2020-12-16 Nr. AB-23952-3-61-3-02282-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2608-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02282-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skundą grindė šiais argumentais:

1.1. Pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 20 d. kamerose pažeidžiant vienam asmeniui turintį tekti laisvą plotą dėl kamerose buvusio asmenų skaičiaus ir dėl joje esančių baldų bei sanitarinio mazgo.

1.2. Dėl kamerose esančio sanitarinio mazgo netinkamo įregimo buvo pažeistas pareiškėjo privatumas tiek kitų kameroje buvusių asmenų, tiek pareigūnų atžvilgiu. Dėl nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus, dvasines kančias, išgyvenimus, emocinę depresiją bei suvaržymus.

1.2. Pareiškėjui įstaigoje nebuvo suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra itin maži, vienu metu vaikšto apie 350 asmenų, todėl vietos realiai nelieka. Kai įstaigoje laikomi asmenys pradeda žaisti tinklinį arba krepšinį (dažniausiai šias sporto šakas žaidžia tik apie 10 asmenų), kiti asmenys privalo stovėti susispaudę arba iš viso atsisakyti pasivaikščiojimo. Pasivaikščiojimo kiemelyje yra įrengtas tik vienas kompleksinis sporto inventorius, vienu metu mankštintis gali tik 3 asmenys, todėl ne visi spėja pasinaudoti sporto inventoriumi. Be to, pareiškėjas neturėjo galimybės žaisti futbolą, nors buvusiems valstybės tarnautojams, laikomiems įstaigoje, tokia galimybė yra sudaryta. Ant Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso langų yra uždėtos metalinės grotos, kurios blogino sąlygas gyvenamojoje patalpoje – dėl jų buvo netinkamas apšvietimas ir drėgmės lygis. Teisės aktai nenumato, kad ant pataisos namų langų privalo būti uždėtos grotos.

1.3. Vilniaus PN I-jame gyvenamajame korpuse kiekviename aukšte yra įrengti taksofono aparatai, kurių pagalba galima skambinti. Tačiau šiuo taksofonu naudojasi net 2 būriai, t. y. apie 100 nuteistųjų. Skambinant buvo neįmanoma tinkamai pabendrauti su šeimos nariais, kadangi prie taksofono aparatų nuolat vaikšto nuteistieji ar pareigūnai, arba dėl taksofonų trūkumo susidaro didelės eilės. Be to, kiti asmenys galėjo klausytis asmeninių pareiškėjo pokalbių.

1.4. Nors įstaigoje yra visos galimybės įrengti sanitarinius mazgus ir virtuves ilgalaikių pasimatymų patalpose, to nėra padaryta. Įstaigos administracija ilgalaikių pasimatymų patalpų koridoriuje yra įrengusi tik kelis stalus su virtuvės įranga, ką ir vertina kaip tinkamai įrengtą virtuvę, tačiau tokioje virtuvėje net nėra įrengtos praustuvės. Be to, tokiose patalpose nėra daiktų, kurie pagal teisės aktus jose turi būti. Įstaigos I-ame korpuse nebuvo laisvalaikio kambario patalpų, nors II-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (buvusiems valstybės tarnautojams) yra įrengtas laisvalaikio kambarys. Vilniaus PN dažnai neveikė šviesos jungikliai, televizorius, šaldytuvas, o su įrengta virtuvės technika pareiškėjas negalėjo paruošti maisto. Sutrikimai, susiję su karšto vandens tiekimu, buvo pašalinti tik 2018 m. kovo 28 d. Dušuose karštas vanduo buvo tiekiamas tik šeštadieniais. Gyvenamosiose patalpose, ilgalaikių pasimatymų kambariuose ir dušo patalpose buvo netinkama oro temperatūra.

2. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

2.1. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais įstaigos pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktuose nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Be to, atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

2.2. Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas į Departamentą su skundais dėl neužtikrinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto ir dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu nesikreipė.

3.2. Pareiškėjas konkrečiai neįvardija priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veikos ir kilusių pasekmių, nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos neturtinės žalos dydis ir kaip konkrečiai apskaičiuotas. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė A. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 1 210 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl per mažo jam tekusio gyvenamojo ploto, išsamiai aprašęs nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjui tekusio ploto ir apibūdinęs kameras, kuriose pareiškėjas gyveno, konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl pareiškėjo minėtą skundo argumentą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nusiskundimą, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis įkalinimo įstaiga kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo. Šią aplinkybę teismas pripažino kaip pareiškėjo teisių pažeidimą, kuris papildomai blogino jo buvimo įkalinimo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų.

7. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis įkalinimo įstaigos kamerose esančiais sanitariniais mazgais iš viso 1081 dieną. Dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jeigu jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl teismas sprendė, jog atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

8. Teismas, vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia (lot. be kita ko), į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovo atstovo elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo prašoma suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą šiuo atveju yra 1 210 Eur.

III. 9. Atsakovas Vilniaus PN pateiktame pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, yra nurodama tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau nustatytoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, tiek dabar galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 tokie standartai nėra numatyti. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Be to, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Todėl teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis san. mazgu buvo pažeista.

9.2. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Šiuo atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas pateiktame procesiniame dokumente prisideda prie atsakovo atstovo apeliacinio skundo ir nurodo, kad Departamentas byloje nereiškia jokių savarankiškų reikalavimų ir apskųsto sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų, palaiko visus Vilniaus pataisos namų apeliacinio skundo argumentus bei reikalavimus ir prie jų prisideda.

11. Pareiškėjas A. D. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašo atmesti kaip nepagrįstą atsakovo atstovo apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Priteistos neturtinės žalos dydžio suma yra per maža, nes pareiškėjas ilgai kalėjo netinkamomis sąlygomis. Teismas nepagrįstai atmetė nusiskundimą dėl per mažo gyvenamojo ploto, nes jam nebuvo užtikrintas laisvas 3,6 kv. m plotas. Be to, apskaičiuojant plotą turi būti išskaičiuojama viso inventoriaus ir baldų užimamas plotas, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentą dėl per mažo ploto.

11.2. Pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2013 m. gegužės 27 d., tačiau teismas ginčo laikotarpį skaičiavo tik nuo 2016 m. birželio 20 d.

12. Atsakovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

12.1. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

12.2. Byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

13.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas, o priteista žala neproporcingai maža. Apeliantas išreiškė tik savo subjektyvią poziciją dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto skaičiavimo ir priteisiamos sumos nustatymo dydžio. Be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

13.2. Šiuo atveju nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 20 d., atlyginimo.

15. Teismas skundžiamu 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 210 Eur neturtinei žalai atlyginti, konstatavęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis įkalinimo įstaigos kamerose esančiais sanitariniais mazgais iš viso 1081 dieną, o kitų pažeidimų, dėl kurių skundėsi pareiškėjas, nenustatė.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

18. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

19. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis buvo kalinamas nuo 2013 m. gegužės 27 d., tačiau teismas ginčo laikotarpį skaičiavo tik nuo 2016 m. birželio 20 d. Tokie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės, nes iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinio aiškiai matyti, jog jis pats ginčo laikotarpį apibrėžė 2016 m. birželio 20 d. – 2019 m. birželio 20 d. Todėl detaliau šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažai jam tekusio ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, kuriais buvo paneigtos minėtos pareiškėjo pretenzijos, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 20 d. Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, patvirtina, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kameroje. Taigi, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Padarytas išvadas patvirtina byloje esanti medžiaga, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų, kurie paneigtų šią pirmosios instancijos teismo išvadą.

22. Teisėjų kolegija minėtu aspektu taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti kiti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jo nusiskundimais dėl nesuteiktos galimybės pasivaikščioti gryname ore, sporto inventoriaus trūkumo, metalinių grotų ant langų, netinkamos naudojimosi taksofonu tvarkos, ilgalaikių pasimatymų patalpų netinkamo įrengimo, neįrengto laisvalaikio kambario, tam tikro inventoriaus ir technikos netinkamo veikimo, karšto vandens tiekimo sutrikimo, netinkama oro temperatūros. Pažymėtina, kad dėl šių nusiskundimų, kuriuos pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus, pareiškėjas apeliaciniame skunde konkrečiai nepasisako ir nedetalizuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su teismo išvadomis dėl atmestų kitų pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui pateiktų nusiskundimų ir skundžiamo sprendimo motyvų nekartoja. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, o savo apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrindė, kodėl netinkamai buvo įvertinti jo nusiskundimai minėtais aspektais. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, t. y. nesutiko su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl minėtų nusiskundimų.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl teismo konstatuoto pažeidimo, susijusio su privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimu, vertina, kad nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliaciniame skunde atsakovo atstovas, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje, naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 20 d., t. y. 1081 dieną.

25. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis (b. l. 31–32). Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino, jog šiuo atveju buvo pažeistas privatumas naudojantis tualetu. Aplinkybė, kad kamerose esančiame sanitariniame mazge buvo įrengta užuolaida ir sanitarinio mazgo patalpos atitvėrimas tik 1,5 m aukščio pertvara pagal susiklosčiusią teismų praktiką nėra pakankamas. Įvertinusi pateiktus atsakovo atstovo duomenis apie pareiškėjo laikymą įstaigoje, teisėjų kolegija atmeta atsakovo atstovo priešingus argumentus (t. y. kad sanitarinio mazgo įrengimas yra tinkamas, kai tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, ir taip pat atitvertas užuolaida) kaip visiškai nepagrįstus, ir pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjas buvo laikomas visą ginčo laikotarpį. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų šioje byloje nepateikta.

26. Vertinant apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo (žalos dydžio ir atlyginimo būdo), pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

27. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu, kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, ilgą trukmę ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad, priešingai, nei teigia atsakovo atstovas, pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padarytų pažeidimų.

28. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas vertinti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati ir proporcinga suma yra teismo nustatyta 1 210 Eur suma. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį pagrįstai atsižvelgta į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TIK neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

29. Pareiškėjas prašo priteisti jam 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

30. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, pripažįsta, kad pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų reikalavimai yra nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė