teigė, kad savo pasą atidavė I. A., o per pirminę apklausą pasakojo, kad pasas ir LNG liko pas žmones, kurie jiems darė vizas. I. A. per apklausą išreiškė norą gyventi savarankiškai ir teigė, jog turi tam pakankamai lėšų, kurias jam siunčia mama iš užsienio, tačiau tam, kad gautas pinigines lėšas galėtų pasiimti, jam būtinas pasas. Aiškindamas šias aplinkybes užsienietis buvo abstraktus, nedetalus ir teigė, kad pinigus mama siųsdavo užsieniečiui, kuris gyveno Užsieniečių registracijos centre. Nurodyti asmens vardo, pilietybės jis nesugebėjo, o WhatsApp mobilia programėle mamai siųstos žinutės su nurodymais, į kokią sąskaitą persiųsti pinigus, jis neišsaugojęs – niekad nesaugo. Esant tokioms aplinkybėms, yra tikimybė, kad užsieniečiai slepia savo pasus ir tokiu būdu nevykdo savo pareigos bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos institucijomis.

18. Išvadoje, išanalizavus pareiškėjos pasakojimą, Departamentui susidarė įspūdis, jog pareiškėja yra linkusi pateikti melagingus duomenis. Prašyme išduoti Šengeno vizą ji nurodė, kad yra netekėjusi, o paprašius paaiškinti šią aplinkybę, ji teigė, kad dokumentus vizai pateikė I. A. ir jo draugas, todėl ji nežinanti, kas ten buvo parašyta, tačiau ji pati pasirašė ant prašymo ir patvirtino, jog pateikta informacija yra teisinga. Pateikus klausimą, ar ji vis dar turi galiojantį LNG, ji atsakė, kad ji neturi dokumentų ir apskritai viską tvarkydavo jos tėtis, dokumentai buvo pas jį (tačiau prašyme išduoti vizą yra LNG kopija, vadinasi, ji turėjo dokumentą ir jį pateikė). Į klausimą, kodėl ji pateikė santuokos liudijimą, o kitų dokumentų nepateikė, pareiškėja paaiškino, kad norėjo nutraukti (duomenys neskelbtini) sudarytą santuoką Vokietijoje. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja yra išsilavinusi moteris, Departamentas tokį jos paaiškinimą laikė neįtikinamu ir net nelogišku.

19. Išvadoje Departamentas pastebėjo, kad pareiškėja pateikė tiesos neatitinkančią informaciją Vilniaus musulmonų sunitų religinės bendruomenės mulai ir nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, dėl kokių priežasčių taip pasielgė. Pareiškėjos deklaruojamas stiprus religingumas Departamentui kėlė abejonių, kurias jis laikė pagrįstomis. Per apklausą pareiškėja teigė esanti labai religinga, o norint, jog du žmonės gyventų kartu, liestųsi, būtina sudaryti religinę santuoką, priešingu atveju tai bus nuodėmė, todėl jie ir sudarė religinę santuoką Lietuvoje. Tačiau ji su I. A. jau Vokietijoje gyveno kartu ir pateikė prašymą Užsieniečių registracijos centrui, prašydami juos apgyvendinti viename kambaryje, t. y. ji gyveno, jos vertinimu, „darydama nuodėmę“. Taigi, pareiškėjos paaiškinimas apie šią situaciją nebuvo įtikinamas.

20. Išvadoje Departamentas pabrėžė, kad 2018 m. balandžio 3 d. santuokos liudijime prie šeiminės padėties pareiškėja nurodyta kaip netekėjusi. Per apklausą paklausus pareiškėjos, ar jie buvo atviri su Vilniaus musulmonų sunitų religinės bendruomenės pirmininku A. B., ar nurodė, kad ji yra sudariusi civilinę ir, galbūt, religinę santuoką (duomenys neskelbtini), ji atsakė, kad jų apie tai neklausė, tai nieko ir nesakė. Pasak pareiškėjos, jeigu mulai tai būtų buvę svarbu, jis būtų apie tai paklausęs. Pati pareiškėja nelaiko, kad ji yra susituokusi su E. T., nes niekur nėjo, tuose dokumentuose yra tik jos pavardė. Nepaisant to, pareiškėja pateikė santuokos liudijimą, pagal kurį ji yra susituokusi (duomenys neskelbtini). Lietuvos muftijus R. J. telefoninio pokalbio metu paaiškino, jog santuoka tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra negalima, nes vyras nėra musulmonas; ištekėdama už vyro ne musulmono, moteris musulmonė prisiima sau nuodėmę ir išeina už savo tikėjimo ribų. Be to, tokia santuoka negalima nei sunitų, nei šiitų bendruomenėje, nes ji pažeidžia islamo teisės kanonus. Moteris musulmonė negali sudaryti jokios kitos santuokos: civilinės ar religinės, kol ji yra susituokusi ir santuoka, sudaryta anksčiau, nebuvo atitinkamu būdu nutraukta. Pagal islamą, vyrui leidžiama poligamija, jeigu jis turi galimybę išlaikyti savo žmonas, tačiau moteriai tai neleistina. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakyme Nr. 1R-334 patvirtintų Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 90 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.12–3.17 straipsniais, pareiškėjos sudaryta santuoka su I. A. Vilniaus musulmonų sunitų religinėje bendruomenėje negali būti užregistruota ir pripažinta Lietuvoje; tokia santuoka, jeigu ji yra sudariusi (duomenys neskelbtini) civilinę santuoką, nebūtų užregistruota ir (duomenys neskelbtini).

21. Išvadoje, įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuota, kad pareiškėjos pasakojimas apie priverstinę santuoką (duomenys neskelbtini) ir slapstymąsi (duomenys neskelbtini) dėl patikimumo stokos nelaikomas nustatytu faktu bei atmetamas, o pareiškėjos dabartinė šeiminė padėtis laikoma nenustatyta (ankstesnę santuoką ji galbūt nutraukė). Pareiškėja nepagrindė savo baimės grįžti į kilmės valstybę, todėl jos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo sąlyga laikoma neįvykdyta, todėl jai šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Remiantis surinkta informacija, pareiškėjos kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl ji neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

22. Departamento vadovė, vadovaudamasi Įstatymo 83 straipsniu, 86 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, 87 straipsnio 1, ir 3 dalimis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 116, 124 ir 125.4 punktais, remdamasi Išvada, ginčijamame 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendime Nr. (15/6-8)12PR-143 nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

23. Teismas sutiko su Išvadoje pateiktu vertinimu, kad pareiškėjos teiginiai apie slapstymąsi (nuo jos ir jos sutuoktinio šeimos narių) (duomenys neskelbtini) bei per prievartą sudarytą santuoką (duomenys neskelbtini) yra atmestini dėl patikimumo stokos, o pareiškėjos dabartinė šeiminė padėtis laikytina nenustatyta. Teismas papildomai pastebėjo, kad pareiškėjos nepersekioja jokia valstybė, jos institucijos ir pareigūnai, todėl jai išvis negalima suteikti pabėgėlio statuso pagal Įstatymo 86 straipsnio 2 dalį. Pati pareiškėja visiškai nepagrindė aplinkybių apie savo persekiojimą: pareiškėja iš esmės yra nuolatinė (duomenys neskelbtini) gyventoja, iš pradžių ji siekė vykti į Lietuvą turizmo tikslais, tik Vokietijoje, o po to Lietuvoje siekė prieglobsčio, be to, tvirtino, kad jai gresia pavojus (duomenys neskelbtini), nors ji beveik visą laiką gyvena (duomenys neskelbtini), taip pat teigė, kad, jei nebus suteikiamas prieglobstis, tai norėtų grįžti į (duomenys neskelbtini). Todėl teismas sutiko su atsakovo išvada, jog nėra jokių duomenų, kad pareiškėją realiai kas nors persekioja, kad jai kas nors gresia, t. y. nėra aplinkybių, numatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėją, kaip (duomenys neskelbtini) rezidentę, reikėtų grąžinti būtent į (duomenys neskelbtini), nes ji (duomenys neskelbtini) (nors yra jo pilietė) negyveno. Teismo vertinimu, (duomenys neskelbtini) ne blogiau negu Lietuva gali užtikrinti pareiškėjos saugumą, jeigu jai kiltų grėsmė (kuri byloje nebuvo nustatyta). Atsižvelgęs į aplinkybę, kad pareiškėja savo baimę sieja su persekiojimu (duomenys neskelbtini) (teismo vertinimu, taip pareiškėja tik siekia labiau įtikinamai pagrįsti savo persekiojimą), nors iš esmės gyvena (duomenys neskelbtini), teismas darė išvadą, kad pareiškėjos pasakojimas apie persekiojimą yra visiškai nenuoseklus. Teismas nenustatė jokio teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą, taip pat įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, todėl pareiškėjos skundas buvo atmestas.

III. 24. Pareiškėja T. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą.

25. Pareiškėja nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ir teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino skunde nurodytų argumentų dėl Išvados ir Sprendimo nepagrįstumo. Apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės pakartoja skundo argumentus, pabrėžia, kad Departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus ir visapusiškai neįvertinus visų svarbių aplinkybių.

26. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovas sutinka su teismo išvadomis ir motyvais, mano, kad teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Atsakovas pastebi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų dėl teismo sprendimo tariamo ydingumo, apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais teiginiais kaip ir skundas. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, mano, jog, nagrinėjant pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, buvo pagrįstai suabejota bendru pareiškėjos patikimumu, nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad Departamentas nevykdė bendradarbiavimo pareigos ir nerinko aktualios informacijos apie pareiškėjos kilmės šalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. (15/6-8)12PR-143 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Teisėjų kolegija, vertindama teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pažymi, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

30. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, egzistuoja „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008; 2015 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2565-662/2015). „Visiškai pagrįstos baimės“ buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, sąvoka „baimė“ yra siejama su dvasine būsena ir subjektyvia būkle, todėl minėta sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-879/2011; 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-822/2015). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

32. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

33. Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, akcentuoja, kad pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jos paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėja teigia, kad ją persekios (duomenys neskelbtini) jos tėvai ir giminaičiai, jos sutuoktinio giminaičiai, tačiau jos pasakojimas apie slapstymąsi (nuo jos ir jos sutuoktinio šeimos narių) (duomenys neskelbtini) bei jos sudarytą santuoką (duomenys neskelbtini) per prievartą vertintinas kritiškai dėl patikimumo stokos, o dabartinė šeiminė padėtis nenustatyta, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja nepagrindė tariamos baimės patirti persekiojimą kilmės valstybėje bei nėra pagrindo pripažinti, kad dėl pareiškėjos grįžimo į kilmės valstybę jai kiltų grėsmė. Taigi, neįrodyta, kad tarp pareiškėjos padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys. Konstatuotina, kad pareiškėja nenurodė argumentų, pagrindžiančių nesaugią situaciją jos kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą. Bylos medžiaga nepatvirtina, kad, pareiškėjai grįžus į kilmės valstybę, ji bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama, kils grėsmė, kad jos, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pati pareiškėja visiškai nepagrindė aplinkybių apie savo persekiojimą ar gresiantį pavojų (duomenys neskelbtini), nes ji iš esmės yra nuolatinė (duomenys neskelbtini) gyventoja. Ji į Lietuvą iš pradžių siekė vykti turizmo tikslais ir tik po kurio laiko Vokietijoje, o vėliau ir Lietuvoje pasiprašė prieglobsčio, todėl nėra jokių duomenų, kad pareiškėja patiria persekiojimą, kad jai kas nors gresia, t. y. nėra aplinkybių, numatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje.

34. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus, laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, taigi keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė