2025-01-22 Nr. AB-1280-3-61-3-04219-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1046-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04219-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. L. (N. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „ITEXPERTS“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja N. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 24S170452 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jai panaikintas leidimas Nr. 760240221 laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2023 m. balandžio 13 d. jai, ketinančiai dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „ITEXPERTS“ (toliau – ir Bendrovė) auditore, kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojai (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto, 441 straipsnio pagrindu buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). 2024 m. vasario 7 d. darbo santykiai tarp pareiškėjos ir Bendrovės nutrūko. Pareiškėja, susiradusi naują darbą, 2024 m. birželio 27 d. kreipėsi su prašymu į Migracijos departamentą dėl leidimo dirbti pas naują darbdavį. Nagrinėdamas šį prašymą, atsakovas patikrino pareiškėjos duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) sistemoje dėl ankstesnio darbo Bendrovėje. Atsakovas nustatė, kad Bendrovėje pareiškėja dirbo nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. vasario 7 d. ir darbo Bendrovėje metu pareiškėjai nei vieną kartą nebuvo išmokėtas Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti darbo užmokestis – 3 000 Eur. Atsakovo vertinimu, Bendrovė pareiškėjai mokėjo mažesnį darbo užmokestį, nei buvo nurodytas Bendrovės tarpininkavimo rašte kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, o tam tikrais mėnesiais net mažesnį nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Šias aplinkybes atsakovas kvalifikavo kaip imperatyvių Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimą, o juos pateikusį asmenį, t. y. pareiškėją, kaip pateikusią neatitinkančius tikrovės duomenis.

3. Pareiškėjos vertinimu, Sprendime nurodyti pagrindai negali būti jai taikomi, nes nėra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis. Migracijos departamentas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, nesiėmė veiksmų faktinėms aplinkybėms objektyviai nustatyti, nesudarė galimybių pateikti įrodymus, pagrindžiančius priešingas aplinkybes, Migracijos departamente ji nebuvo išklausyta.

4. Pareiškėja teigė, kad ji, kaip ir prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu, atitinka visas nustatytas sąlygas dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, susirado naują darbą, o pareiškėjos darbo užmokesčio norma niekada nebuvo mažinama, darbo užmokesčio bruto viso darbo Bendrovėje metu buvo 3 000 Eur per mėnesį, priešingai nei šias aplinkybes Sprendime išdėstė atsakovas. Pareiškėja buvo išleista nemokamų atostogų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 137 straipsnio 2 dalimi, tačiau darbo santykiai nebuvo nutraukti, Įstatymo reikalavimai nepažeisti, vertinant priešingai, pareiškėja būtų diskriminuojama. Pareiškėja nepiktnaudžiavo nemokamų atostogų suteikimo tvarka, visada prašydavo jas suteikti dėl objektyvių asmeninių priežasčių, susijusių su jos nepilnamečių vaikų priežiūra. Nemokamų atostogų metu darbuotojas išsaugo savo darbo vietą ir tam tikras socialines garantijas, tačiau atlyginimas už šį laikotarpį nėra mokamas. Būtent ši situacija ir lėmė proporcingai mažesnį pareiškėjai išmokamą darbo užmokestį, tačiau tai nebuvo darbo užmokesčio sumažinimas, kaip šias aplinkybes netinkamai vertino atsakovas Sprendime. Pareiškėjai visada mokėtas sutartas 3 000 Eur per mėnesį bruto darbo užmokestis, atsižvelgiant į faktiškai jos per mėnesį dirbtą ir atostogose būtą laiką. Pareiškėja susirado naują kvalifikuotą darbą ir mokyklas savo nepilnamečiams vaikams Vilniuje, apmokėjo jų mokslus, išsinuomojo butą Vilniuje ir deklaravo savo išvykimą iš Baltarusijos, deklaruodama Lietuvoje savo nuolatinį gyvenimą, t. y. persikeldama nuolat gyventi kartu su šeima į Lietuvą. Šių aplinkybių visuma pagrindžia pareiškėjos ryšius su Lietuva, kurie nėra išimtinai ekonominio pobūdžio, kaip šias aplinkybes siaurai įvertino atsakovas. Atsakovas nesikreipė ir nekontaktavo su pareiškėja, nebandė nustatyti objektyvios tiesos ir rasti atsakymų į iškilusius klausimus, o nustatytas aplinkybes įvertino formaliai pagal dažniausiai visiems užsieniečiams taikomus standartus, nesąžiningai, neindividualizavo situacijos.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad 2023 m. kovo 10 d. pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje UAB „ITEXPERTS“ auditore. Panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teismų praktiką, jog užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi panaikintas pagrįstai. Pareiškėja nuo to momento, kai jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi negavo viso jai numatyto atlyginimo, taigi neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jai išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės, todėl nustatęs, kad pareiškėja neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento turimais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ), teismų praktiką, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „ITEXPERTS“ pateikė paaiškinimus, kuriuose sutiko su pareiškėjos skundu.

8. UAB „ITEXPERTS“ nurodė, jog pareiškėja dirbo Bendrovėje nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. vasario 7 d. ir jai buvo visada mokamas atlyginimas. Pareiškėjai buvo suteiktos nemokamos atostogos dėl šeimyninių aplinkybių (nepilnamečių vaikų priežiūrai), po kurių ji grįždavo į darbą. Darbo sutarties su pareiškėja galiojimo laikotarpiu darbo užmokesčio dydis nebuvo peržiūrimas. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti panaikintas todėl, kad darbuotoja buvo išleista atostogų pagal Darbo kodeksą.

II. 9. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjos N. L. skundą patenkino, t. y. panaikino Migracijos departamento Sprendimą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja, ketindama dirbti Bendrovėje auditore, 2023 m. kovo 10 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2302-LLG-3571 Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto ir 441 straipsnio 1 dalies nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą); prašyme nurodė numatomą darbo užmokestį – 3 000 Eur. UAB „ITEXPERTS“ Tarpininkavimo rašte Nr. 20230213-028184 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas) nurodyta, jog Bendrovė kviečia pareiškėją dirbti Bendrovėje aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri nėra įtraukta į profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) dydžio; pareiškėjai turėjo būti mokamas 3 000 Eur atlyginimas. 2023 m. balandžio 6 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 441 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760240221, galiojantį nuo 2023 m. balandžio 13 d. iki 2026 m. balandžio 13 d., kuris asmeniui įteiktas 2023 m. gegužės 9 d.

11. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas patikrino duomenis apie užsienietę VSDFV informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja Bendrovėje įdarbinta nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. vasario 7 d. ir pareiškėjai nei vieną kartą nebuvo išmokėtas Bendrovės Tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti darbo užmokestis – 3 000 Eur. Migracijos departamentas 2024 m. liepos 19 d. priėmė šioje byloje skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760240221, galiojantį iki 2026 m. balandžio 13 d., nes asmuo neatitinka tų Įstatyme nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi; duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

12. Teismas nustatė, kad Sprendime nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, jog Bendrovės pateiktame Tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog asmeniui bus mokamas 3 000 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustačius, kad asmeniui nei vieną kartą nebuvo išmokėtas Bendrovės Tarpininkavimo rašte įsipareigotas mokėti darbo užmokestis, jog asmuo vykdo individualią veiklą, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Atsakovas, vertindamas asmens ryšius su Lietuvos Respublika, nustatė, kad pareiškėjai anksčiau nebuvo išduotos vizos ar leidimai laikinai gyventi, ji Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2023 m. sausio 25 d., todėl asmenį su Lietuvos Respublika sieja tik ekonominiai santykiai. Vertinant asmens šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad nuo 2024 m. sausio 8 d. deklaruota gyvenamoji vieta jos sutuoktinio S. L., gim. (duomenys neskelbtini) sūnaus M. L., gim. (duomenys neskelbtini) sūnaus N. L., gim. (duomenys neskelbtini) Jie turi galiojančius leidimus laikinai gyventi, išduotus šeimos susijungimo pagrindu, jų deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2023 m. rugsėjo 11 d., iki galios asmens leidimas laikinai gyventi, tačiau kadangi asmens šeimos nariams leidimai išduoti pareiškėjos leidimo laikinai gyventi pagrindu, tai bus sprendžiamas klausimas dėl jų leidimų laikinai gyventi panaikinimo. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

13. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėja nuo 2023 m. rugsėjo 13 d. įsiregistravo kaip vykdanti individualią veiklą. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja turi sutuoktinį S. L., gim. (duomenys neskelbtini) su kuriuo kartu augina du nepilnamečius vaikus N. L., gim. (duomenys neskelbtini) ir M. L., gim. (duomenys neskelbtini) kurie gyvena Lietuvos Respublikoje ir kuriems išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, o nuo 2023 m. rugsėjo 11 d. jų deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos sutuoktiniui yra išduotas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, o nuo 2024 m. sausio 8 d. S. L. deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje.

14. Teismas, aptaręs ginčui aktualias Įstatymo nuostatas, pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas, vykdydamas asmens kontrolę (duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti VSDFV informacinėje sistemoje) nustatė, kad pareiškėja Bendrovėje įdarbinta 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. vasario 7 d., minėtu laikotarpiu jai nebuvo išmokėtas Tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 3 000 Eur. Atsakovas nustatė, kad 2023 m. gegužės – rugsėjo mėn., lapkričio mėn. (iš viso 6 mėn.) buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei nurodytas bendrovės Tarpininkavimo rašte (857,14 – 1636,36 Eur), 2023 m. spalio, gruodžio mėn., ir 2024 m. sausio ir vasario mėn. (iš viso 4 mėn.) asmeniui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA (545,45 – 818,18 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai (užsienietei) sulygtas darbo užmokestis nebuvo mokamas, atsakovas konstatavo, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Tuo pagrindu Migracijos departamentas 2024 m. liepos 19 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760240221, galiojantį iki 2026 m. balandžio 13 d., nes: 1) asmuo neatitinka tų UTPĮ nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi; 2) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

15. Teismo vertinimu, atsakovas, Sprendime pritaikydamas Įstatymo 441 straipsnio nuostatas, jame iš esmės nenurodė motyvų, pagrindžiančių pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 18 punktą (užsienietis neatitinka šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą).

16. Teismas nurodė, kad pareiškėja 2023 m. gegužės 12 d. pateikė prašymą „Dėl nemokamų atostogų“, jai nuo 2023 m. gegužės 12 d. iki 2023 m. gegužės 15 d. suteiktos neapmokamos atostogos. Taip pat buvo pateiktas pareiškėjos prašymas 2023 m. gegužės 14 d. „Dėl nemokamų atostogų“ nuo 2023 m. liepos 17 d. iki 2023 m. rugpjūčio 15 d. ir jai suteiktos nemokamos atostogos. Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 8 d. pateikė prašymą „Dėl nemokamų atostogų“, jo pagrindu pareiškėjai nuo 2023 m. rugsėjo 11 d. iki 2023 m. spalio 23 d. suteiktos nemokamas atostogos. Pareiškėja 2023 m. spalio 31 d. pateikė prašymą „Dėl nemokamų atostogų“ ir jai nuo 2023 m. lapkričio 15 d. iki 2023 m. gruodžio 20 d. suteiktos nemokamos atostogos. Bendrovė paaiškinimuose taip pat nurodo, jog pareiškėjai buvo suteiktos nemokamos atostogos dėl šeimyninių aplinkybių, po kurių ji grįžo į darbą. Bendrovė pažymėjo, kad darbo užmokestis skaičiuojamas atsižvelgiant į per mėnesį faktiškai dirbtą laiką, apskaičiuojant darbo sutartyje nurodytų sumą (3 000 Eur). Teismo įsitikinimu, šiuo atveju byloje nėra duomenų apie darbo užmokesčio sumažinimą ar santykių nutraukimą, o pareiškėjos buvimas tam tikrą laikotarpį nemokamose atostogose taip pat nereiškia darbo santykių nutraukimo, juolab, kad atitinka Darbo kodekso 137 straipsnyje nustatytas sąlygas.

17. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Sprendime konstatavo, jog pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.), tačiau ši atsakovo išvada taip pat nepagrįsta. Iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų (ir, ar) matyti, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai yra alternatyvūs, todėl pareiškėja neprivalo atitikti jų abiejų, t. y. gali atitikti tik vieną iš jų. Nustatyta, jog Bendrovės pateiktame Tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjai bus mokamas 3 000 Eur darbo užmokestis.

18. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 punktą, nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – viena minimali mėnesinė alga. Nustatyta, jog 2023 m. MMA buvo 840 Eur, o 2024 m. MMA yra 923 Eur.

19. Teismas nustatė, jog pareiškėjos 2023 m. gegužės – rugsėjo mėnesiais kiekvieno mėnesio pajamos buvo didesnės už nustatytą 2023 m. minimalų atlyginimą – 840 Eur. 2023 m. gegužės–rugsėjo mėn., pareiškėjos atlyginimas siekė nuo 857,14 Eur iki 1 636,36 Eur. Du mėnesius, t. y. 2023 m. spalį–gruodį, pareiškėjos mėnesio pajamos buvo mažesnės nei nustatyta MMA, t. y. 840 Eur, tačiau pareiškėja gavo atlyginimą ir darbo santykiai nebuvo nutrūkę.

20. Teismas iš VSDFV duomenų nustatė, kad pareiškėjai 2024 m. sausio mėn. buvo išmokėta 545,45 Eur, vasario mėn. – 790,28 Eur, t. y. minėtais mėnesiais buvo mokamas atlyginimas, kuris buvo mažesnis nei nustatytas MMA pagal 2024 m. duomenis, bet pareiškėja gavo atlyginimą už faktiškai dirbtą laiką, atsižvelgiant į skirtas neapmokamas atostogas. Tačiau šių aplinkybių atsakovas Sprendime nevertino ir dėl to motyvų nepateikė.

21. Teismas nurodė, kad nors byloje nustatyta, jog pareiškėja nemokamų atostogų laikotarpiu darbo užmokesčio negavo, kas reiškia, kad pareiškėja minėtu laikotarpiu negavo reguliarių pajamų, tačiau atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja ne nemokamų atostogų laikotarpiu uždirbo ir gavo atlyginimą, kurių užtenka pragyventi Lietuvoje, nėra pagrindo sutikti su atsakovo Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėja neturėjo pakankamai lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų (ir, ar) matyti, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai yra alternatyvūs, todėl pareiškėja neprivalo atitikti jų abiejų, t. y. gali atitikti tik vieną iš jų.

22. Teismas sprendė, kad atsakovas taip pat nevertino aplinkybių, numatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte. Pagal šį reguliavimą pareiškėja per 6 mėnesius nuo darbo santykių su Bendrove pabaigos (iki 2024 m. rugpjūčio 7 d.) privalėjo susirasti naują darbą. Bylos duomenimis, 2024 m. birželio mėnesį ji surado naują darbą ir kreipėsi į atsakovą. Pareiškėja pateikė įrodymus apie savo individualią veiklą, taip pat nuo 2024 m. liepos 1 d. sudarytą darbo sutartį, tai taip pat rodo jos ketinimus dirbti.

23. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas. Teismo nuomone, ginčo atveju toks pareiškėjos vertinimas nebuvo atliktas.

24. Teismas nustatė, kad Migracijos departamente pareiškėja nebuvo išklausyta, jai nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ir įrodymus, todėl sutiko su pareiškėjos argumentais, jog buvo pažeista pareiškėjos teisė į sąžiningą procedūrą ir apribota galimybė jai gintis nuo nepalankaus Sprendimo.

25. Teismas sprendė, kad byloje skundžiamas Sprendimas buvo priimtas neatlikus išsamaus individualaus aplinkybių tyrimo ir vertinimo, nevertinant Sprendimo jo proporcingumo principo aspektu dėl jo neigiamų pasekmių pareiškėjai ir jos šeimai, nevertinant šeimos integracijos Lietuvoje, jos ryšių su kilmės šalimi nutraukimo aplinkybių. Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti, priimtas pažeidžiant gero administravimo principo imperatyvus, pagal kuriuos valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes. Tai sudaro pagrindą Sprendimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies pagrindu panaikinti.

III. 26. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad reikalavimas mokėti atitinkamo dydžio darbo užmokestį Įstatyme yra privalomas, nėra numatyta išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, turinčiam Įstatymo 441 straipsnyje nurodytu pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi, būtų leidžiama nemokėti darbo užmokesčio arba mokėti mažesnį nei šiame straipsnyje nustatytą darbo užmokestį. Nustačius, kad pareiškėja nė karto negavo Įstatyme imperatyviai nustatyto dydžio darbo užmokesčio, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog ji neatitinka Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų ir šios aplinkybės aiškiai išdėstytos Sprendime, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl jų visiškai nepasisakė, o nurodė, kad atsakovas šių aplinkybių Sprendime nenurodė. Teismas neįsigilino į Sprendimo esmę, nesusipažino su jo turiniu, dėl to netinkamai taikė Įstatymo nuostatas.

28. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendime nėra nurodyta motyvų, pagrindžiančių pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės). Aplinkybės, kad pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujančio darbo bendrovėje pagrindu, nei vieno karto negavo nustatyto dydžio darbo užmokesčio, bet tuo pačiu vykdė individualią veiklą, rodo, jog yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Tai išdėstyta Sprendime. Migracijos departamento vertinimu, situacija, kai asmuo gauna leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, o tik gavęs šį leidimą, prašo išleisti jį nemokamų atostogų, patvirtina, kad, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo ketinimus dirbti Lietuvos Respublikoje. Atsakovas Sprendime nurodė tiek faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tiek faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi pagal 50 straipsnio 1 dalies 18 punktą, tačiau pirmosios instancijos teismas šių motyvų nevertino, taigi, netinkamai įvertino skundžiamo sprendimo turinį ir netinkamai taikė galiojančių teisės aktų nuostatas.

29. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra duomenų apie darbo užmokesčio sumažinimą ar santykių nutraukimą, o pareiškėjos buvimas tam tikrą laikotarpį nemokamose atostogose taip pat nereiškia darbo santykių nutraukimo. Nors darbo sutartis su pareiškėja ir nebuvo nutraukta, tačiau Sprendimas ir nebuvo priimtas tuo pagrindu, kad su pareiškėja yra nutraukti darbo santykiai. Vien ši aplinkybė savaime nereiškia, kad pareiškėja atitiko leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas viso turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu. Įstatymo 441 straipsnyje yra įtvirtintos kelios imperatyvios sąlygos leidimui laikinai gyventi išduoti (viena iš jų – nustatyto dydžio darbo užmokesčio mokėjimas), taigi, nustatęs, kad pareiškėja neatitinka bent vienos iš jų, Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.

30. Migracijos departamento vertinimu, teismas nepagrįstai pareiškėjos teiginius dėl nemokamų atostogų laikė pakankamais ir pateisinančiais imperatyvių Įstatymų reikalavimų nesilaikymą ir cituoja suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose. Teismas, nevertindamas faktinės aplinkybės, kad pareiškėja realiai negavo Įstatymo įtvirtinto dydžio darbo užmokesčio, nors toks reikalavimas yra imperatyviai įtvirtintas Įstatyme, t. y., ignoruodamas faktą, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, netinkamai išsprendė bylą ir priėmė neteisėtą ir faktinėms aplinkybėms prieštaraujantį sprendimą.

31. Atsakovas nesutinka su teismo išvadomis, kad Migracijos departamentas nevertino aplinkybių, numatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte. Šioje Įstatymo nuostatoje yra nustatyti trys alternatyvūs pagrindai, kada užsieniečiui, turinčiam leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 441 str., yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi: užsienietis arba neatitinka šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą; arba per pirmuosius teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį nesilaikydamas šio Įstatymo 441 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba turi bedarbio statusą ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja nei vieno karto nebuvo gavusi Įstatymo 441 straipsnyje nustatyto dydžio darbo užmokesčio, t. y., ji neatitinka šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Kadangi šios aplinkybės sudaro savarankišką Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, Migracijos departamentas neturėjo pareigos laukti, kol pareiškėja susiras naują darbą. Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad tai, jog pareiškėja pateikė įrodymus apie savo individualią veiklą, rodo jos ketinimus dirbti, tačiau individualios veiklos pagrindu leidimai laikinai gyventi pagal Įstatymo 441 straipsnį neišduodami, t. y., ši aplinkybė nepatvirtina, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 441 straipsnio reikalavimus. Priešingai, ši aplinkybė rodo, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o tai taip pat sudaro savarankišką pagrindą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

32. Atsakovas teigia, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Migracijos departamentas nesuteikė pareiškėjai galimybės pasiaiškinti, tačiau nekonkretizavo, kokias konkrečiai aplinkybes pareiškėja galėtų paaiškinti ir kurios galėtų sudaryti pagrindą kitokiam atsakovo sprendimui. Sprendimo išvados yra paremtos oficialiais valstybės institucijų duomenimis, kurie buvo pakankami. Teismas nustatytų ir Sprendime išdėstytų aplinkybių nevertino, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Be to, teisės aktai ar teismų praktika nenumatė Migracijos departamento pareigos priimant ginčijamą Sprendimą apklausti užsienietį, tam pakako duomenų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų. Teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai, be to, teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas.

33. Pareiškėja N. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

34. Pareiškėja teigia, kad bylos nagrinėjimo metu rašytiniais įrodymais bei savo paaiškinimais paneigė bet kokias abejones dėl pateiktos informacijos atitikimo tikrovei bei jos atitikimo Įstatymo reikalavimams aukštos kvalifikacijos darbą atliekančiam specialistui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino skundžiamą Sprendimą nepakankamai motyvuotu. Atsakovas iš esmės visus atvejus, kai išmokamas nevisas darbo užmokestis, vertina kaip darbo užmokesčio sumažinimą, o tai, savo ruožtu, kaip imperatyvių teisės aktų reikalavimų nesilaikymą arba asmens (užsieniečio) teikiamą tikrovės neatitinkančią informaciją.

Toks teisės aktų aiškinimas neteisingas, reiškiantis, kad darbuotojai neturi nei teisės susirgti, nei kelti kvalifikaciją, nei kitų Darbo kodekso jiems suteikiamų teisių. Atsakovo išvada dėl pareiškėjos pateiktų tikrovės neatitinkančių duomenų yra pagrįsta prielaidomis. Teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatytos faktinės aplinkybės apie pareiškėjos šeiminį gyvenimą, jos ekonominius ryšius su Lietuva, patvirtinančios, kad ji su šeima ketina gyventi ir dirbti Lietuvoje. Atsakovo pozicija, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad ji neketina dirbti Lietuvos Respublikoje, yra nepagrįsta, prieštaraujanti faktinėms bylos aplinkybėms.

Nepagrįstu atsakovo teisės aiškinimu ir netinkamai motyvuotu Sprendimu pareiškėjai taikomos poveikio priemonės nepagrįstai riboja pareiškėjos subjektines teises ir sukelia jai neproporcingas pasekmes. Teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos situacijos vertinimo atsakovas neatliko, o apsiribojo vien tik formaliu VSDFV duomenų patikrinimu ir jokių kitų aplinkybių nenustatinėjo ir nevertino, Sprendimą grindė prielaidomis. Byloje nustačius, kad nemokamų atostogos buvo suteikiamos Darbo kodekso 137 straipsnio pagrindais, teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjai atlygis buvo mokamas už faktiškai dirbtą laiką, apskaičiuojant jį nuo darbo sutartyje bei Tarpininkavimo rašte nurodytos sumos – 3 000 Eur.

Dėl aplinkybių, sietinų su darbo užmokesčiu, teismas sprendime pasisakė ir jas įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skundžiamas administracinis aktas nepakankamai motyvuotas, kad pareiškėjos teisė būti išklausytai buvo pažeista, kaip ir gero administravimo principas, pagrįstai sprendė, kad skundžiamas administracinis aktas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „ITEXPERTS“ pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad pareiškėjai darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis nebuvo mažinamas ir buvo išmokamas pagal faktiškai dirbtą laiką. Pareiškėja nemokamomis atostogomis pasinaudojo laikydamasi Darbo kodekso reikalavimų, dėl realių šeimyninių aplinkybių, kurios pagrįstos įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 24S170452, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas Nr. 760240221 laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino ir Sprendimą panaikino, konstatavęs, kad atsakovas, Sprendime pritaikydamas Įstatymo 441 straipsnio nuostatas, jame iš esmės nenurodė motyvų, pagrindžiančių pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 18 punktą (užsienietis neatitinka šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą). Teismo įsitikinimu, šiuo atveju byloje nėra duomenų apie darbo užmokesčio sumažinimą ar santykių nutraukimą, o pareiškėjos buvimas tam tikrą laikotarpį nemokamose atostogose taip pat nereiškia darbo santykių nutraukimo, juolab, kad atitinka Darbo kodekso 137 straipsnyje nustatytas sąlygas. Teismas sprendė, kad atsakovo išvada, jog pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.), taip pat nepagrįsta. Teismas vertino, kad iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų (ir, ar) matyti, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai yra alternatyvūs, todėl pareiškėja neprivalo atitikti jų abiejų, t. y. gali atitikti tik vieną iš jų. Kadangi pareiškėja ne nemokamų atostogų laikotarpiu uždirbo ir gavo atlyginimą, kurių užtenka pragyventi Lietuvoje, teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėja neturėjo pakankamai lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas sprendė, kad atsakovas taip pat nevertino aplinkybių, numatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas neatliko pareiškėjos situacijos vertinimo, išsamaus individualaus aplinkybių tyrimo, nevertino Sprendimo jo proporcingumo aspektu dėl jo neigiamų pasekmių pareiškėjai ir jos šeimai, nevertino šeimos integracijos Lietuvoje, jos ryšių su kilmės šalimi nutraukimo aplinkybių, dėl to Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

38. Migracijos departamentas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, jame pagrįstai konstatuota, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Atsakovas teigia, kad nustatė aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 50 straipsnio 1 dalies 18 punktą. Įstatymo 441 straipsnyje yra įtvirtintos kelios imperatyvios sąlygos leidimui laikinai gyventi išduoti (viena iš jų – nustatyto dydžio darbo užmokesčio mokėjimas), taigi, nustatęs, kad pareiškėja neatitinka bent vienos iš jų, Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas pažymi, kad nustatė, jog pareiškėja nė karto nebuvo gavusi Įstatymo 441 straipsnyje nustatyto dydžio darbo užmokesčio, t. y., ji neatitinka šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Kadangi šios aplinkybės sudaro savarankišką Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, Migracijos departamentas neturėjo pareigos laukti, kol pareiškėja susiras naują darbą. Atsakovo vertinimu, teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad Migracijos departamentas neišklausė pareiškėjos.

39. Nustatyta, kad skundžiamas atsakovo Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu ir pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi panaikintas, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neatitinka tų Įstatyme nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Sprendime išvada, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, padaryta atsižvelgiant į tai, jog Bendrovės pateiktame Tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad asmeniui bus mokamas 3 000 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, jog asmeniui nė vieną kartą nebuvo išmokėtas Bendrovės Tarpininkavimo rašte įsipareigotas mokėti darbo užmokestis, be to, asmuo vykdo individualią veiklą. Išvada, kad asmuo neatitinka imperatyvių Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, padaryta atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė asmeniui įsipareigojo mokėti ne mažesnį negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio mėnesinį darbo užmokestį (2 369,10 Eur), o per įdarbinimo Bendrovėje laikotarpį, asmeniui nei vieną kartą nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, kurio dydis siektų nurodytą BDU dydį.

40. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu, iki 2025 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar, kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

41. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jei užsienietis neatitinka šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą arba per pirmuosius teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį nesilaikydamas šio Įstatymo 441 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba turi bedarbio statusą ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės.

42. Įstatymo 44 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynoji kortelė) gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kai jis atitinka šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio, o jeigu pateikiamas darbdavio įsipareigojimas yra įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, patvirtintą ekonomikos ir inovacijų ministro pagal Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 7 dalį, – ne mažesnį negu 1,2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio.

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas būtent šiuo, Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kaip minėta, pareiškėjos neatitikimas šioms Įstatyme nustatytoms sąlygoms buvo motyvuotas tuo, kad Bendrovė asmeniui įsipareigojo mokėti ne mažesnį negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio mėnesinį darbo užmokestį (2 369,10 Eur), o per įdarbinimo Bendrovėje laikotarpį, asmeniui nei vieną kartą nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, kurio dydis siektų nurodytą BDU dydį.

44. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai buvo mokamas mažesnis negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio mėnesinis darbo užmokestis (2 369,10 Eur) ir taip atsitiko dėl to, jog ji visą darbo Bendrovėje laikotarpį (išskyrus 2024 m. vasario mėnesį, kai buvo išėjusi kasmetinių atostogų ir vasario 7 d. nutraukė darbo sutartį) kas mėnesį dėl šeimyninių priežasčių išeidavo nemokamų atostogų, o darbo užmokestis jai buvo mokamas pagal jos faktiškai dirbtą laiką.

45. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjos neatitikimo Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, pažymi, kad leidimas laikinai gyventi šiuo pagrindu duodamas tam, jog užsienietis dirbtų aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, taip tenkindamas darbo rinkos poreikius bei kurdamas aukštą pridėtinę vertę.

46. Nagrinėjamu atveju šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu dirbo tam tikrą dienų skaičių kas mėnesį (išskyrus 2024 m. vasario mėnesį, kai buvo išėjusi kasmetinių atostogų ir 7 d. darbo sutartis su ja buvo nutraukta), tačiau kas mėnesį jai buvo suteikiamos nemokamos atostogos. Su pareiškėja sudarytoje darbo sutartyje nurodyta, kad pareiškėjai nustatyta darbo laiko norma yra 8 valandos per dieną, 5 dienos per savaitę. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja 2023 m. gegužės mėnesį dirbo 9 dienas, birželio mėnesį – 11 dienų, liepos mėnesį – 9 dienas, rugpjūčio mėnesį – 12 dienų, rugsėjo mėnesį – 6 dienas, spalio mėnesį – 6 dienas, lapkričio mėnesį – 8 dienas, gruodžio mėnesį – 5 dienas, 2024 m. sausio mėnesį – 4 dienas, o vasario mėnesį buvo kasmetinėse atostogose ir šio mėnesio 7 dieną darbo sutartis su ja buvo nutraukta. Atsakovas, atlikęs patikrinimą nustatė, kad 2023 m. gegužės – rugsėjo mėn., lapkričio mėn. (iš viso 6 mėn.) pareiškėjai buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei nurodytas Bendrovės Tarpininkavimo rašte (857,14 – 1 636,36 Eur), 2023 m. spalio, gruodžio mėn., ir 2024 m. sausio ir vasario mėn. (iš viso 4 mėn.) asmeniui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (545,45 – 818,18 Eur). Taigi, visais atvejais pareiškėjai buvo mokamas mažesnis nei 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio mėnesinis darbo užmokestis (2 369,10 Eur), kaip nustatyta Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

47. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog nepaneigiant asmens teisės į nemokamas atostogas, reikšminga aplinkybe pripažintina tai, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; kt.). Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; kt.).

48. Todėl nagrinėjamu atveju nustačius, jog nuo pareiškėjos įdarbinimo Bendrovėje nė karto jai nebuvo mokamas pareiškėjos prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės Tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, taip pat ir mažesnis, nei Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas darbo užmokestis (ne mažesnis negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio (2 369,10 Eur)), dėl pareiškėjos kasmėnesinio buvimo nemokamose atostogose, darytina išvada, jog yra pagrindas konstatuoti, kad tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos Įstatymu nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks nuolatinis iš Įstatymo kylančių prievolių pažeidimas negali būti pateisinamas teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024; kt.).

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatytu pagrindu (užsienietis neatitinka šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą). Kitų šioje normoje nustatytų leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindų atsakovas vertinti ir dėl jų pasisakyti neprivalėjo, nes jie yra alternatyvūs („<...> arba per pirmuosius teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį nesilaikydamas šio Įstatymo 441 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba turi bedarbio statusą ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės“).

50. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo Sprendimas nemotyvuotas ir nepagrįstas tuo aspektu, jog pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Šiuo aspektu atsižvelgtina į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, jog atsakovui patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas (žr., 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024).

51. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (žr. nutarties 41 p.).

52. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas Sprendimas keistinas pašalinant iš jo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą, nustatytą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

53. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika vertinti kitaip, nei juos įvertino atsakovas skundžiamame Sprendime. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo konkrečiu atveju ir aspektu atsakovo Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

54. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija pakeičia atsakovo Sprendimą, pašalindama iš jo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą, nustatytą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Atitinkamai atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 144 str. 1 d. 3 p., 147 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 14 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos N. L. (N. L.) skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 24S170452 pašalinant iš jo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą, nustatytą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Kitą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 24S170452 dalį palikti nepakeistą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis