2021-08-04 Nr. AB-15442-3-61-3-03769-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-55-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03769-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pernešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2556-492/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir atsakovas, Vyriausybė) 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nutarimas) 1 punktą; 2) įpareigoti atsakovą priimti išsamų, aiškų, pagrįstą objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis sprendimą „(duomenys neskelbtini); 3) jei teismas netenkintų 1 ir 2 reikalavimo – įpareigoti atsakovą priimti galutinį sprendimą dėl Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. spalio 8 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktų rekomendacijų; 4) jei teismas netenkintų 1–3 reikalavimų – pripažinti, jog Komisijos 2019 m. spalio 8 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktos rekomendacijos nepagrįstos, nepatvirtintos atsakovo sprendimu ir pareiškėjui neprivalomos.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 patvirtinto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 15 punktu kreipėsi į Komisiją, pateikdamas 2019 m. liepos 30 d. pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, jog ,(duomenys neskelbtini).

3. Komisija 2019 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui pranešė, kad Komisijos 2019 m. rugsėjo 12 d. posėdyje priimta išvada, kuria (duomenys neskelbtini). Komisijos rašte taip pat nurodyta, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2019 m. spalio 4 d. gavo Komisijos 2019 m. spalio 1 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), prie kurio buvo pridėtas Komisijos 2019 m. rugsėjo 12 d. posėdžio protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas ir Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 13 dalį galutinį sprendimą dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams turi priimti atsakovas, tačiau skundžiamu Nutarimu atsakovas tik pakartojo Komisijos 2019 m. rugsėjo 12 d. protokole Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotą teiginį, kad (duomenys neskelbtini). Nutarimo turinys leido pareiškėjui manyti, kad šis atsakovo sprendimas nėra galutinis ir galutinį sprendimą atsakovas priims gavęs Komisijos rekomendacijas. Tokią nuomonę patvirtino ir tai, kad Nutarime nenurodyta jo apskundimo tvarka.

5. Pareiškėjo teigimu, jis 2019 m. spalio 8 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini).

6. Pareiškėjas teigė, kad tais atvejais, kai, Komisijos nuomone, investicija neatitinka nacionalinio saugumo interesų, Komisija neturi teisės priimti jokio sprendimo iš esmės, sprendimą tiek dėl investicijos saugumo, tiek dėl privalomų reikalavimų ar sąlygų, kurių laikantis investicija nekeltų grėsmės šalies nacionaliniam saugumui, turi priimti Vyriausybė. Komisijos rekomendacijos nėra privalomo pobūdžio, joms patvirtinti (arba nepatvirtinti) reikalingas kompetentingo subjekto sprendimas.

7. Pareiškėjo manymu, skundžiamas Vyriausybės Nutarimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 punkte numatytų reikalavimų, jame nėra suformuluoto aiškaus ir konkretaus sprendimo, ar pareiškėjo planuojama investicija pripažįstama atitinkančia (neatitinkančia) nacionalinio saugumo interesus, ar pareiškėjas gali (negali) vykdyti investiciją. Nutarimas nemotyvuotas, neišsamus, o Nutarimo 1 punktas nepagrįstas objektyviais duomenimis. Nutarimo 1 punkte nurodoma apie 2017 m. nustatytų faktinių aplinkybių nepasikeitimą, tačiau net nenurodyta, kokios tai aplinkybės, kokiu būdu jos gali kelti pavojų nacionaliniam saugumui bei kokie įrodymai patvirtina tų aplinkybių egzistavimą.

8. Atsakovas Vyriausybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovo įsitikinimu, Nutarimas atitinka VAĮ nuostatas. Atsakovas turėjo pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą priimti Nutarimą. Tiek Komisija, tiek Vyriausybė laikėsi procedūrinių reikalavimų, pagrindė Komisijos 2019 m. rugsėjo 12 d. išvadą ir Nutarimą iš valstybės institucijų gauta informacija.

10. Atsakovas pažymėjo, kad aplinkybės dėl pareiškėjo neatitikimo nacionalinio saugumo interesams buvo nustatytos ir tuo metu veikusios Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisijos (dabartinis pavadinimas – Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija) 2017 m. gruodžio 5 d. sprendime, kuriame konstatuota, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas minėto 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo teismine tvarka neginčijo. (duomenys neskelbtini).

11. Atsakovas paaiškino, jog Įstatymo 12 straipsnio 12 ir 13 dalyse nustatyta, kad tam tikrų ribojančių priemonių taikymas gali būti sušvelnintas nustatant tam asmeniui tam tikras sąlygas, priemones ar rekomendacijas, kurių laikantis jo planuojama atlikti investicija nekeltų grėsmės nacionalinio saugumo interesams. Vyriausybė, išanalizavusi visas individualias situacijos aplinkybes, Komisijai pavedė nustatyti pareiškėjui rekomendacijas, kurių laikantis pareiškėjo planuojama atlikti investicija (duomenys neskelbtini). Tai, kad Vyriausybė ne nustatė rekomendacijas, o įgaliojo tą padaryti Komisiją (kaip subjektą, kuris pagal Įstatymo 19 str. 2 d. 10 p. turi įgaliojimus teikti rekomendacijas, susijusias su nacionalinio saugumo užtikrinimu), nesuteikia pagrindo teigti, kad Komisijos rekomendacijos yra neteisėtos ir nepagrįstos. Komisijos rekomendacijos yra pagrįstos ir aiškios, jos nenustato kokių nors neįgyvendinamų sąlygų.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „ (duomenys neskelbtini)“ skundą tenkino iš dalies – įpareigojo Vyriausybę priimti sprendimą dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini); nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo skundo 3 reikalavimo, kuriuo buvo prašoma įpareigoti atsakovą priimti galutinį sprendimą dėl Komisijos 2019 m. spalio 8 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini), ir bylos dalį dėl pareiškėjo skundo 4 reikalavimo, kuriuo buvo prašoma pripažinti, jog Komisijos 2019 m. spalio 8 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstos, nepatvirtintos atsakovo sprendimu ir pareiškėjui neprivalomos; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 482,45 Eur bylinėjimosi išlaidų.

13. Teismas bylos dalį dėl pareiškėjo skundo 3 ir 4 reikalavimų nutraukė pareiškėjui pateiktus šios skundo dalies atsisakymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 4 dalimi.

14. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, Vyriausybės ir Komisijos sprendimus, sprendė, kad Nutarimo 1 punkte yra konstatuotos tam tikros aplinkybės dėl pareiškėjo planuojamos atlikti investicijos, tačiau jame nėra suformuluotas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams, kuris turi būti priimtas pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 12 straipsnio 13 punktą. Teismas sprendė, kad atsakovas galutinį sprendimą turėjo priimti, įvertinęs ir pareiškėjo 2019 m. spalio 11 d. prašyme Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstytus argumentus.

III. 15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjo skundas atmestas, atsakovas įpareigotas atlikti veiksmus ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad Nutarimas priimtas Įstatymo 12 straipsnio 13 dalies pagrindu, t. y. Įstatymo norma, kuri iš esmės nustato galutinį sprendimą. Nutarimo 1 punktu nutarta nustatyti, kad investuotojo – UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekiančio (duomenys neskelbtini) faktinės aplinkybės, nurodytos Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendime (2017 m. gruodžio 5 d. protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas), nėra pasikeitusios. Nutarimas priimtas atsižvelgiant į Komisijos išvadoje (2019 m. rugsėjo 12 d. protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas) nurodytas (duomenys neskelbtini) faktines aplinkybes ir įvertinus pareiškėjo (duomenys neskelbtini).

17. Teismas pažymėjo, jog Komisijos 2019 m. rugsėjo 12 d. protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) išraše nurodyta, kad (duomenys neskelbtini). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Nutarimo 1 punktą pagrįstumą, nevertino minėtų aplinkybių, kurios buvo reikšmingos Nutarimui priimti, t. y. skundžiamame teismo sprendime dėl to nepasisakyta, taip pat byloje nėra duomenų, kad teismui būtų pateikta minėta informacija su slaptumo žyma „Slaptai“ ir teismas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, su ja būtų susipažinęs.

18. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš Nutarimo 1 punkto formuluotės matyti, jog Vyriausybė, įvertinusi atitinkamą informaciją, konstatavo, kad faktinės aplinkybės, nurodytos Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendime (2017 m. gruodžio 5 d. protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas) nėra pasikeitusios. Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendime (2017 m. gruodžio 5 d. protokolo (duomenys neskelbtini) išrašas) pripažinta, kad (duomenys neskelbtini). Todėl sprendžiant dėl Nutarimo 1 punkto teisėtumo ir pagrįstumo būtina įvertinti ir aplinkybes, nustatytas minėtame Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendime tuo aspektu, ar šios aplinkybės, priimant Nutarimą, nėra pasikeitusios nuo tų, kurios buvo Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo priėmimo metu. Neatlikus nurodyto vertinimo, nėra pagrindo spręsti dėl Nutarimo 1 punkto teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė.

IV. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartimi, be kita ko, nutarė: atsakovo Vyriausybės atstovu laikyti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją (toliau – ir SM, Ministerija) bei pasiūlyti jai pateikti atsiliepimą į skundą; įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu Komisiją bei pasiūlyti jai pateikti atsiliepimą į skundą; įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu VSD ir pasiūlyti jam pateikti atsiliepimą į skundą.

20. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 12 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad atsakovas nepaisė gero administravimo principo, nes Nutarimą priėmė tik remdamasis Komisijos 2019 m. rugsėjo 12 d. posėdyje priimta išvada, nesusipažinęs su VSD pažyma, t. y. atsakovas nesusipažino su svarbiausiu dokumentu ir neatliko savarankiško jo vertinimo. Nutarimas faktiškai nėra pagrįstas, kaip to reikalauja Įstatymo 12 straipsnio 13 dalis. Nutarimu tik konstatuota, kad aplinkybės nepasikeitė, tačiau neįvardijama, nei kokios tai aplinkybės, nei kokiu būdu jos galėtų daryti neigiamą poveikį strateginiam objektui (duomenys neskelbtini) ir kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Nuoroda į ankstesnį vertinimą yra nepakankama, neatitinka išsamumo principo. Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. ir 2019 m. rugsėjo 12 d. protokoluose taip pat nėra įvardinta, kokios konkrečios aplinkybės ir kokiu būdu tikėtinai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Be to, nepagrįstai konstatuotas aplinkybių nepasikeitimas, nes (duomenys neskelbtini). Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. nutarimas prieštarauja 2016 m. spalio 3 d. išvadai, konstatuojančiai, kad Bendrovė, (duomenys neskelbtini), atitinka nacionalinio saugumo interesus. Vyriausybė ir Ministerija žiniasklaidai viešai deklaravo poziciją, palankią pareiškėjui, taigi patys Nutarimą pasirašę asmenys arba laikė Nutarimą negalutiniu, arba nesuprato Nutarimo esmės. Visos Komisijos paminėtos aplinkybės egzistavo jau 2016 m. Rekomendacijos turėjo būti pateiktos iki galutinio sprendimo, o ne po jo, ir tas rekomendacijas turėjo patvirtinti Vyriausybė. Pareiškėjo nuomone, teismas, net ir netenkindamas pirmojo pareiškėjo reikalavimo, turi patenkinti antrąjį pareiškėjo reikalavimą, nes Vyriausybė turi patvirtinti rekomendacijas.

21. Atsakovo Vyriausybės atstovas SM atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

22. Ministerija nurodė, kad skundžiamas Nutarimas buvo priimtas atlikus Įstatymo reikalaujamą patikrinimą, ištyrus visas reikšmingas aplinkybes, jis buvo pagrįstas tiek faktiškai, tiek teisiškai. Apskundimo tvarkos Nutarime nenurodymas nesukliudė pareiškėjui tinkamai ir nustatytais terminais realizuoti savo teisę į, pareiškėjo nuomone, pažeistų teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą, todėl Nutarimas negali būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas vien dėl nurodytos jo apskundimo tvarkos.

23. SM nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-5177-602/2018 konstatuota, jog vadovaujantis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, viešojo administravimo subjektas, kuris jau yra priėmęs administracinį sprendimą tuo pačiu klausimu, gavęs naujų faktinių duomenų, turėtų svarstyti, ar šie duomenys leidžia abejoti ankstesnio sprendimo pagrįstumu ar ginčyti priimtą sprendimą. Taigi turėtų būti sprendžiama, ar konkrečiu atveju yra pateikti nauji faktiniai duomenys, ar šie duomenys leidžia abejoti ankstesnio sprendimo pagrįstumu ar ginčyti priimtą sprendimą. Kaip matyti iš Komisijos 2019 m. rugsėjo 12 d. išvados, atlikus pakartotinį pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimą, nebuvo nustatyta naujų faktinių duomenų, kurie leistų abejoti ankstesnio sprendimo (t. y. Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo) pagrįstumu.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

25. Komisija paaiškino, kad Nutarimas buvo priimtas laikantis visų Įstatyme nustatytų reikalavimų. Faktinių aplinkybių visuma, (duomenys neskelbtini).

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

27. VSD nurodė, kad pareiškėjas skunde teismui nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurie paneigtų Komisijos 2019 m. rugsėjo 12 d. išvadoje nustatytas ir išdėstytas faktines aplinkybes bei skundžiamo Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. VSD teikė Komisijai turimą žvalgybos informaciją apie pareiškėją, kuri, kaip nurodė ir Komisija 2019 m. rugsėjo 12 d. posėdžio protokole Nr. (duomenys neskelbtini), buvo vertinama kaip papildoma informacija, pagrindžianti nustatytas faktines aplinkybes.

V. 28. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo UAB „ (duomenys neskelbtini)“ skundą atmetė.

29. Teismas nustatė, kad:

29.1. Pareiškėjas 2019 m. liepos 30 d. raštu kreipėsi į Komisiją, pateikdamas pranešimą (duomenys neskelbtini).

29.2. Komisijos 2019 m. rugsėjo 12 d. protokole Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad, (duomenys neskelbtini).

29.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini).

29.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 2019 m. spalio 8 d. rašte (duomenys neskelbtini).

30. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartyje nurodė, kad Nutarimas priimtas vadovaujantis Įstatymo norma, kuri iš esmės nustato galutinį sprendimą (LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutarties 46 punktas). Vadovaudamasis šiuo LVAT išaiškinimu pirmosios instancijos teismas daugiau nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl Nutarimo, kaip negalutinio sprendimo, Vyriausybės vadovo ir Susiekimo ministerijos pranešimų spaudai ir kt.). Taip pat teismas nurodė, kad nepasisakys dėl pareiškėjo argumentų dėl rekomendacijų teisėtumo ir pagrįstumo, Vyriausybės įpareigojimo jas patvirtinti ir kt., nes šie klausimai nepatenka į bylos nagrinėjimo ribas.

31. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Vyriausybė nesusipažino su Nutarimui priimti aktualia medžiaga ir rėmėsi išimtinai Komisijos išvada. Teismas nurodė, kad Komisijos išvados teikimas Vyriausybei ir Vyriausybės rėmimasis šia išvada priimant Nutarimą yra reglamentuotas Įstatymo 12 straipsnio 13 dalyje. Įstatymų nuostatos negali būti interpretuojamos tokiu būdu, kuris lemtų pareigą Vyriausybei pakartoti visus tuos pačius veiksmus, kuriuos atliko Komisija, nes taip būtų paneigiamas Komisijos darbo tikslas ir prasmė.

32. Atmesdamas pareiškėjo argumentus, jog Nutarimas nemotyvuotas, nes jame nenurodyta, kokie pareiškėjo ryšiai kelia grėsmę ir kuo būtent jie kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, teismas nurodė, kad Nutarimo sudėtinė dalis yra Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimas, įformintas protokolu Nr. (duomenys neskelbtini), bei 2019 m. rugsėjo 12 d. išvada, įforminta protokolu Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtuose dokumentuose aiškiai nurodytas teisinis pagrindas ((duomenys neskelbtini)) ir faktinės aplinkybės, kurios lėmė tokio sprendimo priėmimą: (duomenys neskelbtini). Taigi Nutarimas yra ir teisiškai, ir faktiškai motyvuotas. Minėti Komisijos sprendimai buvo pateikti pareiškėjui. Jis pateikė detalius savo nesutikimo su Nutarimu argumentus – tai rodo, kad pareiškėjas aiškiai suprato, kodėl ir kokiais motyvais remiantis buvo priimtas Nutarimas.

33. Nesutikdamas su pareiškėjo argumentais, kad Nutarime nenurodyta, kaip išvardintos aplinkybės kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, teismas nurodė, kad Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendime, įformintame protokole Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).

34. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad nuo 2017 m. gruodžio 5 d. aplinkybės pasikeitė, nes (duomenys neskelbtini) teismas pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini). Dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamą Nutarimą, nes jis pagrįstas teisinga informacija. (duomenys neskelbtini).

35. Teismo vertinimu, ginčijamo Nutarimo 1 punktas yra teisingas ir pagrįstas, jis priimtas įvertinus visumą faktinių aplinkybių bei turimą informaciją apie pareiškėjos neatitikimą nacionalinio saugumo interesams. Nutarimo 1 punktas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Teismas nurodė, kad atmetus pagrindinį reikalavimą – panaikinti Nutarimo 1 punktą, atmestinas ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti atsakovą priimti išsamų, aiškų, pagrįstą objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis sprendimą dėl (duomenys neskelbtini).

VI. 36. Pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

36.1. Atsakovas priėmė sprendimą negavęs iš Komisijos jokių VSD dokumentų, t. y. nesusipažinęs su akivaizdžiai reikšmingiausiais Nutarimui priimti duomenimis, ir neatlikęs savarankiško vertinimo. Vadovaujantis teismo aiškinimu, nesuprantama, kokiu tikslu Įstatymas suteikė atsakovui sprendimų priėmimo teisę, jei Komisijos išvadų atsakovas netikrina ir nekvestionuoja.

36.2. Aprašo 48 punktas, skirtingai negu Įstatymo 12 straipsnio 2 dalis, nustato, kokie Komisijos dokumentai su jos išvada teiktini Vyriausybei, ir nurodo, kad pridedamos institucijų išvados, jeigu jos nepažymėtos slaptumo žyma. Ši Aprašo norma prieštarauja Įstatymo 12 straipsnio 12 daliai, nenumatančiai išlygos dėl slaptumo žyma pažymėtų dokumentų teikimo Vyriausybei, o taip pat Įstatymo 12 straipsnio 13 daliai, įpareigojančiai Vyriausybę priimti teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą, kadangi paneigia Vyriausybės galimybę pagrįsti sprendimą faktais tais atvejais, kai faktai užfiksuoti slaptumo žyma pažymėtuose dokumentuose. Jei apeliacinės instancijos teismas vertintų galimybę taikyti Aprašo 48 punkto normą, teismas privalėtų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ši norma neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui. Nesuprantama, kodėl slaptumo žyma pažymėti duomenys negalėtų būti pateikti galutinius sprendimus priimančiam Ministrui Pirmininkui, kuris ir taip turi teisę susipažinti su įslaptinta informacija ir ją naudoti pagal pareigas (Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 str. 3 d.). Pareiškėjo įsitikinimu, Nutarimą pasirašiusiam susisiekimo ministrui taip pat buvo suteikta tokia teisė, jeigu ji buvo suteikta net deleguotiems į Komisiją dviem Ministerijos tarnautojams.

36.3. Ne tik Nutarime, tačiau ir Komisijos dokumentuose nėra pateikta jokio loginio paaiškinimo, kuo nurodyti faktai galėtų būti pavojingi Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kai kurie Komisijos nurodyti faktai yra neteisingi.

36.4. Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimas ir 2019 m. rugsėjo 12 d. protokolas, t. y. kitoje institucijoje, atsakovui dar net nepradėjus administracinės procedūros priimti dokumentai, negali būti laikomi Nutarimo priėmimo procedūros dokumentais. Nutarimas privalėjo būti pagrįstas faktais, neapsiribojant nuoroda į Komisijos protokolus. Jei vis dėlto procedūriniu dokumentu pripažįstama Komisijos išvada, tai procedūriniais dokumentais laikytinos ir Komisijai teiktos institucijų išvados, tačiau VSD dokumentų atsakovas ne tik nepridėjo prie Nutarimo, bet su jais net nesusipažino. Teismo sprendime nurodytų LVAT nagrinėtų bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl teismas nepagrįstai jomis rėmėsi. Net ir pripažinus Komisijos dokumentus Nutarimo priėmimo procedūros dokumentais, juose pareiškėjo pavojingumas nacionaliniam saugumui neidentifikuotas ir neįrodytas. Nutarime jokie (duomenys neskelbtini). Taigi teismo motyvas dėl Nutarimo turinio aiškumo bei pakankamos motyvacijos nepagrįstas. Teismo motyvai, kuriais remdamasis jis atmetė pareiškėjo argumentą, jog Nutarime nenurodyta, (duomenys neskelbtini).

36.5. Aplinkybė, (duomenys neskelbtini). Taigi, Nutarimo 1 punktas, konstatuojantis, kad Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. nustatytos (duomenys neskelbtini), yra klaidingas. Teismas nurodydamas, kad nėra reikšminga, ar (duomenys neskelbtini). Teismas sprendime neaptarė galimos įtakos, prisidengdamas tariamu grėsmės akivaizdumu.

36.6. Teismo išvada, kad (duomenys neskelbtini) pažeidžiama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 5 d. pasirašyta sutartis dėl investicijų skatinimo ir apsaugos, ratifikuota 2002 m. kovo 26 d. įstatymu Nr. IX-806.

36.7. Teismas klaidingai įvertino pareiškėjo argumentą, kad (duomenys neskelbtini).

36.8. Teismas neturėjo pagrindo remtis valstybės paslaptį sudarančiais duomenimis, nes tai nepatikimas šaltinis, bet to, faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais administracinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Nors teismas nurodė, kad valstybės paslaptį sudaranti informacija nebuvo lemianti teismui priimant sprendimą šioje byloje, teismo įsitikinimą dėl skundo nepagrįstumo galėjo suformuoti nebent įslaptinta informacija, nes kitokios įrodymais patvirtintos informacijos apie pareiškėjo ryšių keliamą grėsmę byloje nėra.

36.9. Pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą teismas atmetė iš viso jo neišnagrinėjęs. Teismas, apibrėždamas nagrinėjamos bylos ribas, nepagrįstai pasirėmė atskirais LVAT nutarties sakiniais. Pareiškėja skundą padavė dėl to, kad Nutarimo turinys neatitiko Įstatymo 12 straipsnio 13 dalies reikalavimų. LVAT nutartyje nėra nei tiesiogiai, nei netiesiogiai pasakyta, kad Nutarimas yra tikrai toks, kokį priimti reikalauja Įstatymo 12 straipsnio 13 dalis. LVAT teiginį, kad neišsprendus dėl pagrindinio byloje pareikšto reikalavimo (panaikinti Nutarimo 1 punktą), nėra pagrindo spręsti dėl išvestinio reikalavimo (įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus) pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas suprato neteisingai, nes antrasis pareiškėjos skundo reikalavimas (dėl įpareigojimo priimti sprendimą) pirmojo reikalavimo (dėl Nutarimo 1 punkto panaikinimo) atžvilgiu išvestiniu laikytinas tik ta prasme, kad patenkinus antrąjį reikalavimą ir atsakovui priimant galutinį sprendimą, jam turėtų būti žinoma, ką teismas nusprendė dėl pirmojo reikalavimo, kadangi nuo to priklausytų galutinio sprendimo turinys. Kadangi pirmosios instancijos teismas neišdėstė jokių motyvų dėl antrojo skundo reikalavimo, su juo susiję pareiškėjo ankstesniuose procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai liko neišnagrinėti. Atsakovas nepriėmė išsamaus, aiškaus, pagrįsto objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis galutinio sprendimo dėl pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams pagal pareiškėjo 2019 m. liepos 30 d. pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini), nors to aiškiai ir vienareikšmiškai reikalavo Įstatymo 12 straipsnio 13 dalis. Teismas, net ir netenkindamas pareiškėjo reikalavimo dėl Nutarimo 1 punkto panaikinimo, turėjo patenkinti 2 reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą. Atsakovui nepriėmus sprendimo (duomenys neskelbtini).

37. Atsakovo Vyriausybės atstovas SM atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, iš esmės pakartodamas jo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Komisija, be jos atsiliepime į skundą nurodytų motyvų, pažymėjo, kad:

38.1. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir ištirtais įrodymais, išsamiai analizavo Komisijos nustatytas pareiškėjo neatitikties nacionalinio saugumo interesams aplinkybes, įvertino visas esmines bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui, detaliai pasisakė dėl visų pareiškėjo argumentų ir pagrindė, kodėl juos laikė nepagrįstais. Iš ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies formuluotės matyti, kad tam tikrais atvejais faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti laikomi įrodymais ir kartu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas vertino ne tik įslaptintą, bet ir viešą informaciją, taigi neviešų duomenų, kaip papildomos įrodinėjimo priemonės, panaudojimas nepažeidžia pareiškėjo teisių.

38.2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, dėsto nesutikimo su Komisijos (duomenys neskelbtini) motyvus, tačiau pareiškėjas reikalavimų, susijusių su šiomis (duomenys neskelbtini), atsisakė, kai ginčas buvo pirmą kartą nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme. Komisijos išvada atitinka jai keliamus formos ir turinio reikalavimus. Komisija nėra įslaptintą informaciją dėl pareiškėjo parengęs subjektas, todėl ji, kaip nurodyta Aprašo 48 punkte, pagrįstai ir teisėtai Vyriausybei ir susisiekimo ministrui perdavė tik tą informaciją, kuri nepažymėta įslaptintos informacijos slaptumo žymomis.

38.3. Vyriausybė, spręsdama dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini), atsižvelgė į tai, kad (duomenys neskelbtini). Tokio pobūdžio informaciją Komisijai pateikė VSD, todėl abejoti gautos informacijos tikrumu ir pagrįstumu Komisija neturėjo jokio pagrindo.

38.4. Pareiškėjo teiginiai, kad Nutarime nėra įvardyti (duomenys neskelbtini), nepagrįsti. Vyriausybė priėmė Nutarimą remdamasi anksčiau Komisijos atliktų tyrimų išvadomis. Visa ši informacija atsispindi ir Nutarimo tekste, todėl pareiškėjo argumentai, kad Nutarimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas ar neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų, nepagrįsti.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo, be pirmosios instancijos teismo motyvų, su kuriais VSD nurodė sutinkantis, teigė, kad Komisijos išvada ir Vyriausybės Nutarimas yra pagrįsti – tai patvirtina ir VSD Komisijai teikti dokumentai. VSD pažymi, kad draudimas neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus administracinėje byloje nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino ne tik įslaptintą, bet ir viešą informaciją. Atsižvelgiant į nacionalinio saugumo interesus ir siekiant apsaugoti svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčius ūkio sektorius yra nustatyta valstybės prieštaravimo teisė, kad investuotojas atliktų tam tikrus veiksmus, jei jis kreipimosi į Komisiją metu (duomenys neskelbtini).

VII. 41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. nutartimi pareiškėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

42. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalyku yra sprendimo dėl pareiškėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesams teisėtumas ir pagrįstumas, taip pat pareiškėjo reikalavimai dėl atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini)1 punkto panaikinimo bei įpareigojimo atsakovą priimti išsamų, aiškų, pagrįstą objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis sprendimą dėl pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams pagal pareiškėjo 2019 m. liepos 30 d. pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini).

43. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipė dėmesį į šios kategorijos ginčų nagrinėjimo administraciniuose teismuose reikšmingus procesinius aspektus ir analizavo Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 16 d., t. y. galiojusi Nutarimo priėmimo metu) 12 straipsnio 12–13 dalių, 20 straipsnio nuostatas. Atsižvelgdama į ABTĮ 18 straipsnyje nustatytus administracinių teismų kompetencijos apribojimus, Konstitucinio teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad minėtos nuostatos neužkerta kelio asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos, įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą, bei ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 20 straipsnį, aiškinamą kartu su minėta ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, asmuo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Įstatymo pagrindu priimto Vyriausybės nutarimo, kuriuo buvo (galėjo būti) pažeistos jo teisės ar laisvės, teisėtumo, o teismas, nagrinėjantis atitinkamą bylą, jeigu yra pagrindas manyti, kad toks Vyriausybės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, turi pareigą kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar tas aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui), įvertinusiam byloje esančius įrodymus bei kitą bylos medžiagą ir nustačiusiam reikšmingas aplinkybes, nekyla abejonių dėl valstybės valdžios priimto akto, jis turi konstitucinius įgaliojimus išnagrinėti bylą iš esmės.

44. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į oficialią konstitucinę doktriną (žr. Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. KT2-S2/2019 ir 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. KT11-S8/2019) ir pažymėjo, jog teismas, spręsdamas dėl Vyriausybės priimto teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo, turi įsitikinti informacijos apie ginčijamo Vyriausybės nutarimo motyvus prieinamumu; investuotojo atitiktimi Įstatyme nustatytiems investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijams; Vyriausybės teise vertinti potencialią sandorių grėsmę nacionaliniam saugumui; taip pat tuo, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas priimtas, pirma, laikantis nustatytų procedūrų, antra, remiantis įstatymo normomis, trečia, nustačius faktines aplinkybes. Kadangi, teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatymo 12 straipsnio 6–12 dalyse įtvirtinta savarankiška Komisijos kompetencija atlikti investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą ir vertinimą, kuris pateikiamas Išvadoje, pateikiamos Išvados reikšmę investuotojo teisinei padėčiai, Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmai bei priimti sprendimai taip pat yra skundo administraciniams teismams dalyku. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, jei Konstitucinis Teismas turėtų pagrindą konstatuoti, kad ginčijamas Nutarimas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, Komisijos Išvada, jei nebūtų byloje pareikšto reikalavimo dėl jos panaikinimo, galiotų, ir investuotojo teisinė padėtis iš esmės nepasikeistų.

45. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Nutarimas, kurio 1 punktą ginčijo pareiškėjas, yra priimtas vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nustatytais investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams kriterijais, 12 straipsnio 6 dalies nuostata, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė privalo užtikrinti investuotojo informacijos konfidencialumą, 12 straipsnio 13 ir 15 dalimis, 19 straipsnio 2 dalies 10 punktu, atsižvelgiant į nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos Išvadoje (2019 m. rugsėjo 12 d. protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas) nurodytas UAB „ (duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) faktines aplinkybes ir įvertinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini).

46. Vertindamas apeliacinio skundo argumentus (Vyriausybė priėmė sprendimą nesusipažinusi su visais dokumentais, kurie buvo pateikti komisijai (VSD dokumentais)), rėmėsi kitoje institucijoje, atsakovui dar net nepradėjus administracinės procedūros, priimtais dokumentais (Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu ir 2019 m. rugsėjo 12 d. protokolu); Nutarimas nemotyvuotas, nes nėra paaiškinta, kodėl nurodyti faktai galėtų būti pavojingi Lietuvos nacionaliniam saugumui; Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. nustatytos aplinkybės yra pasikeitusios, (duomenys neskelbtini); teismas neturėjo remtis valstybės paslaptį sudarančia informacija; teismas reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą apskritai neišnagrinėjo), apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamo Vyriausybės Nutarimo motyvus, dėl šiuo Nutarimu priimto sprendimo (taikomų priemonių) proporcingumo, vertino ne tik šio Nutarimo tekstą, bet ir visą su jo priėmimu susijusią ir kitų kompetentingų valstybės institucijų pateiktą medžiagą, įskaitant Komisijos, vertinančios grėsmės nacionalinio saugumo interesams priežastis, Vyriausybei pateiktas Išvadas, kurios pagal Įstatymo 12 straipsnio (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 12, 13 punktus laikytinos ginčijamo Vyriausybės Nutarimo pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Įstatyme Vyriausybės sprendimo priėmimui nėra numatyta atskira procedūra, Įstatymas nustato, kad Komisijos išvadomis ir rekomendacijomis remiasi Vyriausybė priimdama sprendimą, todėl apelianto teiginius, kad priimant Nutarimą buvo pažeistos procedūros, atmetė.

47. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad Aprašo 48 punkto nuostatos prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams, apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog Aprašu yra reglamentuota Komisijos darbo tvarka, todėl juo remiantis negalima daryti kokių nors išvadų apie Vyriausybės diskrecijos ribojimą susipažinti su slapta medžiaga ar jos veiksmus priimant sprendimą Įstatymo 12 straipsnio 13 dalyje numatytu atveju. Apžvelgęs Aprašo 48 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Aprašo nuostatos niekaip nevaržo subjektų, kurie turi teisę dirbti su dokumentais, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, teisių.

48. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas apie ginčijamo Nutarimo priėmimo motyvų pakankamą atskleidimą Išvadoje ir jų papildomai neaptarinėjo. Pastebėjusi, kad apeliaciniame skunde kartojami pirmosios instancijos teismui paduoto skundo argumentai, teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas juos vertino, akcentavo, kad Komisija rėmėsi faktais, jog (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad (duomenys neskelbtini).

49. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo nustatyta, kad šis teismas įslaptintą informaciją administracinėje byloje įvertino kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais, savo išvadas iš esmės grindė vieša informacija, ir konstatuota, kad teismas nenukrypo nuo ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytų įrodymų įvertinimo taisyklių.

50. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į nagrinėjamos bylos dalyką nepateko aplinkybės, jog Komisija 2016 m. spalio 3 d. išvadoje, konstatavo, kad (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė laikytina nereikšminga nagrinėjamoje byloje.

51. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. kovo 1 d.) 8 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Komisijai Išvada nustačius aplinkybes, patvirtinančias, kad investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, pritaikyta investicinio sandorio sudarymą ir vykdymą ribojanti priemonė laikytina proporcinga.

52. Apibendrindama išdėstytus argumentus, kuriais iš dalies konstatuojami pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo procesiniai trūkumai, teisėjų kolegija nurodė, kad jie nesudarė pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą – teismas įvertino Komisijos nustatytas aplinkybes, priimtos Išvados teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl Nutarimo atitikties Konstitucijai ir aukštesnės galios teisės aktams, todėl jis sprendė, kad, netenkindamas pareiškėjo skundo, pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudarė pagrindo, t. y. bylos nagrinėjimo procesiniai trūkumai neturėjo įtakos bylos išnagrinėjimo rezultatui (ABTĮ 146 str. 1 d.).

53. Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą Vyriausybę atlikti veiksmus (priimti sprendimą), teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad jie negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku dėl nepriskirtinumo administracinio teismo kompetencijai. Atsižvelgęs į nagrinėjamo ginčo teisinius pagrindus (taikomas Įstatymo nuostatas pareiškėjo teisinei padėčiai), nutartyje pateikiamus išaiškinimus dėl galimybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės Nutarimo atitikties Konstitucijai ir aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams, bei Įstatymu suteiktą Komisijai savarankišką kompetenciją, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo galbūt pažeistų teisių gynyba teisme galima, nustačius Nutarimo prieštaravimą Konstitucijai bei paneigus Komisijos Išvados teisėtumą ir pagrįstumą, po to įpareigojant Komisiją, kaip kompetentingą viešojo administravimo subjektą, atlikti veiksmus ar priimti sprendimą (Išvadą).

54. Atmetęs apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad esant tokiai procesinei bylos baigčiai pareiškėjas neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.

VIII. 55. Pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2556-492/2021.

56. Pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2556-492/2021, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais, ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-4971-1047/2020 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2556-492/2021 bei visiškai patenkinti pareiškėjo skundo 1 ir 2 reikalavimus – panaikinti Nutarimo 1 punktą ir įpareigoti atsakovą priimti išsamų, aiškų, pagrįstą objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis sprendimą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais:

56.1. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje neatsakė į daugelį pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nemažą dalį esminių šioje byloje išvadų padarė neišdėstydamas tokias išvadas pagrindžiančių motyvų. Pareiškėjas to siekė paduodamas apeliacinį skundą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nutartyje aiškiai nenurodė, ar, atsižvelgiant į antrąjį skundo reikalavimą, pripažįsta ar nepripažįsta, jog atsakovas nėra priėmęs galutinio sprendimo, nutartyje visiškai neišdėstyti ir motyvai, pagrindžiantys ar paneigiantys pareiškėjo nuomonę dėl galutinio sprendimo nepriėmimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nutartis nemotyvuota vienu iš svarbiausių bylos klausimų. Pareiškėjo teigimu, bylą nagrinėję teismai, visiškai neišanalizavo ir nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl ryšio tarp Komisijos nurodytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjo (duomenys neskelbtini) nebuvimo, nepagrindė jokiais motyvais nė vienos iš tų aplinkybių ryšio (duomenys neskelbtini), nevertino bylai reikšmingų įrodymų, neaptarė pareiškėjo nurodytų procedūrinių pažeidimų priimant Nutarimą, nevertino pasikeitusios aplinkybės dėl (duomenys neskelbtini), nenustatė santykio tarp sprendimą pagrindžiančios slaptos ir viešos informacijos.

56.2. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pareiškėjas primena, kad skundu prašė teismo: 1) panaikinti Nutarimo 1 punktą; 2) įpareigoti atsakovą priimti išsamų, aiškų, pagrįstą objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis sprendimą dėl (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas iš viso nenagrinėjo antrojo ir svarbiausio pareiškėjo reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikėsi pozicijos, kad ir antrasis pareiškėjo skundo reikalavimas turėjo būti išnagrinėtas nepriklausomai nuo to, ar bus patenkintas pirmasis reikalavimas. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje aiškiai nepasisakė, ar galutinį sprendimą atsakovas vis dėlto jau yra priėmęs. Jeigu pripažįstama, kad atsakovas Nutarimo 1 punktu nusprendė tik dėl Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendime nustatytų aplinkybių (duomenys neskelbtini), tačiau nepriėmė sprendimo, kurį priimti reikalauja Įstatymo 12 straipsnio 13 dalis, būtent sprendimo dėl pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams, tai pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą (bet ne Komisiją) priimti sprendimą turėjo būti nagrinėjamas nepriklausomai nuo to, ar bus panaikintas Nutarimo 1 punktas, nes bet kokios Nutarimo 1 punkte minimos aplinkybės, (duomenys neskelbtini).

56.3. Apeliacinės instancijos teismas suklydo dėl pareiškėjo procesinės galimybės pareikšti reikalavimą dėl Komisijos Išvados panaikinimo, nes tokia išvada, kaip negalutinis sprendimas, negali būti skundo administracinėje byloje dalyku.

56.4. Atsakovas nėra priėmęs galutinio sprendimo, kurį priimti privalo pagal Įstatymo 12 straipsnio 13 dalį, o apeliacinės instancijos teismas atsisakė išnagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo sprendimą priimti. Toks teismo sprendimas priimtas iš esmės pažeidus žemiau nurodytas materialiąsias teisės normas neteisingai jas taikant (netaikant). Teismo sprendimu pažeista Įstatymo 12 straipsnio 13 dalis, kuri imperatyviai įpareigoja atsakovą priimti galutinį sprendimą dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams gavus Komisijos išvadą ir rekomendacijas. Teismo sprendimas pažeidžia Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį (valdžios galias riboja Konstitucija) ir 3 dalį (valdžios Įstaigos tarnauja žmonėms), Konstitucijos 94 straipsnio 2 dalį (Vyriausybė vykdo įstatymus), nes atsakovas neįvykdė tiesiogiai jam įstatymu priskirtos pareigos, o teismas šią situaciją toleravo ir pareiškėjo neapgynė. Teismo sprendimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, nes nebuvo apginta pareiškėjo ūkinės veiklos laisvė, kurią atsakovas pažeidė nepriėmęs nutarimo, kurio priėmimas yra būtina (duomenys neskelbtini). Teismas pažeidė Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, garantuojančią asmens teisę į teisminę gynybą, kai jo konstitucinės teisės (šiuo atveju – verslo laisvė) yra pažeidžiamos, o taip pat neteisingai pritaikė Įstatymo 20 straipsnį, kuriame nurodyta, kad Įstatymo pagrindu viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 45 punktas leidžia manyti, kad Įstatymo 20 straipsnyje numatytą teisę skųsti teismui šį įstatymą taikant priimtus sprendimus apeliacinės instancijos teismas, tikėtina, suprato tik kaip subjekto teisę skųsti priimtą sprendimą, bet ne jo teisę skųsti institucijos neveikimą, kai sprendimas iš viso nepriimtas, nors plačiau šiuo klausimu teismas nepasisakė. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę kreiptis į teismą kai jo teisės pažeidžiamos ir neveikimu.

56.5. Teismai sprendimais pažeidė konstitucinį valdžių padalijimo principą, įtvirtintą Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalyse ir kituose Konstitucijos straipsniuose, numatančiuose konkrečius institucijų įgaliojimus. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad galutinis sprendimas dėl pareiškėjo nepriimtas, o teismai, nuspręsdami dėl pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams, atliko Vyriausybės funkcijas.

56.6. Abiejų instancijų teismai sprendimus pagrindė Komisijos dokumentuose išvardintais faktais, teismų manymu, įrodančiais (duomenys neskelbtini), tačiau apeliacinės instancijos teismas papildomai rėmėsi Įstatymo 12 straipsnio 15 dalimi, pagal kurią Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytos grėsmės ((duomenys neskelbtini)) laikomos nepašalinamomis. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada įtvirtino, kad (duomenys neskelbtini). Teismas negalėjo taikyti Įstatymo 12 straipsnio 15 dalies normos ir kreiptis dėl jos konstitucinės patikros.

56.7. Teismui įvertinus Komisijos išvadą kaip privalomai nulemiančią Vyriausybės sprendimo turinį ir investuotojo teisinę padėtį, paneigiama Vyriausybės teisė ir pareiga priimti sprendimą ir iš esmės pripažįstama, kad Vyriausybei šiais klausimais priimti sprendimus apskritai neprasminga. Klaidingas teismo įsitikinimas dėl Komisijos išvados reikšmės, pareiškėjo manymu, turėjo neabejotinos įtakos tam, kad teismo sprendimu pareiškėjo apeliacinis skundas buvo nepagrįstai atmestas. Šiuo atveju teismas padarė materialiosios teisės normų taikymo klaidą, neteisingai pritaikydamas Įstatymo 12 straipsnio 13 dalį ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, pagal kurią kiekviena valstybė institucija turi veikti jai priskirtos kompetencijos ribose.

56.8. Įstatymo 12 straipsnio 12 dalis be išlygų reikalauja, kad Komisijai teikiant savo išvadą kartu būtų pridedamos ir 12 straipsnio 7 dalyje nurodytų institucijų išvados. Tarp tokių institucijų 12 straipsnio 7 dalis nurodo ir Valstybės saugumo departamentą. Nutarimo 1 punktas buvo atsakovo priimtas negavus visų būtinų dokumentų (Valstybės saugumo departamento Komisijai pateiktos informacijos) ir neišnagrinėjus bei neįvertinus privalomos pagal įstatymą informacijos, tokiu būdu pažeidžiant Įstatymo 12 straipsnio 12 dalį. Toks atsakovo aktas neatitinka ir Įstatymo 12 straipsnio 13 dalies reikalavimo priimti faktiškai pagrįstą sprendimą kadangi atsakovas jokių faktų neišnagrinėjo. Palikdami galioti Nutarimo 1 punktą teismai neteisingai pritaikė nurodytas Įstatymo 12 straipsnio 12–13 dalių normas ir priėmė neteisėtus sprendimus. Pareiškėjas kėlė apeliaciniame skunde klausimą dėl Aprašo 48 punkto atitikties aukštesnės teisinės galios aktams. Kartu teismas nesilaikė Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos (valdžios įstaigos tarnauja žmonėms), Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, pagal kurį Vyriausybė vykdo įstatymus, konstitucinio teisinės valstybės principo, be kita ko, atsakingo valdymo principo. Aptarti procedūriniai pažeidimai sudarė pagrindą pripažinti Nutarimą prieštaraujančiu Konstitucijai.

56.9. Atsakovas, Nutarimo 1 punktu nuspręsdamas, kad faktinės aplinkybės, nurodytos Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendime, (duomenys neskelbtini), priėmė faktais nepagrįstą sprendimą, kadangi byloje neginčijamai nustatyta, (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės, pareiškėjo teigimu, nulėmė pareiškėjui nepalankius sprendimus, o Komisijos Išvados turinį nulėmė neteisinga informacija (duomenys neskelbtini). Teismai paliko galioti atsakovo Nutarimą, kurio 1 punkte nustatytas aiškiai klaidingas faktas (duomenys neskelbtini). Palikę galioti šitokį atsakovo Nutarimą, teismai nepritaikė Įstatymo 12 straipsnio 13 dalies normos, reikalaujančios, kad Vyriausybės sprendimai būtų faktiškai pagrįsti, ir dėl to teismai priėmė neteisingus sprendimus.

56.10. Pareiškėjas mano, jog procesas šioje byloje atnaujintinas ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nes būtina užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą taikant ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies normą. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kokia informacija buvo lemianti priimant šio teismo sprendimą, o apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo išvadas grindė vieša informacija. Pareiškėjas nurodo, kad Valstybės saugumo departamento pateikta informacija nebuvo ištirta teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjo atstovui, pareiškėjas neturi galimybės sužinoti Valstybės saugumo departamento pateiktų faktų ir vertinimų. Jei teismų sprendimams priimti byloje pakako ne valstybės paslaptį sudarančios informacijos, tai teismai apskritai neturėjo pagrindo remtis Valstybės saugumo departamento pateikta ir valstybės paslaptį sudarančia informacija.

56.11. Pareiškėjo įsitikinimu, tie teismų sprendimuose išvardinti faktai, kurie yra teisingi ir iš tiesų buvo skelbti viešai, negali būti vertinami kaip savaime pagrindžiantys (duomenys neskelbtini). Jokios įrodymais patvirtintos viešos informacijos apie (duomenys neskelbtini) byloje teismai nenurodė, o tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini). Taigi skundžiami teismų sprendimai iš esmės yra pagristi slapta informacija, nežinoma pareiškėjui. Šiuo aspektu pareiškėjas teigia, jog buvo pažeista tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta pareiškėjo teisė į teisingą teismą ir efektyvią teisminę gynybą, nukrypta nuo nuoseklios administracinių teismų praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartį byloje Nr. A822-326/2009, 2015 m. kovo 30 d. nutartį byloje Nr. A-1195-756/2015, 2018 m. balandžio 23 d. nutartį byloje Nr. eA-3706-520/2018, 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartį byloje Nr. eA-4936-629/2018, 2021 m. balandžio 14 d. nutartį byloje Nr. A-373-662/2021). Pareiškėjas pastebi, kad priešinga tendencija atsispindi (vieša informacija neteisinga, nepatvirtinanti sprendimo išvadų) kitose pastaraisiais metais nagrinėtose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4143-442/2018, 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-108-629/202).

56.12. Apibendrindamas išdėstytą, pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje teismų procesiniai sprendimai priimti reikšmingai pažeidus materialinės teisės normas jas taikant, ir dėl to priimti sprendimai yra neteisėti, iš esmės be motyvų, jais nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos ir dėl to sprendimai turėtų būti peržiūrėti, užtikrinant vienodos teismų praktikos formavimą.

57. Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Susisiekimo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

57.1. Proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais. Dėl prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, atsakovas nurodo, kad vien tam tikrų argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime (nutartyje) apskritai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. nutartyje įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir detaliai ją aptarė. Nutartyje iš esmės pasisakyta dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių, kurios turėjo būti vertinamos sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

57.2. Prašyme nėra tenkinamos sąlygos, kai procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Pareiškėjo prašymas yra ne kas kita, kaip siekis iš naujo peržiūrėti jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtą bylą ir revizuoti teismo išvadas dėl teisės normų taikymo šioje byloje. Pareiškėjo prašyme nėra nei vieno naujo argumento, ar pagrindo, kurio jis nebuvo nurodęs anksčiau. Prašyme pareiškėjas nenurodo jokio naujo precedento ar pasikeitusio teismų išaiškinimo. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad pareiškėjas prašymu siekia tik dar kartą revizuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą materialiųjų teisės normų, reguliuojančių ieškinio senatį, pritaikymą. Nutarimą dėl pareiškėjo priėmė Vyriausybė, o bylą nagrinėję teismai tik vertino minėto nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą.

57.3. Analizuojant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse bylose taikant ABTĮ 56 straipsnio 3 dalį, akivaizdu, jog praktika yra nuosekli ir vieninga, todėl ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą neturėtų būti tenkinamas.

58. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

58.1. Vien tik pareiškėjo nesutikimas su teismų sprendimų motyvacija nesudaro pagrindo atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutarties turinys patvirtina, kad teismų procesiniuose spendimuose yra išdėstyti išsamūs motyvai dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų. Teismų motyvai iš esmės yra aiškūs, pagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir konkrečiomis teisės normomis.

58.2. Pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu teiginiai ir argumentai leidžia teigti, kad pareiškėjas iš esmės siekia pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas.

58.3. Nera pagrindo atnaujinti procesą ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu, kadangi teismų priimti sprendimai nėra grindžiami tik įslaptinta informacija. Teismų sprendimuose yra išdėstyta vieša informacija, kuri kartu su neviešo pobūdžio duomenimis, buvo pagrindas priimti pareiškėjo skundžiamus teismų sprendimus. Atsižvelgiant į tai, kad prašyme nurodomose administracinėse bylose nagrinėjimo dalykas ir vertintos faktinės aplinkybės nėra tapatūs šiai bylai, pareiškėjo prašyme nurodoma teismų praktika nėra aktuali nagrinėjamai bylai.

59. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

59.1. Nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. nutartyje įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir detaliai ją aptarė. Šioje nutartyje iš esmės pasisakyta dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių, kurios turėjo būti vertinamos sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

59.2. Dėl būtinybės atnaujinti procesą byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu, nurodoma, kad Nutarimą dėl pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams priėmė Vyriausybė, o bylą nagrinėję teismai tik vertino minėto nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl nepagrįsti prašymo teiginiai, kad teismai viršijo savo įgaliojimus, o galutinis sprendimas dėl pareiškėjo nepriimtas.

59.3. Dėl to, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, VSD iš esmės pakartoja atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Komisijos nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IX. 60. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

61. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-146-17/2012).

62. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2556-492/2021, vadovaudamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

63. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

64. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalį teismams tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą negali būti aiškinama, kaip reikalaujanti pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą (Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimo byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.). Motyvų apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir gali būti nustatyta tik nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) 29 p.).

65. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.).

66. Prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, pareiškėjas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neatsakė į daugelį pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, o dalį esminių išvadų padarė neišdėstydamas tokias išvadas pagrindžiančių motyvų. Teisėjų kolegija, nagrinėdama minėtus argumentus, dėl kurių turėtų būti pripažinta, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas yra be motyvų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu, pirmiausia pažymi, kad vien tam tikrų argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente, savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutarties turinys patvirtina, kad teismas įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir detaliai ją aptarė. Nutartyje iš esmės pasisakyta dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių, kurios turi būti vertinamos sprendžiant, ar Nutarimo 1 punktas teisėtas ir pagrįstas, motyvuotas, išsamiai aptarta ir Vyriausybės, ir Komisijos kompetencija dalyvaujant tokio pobūdžio sprendimų priėmime, pasisakyta iš esmės dėl abiejų pareiškėjo skundo reikalavimų ir dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuotų aplinkybių, dėl kurių nebuvo sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo esmės. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

67. Pareiškėjas prašo atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

68. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

69. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015). Teismo padarytas esminis (akivaizdus) materialiosios teisės normų pažeidimas taip pat gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-31-662/2018; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-62-492/2018).

70. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinio galima suprasti, kad jis, tvirtindamas, jog yra aptariamas teisinis pagrindas atnaujinti procesą, nurodo, kad, jo teigimu, nagrinėjant bylą teismai netinkamai taikė Įstatymo 12 straipsnio nuostatas (12–13 dalis, 15 dalį (kartu su Įstatymo 11 straipsnio 2 punktu)), netinkamai aiškino Įstatymo 20 straipsnį, pažeidė Konstitucijos 5, 29–30 straipsnius, viršijo Konstitucijos 109 straipsnyje nustatytą teismų kompetenciją ir kt. Pareiškėjo įsitikinimu, dėl nurodytų teisės aiškinimo ir taikymo klaidų bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad galutinis sprendimas dėl pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams atlikus jo patikrą yra priimtas ir šis sprendimas teisėtas bei pagrįstas, nepagrįstai nenustatė pagrindo spręsti dėl skundo antrojo reikalavimo, konstatavo, kad Nutarimo priėmimo procedūra nepažeista, teismai konstatuodami, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), atliko Vyriausybės funkcijas.

71. Teisėjų kolegija, įvertinusi šią prašymo atnaujinti procesą dalį, susipažinusi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartimi ir atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus (žr. šios nutarties 68–69 punktus) konstatuoja, kad pareiškėjas prašyme konkrečiai nenurodė, kokią būtent teisės normą bylą nagrinėję teismai netinkamai, akivaizdžiai neteisingai taikė ir dėl šios pažaidos galėjo būti priimtas neteisėtas ir neteisingas teismo baigiamasis aktas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

72. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

73. Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010; 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

74. Pareiškėjas nurodo, kad aptariamu pagrindu procesas atnaujintinas, kadangi taikant ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies normą būtina užtikrinti vienodą teismų praktikos formavimą, nurodo konkrečius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus, kuriuose, kaip teigiama, suformuotų ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo taisyklių nesilaikė bylą nagrinėję teismai. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtose administracinėse bylose faktinės aplinkybės nėra nei identiškos (tapačios), nei labai panašios. Priešingai, pareiškėjas kaip sektiną nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuri formuota administraciniuose ginčuose, pernelyg nutolusiuose nuo nagrinėjamos bylos teisiniais ir faktiniais aspektais. Pareiškėjo prašyme, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nurodyta konkretaus teismų praktikos atvejo, kurio ginčo dalykas ir faktinės aplinkybės būtų bent iš esmės panašios. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad teismų praktika ginčo klausimu nevieninga, pagrįsta išimtinai jo subjektyviu įsitikinimu. Paminėtos administracinės bylos negali būti laikomos analogiškomis dėl individualaus vertinimo specifikos.

75. Išanalizavus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai.

76. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-2556-492/2021 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2556-492/2021 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2556-492/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė