2021-01-27 Nr. AB-1812-3-61-3-01379-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-1-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01379-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.7; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Nacionalinio kraujo centro prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2837-968/2020 pagal atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Nacionalinio kraujo centro skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Nacionalinis kraujo centras“ (toliau – ir Centras) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2019 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 3R-190(2.13-1.) „Dėl D. S. 2018 m. lapkričio 29 d. skundo“ (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad D. S. Centre 2016 m. lapkričio 9 d. atliko pirmąją kraujo donaciją ir pateikė savo, kaip donoro, asmens duomenis. D. S. telefono numeriu 2018 m. lapkričio 29 d. išsiuntus trumpąją žinutę su raginimu duoti kraujo, jis su skundu kreipėsi į Inspekciją, kuri Sprendimu šį skundą pripažino pagrįstu ir Centrui pareiškė papeikimą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad yra ne pelno siekiantis juridinis asmuo. Iš kraujo donorų gaunamas kraujas yra perleidžiamas sveikatos priežiūros įstaigoms, kur kraujas panaudojamas pacientų sveikatai ir gyvybėms išsaugoti. 2018 m. lapkričio 29 d. konstatuotas didelis tokios pat, kaip D. S., kraujo grupės eritrocitų komponentų trūkumas. Pareiškėjo atsakingas darbuotojas atitinkamoje formoje nurodė skubaus donorų telkimo priemonę „SMS pirmakarčiai Vilnius, Kaunas“, kurios pagrindu buvo nedelsiant išsiųstos kvietimo žinutės pagal informacinėje sistemoje turimus pirmą kartą donavusių donorų (taip pat ir D. S.) duomenis.

4. Atsakovas nepagrįstai privatų D. S. interesą, kad asmens duomenų tvarkymas nesukeltų jam neigiamų emocijų, iškėlė aukščiau viešojo intereso – asmens sveikatos apsaugos ir rūpinimosi žmonių sveikata. Sprendime nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neįrodė, kad siunčiant D. S. pranešimą buvo kilęs realus pavojus trečiojo asmens gyvybei, kuri galėtų būti išgelbėta D. S. davus kraujo. Taip pat atsakovas nepagrįstai nurodė, kad Centro atliekamos užduotys, vykdomos viešojo intereso labui, arba Centrui pavestų viešosios valdžios funkcijų vykdymas, organizuojant kraujo donorystės veiklą, yra nepakankamai apibrėžtas kraujo donorystę reglamentuojančiuose teisės aktuose, kaip to reikalaujama pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – BDAR). Be to, Sprendime nepagrįstai nurodyta, jog donoras tokių Centro veiksmų negalėjo tikėtis 2016 m. teikdamas savo duomenis ir tokio turinio pranešimas sukėlė jam neigiamas emocijas.

5. Pareiškėjas trumpąją žinutę su raginimu donuoti kraujo D. S. siuntė susidarius esminiam kraujo ir jo komponentų trūkumui, siekiant užtikrinti nepertraukiamą ir tinkamą jo tiekimą sveikatos priežiūros įstaigoms, tokiu būdu užtikrindamas viešojo intereso įgyvendinimą – rūpinimąsi asmenų sveikatos apsauga. Šiuo atveju duomenis aptariamu būdu tvarkyti buvo būtina siekiant apsaugoti ne paties duomenų subjekto, bet kitų fizinių asmenų – pacientų, kuriems yra reikalingas kraujas – gyvybinius interesus (BDAR 6 str. 1 d. (d) p.). Be to, tvarkyti asmens duomenis buvo būtina siekiant įvykdyti užduotį viešojo intereso labui bei vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas (BDAR 6 str. 1 d. (d) ir (e) p.). Tvarkyti asmens duomenis buvo būtina dėl viešojo intereso specifinėje – visuomenės sveikatos srityje (BDAR 9 str. 2 d. (g) ir (i) p.).

6. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagal pareiškėjo 2018 m. gruodžio 31 d. rašte Nr. 7-616 bei 2019 m. balandžio 8 d. skunde pateiktą informaciją, kraujo trūkumo pavojus kyla pakankamai dažnai ir 2018 m. lapkričio 29 d. susidariusi situacija galėtų būti traktuojama kaip eilinis kraujo trūkumas. Centras jau iš anksto galėjo numatyti, kad toks trūkumas bus, ir imtis kitų priemonių, apimančių visuomenės skatinimą duoti kraujo, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymo (toliau – ir Donorystės įstatymas) 2 straipsnio 3 dalyje. Nei vienas iš pareiškėjo paminėtų kraujo donorystę reglamentuojančių teisės aktų nenumato tokio kraujo donorų asmens duomenų tvarkymo, kai jų duomenys naudojami siekiant juos pakviesti dar kartą donuoti kraujo. Tokios informacijos nėra ir pareiškėjo 2019 m. vasario 26 d. elektroniniu paštu pateiktoje donoro (-ės) sutikimo / nesutikimo duoti kraujo formoje.

8. Remiantis Direktyvos 95/46/EB 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės 2013 m. balandžio 2 d. Nuomone Nr. 03/2013 dėl tikslo ribojimo (WP 203) (toliau – ir Nuomonė), vienas iš pagrindinių veiksnių, į kurį reikia atsižvelgti atliekant tikslų suderinamumo vertinimą, yra kontekstas, kuriame buvo surinkti duomenys, ir pagrįsti duomenų subjektų lūkesčiai dėl jų tolesnio naudojimo. D. S. pareiškėjui teikdamas duomenis negalėjo tikėtis, kad pareiškėjas jam siųs duoti kraują skatinantį pranešimą. Pareiškėjo veiksmas, D. S. teikiant žinutę, atitiko viešąjį interesą, tačiau šis veiksmas turėjo būti suderintas su asmens teise į privatumo apsaugą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino atsakovo Sprendimą, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

10. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-152 patvirtintus VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ įstatus (toliau – ir Įstatai). Pareiškėjas iš kraujo donorų gaunamą kraują perleidžia sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios kraują naudoja pacientų sveikatai ir gyvybėms išsaugoti. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pagal su sveikatos priežiūros įstaigomis sudarytas sutartis privalo užtikrinti, jog sveikatos priežiūros įstaigoms reikalingas kraujo kiekis bus pateiktas sveikatos priežiūros įstaigoms maksimaliai trumpiausiu terminu. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad pareiškėjui nepateikus sveikatos priežiūros įstaigoms atitinkamo kiekio kraujo, dėl kraujo trūkumo gali kilti pavojus asmenų sveikatai ir net gyvybei. Pareiškėjui sveikatos priežiūros įstaigoms tiekiant kraują ir jo komponentus, kurie naudojami asmens sveikatai ir gyvybei išsaugoti, užtikrinama viešojo intereso apsauga.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas SMS žinutę D. S. išsiuntė, kai pareiškėjo įstaigoje buvo konstatuotas didelis eritrocitų komponentų atsargų trūkumas ir dėl to pareiškėjas nebūtų galėjęs užtikrinti net minimalaus atsargų rezervo tos dienos galimiems sveikatos priežiūros įstaigų užsakymams įvykdyti. Susiklosčius tokiai situacijai, buvo priimtas sprendimas pakviesti donacijai vieną kartą donavusius asmenis, tarp jų ir D. S., kuris donuodamas kraują davė sutikimą, kad jo duomenys, tame tarpe ir telefono numeris, būtų tvarkomi pareiškėjo informacinėje sistemoje „eProgesa“, bei sutiko, kad jo asmens duomenys būtų pateikti Kraujo donorų registrui.

12. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Sprendime pripažino, jog pareiškėjo veiksmas, teikiant D. S. pranešimą, atitiko viešąjį interesą. Teismo vertinimu, atsakovas, konstatuodamas D. S. interesų pažeidimą, nes jam pareiškėjo išsiųsta SMS žinutė sukėlė neigiamas emocijas, privatų D. S. interesą iškėlė aukščiau viešojo intereso – asmens sveikatos apsaugos ir rūpinimosi žmonių sveikata. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad D. S. savo asmens duomenis pateikė donuodamas kraujo ir sutiko, kad jo duomenys būtų tvarkomi pareiškėjo informacinėje sistemoje bei Kraujo donorų registre, gautas pranešimas negalėjo būti siurprizinis bei sukelti jam neigiamų emocijų. Teismas konstatavo, kad SMS žinučių išsiuntimas kraujo donorams, skatinat juos duoti kraujo, susiklosčius kritinei situacijai, laikytina adekvačia priemone, skatinančia visuomenę duoti kraujo, kuri negali būti pripažįstama pažeidžiančia gavėjo interesus. Pareiškėjas D. S. duomenis tvarkė tuo tikslu, dėl ko jie ir buvo surinkti.

13. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjui pavestos vykdyti viešosios valdžios funkcijos nepakankamai apibrėžtos jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, savaime negali būti pagrindu konstatuoti BDAR nuostatų, reglamentuojančių asmens duomenų tvarkymą, pažeidimu, kai toks asmens duomenų tvarkymas neginčijamai naudojamas viešojo intereso apsaugai užtikrinti. Pareiškėjas asmens duomenis tvarkė užtikrindamas labai aiškiai išreikšto viešojo intereso apsaugą. Pozityvus veikimas, siekiant užtikrinti (sustiprinti) viešojo intereso apsaugą, negali būti laikomas neteisėtu ar iš esmės pažeidžiančiu asmens privatų interesą.

III. 14. Atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

15. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Sprendimą, nenustatė, kokia konkrečia išimtimi, nustatyta BDAR 9 straipsnio 2 dalyje, vadovaudamasis veikė atsakovas.

16. Nepagrįsta teismo pozicija, kad vien tik viešojo intereso egzistavimas gali būti laikomas teisiniu pagrindu tvarkyti specialių kategorijų, šiuo atveju – asmens sveikatos duomenis, kadangi BDAR 9 straipsnio 2 dalies tiek g punktas, tiek i punktas leidžia tvarkyti tokius duomenis tik numačius teisės akte tinkamas ir konkrečias duomenų subjekto pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos priemones. Teismui nenustačius, kad Lietuvos nacionalinė teisė, pagal kurią veikė pareiškėjas, D. S. siųsdamas SMS žinutę, atitiko BDAR 9 straipsnio 2 dalies g ir i punktuose nustatytas sąlygas, nepagrįstai panaikintas Sprendimas.

17. Teismas nepagrįstai rėmėsi D. S. sutikimu, kad jo duomenys būtų tvarkomi pareiškėjo informacinėje sistemoje bei Kraujo donorų registre. Pats pareiškėjas 2018 m. gruodžio 31 d. rašte Nr. 7-616 Inspekcijai pripažino, kad SMS žinutė D. S. buvo išsiųsta neprašant jo sutikimo. Duomenų rinkimo metu D. S. suteikta informacija negalėjo būti siejama su duomenų subjekto sutikimu ir (ar) nedviprasmišku tinkamu duomenų subjekto informavimu, kad jo asmens duomenys gali būti naudojami ateityje skatinant jį pakartotinai duoti kraujo. Direktyvos 95/46/EB 29 straipsnio darbo grupės 2017 m. lapkričio 29 d. Skaidrumo užtikrinimo pagal Reglamentą (ES) 2016/679 gairių (WP260) (toliau – ir Gairės) dalyje „Informacija pateikiama duomenų subjektams“ nurodyta, kad BDAR 13 ir 14 straipsniuose yra nuostata, kuria reikalaujama, kad duomenų valdytojas informuotų duomenų subjektą, ar ketina toliau tvarkyti asmens duomenis kitu tikslu nei tas, kuriuo jie buvo renkami arba gauti. D. S. duomenų rinkimo metu nebuvo informuotas apie tai, kad jo asmens duomenys bus tvarkomi ne tik kraujo ruošimo tikslu, bet ir siunčiant žinutes, raginančias duoti kraujo, todėl tokio tvarkymo jis negalėjo tikėtis, apie ką liudija ir jo skundas Inspekcijai, juo labiau, atsižvelgiant į tvarkytų asmens duomenų pobūdį (sveikatos duomenys, kuriuos pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą BDAR 9 straipsnio 1 dalyje, tvarkyti draudžiama). D. S. duomenų tvarkymo negalima laikyti atitinkančiu tikslų suderinamumo principą.

18. Teismo išvada, kad pareiškėjas asmens duomenis tvarkė užtikrindamas aiškiai išreikšto viešojo intereso apsaugą, neatitinka Inspekcijos surinktos ir Sprendime įvertintos informacijos. Pagal pareiškėjo pateiktą informaciją 2018 m. lapkričio 29 d. susidariusi situacija galėtų būti traktuojama kaip eilinis kraujo trūkumas. Pareiškėjas galėjo iš anksto numatyti, kad susidarys kraujo trūkumas, ir imtis kitų priemonių, apimančių visuomenės skatinimą duoti kraujo.

19. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Pareiškėjas pakartojo argumentus, išdėstytus jo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. V-84 patvirtinto Kraujo ir kraujo sudėtinių dalių donorų sveikatos tikrinimo ir donorų kraujo ir kraujo sudėtinių dalių paėmimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.; toliau – ir Kraujo paėmimo tvarkos aprašas) 9.1 punkte nustatyta, kad kraujo donorystės įstaiga užtikrina, kad donorai prieš kiekvieną kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimą pateiktų kraujo donorystės įstaigai donoro asmens dokumentą ir informaciją ryšiams palaikyti. Donoro pateikiama informacija yra ir gali būti naudojama siekiant pakviesti donorą vėl donuoti kraujo. D. S. sutiko, kad jo asmens duomenis tvarkytų pareiškėjas, taip pat – kad jo pateikta informacija būtų naudojama ryšiams palaikyti. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomas siauras aiškinimas, jog asmuo nebuvo informuotas apie tai, kad jo asmens duomenys bus naudojami ir siunčiant žinutes, raginančias duoti kraujo, neatitinka faktinės situacijos.

21. Pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas asmens duomenis tvarkė užtikrinant labai aiškiai išreikšto viešojo intereso apsaugą ir kad pozityvus veikimas, siekiant užtikrinti (sustiprinti) viešojo intereso apsaugą, negali būti laikomas neteisėtu ar iš esmės pažeidžiančiu asmens privatų interesą.

22. Nagrinėjamu atveju Inspekcija individualaus administracinio teisės akto pagrįstumą bando grįsti ne teisės aktų normomis, bet Direktyvos 95/46/EB 29 straipsnio darbo grupės Nuomone ir Gairėmis. Tokie apeliacinio skundo teiginiai negali daryti įtakos individualaus administracinio akto ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis.

23. 2018 m. lapkričio 29 d. susiklosčiusi situacija negali būti traktuojama kaip eilinis kraujo trūkumas. Pareiškėjas negalėjo numatyti, kad būtent tą dieną trūks atitinkamos kraujo grupės kraujo.

IV. 24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. liepos 8 d. sprendimu atsakovo apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmetė.

25. Teismas nurodė, kad atsakovas Sprendimu pagrįstu pripažino D. S. skundą ir pareiškėjui pareiškė papeikimą iš esmės konstatavęs, kad Centras SMS žinutės siuntimui panaudojęs šio asmens kitam tikslui pateiktus ir Centre tvarkomus asmens duomenis (telefono numerį, taip pat kitus asmens duomenis, kuriais remiantis šios SMS žinutės adresatu pasirinktas D. S.), juos tvarkė neteisėtai ir pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktą, be kita ko, dėl to, kad neįrodė, jog nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas D. S. asmens duomenis tvarkyti taikant BDAR 6 straipsnio 1 dalies d ir e punktus, šio straipsnio 3 dalį, 9 straipsnio 2 dalies g ir i punktus.

26. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Centras, išsiųsdamas SMS žinutę D. S., atliko minėto asmens duomenų tvarkymo veiksmus. Teismas vadovavosi BDAR 4 straipsnio 2 punktu, 5 straipsnio 2 dalimi. Nagrinėjamu atveju Centras yra D. S. asmens duomenų valdytojas (BDAR 4 str. 7 p.). Taigi būtent pareiškėjas turi pareigą įrodyti, kad šiuo atveju D. S. asmens duomenys galėjo būti tvarkomi šiam asmeniui siunčiant SMS žinutę su raginimu duoti kraujo, vadovaujantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies d ir e punktais, šio straipsnio 3 dalimi, 9 straipsnio 2 dalies g ir i punktais, ir kad dėl to nebuvo pažeisti BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinti teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principai.

27. Bylos duomenys patvirtino, kad Centras SMS žinutę D. S. išsiuntė, pasinaudojęs šio asmens 2016 m. lapkričio 9 d. užpildžius „Donoro (-ės) sutikimą / nesutikimą duoti kraujo“ (toliau – 2016 m. lapkričio 9 d. sutikimas) pateiktais duomenimis. Įvertinus 2016 m. lapkričio 9 d. sutikimo turinį, teismas padarė išvadą, kad šį sutikimą tvarkyti savo asmens duomenis (be kita ko, ir sveikatos duomenis, kurie priskiriami specialiajai asmens duomenų kategorijai (BDAR 9 str. 1 d.) D. S. pasirašė tuomet, kai pirmą (ir vienintelį) kartą buvo atvykęs duoti kraujo. Tuo metu šis asmuo buvo informuotas apie vienkartinę kraujo davimo procedūrą, duoto kraujo apdorojimą bei supažindintas su būtinybe imtis visų priemonių, kurios gali kilti esant nenumatytoms aplinkybėms ar nepageidaujamoms reakcijoms. Kitokio turinio sutikimo, susijusio su asmens duomenų tvarkymu, D. S. Centrui nėra teikęs.

28. BDAR 4 straipsnio 11 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl duomenų subjekto sutikimo aiškinant duomenų valdytojui įtvirtintos įrodinėjimo pareigos kontekste (BDAR 5 str. 2 d), padaryta išvada, kad duomenų valdytojas, siekiantis duomenų subjekto sutikimo pagrindu tvarkyti asmens duomenis, turi surinkti ir ginčo atveju, jį nagrinėjančiai institucijai pateikti pakankamai įrodymų, kad tokį sutikimą teikusiam duomenų subjektui buvo arba turėjo būti aišku, kokia apimtimi ir kokiu būdu duomenų subjekto pateikti asmens duomenys bus tvarkomi.

29. Nagrinėjamos bylos ir BDAR 4 straipsnio 11 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus 2016 m. lapkričio 9 d. sutikimo turinį ir jo pateikimo aplinkybes, taip pat SMS žinutės turinį ir jos išsiuntimo aplinkybes, konstatuota, jog šis sutikimas patvirtina, kad D. S. sutiko, kad pareiškėjo informacinėje sistemoje eProgesa būtų tvarkomi jo asmens duomenys (įskaitant mobiliojo telefono numerį) tik tiek, kiek tų duomenų tvarkymas susijęs su vienkartinės kraujo paėmimo procedūros atlikimu (galimų nenumatytų aplinkybių ar nepageidaujamų reakcijų šalinimu), paimto kraujo ir jo komponentų paruošimu ir tvarkymu; šis duomenų subjektas taip pat sutiko, kad jo asmens duomenys būtų pateikti Kraujo donorų registrui. Nei 2016 m. lapkričio 9 d. sutikimo turinys, nei kiti bylos duomenys nesudarė pagrindo išvadai, kad D. S. duodant šį sutikimą buvo arba turėjo būti aišku (t. y. kad šis duomenų subjektas buvo informuotas ir galėjo suprasti), jog šie duomenys bus naudojami tokiu būdu, kokiu jie buvo panaudoti, t. y. asmeninėms SMS žinutėms, skatinančioms duoti kraujo, siuntinėjimui. Vadinasi, Centras (asmens duomenų valdytojas) neįrodė, kad jis iš duomenų subjekto (D. S.) 2016 m. lapkričio 9 d. sutikimo pagrindu gautus asmens duomenis (t. y. telefono numerį, taip pat kitus asmens duomenis, kuriais remiantis SMS žinutės adresatu pasirinktas D. S.) tvarkė, turėdamas šio duomenų subjekto sutikimą pastarojo asmens duomenis tvarkyti tokiu būdu, kokiu jie buvo tvarkomi ginčo atveju.

30. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturėjo pagrindo nesutikti su atsakovo Sprendime padaryta išvada, kad „pareiškėjas nebuvo sutikęs su jo telefono ryšio numerio tvarkymu tikslu informuoti apie kraujo trūkumą ir kviesti jį duoti kraujo“ ir nepritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas D. S. duomenis tvarkė tuo tikslu, dėl kurio jie ir buvo surinkti.

31. Tai konstatavus, nagrinėjamo ginčo kontekste buvo būtina įvertinti, ar nagrinėjamu atveju Centras galėjo D. S. 2016 m. lapkričio 9 d. pateiktus duomenis tvarkyti tokiu būdu, kokiu jie buvo tvarkomi ginčo atveju, vadovaudamasis BDAR 6 straipsnio 1 dalies d ir e punktais, 3 dalimi ir 9 straipsnio 2 dalies g ir i punktais.

32. Teismas vadovavosi BDAR 6 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtintos šešios savarankiškos asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygos. Esant bent vienai iš jų, tokiu mastu, kokiu atskira sąlyga yra taikoma, asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu.

33. Pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies d punktą duomenų tvarkymo teisėtumas tiesiogiai siejamas su siekiu apsaugoti „gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus“. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šios duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygos taikymas yra aiškiai siejamas su konkrečiu, realiai gręsiančiu pavojumi konkrečiai paties duomenų subjekto arba kito konkretaus fizinio asmens gyvybei ar sveikatai. Vadinasi, asmens duomenų tvarkymas šiuo pagrindu gali būti pateisinamas tik išskirtinėse, vienkartinio pobūdžio, ekstraordinarinėse situacijose, susijusiose su tiesiogine grėsme paties duomenų subjekto ar kito konkretaus fizinio asmens (konkrečių fizinių asmenų) gyvybiniams interesams. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžta, kad asmens duomenų tvarkymo teisėtumas BDAR 6 straipsnio 1 dalies d punkto pagrindu negali būti pateisinamas situacijoje, kai toks tvarkymas yra susijęs su abstrakčiais gyvybiniais kitų fizinių asmenų interesais (t. y. kai tie fizinių asmenų interesai nėra aiškiai individualizuoti), o dėl paties duomenų valdytojo vykdomos veiklos specifikos tokia situacija yra standartinė, periodiškai pasikartojanti ir dėl to nesunkiai prognozuojama, ir kuriai duomenų valdytojas dėl savo veiklos pobūdžio turi galimybę ir pareigą pasiruošti iš anksto (pvz., gauti aiškų duomenų subjekto sutikimą dėl pastarojo asmens duomenų tvarkymo tokiu būdu).

34. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo SMS žinutę D. S. išsiuntė, įvertinęs 2018 m. lapkričio 29 d. informaciją kraujo komponentų atsargų papildymui FR/I 9/PA8-NKC. Iš šios informacijos turinio matyti, kad 2018 m. lapkričio 29 d. iš viso Centre buvo 78 vnt. ABO Rh D kraujo grupės A Rh D teig. kraujo komponentų ir 28 vnt. netirtų šios kraujo grupės atsargų (minimalus šios kraujo grupės komponentų atsargų kiekis – 120 vnt., optimalus – 200 vnt., atsargų papildymui reikėjo 122 vnt.), todėl priimtas sprendimas siųsti SMS žinutes „pirmakarčiams Vilniuje ir Kaune“.

35. Taigi nagrinėjamu atveju SMS žinutė D. S. buvo išsiųsta ne todėl, kad 2018 m. lapkričio 29 d. dėl išskirtinės, vienkartinio pobūdžio, ekstraordinarinės situacijos buvo iškilusi tiesioginė grėsmė paties D. S. ar kito konkretaus fizinio asmens gyvybiniams interesams, o siekiant papildyti atitinkamos kraujo grupės kraujo komponentų atsargas. Šiuo aspektu pabrėžta, kad 2018 m. lapkričio 29 d. Centre susiklosčiusi situacija dėl konkrečios kraujo grupės kraujo komponentų atsargų trūkumo yra nepakankama BDAR 6 straipsnio 1 dalies d punkto taikymui dar ir dėl to, kad byloje nėra jokių duomenų apie neatidėliotiną poreikį išnaudoti tą dieną Centre buvusias šios kraujo grupės kraujo komponentų atsargas gelbėjant konkrečių fizinių asmenų gyvybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios situacijos, kokia susiklostė Centre 2018 m. lapkričio 29 d., kai kyla poreikis papildyti konkrečios kraujo grupės kraujo komponentų atsargas iki optimalaus lygio, dėl Centro vykdomos veiklos specifikos, vertintinos kaip standartinės, periodiškai pasikartojančios (arba galinčios pasikartoti) ir dėl to nesunkiai prognozuojamos. Tokio pobūdžio situacijoms Centras turi ir galimybę, ir pareigą tinkamai pasiruošti iš anksto, be kita ko, tinkamai reglamentuodamas kraujo donorų asmeninių duomenų tvarkymą (pvz., gauti aiškius duomenų subjektų (kraujo donorų) sutikimus jų asmens duomenų tvarkymui tokiu būdu ir pan.).

36. Teismas pritarė atsakovui, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad jis galėjo D. S. 2016 m. lapkričio 9 d. pateiktus duomenis tvarkyti tokiu būdu, kokiu jie buvo tvarkomi ginčo atveju, vadovaudamasis BDAR 6 straipsnio 1 dalies d punktu.

37. Teismas nurodė, kad asmens duomenų tvarkymas BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punkto pagrindu galimas tik (1) kai tai daryti būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas; ir (2) kai toks asmens duomenų tvarkymo būdas yra eksplicitiškai nustatytas Sąjungos arba nacionaliniuose teisės aktuose. Šių kumuliatyvių sąlygų buvimą kiekvienu atveju privalo įrodyti asmens duomenų valdytojas ar tvarkytojas, asmens duomenis tvarkantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punkto pagrindu.

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kokiame konkrečiame Sąjungos ar nacionalinės teisės akte (jo straipsnyje, dalyje, punkte) eksplicitiškai įtvirtinta jo teisė kraujo donorų asmens duomenis tvarkyti tokiu būdu, kokiu jie buvo tvarkomi ginčo atveju. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad Sąjungos ar Lietuvos teisės aktuose būtų konkrečiai reglamentuota, jog Centras, vykdydamas savo funkcijas tokiose situacijose, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, turi teisę asmens duomenis tvarkyti BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punkto pagrindu. Tai nenustatyta ir, inter alia (be kita ko), bylai aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatyme, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 713 patvirtintuose Kraujo donorų registro nuostatuose.

39. Nagrinėjamos bylos kontekste vertindama tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija pabrėžė, kad Donorystės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kurį, be kita ko, cituoja pirmosios instancijos teismas, nelaikytinas nacionaliniu reguliavimu BDAR 6 straipsnio 3 dalies prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, Donorystės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią kraujo donorystė apima ir „skatinimą duoti kraują“, negali būti aiškinama kaip suteikianti pagrindą pareiškėjui asmens duomenis tvarkyti tokiu būdu, kokiu tai buvo padaryta nagrinėjamu atveju, BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punkto pagrindu.

40. Teisėjų kolegija nesutiko ir su pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, esą iš Kraujo paėmimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 9.1 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo donoro pateikiama informacija yra ir gali būti naudojama siekiant pakviesti donorą vėl donuoti kraujo. Paminėtoje nuostatoje nėra jokios užuominos apie tai, kad tokiu būdu surinkti duomenys gali būti naudojami taip, kaip jie buvo panaudoti nagrinėjamu atveju, vieną kartą kraujo davusį asmenį SMS žinute asmeniškai kviesti duoti kraujo.

41. Teismas pritarė atsakovui, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad jis galėjo D. S. 2016 m. lapkričio 9 d. pateiktus duomenis tvarkyti tokiu būdu, kokiu jie buvo tvarkomi ginčo atveju, vadovaudamasis BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punktu.

42. Sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju Centras galėjo D. S. 2016 m. lapkričio 9 d. pateiktus duomenis tvarkyti tokiu būdu, kokiu jie buvo tvarkomi ginčo atveju, vadovaudamasis BDAR 9 straipsnio 2 dalies g ir i punktais, priminta, kad BDAR 9 straipsnyje reglamentuojamas specialiųjų kategorijų asmens duomenų tvarkymas.

43. Pabrėžta, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas iš esmės yra susijęs su kitokio pobūdžio asmens duomenų tvarkymu, t. y. ginčas kilo dėl to, ar teisėtai pareiškėjas be duomenų subjekto (D. S.) sutikimo panaudojo pastarojo kontaktinius duomenis (telefono numerį). Ginčo dėl pareiškėjo atliekamo D. S. asmens duomenų, įskaitant ir specialiųjų duomenų kategorijai priskiriamus sveikatos duomenis (BDAR 9 str. 1 d.), tvarkymo 2016 m. lapkričio 9 d. sutikimo pagrindu kitais būdais nėra. Vadinasi, nagrinėjant kilusį ginčą, nėra pagrindo taikyti BDAR 9 straipsnio 2 dalies g ir i punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tai, jog atsakovas Sprendime ginčo situacijai nagrinėti taikė BDAR 9 straipsnio 2 dalies g ir i punktus per se (savaime) nedaro ginčijamo atsakovo sprendimo negaliojančiu.

44. Teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, išsiųsdamas D. S. kraują duoti raginantį pranešimą, pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytą teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principą, ir nusprendė pagrįstu pripažinti šio asmens skundą (ADTAĮ 31 str. 1 d.) bei Centrui pareikšti papeikimą (BDAR 58 str. 2 d. (b) p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, Inspekcijos pritaikytos poveikio priemonės nagrinėjamu atveju yra teisingos ir proporcingos.

45. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylai reikšmingus įrodymus, taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, ir nepagrįstai pareiškėjo skundą tenkino ir atsakovo Sprendimą panaikino. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė. Atmetus pareiškėjo skundą, netenkintas ir jo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

V. 46. Pareiškėjas VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2837-968/2020. Pareiškėjas prašo, išnagrinėjus administracinę bylą, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2837-968/2020 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme bei bylos nagrinėjimo dėl proceso atnaujinimo metu, kurių dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti bylos nagrinėjimo teisme metu.

47. Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 7, 10, 12 punktais.

48. Pareiškėjas nurodo, kad D. S. ne tik, kad nebuvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylą nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme metu, tačiau apskritai jokia forma nebuvo informuotas apie vykstančius teisminius procesus. Tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose yra pasisakoma dėl neįtraukto į bylą asmens – D. S. – teisių ir pareigų būtent tuo aspektu, jog pareiškėjas, jo kontaktiniais duomenimis (mobiliojo telefono numeriu) išsiųsdamas kraują duoti raginantį pranešimą, (ne)pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytus teisėtumo, sąžiningumo ir skaidumo principus, be to, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas procesiniais sprendimais sprendė ir D. S. pateikto skundo pareiškėjo atžvilgiu pagrįstumo klausimą.

49. Pareiškėjas akcentuoja tai, kad nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir yra išaiškinta, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, tačiau praktikoje gali susiklostyti tokia situacija (kaip yra ir nagrinėjamu atveju), kad neįtrauktas į bylą trečiasis suinteresuotas asmuo apskritai net nėra informuotas ir nežino apie vykstantį / vykusį teisminį procesą (-us).

50. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-887 patvirtintos Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo 2016–2020 metų programos (toliau – ir Programa) nuostatos įpareigoja pareiškėją, kaip kraujo donorystės įstaigą, išlaikyti kraujo donacijų reguliarumą bei suteikia teisę pareiškėjui skatinti neatlygintinus kraujo donorus reguliariai duoti kraujo ar kraujo sudėtinių dalių. Taigi, minėto teisės akto nuostatomis pareiškėjui, kaip kraujo donorystės įstaigai ir duomenų valdytojui, yra pavestos atlikti atitinkamos viešosios valdžios funkcijos bei nustatyta užduotis, vykdoma viešojo intereso labui. Būtent kraujo donacijų reguliarumo išlaikymas, neatlygintinų kraujo donorų skatinimas reguliariai duoti kraujo bei Programos įgyvendinimo reikalavimai, apėmė teisę pareiškėjui tvarkyti duomenų subjekto asmens duomenis BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punkto pagrindu. Tokiu būdu pareiškėjo veiksmai siunčiant D. S. SMS žinutę su prašymu donuoti kraujo atitiko BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punkto reikalavimus bei tokiais veiksmais nebuvo pažeisti BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyti teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principai. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavęs, jog nei Europos Sąjungos nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra reglamentuota, jog pareiškėjas, vykdydamas savo funkcijas tokiose situacijose, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, turėjo teisę asmens duomenis tvarkyti BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punkto pagrindu, padarė esminį materialios teisės normų pažeidimą.

51. BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punktas numato, kad duomenų tvarkymas yra teisėtas tuo atveju, kai duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslai. Iš D. S. 2016 m. lapkričio 9 d. sutikimo matyti, kad D. S. susipažino ir suprato pareiškėjo vidaus tvarkos taisykles donorams ir sutiko, jog jo asmens duomenys, tarp jų ir mobiliojo telefono numeris, būtų tvarkomi pareiškėjo informacinėje sistemoje eProgesa. Pažymėtina, kad Centro direktoriaus 2014 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. B - 346 patvirtintų Centro vidaus tvarkos taisyklių donorams (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės donorams) 7 punktas numato, kad donorai į Centro mobilų punktą gali atvykti ir kreiptis savanoriškai, Centro kvietimu ar kitos asmens sveikatos priežiūros įstaigos siuntimu. Taigi, pareiškėjo Vidaus tvarkos taisyklėse donorams, su kurių sąlygomis pasirašytinai sutiko ir buvo supažindintas D. S., įtvirtinta galimybė kviesti asmenis donuoti kraujo pareiškėjo iniciatyva.

52. Pareiškėjo Vidaus tvarkos taisyklėse donorams, su kuriomis pasirašytinai supažindintas D. S., yra numatyta kraujo donoro teisė atšaukti savo sutikimą duoti kraujo ir atšaukti sutikimą naudoti jo asmens duomenis. Tačiau tokia savo teise kraujo donoras nepasinaudojo bei savo 2016 m. lapkričio 9 d. duoto sutikimo iki pateikiant skundą, neatšaukė.

53. Pareiškėjo teigimu, sistemiškai analizuojant faktinius bylos duomenis bei pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, jog duomenų subjektas, šiuo atveju D. S., davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais (BDAR 6 str. 1 d. a p.). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurindamas D. S. 2016 m. lapkričio 9 d. duoto sutikimo turinį, jo iš esmės neanalizuodamas visų byloje esančių įrodymų kontekste, padarę nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, jog D. S. sutiko tik su tuo, jog Pareiškėjo informacinėje sistemoje eProgesa būtų tvarkomi jo asmens duomenys (įskaitant mobiliojo telefono numerį) tik tiek, kiek tų duomenų tvarkymas susijęs su vienkartinės kraujo paėmimo procedūros atlikimu (galimų nenumatytų aplinkybių ar nepageidaujamų reakcijų šalinimu), paimto kraujo ir jo komponentų paruošimu ir tvarkymu. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad D. S. duodant šį sutikimą buvo arba turėjo būti aišku, jog šie duomenys (jo asmeninis telefono numeris) bus naudojami tokiu būdu, kokiu jie buvo panaudoti, t. y. SMS žinute siunčiant prašymą donuoti kraujo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai aiškino ir taikė BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą materialiosios teisės normą dėl duomenų subjekto duoto sutikimo.

54. Pareiškėjo teigimu, D. S. asmens duomenų tvarkymas yra / buvo pateisinamas BDAR 6 straipsnio 1 dalies d punkto pagrindu, kadangi susiklostė išskirtinė, vienkartinio pobūdžio situacija būtent dėl konkrečios A + kraujo grupės bei jo komponentų didžiulio (net ne kelių donacijų) trūkumo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BDAR 6 straipsnio 1 dalies d punktą nagrinėjamos bylos kontekste, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Be kita ko, netinkamai aiškindamas materialiosios teisės normos – BDAR 6 straipsnio 1 dalies d punkto, taikymo aspektą, padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, jog Pareiškėjas, išsiųsdamas D. S. kraują duoti raginantį pranešimą, pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytus teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principus.

55. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 8 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-239-415/2018 bei 2018 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-821-442/2018, suformuota vienoda teismų praktika, t. y. suformuluota procesinės teisės normos aiškinimo taisyklė – kai neįtraukus asmens į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nors tai turėjo būti padaryta, sprendimas negalioja ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu. Šiuo atveju neįtraukus į bylą D. S. buvo akivaizdžiai nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

56. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atsisakyti atnaujinti procesą.

57. Atsakovas nurodo, kad analizuojant konkretaus asmens D. S. teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą vykusiu teismo procesu kontekste pažymėtina, kad nei jo teisių, nei pareigų teismų sprendimai pakeisti negalėjo, kadangi jau nagrinėjant skundą Centras 2018 m. gruodžio 31 d. rašte paaiškino, kad ištrynė D. S. telefono numerį specializuotoje kraujo donorystės informacinėje sistemoje eProgesa, kad ateityje jam nebūtų siunčiamos SMS žinutės.

58. Be to, prašant atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, iš esmės turėtų būti nurodomos aplinkybės ir argumentai, kurie atnaujinus procesą galėtų lemti kitokį teismo sprendimą.

59. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas skunde D. S. trečiuoju asmeniu neįrašė, todėl Centro prašymas atnaujinti procesą būtent šiuo pagrindu, jų nenaudai pasibaigus bylos nagrinėjimui, yra nesąžiningas ir leidžia įžvelgti piktnaudžiavimo savo teisėmis elementą, siekiant naudos sau, o ne ginant trečiojo asmens teises.

60. Atsakovo teigimu, nors pareiškėjas kiekvienu kreipimusi į teismą bando atrasti ir paminėti vis naujų teisės aktų, suteikiančių jam teisę tiesiogiai kreipiantis, be išankstinio sutikimo, skatinti kraujo donorus, tačiau jau paminėtų teismo išvadų kontekste, pažymėtina, kad D. S. skunde nurodytų Centro veiksmų teisėtumą pagal BDAR 5 straipsnio 2 dalį Centras privalėjo įrodyti jau D. S. skundo nagrinėjimo metu, prieš priimant Inspekcijos sprendimą, tačiau to neįrodė, atitinkamai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisingai šį faktą konstatavo ir tuo negalėjo būti pažeistos materialiosios teisės normos.

61. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimas yra priimtas D. S. naudai, todėl nepažeidžia jo teisių ar įstatymų saugomų interesų. Šiuo atveju proceso atnaujinimo siekia būtent Centras, kuris laiku ir tinkamai buvo įtrauktas į procesą (tiksliau pats pradėjo procesą) ir turėjo visas galimybes išnaudoti visus savo gynybai reikalingus argumentus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

63. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta trylika pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

64. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2020 m. liepos 8 d. sprendimą, administracinė byla Nr. eA-2837-968/2020 buvo užbaigta, minėtas sprendimas įgijo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7, 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu

65. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų.

66. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu įtvirtintas pagrindas skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam, todėl šiuo pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-78-858/2017; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-224/2011). Taigi procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą; 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo.

67. Nagrinėjama situacija neatitinka nei vienos iš sąlygų proceso atnaujinimui ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu. Pareiškėjo teigimu, tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose yra pasisakoma dėl neįtraukto į bylą asmens – D. S. – teisių ir pareigų. Tačiau prašymą atnaujinti prašymą pateikė ne šis į bylą neįtrauktas asmuo (D. S.), o pats pareiškėjas, kuris, be kita ko, ir pateikė skundą, kuriame nurodydamas bylos šalis (ABTĮ 24 str. 2 d.), D. S. nebuvo nurodęs trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Be to, nėra jokio pagrindo spręsti, kad šioje byloje buvo pasisakyta dėl D. S. teisių ir pareigų. Vien tai, kad šis asmuo yra minimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose, savaime nesudaro pagrindo laikyti, kad šie procesiniai sprendimai turi įtakos D. S. teisėms ir interesams. Šioje byloje skundžiamas Inspekcijos 2019 m. vasario 28 d. Sprendimas, priimtas VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ atžvilgiu, o D. S. jis nedaro jokios įtakos. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

68. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte yra nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

69. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

70. Pareiškėjo prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad buvo pažeistos BDAR 6 straipsnio 1 dalies e, a, d punktų nuostatos. Tačiau pareiškėjas nenurodo jokio šių normų taikymo pažeidimą patvirtinančių argumentų, o tik pateikia subjektyvų faktinių aplinkybių aiškinimą, kuris, jo teigimu, patvirtina, kad ginčo situacija atitiko minėtas BDAR normas: pareiškėjo teigimu, jam buvo suteikta teisė skatinti asmenis donuoti kraujo ir atitinkamai dėl to tvarkyti duomenų subjekto asmens duomenis; teigė, kad D. S. davė sutikimą tvarkyti jo duomenis; be to, manė, kad susiklostė išskirtinė, vienkartinio pobūdžio situacija. Taigi, įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinkama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu.

71. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Skirtingas įrodymų vertinimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-99/2009; 2014 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-24/2014; 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-54/2014; 2017 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-68-552/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-78-858/2017). Be to, pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiami iš esmės tapatūs argumentai, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui arba apeliacinis skundas. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinis teismas pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo sprendimų motyvus.

72. Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, arba dėl to, kad proceso šalis nesutinka su sprendimo motyvacija, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kai byla atnaujinama remiantis argumentais, kurie jau buvo pateikti vienos iš šalių nagrinėjant bylą, tai gali būti vertinama kaip tos šalies pastangos iš naujo ginčyti bylą tais aspektais, dėl kurių byla jau buvo pralaimėta (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04) 40–41 p.).

73. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

74. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

75. Taigi šis proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

76. Pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos 2018 m. gegužės 8 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-239-415/2018 bei 2018 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-821-442/2018. Tačiau nurodytų administracinių bylų ir administracinės bylos, kurioje pareiškėjas siekia proceso atnaujinimo, faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei labai panašios, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos ar ją formavo netinkama linkme.

77. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

78. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-2837-968/2020 nėra pagrįstas įstatyme nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš atsakovų prašymo atnaujinti procesą argumentų yra akivaizdu, kad jie iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. nutartyje atliktu aplinkybių vertinimu. Pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme atnaujinti procesą nurodyti motyvai liudija, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė.

79. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2837-968/2020 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Nacionalinio kraujo centro prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2837-968/2020 pagal atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Nacionalinio kraujo centro skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė