2013-07-10 Nr. AB-3513-3-61-3-01562-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-672/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01562-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bovarta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bovarta“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bovarta“ su skundu (b. l. 1−9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją (toliau – ir Ministerija) pakeisti 2013 m. kovo 21 d. pareiškėjui UAB „Bovarta“ išduoto leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6650 (toliau – ir Leidimas) sąlygas: 1.1. skiltyje „Leidimo išdavimo pagrindas“ pašalinti nurodytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakciją (Žin., 2013, Nr. 12-560), galiojančią nuo 2013 m. vasario 1 d.; 1.2. skiltyje „Leidimo išdavimo trukmė“ vietoje „iki 2013-07-01“ nurodyti „iki 2013-10-01“; 1.3. skiltyje „Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ vietoje sąlygos „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“, nurodyti „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojusių iki 2013 m. vasario 1 d., numatyta tvarka ir sąlygomis“.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 4 d. nutartimi (b. l. 58−59) pareiškėjo skundą priimti atsisakė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir EEĮ) 78 straipsnio 4 dalimi. Nurodė, kad iš skundo turinio ir kartu su skundu pateiktų dokumentų patyti, kad ginčas kilo dėl saulės jėgainės gaminamos elektros energijos supirkimui taikomo tarifo. Pareiškėjas prašo pakeisti leidimo dalį, kiek tai susiję su tarifų taikymu. EEĮ 78 straipsnio 4 dalis nurodo, kad ginčus dėl tarifų taikymo privaloma išankstine tvarka ne teisme nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos komisija (toliau – ir Komisija). Teismas vertino, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad buvo laikytasi išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas su skundu turėtų kreiptis į Komisiją, o nesutinkant su jos sprendimu, į teismą. Nurodė, kad tokią praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-471/2013).

III. Pareiškėjas UAB „Bovarta“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 61−63), kuriuo prašo panaikinti 2013 m. birželio 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį bei išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjo UAB „Bovarta“ pateiktą skundą dėl Ministerijos veiksmų/neveikimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Atskirajame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) nagrinėjamu atveju taikytina ne EEĮ 78 straipsnio 4 dalies, o specialaus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 64 straipsnio 1 dalis, kuria nustatyta neprivaloma skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka Komisijoje. Nurodytos įstatymų nuostatos leidžia daryti išvadą, kad Komisija nagrinėja ginčus, kilusius vartojimo ir komerciniuose santykiuose dėl energetikos įmonių veiklos, atitinkamai ir jų vartotojų atžvilgiu taikomų kainų ir tarifų (tačiau ne dėl valstybės nustatytų elektros energijos supirkimo iš elektros gamintojų kainų ir tarifų). O šiuo atveju ginčas kilo dėl Ministerijos išduoto leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. dėl centrinio valstybinio administravimo subjekto priimto individualaus administracinio akto, kurio teisėtumas ir pagrįstumas nepatenka į komisijos nagrinėjamų skundų ir ginčų dalyką.

2) Teismas nepagrįstai susiaurino ginčo nagrinėjimo dalyką iki kainų ir tarifų taikymo. Pabrėžia, kad prašydamas pakeisti atitinkamas Leidimo vietas, pareiškėjas akcentuoja neteisėtus ir nepagrįstus Ministerijos veiksmus, pažeidžiant Leidimo išdavimo procedūras, o ne vien tik kainų ir tarifų taikymą. Pareiškėjo nuomone, dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiškėjui išduotas teisinio reguliavimo neatitinkantis Leidimas su jame nurodytomis teisinio reguliavimo neatitinkančiomis sąlygomis, nes jis išduotas vėlesnės redakcijos AIEĮ pagrindu, jame esančios sąlygos neatitinka atitinkamiems teisiniams santykiams taikytino teisinio reguliavimo.

3) Teismas vadovavosi nutartimi priimta byloje, kurios ginčo aplinkybės nėra analogiškos esančioms šioje byloje, nes teismo nurodytoje byloje buvo keliamas klausimas dėl konkrečių kainų ir tarifų taikymo pagal leidimus gaminti elektros energiją, o šiuo atveju dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas jo skundą atsisakė priimti tuo pagrindu, jog pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Todėl sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo, vertintina, ar pareiškėjas privalėjo šia tvarka pasinaudoti.

Nagrinėjamos bylos kontekste, visų pirma pažymėtina, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pagrįsta teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principais, tačiau ji turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, būtina laikytis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų.

Viena iš nurodytų sąlygų įtvirtinta ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimus) ir tai, kad teisės aktai nustato pareigą tam tikrą visuomeninį konfliktą iš pradžių spręsti ikiteismine tvarka, nepaneigia konstitucinės teisės pasinaudoti teismine gynyba (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS17-298/2007). Tačiau tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Privalomos ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymas sąlygoja konkrečias ABTĮ nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas atsisako priimti skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.). Kita vertus, pastebėtina, jog nurodytu pagrindu gali būti atsisakoma priimti skundą tik tuo atveju, kai atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, tokia tvarka nepasinaudojo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į skunde suformuluotus reikalavimus ir nagrinėjamos bylos aplinkybes, įvertinusi nurodytas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į šioje administracinėje byloje keliamus reikalavimus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje pareiškėjo inicijuojamam ginčui yra taikytina privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje. Šią išvadą patvirtina sisteminė teisės aktų nuostatų analizė.

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (2012 m. birželio 30 d. redakcija) (toliau – ir Energetikos įstatymas) 34 straipsnio 3 dalis nustato, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Iš esmės analogiška nuostata yra įtvirtinta ir EEĮ (2013 m. kovo 1 d. redakcija) 78 straipsnio 4 dalyje, numatančioje, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pagal kompetenciją nagrinėja skundus ir ginčus dėl elektros energetikos įmonių veiklos ar neveikimo skirstant, perduodant ir tiekiant elektros energiją, dėl teisės elektros energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prijungimo prie elektros tinklų, elektros energijos tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo, taip pat elektros energijos vartotojų ir fizinių asmenų skundus ir ginčus, susijusius su paslaugomis elektros energetikos sektoriuje ir/ar elektros energijos pirkimu–pardavimu.

Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas konstatuotina, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja inter alia vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo dėl EEĮ 78 straipsnio 4 dalyje, Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamų teisinių santykių kategorijų. Tuo tarpu ginčai, kylantys tarp Energetikos ministerijos, veikiančios kaip viešojo administravimo subjekto, ir pareiškėjo dėl elektros energijos supirkimui taikomo tarifo nustatymo į tokių ginčų kategoriją nepatenka. Pažymėtina, jog įstatymų nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-148/2013), be kita ko, taip išplečiant įstatymais numatytą tokių ginčų ratą.

Papildomai pastebėtina, jog tokį aiškinimą pagrindžia ir tai, kad Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje skundai ir ginčai nagrinėjami laikantis Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. O3-75 (2012 m. rugsėjo 15 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas), reikalavimų. Aprašo 1 punktas numato, jog jis inter alia reglamentuoja vartotojų ir energetikos įmonių skundų ir ginčų dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo nagrinėjimą Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje.

Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje yra nagrinėjami pateikti skundai ir kilę ginčai. Skundai, t. y. asmenų rašytiniai kreipimąsi į komisiją, kuriuose nurodoma, kad yra pažeistos jų teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti, yra nagrinėjami Aprašo IV skyriaus numatyta tvarka (Aprašo 8.7 p). Tuo tarpu Aprašo 8.8 punktas įtvirtina Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nagrinėjamų ginčų sampratą ir numato, jog tai yra pareiškėjo ir skundžiamos įmonės konfliktas, kuris grindžiamas pažeistais teisiniais interesais. Skundžiama įmonė šiame kontekste yra suprantama būtent kaip energetikos įmonė, vandens tiekimo ir/ar nuotekų tvarkymo įmonė, dėl kurių veiksmų ar neveikimo yra pateiktas skundas arba kilęs ginčas (Aprašo 8.5 p.). Aprašo V skyrius detalizuoja tokių ginčų sprendimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarką ir įtvirtina, kad asmuo, manantis, kad skundžiama įmonė pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, ir ketinantis dėl kilusio ginčo nagrinėjimo kreiptis į komisiją, prieš kreipdamasis į ją privalo raštu kreiptis į skundžiamą įmonę, nurodydamas ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą. Asmuo, gavęs neigiamą ar kitokį jo netenkinantį skundžiamos įmonės atsakymą, per 6 mėnesius nuo skundžiamos įmonės atsakymo gavimo dienos turi teisę kreiptis į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisiją, pateikdamas prašymą išspręsti ginčą (Aprašo 67 p.).

Aprašo 127 punktas expressis verbis numato, jog kreipimasis į teismą po Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo dėl ginčo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Ginčo šalys per 30 dienų nuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės.

Iš nurodytų nuostatų matyti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo paprastai kylančius iš vartojimo, civilinių teisinių santykių. Tokių ginčų pobūdis lemia ir atitinkamą įtvirtintą jų nagrinėjimo tvarką, kreipimąsi į atitinkamos kompetencijos teismą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina, jog pareiškėjas inicijuoja ginčą, prašydamas pakeisti tam tikras administracinio akto – Energetikos ministerijos 2013 m. kovo 21 d. išduoto leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6650 − dalis, kuriose nustatytas Leidimo išdavimo pagrindas, Leidimo galiojimo trukmė ir Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos, kiek tai susiję su pagamintos elektros energijos prekyba.

Teisėjų kolegijos vertinimu šis ginčas kyla administracinių teisinių santykių srityje ir neatitinka ginčų, kuriuos nagrinėja privaloma ikiteismine tvarka Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, sąvokos (Aprašo 8.5, 8. 8 p.), t. y. šiuo atveju ginčas kyla tarp pareiškėjo, juridinio asmens gaminančio ir prekiaujančio elektros energija, ir Energetikos ministerijos, veikiančios kaip viešojo administravimo subjektas. Tokio pareiškėjo inicijuojamo ginčo pobūdis neatitinka EEĮ 78 straipsnio 4 dalyje, Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje, Apraše numatyto teisinio reguliavimo.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog administraciniai teismai nagrinėja ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje. ABTĮ 2 straipsnio 17 punktas apibrėžia administracinių ginčų sąvoką, numatant, kad inter alia tai yra asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais arba konfliktai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo inicijuojamas ginčas iš esmės atitinka šią sąvoką ir, remiantis nurodytais argumentais, tokiam ginčui nėra taikytina privaloma išankstinė ne teisme tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje.

Remiantis nurodytais argumentais, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjui yra taikytina privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje ir pareiškėjui nepateikus duomenų dėl kreipimosi į ją atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas yra tenkintinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bovarta“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bovarta“ skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė