2K-294/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-294/2012

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos A. T. Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda. Priteista iš V. P. A. B. 3273,60 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2360 Lt išlaidoms už advokato pagalbą apmokėti.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis, kuria Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš V. P. priteista A. B. 2360 Lt išlaidoms už advokato pagalbą apmokėti. Išieškota iš nuteistojo V. P. nukentėjusiajam A. B. 968 Lt išlaidoms už advokato paslaugas apeliacinio proceso metu apmokėti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,

n u s t a t ė :

V. P. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 26 d. 17.50 val. kelio Ryga-Kaliningradas 15,5 km nuo Lietuvos Respublikos sienos, Joniškio mieste, Vilniaus gatvėje, ties namais Nr. 29 ir 31, vairuodamas automobilį „Audi 100 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 150, 153 punktų reikalavimus, neįsitikinęs, kad tai bus saugu, sukdamas į kairę (apsisukdamas), nepraleido ta pačia kryptimi važiavusio ir jį lenkusio A. B. vairuojamo automobilio „Audi 100 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl to automobiliai susidūrė, eismo įvykio metu nesunkiai sutrikdyta J. P. ir nežymiai sutrikdyta A. B. sveikata.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kasatorius nurodo, kad teismai išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, neatsižvelgdami į įrodymų visetą, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų, neatliko įrodymų tyrimo, nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde; šie pažeidimai yra esminiai BPK pažeidimai, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kasatoriaus kaip kaltinamojo teisės.

Kasatorius pažymi, kad byloje liko nepašalinti nukentėjusiojo A. B. ir liudytojų K. S., U. Š., T. Č. parodymų prieštaravimai dėl to, iš kurios pusės A. B. lenkė mikroautobusą. Kasatoriaus manymu, įvykio situacija skirtųsi iš esmės, jei A. B. , automobiliu lenkdamas priekyje važiuojantį mikroautobusą, nematytų prieš mikroautobusą važiuojančio ir posūkį rodančio kasatoriaus automobilio ir jei A. B. į priešpriešinę eismo juostą išvažiuotų lenkdamas kasatoriaus automobilį, kai šis staiga daro posūkio į kairę manevrą.

Teismai konstatavo, kad ši aplinkybė nėra esminė sprendžiant jo kaltės klausimą, nors ji net nebuvo nustatinėjama. Teismai taip pat iš esmės nepateikė motyvų dėl specialistų išvadų, prieštaraujančių viena kitai dėl eismo įvykio kilimo priežasties, nevertino, kad eismo įvykis galėjo kilti ir dėl A. B. greičio viršijimo. Specialisto E. G. išvadoje nurodoma, kad eismo įvykis kilo dėl kasatoriaus V. P. veiksmų, o specialisto V. M. išvadoje nurodyta, kad techniniu požiūriu nėra pagrindo teigti, jog kasatoriaus automobilio manevras prieš eismo įvykį, darant posūkį į kairę, neatitiko KET reikalavimų, be to, pabrėžta, kad situacijai prieš eismo įvykį reikšmingas aspektas, kuris iš vairuotojų pirmas įjungė posūkio signalą, todėl objektyviai negalima nustatyti, kurio vairuotojo veiksmai ir eismo įvykis yra susiję priežastiniu ryšiu.

Teismai sprendimus grindė tik specialisto E. G. išvada, ignoravo specialisto V. M. išvadą kaip abstrakčią ir jos nevertino, neišsiaiškino eismo įvykio mechanizmo ir nusikalstamos veikos padarymo būdo (sukant į kairę ar apsisukant), todėl nesilaikė Lietuvos Aukščiausiasis Tesimo formuojamos praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-641/2006). Be to, apeliacinės instancijos teismas, be nurodytųjų, neišnagrinėjo ir apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo įrodymais pripažintų prieštaringų nukentėjusiojo ir jo draugų parodymų, neįrodė, kad yra pagrindas kritiškai vertinti pagal skelbimą laikraštyje atsiliepusių eismo įvykio liudytojų E. L. (E. L. ) ir L.

K. parodymus. Dėl to pirmosios instancijos teismas priėmė, o apeliacinės instancijos teismas paliko galioti abejonėmis ir prieštaravimais pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, taip nesilaikė baudžiamosios teisės principo in dubio pro reo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teismo nešališkumo principo, teismų praktikoje aiškinamo kaip draudžiančio bylą nagrinėjančiam teismui rodyti bet kokį palankumą vienai iš šalių.

Atsiliepime į nuteistojo V. P. kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistojo kasacinio skundo, kuris iš esmės tapatus apeliaciniam skundui, teiginius apie bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacines instancijos teismų padarytus esminius BPK pažeidimus.

Prokurorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus įrodymus ir nuosprendyje argumentuotai aptarė, kuriais iš jų ir kodėl grindžia savo sprendimą, kad įrodymų visuma yra pakankama kaltinamojo V. P. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei įrodyti, teisme pateiktai versijai dėl eismo įvykio aplinkybių ir priežasčių paneigti bei atmesti. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo nesiremti specialisto E. G. išvada ir jo parodymais teisme, kad kaltinamasis V. P. posūkio į kairę manevrą pradėjo iš anksto nepasitraukęs prie ašinės kelio ženklinimo linijos, grėsmė eismo saugumui kilo, kai jis pradėjo važiuoti kairiojo posūkio kreive, sudarydamas kliūtį A. B. vairuojamam automobiliui, ir dėl to kilo eismo įvykis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kaltinamojo iniciatyva teismui pateikta specialisto V. M. išvada ir jo parodymai teisme iš esmės patvirtina specialisto E. G. nustatytą eismo įvykio mechanizmą, būtent tai, kad A. B. vairuojamas automobilis priekiu kontaktavo su kaltinamojo V. P. automobilio kairiuoju šonu, tarp automobilių išilginių simetrijos plokštumų susidūrimo metu buvo 70-80 laipsnių kampas. Teismas nesirėmė tomis specialisto V. M. išvadomis, kurios padarytos pagal kaltinamojo nurodytus duomenis, kurių nelaikė objektyviais, ir todėl, kad šios išvados labiau tikėtinos, o ne objektyvios. Teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje apklaustų eismo įvykio dalyvių kaltinamojo V. P. , nukentėjusiojo A. B., liudytojų K. S., U. Š., T. Č. parodymus apie prieš įvykį buvusią situaciją, kitų transporto priemonių buvimą ir judėjimą, mikroautobuso lenkimą iš kairės ar dešinės pusės, konstatavo, kad jie ne visiškai vienodi, tačiau nėra reikšmingi sprendžiant kaltinamojo V. P. kaltumo klausimą, nes mikroautobusas nėra susijęs su eismo įvykio kilimu. Teismas išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių nesirėmė liudytojų E. L. ir L. K. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas pagal pateiktus apeliacinius skundus išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą. Konstatuota, kad nuosprendyje išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog V. P. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, sukdamas į kairę nedavė kelio jį lenkiančiam A. B. vairuojamam automobiliui ir dėl to įvyko eismo įvykis, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo priežastinį ryšį tarp V. P. padarytų KET 150 ir 153 punktų reikalavimų pažeidimų ir kilusių padarinių, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo. Teismas išnagrinėjo šią bylą laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, o kasatorius nepateikia jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad teisėjai būtų įvertinę įrodymus neišsamiai ar šališkai.

Atsiliepime į nuteistojo V. P. kasacinį skundą nukentėjusysis A. B. prašo skundą atmesti ir priteisti proceso kasacinės instancijos teisme išlaidas.

Nukentėjusysis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus įrodymus, nuosprendyje juos išdėstė ir įvertino, teismo padarytos išvados remiasi įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino visus nuteistojo argumentus, todėl teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas visus skirtinguose protokoluose užrašytų nukentėjusiojo parodymų neaiškumus pašalino ir nuosprendyje nukentėjusiojo parodymus išdėstė taip, kokia iš tikrųjų buvo eismo situacija gatvėje prieš susidūrimą su kasatoriaus automobiliu, jį apklausęs apeliacinės instancijos teismas taip pat neįžvelgė prieštaravimų jo parodymuose.

Abiejų instancijų teismai pripažino, kad baltas mikroautobusas eismo įvykyje nedalyvavo, tačiau dėl visiškai nesuprantamų priežasčių kasatorius tvirtina, kad ši aplinkybė nebuvo nustatinėjama, toliau laikosi savo išgalvotos versijos, kad paskui jį (o tai reiškia tarp nukentėjusiojo ir jo) važiavo du automobiliai - baltas mikroautobusas ir raudonas jo pažįstamo asmens automobilis, todėl nukentėjusysis galėjo nematyti jo rodomo posūkio. Nukentėjusysis pabrėžia, kad jei būtų lenkęs V. P. automobilį ir dar du važiuojančius paskui jį, tai priešpriešinio eismo juostoje iki susidūrimo būtų buvęs ilgesnį laiką, o V.

P. juo labiau būtų turėjęs jį matyti ir leisti pabaigti lenkimo manevrą, o ne sukti į kairę (KET 145 punktas). Nukentėjusysis nurodo, kad eismo įvykio mechanizmui ir jo kilimo priežasčiai nustatyti nėra svarbu V. P. daromo manevro tikslas (pasukti į kairę ar apsisukti, darant posūkį į kairę), nes neginčijamai nustatyta, jog eismo įvykis kilo jam darant posūkį į kairę, o KET 150, 153 punktai numatė vienodas pareigas sukantiems į kairę arba apsisukantiems vairuotojams. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė abi išvadas, specialistus apklausė teisme, nuosprendyje išsamiai išdėstė ir įvertino nustatytas aplinkybes.

Šis teismas nuosprendyje nurodė, kad privataus specialisto V. M. išvada iš esmės patvirtina specialisto E. G. nustatytą eismo įvykio mechanizmą, ir pagrįstai nesirėmė šio specialisto išvadomis, padarytomis remiantis V. P. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas tiek 2011 m. gruodžio 5 d. nutartyje, tiek 2011 m. spalio 24 d. nutartyje, atmesdamas nuteistojo prašymą skirti eismo įvykio ekspertizę, atliko išsamią abiejų išvadų analizę ir vertinimą. Kad abiejų instancijų teismų padarytos išvados neatitinka nuteistojo lūkesčių, nereiškia, kad jos yra neteisingos.

Nukentėjusysis nurodo, kad teismai pagrįstai dėl akivaizdžių priežasčių nesivadovavo V. P. pažįstamo E. L. ir jo draugės L. K. parodymais, kurie turėjo būti įvertinti kaip melagingi.

Atsiliepime į nuteistojo V. P. kasacinį skundą civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovas D. Z. prašo nuteistojo kasacinį skundą tenkinti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Pabrėžtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.

Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs įrodymų visetą (kaltinamojo V. P., nukentėjusiojo A. B. , liudytojų K. S. , U. Š. , T. Č. , E. L. , L. K., G. K. parodymus, eismo įvykių specialistų E. G. ir V. M. išvadas bei paaiškinimus, įvykio vietos bei eismo įvykyje apgadintų automobilių apžiūros protokolų, teismo medicinos specialistų išvadų, observatorijos ir hidrometeorologijos tarnybos raštuose pateiktus duomenis) konstatavo, kad V. P., vairuodamas automobilį, pažeidė 150, 153 punktų reikalavimus, neįsitikinęs, kad tai bus saugu, sukdamas į kairę (apsisukdamas), nepraleido ta pačia kryptimi važiavusio ir jį lenkusio A. B. vairuojamo automobilio, dėl to automobiliai susidūrė, o eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta J. P. sveikata ir nežymiai sutrikdyta A. B. sveikata. Spręsdamas kaltumo klausimą, teismas įvertino objektyvių eismo įvykio aplinkybių visumą ir nustatė, kad grėsmė eismo saugumui kilo, kai V. P. posūkio į kairę manevrą pradėjo iš anksto nepasitraukęs prie ašinės kelio ženklinimo linijos, todėl, nematydamas eismo situacijos, t. y. jį lenkiančio nukentėjusiojo A. B. automobilio, nedavė jam kelio, sudarė kliūtį ir su juo susidūrė.

Pažymėtina, kad byloje esančių specialistų išvados dėl eismo įvykio priežasties ir jį sukėlusio vairuotojo nesutampa. Esant tokiai situacijai, teismas turėjo išsamiai ištirti pateiktų dokumentų turinį, palyginti juos tarpusavyje ir su kitais byloje esančiais duomenimis bei motyvuotai nuspręsti, kuriais iš pateiktų dokumentų vadovautis kaip įrodymais priimant sprendimą dėl bylos esmės. Išanalizavusi bylos medžiagą ir teismo nuosprendžio turinį, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi šių reikalavimų ir, priėmęs sprendimą, kuriais duomenimis vadovautis, o kuriuos – atmesti, tokį savo sprendimą išsamiai argumentavo. Teismas rėmėsi Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto E. G. išvada. Tuo tarpu specialisto V. M. išvadas teismas rėmėsi tik iš dalies, motyvuodamas, kad šios padarytos remiantis kaltinamojo nurodytais duomenimis, be to, pagrįstos daugiau prielaidomis, nei objektyviais duomenimis. Atkreiptas dėmesys į tai, kad specialisto V. M. išvadose pateikti teiginiai (tikėtina, kad V. P. veiksmai galėjo visiškai neprieštarauti jokiam KET reikalavimui) rodo tokios išvados tikėtinumą, o ne objektyvumą. Pažymėtina, kad specialisto išvadose eismo įvykis vertinamas techniniu požiūriu, todėl juose suformuluotos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai, kurią gali padaryti tik teismas. Teismas nesirėmė ir liudytojų E. L. ir L. K. parodymais, duotais kaltinamojo naudai, nes suabejojo jų buvimu eismo įvykio vietoje. Savo abejones dėl šių liudytojų parodymų patikimumo teismas išsamiai motyvavo. Nustatęs tam tikrus prieštaravimus tarp nukentėjusiojo A. B. ir liudytojų K. S., U. Š., T. Č. parodymų dėl to, iš kurios pusės A. B. lenkė mikroautobusą, teismas konstatavo, kad mikroautobusas nėra susijęs su eismo įvykio kilimo priežastimi, todėl, spręsdamas V. P. kaltumo klausimą, šiuos neatitikimus vertino kaip nereikšmingus.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnio reikalavimus, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atsakė, išdėstė motyvuotas išvadas dėl paduoto apeliacinio skundo, taigi patikrino šią bylą laikydamasis BPK 320 straipsnio nuostatų.

Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti žemesniųjų instancijų teismų išvadomis šioje byloje, nes nenustatė aplinkybių, rodančių, kad teismai ignoruotų kokius nors su byla susijusius reikšmingus duomenis, neišsamiai ar šališkai juos ištirtų. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrindžia buvus tokius pažeidimus.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusysis A. B. prašo priteisti iš nuteistojo V. P. bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme, pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą (2012 m. balandžio 25 d., serija LAT Nr. 589942), patvirtinantį 968 Lt sumokėjimą advokatui už atsiliepimo surašymą.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų (kasacinė nutartis Nr. 2K-196/2009). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo kasaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiojo interesus byloje, šis buvo priverstas kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos surašant atsiliepimą. Nuteistojo V. P. kasacinis skundas atmetamas, todėl jis privalo atlyginti nukentėjusiojo turėtas išlaidas.

Dėl kitų kasacinio skundo teiginių

Kasaciniame skunde pateikti teiginiai apie tai, kad teismai nesilaikė reikalavimo visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) ir pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teismo nešališkumo principą, yra deklaratyvūs ir neatitinkantys bylos medžiagos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. P. kasacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo V. P. nukentėjusiajam A. B. 968 Lt išlaidoms už advokato paslaugas atlyginti.

Teisėjai Gintaras Goda

Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas