c58db021-d37a-400e-9f46-a42d4f52dbc8 · Kauno apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1269-527/2014;teisminio proceso Nr. 2-17-3-02446-2012-4 procesinio dokumento kategorijos: (S) 44.1; 73.1; 121.14; 121.21. KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. rugpjūčio 19 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: AuÅ¡ros Baubienės, Jolitos Cirulienės (pranešėja) ir Algimanto Kukalio, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vedautos autotransportas“ apeliacinį skundÄ dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2-813/2014 pagal ieÅ¡kovo „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvoje vykdančio veiklÄ per „BTA Insurance Company“ SE filialÄ Lietuvoje, ieÅ¡kinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vedautos autotransportas“, tretiesiems asmenims „VSK Strachovoj Dom“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Dvadcat pervyj vek“ dėl draudimo iÅ¡mokos grÄ Å¾inimo, n u s t a t ė:

I. Ginčo esmėIeÅ¡kovas ieÅ¡kiniu (t. 1, b. l. 1–3) prašė priteisti iÅ¡ atsakovės 73 308 Lt skolÄ , 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kovas nurodė, kad 2011-11-28 Lietuvos Respublikoje kelyje Jurbarkas–Šakiai ir 2012-02-14 Lenkijos Respublikoje įvyko eismo įvykiai, kurių metu buvo apgadintos transporto priemonės, apdraustos ieÅ¡kovo draudimo įmonėje Sausumos transporto priemonių draudimu.

Atsakovės nuosavybės teise turimų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, todėl ieÅ¡kovas įgijo subrogacinę teisę iÅ¡ atsakovės reikalauti draudimo iÅ¡mokas grÄ Å¾inti. Atsakovės nurodomos Rusijos Federacijos draudimo bendrovės neturi teisės privalomuoju valdytojų civilinės atsakomybės draudimu drausti transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje.

Tokios atsakovės draudimo sutartys neatitinka TPVCAPDÄ® reikalavimų, nes nesudarytos įmonėje, kuri LR teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti tokį draudimÄ . Dėl Å¡ių priežasčių atsakovei kyla visos teisinės pasekmės, kaip padarius žalÄ neapdrausta transporto priemone. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad Rusijos draudimo bendrovės bÅ«tų informuotos apie eismo įvykius ir sutiktų prisiimti pareigÄ atlyginti žalÄ . Atsakovei buvo pareikÅ¡tos pretenzijos dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, atsakovė neginčijo jose nurodyto žalos dydžio ir kaltės dėl eismo įvykių.

Eismo įvykiai kilo dėl atsakovės darbuotojų (vairuotojų) kaltės. Dėl pirmojo eismo įvykio metu atsakovės transporto priemonės DAF FT 95XF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos žalos vilkikui VOLVO FH12 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabei KRONE SDP27 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ieškovas nukentėjusiems asmenims išmokėjo 69 452 Lt. Dėl antrojo eismo įvykio metu atsakovės transporto priemonės DAF FT (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos žalos transporto priemonei DAF FT (valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) ieÅ¡kovas nukentėjusiems iÅ¡mokėjo 3 856 Lt.Atsakovė su ieÅ¡kiniu nesutiko, nurodė, kad jai priklausančių ir eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta Rusijos Federacijoje registruotose draudimo įmonėse „VSK Strachovoj Dom“ ir UAB „Dvadcat pervyj vek“ pagal draudimo liudijimus „žaliÄ sias korteles“, kurios buvo patvirtintos Rusijos nacionalinio draudikų biuro vardu. Å ios „žalosios kortelės“ suteikė draudiminę apsaugÄ jose nurodytose valstybėse, tarp jų ir tose, kuriose įvyko eismo įvykiai.

Atsakovės nuomone, ieÅ¡kovo reikalavimas turi bÅ«ti nukreiptas į trečiuosius asmenis – Rusijos Federacijos draudimo bendroves (t. 1, b. l. 88–91).Trečiasis asmuo UAB „Dvadcatj pervyj vek“ su pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu sutiko, nurodė, kad Lietuvos transporto priemonių, turinčių Rusijoje iÅ¡duotas „ŽaliÄ sias korteles“, jose nurodant VIN numerį, eismo įvykių metu padarytÄ Å¾alÄ turi atlyginti patys Lietuvos vežėjai (t. 2, b. l. 24–26). II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėJonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino – priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės 73 308 Lt skolÄ , 6 (Å¡eÅ¡ių) procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos 73 308 Lt sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme 2012-10-23 iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir 4 520,90 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidas (t. 3, b. l. 25–33).

Teismas nustatė, kad 2011-11-28 kelyje Jurbarkas–Šakiai įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės VOLVO FH12 (valst. Nr. DC(duomenys neskelbtini)) ir KRONE SDP27 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Minėtos transporto priemonės buvo draustos ieÅ¡kovo draudimo bendrovėje Sausumos transporto priemonių draudimu, todėl dėl eismo įvykyje padarytos žalos ieÅ¡kovas nukentėjusiems asmenims iÅ¡mokėjo 69 452 Lt draudimo iÅ¡mokÄ . Atsakingu už Å¡io įvykio metu padarytÄ Å¾alÄ pripažintas atsakovei priklausančios transporto priemonės DAF FT 95XF (valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas A. V.. Antras eismo įvykis įvyko 2012-02-14 Lenkijoje, jo metu buvo apgadinta transporto priemonė DAF FT95XF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuri buvo drausta ieÅ¡kovo draudimo bendrovėje Sausumos transporto priemonių draudimu. Dėl Å¡iame eismo įvykyje padarytos žalos ieÅ¡kovas nukentėjusiems asmenims iÅ¡mokėjo 3 856 Lt draudimo iÅ¡mokÄ . Atsakingu už Å¡io įvykio metu padarytÄ Å¾alÄ pripažintas atsakovei priklausančios transporto priemonės DAF FT 95XF (valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas. Autoįvykiuose dalyvavusios atsakovės transporto priemonės nebuvo draustos privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu Lietuvos Respublikos įstatymu nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad nukentėjusiojo interesas privalomojo draudimo atveju yra prioritetinis, todėl privalomojo draudimo veikla yra reguliuojama Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPD).

Drausdama jai priklausančias ar naudojamas transporto priemones, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, Rusijos Federacijos draudimo bendrovėse, atsakovė elgiasi neteisėtai, pažeidžia nukentėjusių asmenų galimybes gauti greitÄ ir teisingÄ Å¾alos atlyginimÄ . IeÅ¡kovė įstojo į prievolę, subrogacijos bÅ«du perimdama nukentėjusiojo asmens teises atsakingo už žalÄ asmens atžvilgiu, jei nukentėję asmenys nebÅ«tų apdraudę savo transporto priemonių savanoriÅ¡ku sausumos transporto draudimo ieÅ¡kovės bendrovėje, nukentėję asmenys turėtų teisę reikalavimÄ reikÅ¡ti tiesiogiai atsakovei (TPVCAPDÄ® 13 str. 1 d.).

Transporto priemonės DAF FT 95XF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir DAF FT 95XF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurių valdytojai eismo įvykio metu padarė žalÄ , yra registruotos Lietuvos Respublikoje, todėl teismas laikė, kad jų įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo bÅ«ti apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tol, kol ji yra registruota.

Teismo vertinimu, minėtų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė turėjo bÅ«ti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Teismas nurodė, kad atsakovė pateikė TPVCAPD įstatymo reikalavimų neatitinkančios, t. y. Rusijos Federacijoje registruotos, draudimo bendrovės iÅ¡duotus draudimo polisus – „žaliÄ sias korteles“ Nr. RUS/002/01956683 ir Nr. RUS/004/02640655 (1 t., b. l. 18, 56), kurios yra iÅ¡duotos ir patvirtintos Rusijos nacionalinio draudikų biuro vardu, nenurodė jokių motyvų, kodėl jos sudarytos draudimo sutartys su neturinčiomis teisės vykdyti privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo veiklos draudimo bendrovėmis turi bÅ«ti laikomos galiojančiomis ir atitinkančiomis TPVCAPDÄ® reikalavimus.

Pagal tarptautinius susitarimus ir Lietuvos norminių teisės aktų nuostatas kitų valstybių draudimo kompanijos ir jų tarpininkai (agentai, brokeriai, pan.) neturi teisės drausti Lietuvoje registruotų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės, taigi Rusijos Federacijos draudimo bendrovės neturi teisės drausti transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pagal Rusijos transporto priemonių draudikų sÄ jungos profesinės veiklos taisykles „žaliosios kortelės“ Biuro Tarybos reglamentÄ draudimo bendrovės – Biuro nariai – neatsako už nuostolių atlyginimÄ trečiajai Å¡aliai draudiminio įvykio metu, jeigu privalomojo transporto priemonių valdytojų (vairuotojų) civilinės atsakomybės draudimo sutartis tarptautinėje „žaliosios kortelės“ sistemoje buvo sudaryta Rusijos Federacijoje teisėtos registracijos neturinčioms transporto priemonėms.

Nuo 2011-01-01 visos „žaliosios kortelės“, iÅ¡duotos jose tik nurodant transporto priemonės VIN numerį, o ne valstybinį numerį, laikomos neteisėtai iÅ¡duotos. Rusijos draudimo bendrovių iÅ¡duoti draudimo polisai Lietuvos Respublikoje laikomi neatitinkančiais TPVCAPDÄ® reikalavimų. Å ios normos yra imperatyvios, o jų pažeidimas daro sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (niekiniu ab initio, CK 1.80 str. 1 d.). Teismas laikė, kad atsakovė neturėjo TPVCAPD įstatymo reikalavimų atitinkančio draudimo poliso, transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė buvo nedrausta, todėl atsakovei kyla visos teisinės pasekmės kaip padarius žalÄ neapdrausta transporto priemone, įskaitant ir pareigÄ atlyginti padarytÄ Å¾alÄ , todėl ji laikytina tinkama atsakove ir turi atsakyti pagal ieÅ¡kinį.

Tokiu atveju tiek transporto priemonės savininkui (naudotojui), tiek jos vairuotojui kyla visos pasekmės kaip sukėlus eismo įvykį nedrausta transporto priemone (tai reiškia, jog visa žalos atlyginimui išmokėta pinigų suma gali būti išreikalauta iš nedraustos transporto priemonės savininko (naudotojo). Iš bylos duomenų teismas sprendė, kad ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių atsakovės darbuotojų (vairuotojų) kaltę dėl kilusių eismo įvykių.

Tuo pačiu teismas vertino, kad atsakovės iÅ¡sakyti Å¡iÄ kaltę paneigiantys argumentai nėra pagrįsti jokiais įrodymais, yra deklaratyvaus pobÅ«džio, todėl atmetami. Teismas sprendė, kad atsakovė nepaneigė civilinei atsakomybei bÅ«dingos kaltės prezumpcijos, todėl turi atsakyti pagal jai pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį. Nors atsakovė ginčijo žalos dydį, tačiau nenurodė jokių konkrečių argumentų ir tai patvirtinančių įrodymų, kokio dydžio žala, jos nuomone, atlyginta nepagrįstai.

Teismo nuomone, abstraktÅ«s atsakovės samprotavimai nesudaro pagrindo laikyti žalos dydžio neįrodytu. Nustatydamas žalÄ ieÅ¡kovas (draudikas) rėmėsi draudimo taisyklėmis, taip pat Lietuvos Respublikos TPVCAPD įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu dėl eismo įvykių metu padarytos žalos nustatymo taisyklių patvirtinimo (2004-06-23 Nr. 795), Lietuvos Respublikos susisiekimo ir finansų ministrų įsakymu dėl Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo (2000-04-17 Nr. 120/2000 ir 2000-04-14 Nr. 101).

IÅ¡ Å¡ių įrodymų teismas sprendė, kad ieÅ¡kovo (draudiko) draudiminės iÅ¡mokos draudėjui yra tinkamai pagrįstos, o praÅ¡omas priteisti dydis yra sÄ Å¾iningas, protingas ir teisingas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė pažeidė TPVCAPD įstatymo reikalavimus bei neįvykdė jai numatytos pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, ji privalo atlyginti ieÅ¡kovės patirtus nuostolius – visÄ draudimo iÅ¡mokos sumÄ . Kadangi atsakovė yra juridinis asmuo, laiku neįvykdė prievolės atlyginti padarytÄ Å¾alÄ , iÅ¡ atsakovės priteistinos 6 procentų dydžio metinės palÅ«kanos nuo priteistos 73 308 Lt sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme 2012-10-23 iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).

Teismas atmetė atsakovės praÅ¡ymÄ dėl sprendimo vykdymo iÅ¡dėstymo, kadangi atsakovė nepateikė įrodymų apie savo sunkiÄ materialinę padėtį. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentaiAtsakovė apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 46–49) praÅ¡o Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-01-30 sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Dėl 2011-11-28 kelyje Jurbarkas–Šakiai įvykusio eismo įvykio.

Teismas, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , netinkamai taikė CPK 178 straipsnį, dėl ko netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigos naÅ¡tÄ tarp proceso Å¡alių, pažeidė CPK 185 straipsnio normas, dėl ko netinkamai iÅ¡tyrė byloje pateiktus raÅ¡ytinius įrodymus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobÅ«džio bylose (LAT 2010-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Teismas nurodo, jog po autoįvykio transportavimo darbai kainavo 3 470 Lt (be PVM) (1 t., b. l. 26 – PVM sÄ skaita faktÅ«ra) ir Å¡ios iÅ¡laidos yra pagrįstos, tačiau nėra įmanoma identifikuoti, jog Å¡i sÄ skaita yra iÅ¡raÅ¡yta bÅ«tent už ginčo autoįvykį.

Kaip matyti iÅ¡ pateiktos PVM sÄ skaitos faktÅ«ros (1 t., b. l. 26), jos data yra 2011-12-01, t. y. kelios dienos po transportavimo darbų atlikimo, be to, Å¡ioje PVM sÄ skaitoje faktÅ«roje mokėtoju nurodytas UAB „Kesmina“, o pardavėjas – V. N. prekybinė įmonė. Byloje nėra pateikti PVM sÄ skaitos faktÅ«ros apmokėjimÄ patvirtinantys mokėjimo pavedimai, todėl neįrodyta, jog bÅ«tent tokio dydžio nuostolius patyrė UAB „Kesmina“. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad sÄ skaita iÅ¡raÅ¡yta bÅ«tent už Å¡io eismo įvykio padarinių Å¡alinimÄ .

Taip pat nėra aiÅ¡ku, kur 140 km buvo vežamos transporto priemonės, nepakeisti kelionių lapai, kurie atspindėtų vežimo trajektorijÄ ir kilometraÅ¾Ä . Atsižvelgiant į tai, jog pagal CPK 178 straipsnį įrodyti žalos dydžio pagrįstumÄ tenka ieÅ¡kovui, laikytina, jog ieÅ¡kovas neįrodė, jog 3 470 Lt (be PVM) pagal PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ (1 t., b. l.

26) yra pagrįstos iÅ¡laidos Å¡ioje byloje, todėl ieÅ¡kinys Å¡ioje dalyje atmestinas. Teismas taip pat nepagrįstai nurodo, jog žalos dydį patvirtinantis dokumentas – likutinės vertės skaičiuotė, sudaryta 2011-12-15, buvo pateikta byloje, kadangi 2011-12-15 likutinės vertės skaičiuotės byloje nėra. Teismas nurodo, kad atsakovė prieÅ¡taravo, jog byloje pateikti įrodymai – PVM sÄ skaitos faktÅ«ros, patvirtinančios atliktus automobilio remonto darbus, iÅ¡raÅ¡ytos iki eismo įvykio (1 t., b. l. 27–44), tačiau ieÅ¡kovės atstovo paaiÅ¡kinimu Å¡ios sÄ skaitos buvo pateiktos draudimo bendrovei siekiant įrodyti vilkiko VOLVO remonto kaÅ¡tus, todėl Å¡is teismo sprendimo motyvas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Valstybėje teisėtai vykdančių veiklÄ juridinių asmenų buhalterinę apskaitÄ reglamentuoja vieÅ¡osios teisės normos. (LAT 2008-06-19 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-342/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2434/2011). Juridinis asmuo kiekvienÄ Å«kinę operacijÄ , taigi ir grynųjų pinigų gavimÄ , turi pagrįsti apskaitos dokumentais (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 d.). Atliktų Å«kinių operacijų ir Å«kinių įvykių pagrindu Å«kio subjektas turi prievolę atsiskaityti kitam subjektui (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 8 d.).

Apskaitos dokumentai suraÅ¡omi Å«kinės operacijos ir Å«kinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais bei Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, darytina iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovo pateiktos sÄ skaitos faktÅ«ros (t. 1, b. l. 27–28), kurių iÅ¡raÅ¡ymo data yra net keletas mėnesių iki eismo įvykio, negali bÅ«ti laikomos tinkamu įrodymu vilkiko VOLVO remonto kaÅ¡tams pagrįsti. SÄ skaitos turėtų bÅ«ti iÅ¡raÅ¡ytos arba eismo įvykio dienÄ , arba vėliau.

Teismas pažeidė įrodymų vertinimÄ reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 185 str.), t. y. netinkamai iÅ¡analizavo vienų raÅ¡ytinių įrodymų sÄ sajas su kitais – netinkamai vertino įrodymų visetÄ . Byloje yra pateikta iÅ¡vada apie transporto priemonės likutinę vertę (1 t., b. l. 15), tačiau nėra nurodyta iÅ¡vados suraÅ¡ymo data. Å ios iÅ¡vados 2 punkte nurodyti tinkami realizuoti transporto priemonės agregatai ir jų vertė. Darytina iÅ¡vada, jog Å¡iame dokumente nurodyta kabina bei jos įranga ir kiti agregatai tinkami realizuoti, t. y. geros bÅ«klės ir naudotini.

Tačiau apžiÅ«ros akte (1 t., b. l. 24), nurodomi skiltyje „remontuojamos detalės“ nurodyta kabinos galinė dalis ir kiti agregatai, nurodyti iÅ¡vadoje (1 t., b. l. 15). Teismas nepagrįstai nepaÅ¡alino Å¡ių prieÅ¡taravimų tarp dokumentų ir nepagrįstai juos vertino ieÅ¡kovo naudai. Kaip matyti iÅ¡ apžiÅ«ros akto (1 t., b. l. 24), atsakovas nebuvo kviestas apžiÅ«rint automobilį ir nustatinėjant automobilio žalos mastÄ . Todėl laikytina, jog visos abejonės dėl žalos dydžio turi bÅ«ti vertinamos atsakovo naudai.

Teismas konstatavo, jog UAB „Kesmina“ pati susiremontavo puspriekabę, tačiau byloje nėra pateikta realios puspriekabės remonto iÅ¡laidos. Jei nukentėjusiajam (draudėjui) dėl kokių nors priežasčių buvo sumokėta daugiau, negu privalėtų atlyginti žalÄ padaręs asmuo, tai ir tokiu atveju draudikas iÅ¡ žalÄ padariusio asmens regreso tvarka gali gauti tokio dydžio žalos atlyginimÄ , kuris yra realus ir pagrįstas. Taigi, byloje nėra pateikta realių puspriekabės remonto iÅ¡laidų, dėl ko ieÅ¡kinys Å¡ioje dalyje turėjo bÅ«ti atmestas.Dėl 2012-02-14 eismo įvykio Lenkijoje.

IeÅ¡kovas nepateikė transporto priemonės apžiÅ«ros akto, nepakvietė dalyvauti atsakovo atstovo tikslu objektyviai įvertinti žalos mastÄ . Kadangi byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kas konkrečiai buvo eismo įvykio metu apgadinta transporto priemonėje DAF FT95XF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nėra pateikta įrodymų, kad AUDATEX programoje nurodyti pažeidimai buvo padaryti bÅ«tent eismo įvykio metu, o įrodinėjimo pareiga Å¡iuo atveju pagal CPK 178 straipsnį atitenka ieÅ¡kovui, ieÅ¡kinio dalis dėl 3 856 Lt priteisimo yra atmestina.

Dėl draudimo fakto nustatymo. Kaip nustatyta iš rašytinių įrodymų, 2011-11-28 kelyje Jurbarkas–Šakiai įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Krone SDP, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 25), be to, 2012-02-14 įvyko eismo įvykis Lenkijoje, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė DAF FT95XF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tačiau priešingai, nei nurodė teismas, laikytina, jog atsakovei priklausančių transporto priemonių vairuotojų privalomoji civilinė atsakomybė buvo apdrausta tinkamu draudimu.

CK 6.987 straipsnis draudimo sutarties sampratÄ aiÅ¡kina taip: „Draudimo sutartimi viena Å¡alis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytÄ draudimo įmokÄ (premijÄ ) sumokėti kitai Å¡aliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytÄ draudimo iÅ¡mokÄ , apskaičiuotÄ Ä¯statyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis“. Transporto priemonių draudimÄ reglamentuoja TPVCAPDÄ®.

Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos, funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (įstatymo 1 str. 1 d.). Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje nurodo, kokia transporto priemonė laikytina transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta transporto priemone, t. y. transporto priemonė, kuriai galioja transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ar kita šio įstatymo reikalavimus atitinkanti draudimo sutartis.

Remiantis Å¡iuo apibrėžimu, bei atsakovės pateiktu draudimo polisu, traktuotina, kad autoįvykio dienÄ transporto priemonė buvo apdrausta. Pažymėtina, kad CK 6.1002 straipsnio 1 dalis numato, jog draudimo objektas gali bÅ«ti draudžiamas nuo skirtingų rizikų sudarant vienÄ arba kelias draudimo sutartis su tuo pačiu arba su skirtingais draudikais. Å iuo konkrečiu atveju draudimo polisas buvo galiojantis, kadangi atsakovė už transporto priemonės draudimÄ buvo tinkamai ir laiku sumokėjusi.Atsiliepime į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovė praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-01-30 sprendimÄ palikti nepakeistÄ (t. 3, b. l. 74–75).

Atsiliepime nurodyta, kad apeliantė pateikia naujus motyvus, kurie nebuvo tirti ir kurių atsakovė nekėlė pirmosios instancijos teisme, nors visus savo reikalavimus ir atsikirtimus Å¡alys privalo suformuluoti parengiamojoje bylos stadijoje (CPK 226 str.). Apeliacijoje siekiama patikrinti teismo priimto sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ materialinių ir procesinių teisės normų taikymo aspektu, o ne iÅ¡nagrinėti bylÄ iÅ¡ naujo. Proceso pirmosios instancijos teisme metu atsakovės atstovė negalėjo tiksliai įvardinti ginčijamos sumos ir nenurodė motyvų, tačiau vėliau paaiÅ¡kino, kad iÅ¡ esmės nesutinka, jog atsakovės darbuotojas yra kaltas dėl eismo įvykio, o kadangi nėra kaltės, tai nėra ir žalos bei priežastinio ryÅ¡io.

Tačiau apeliaciniame skunde darbuotojų kaltės klausimo atsakovė nebekvestionuoja. Atsakovė ginčija transportavimo iÅ¡laidų pagrįstumÄ , tačiau Å¡ių motyvų pirmosios instancijos teisme atsakovė taip pat nekėlė. Po pirmojo eismo įvykio transporto priemonės VOLVO ir KRONE buvo nevažiuojančios, todėl jas iÅ¡ įvykio vietos į saugojimo vietÄ pervežė V. Norkaus prekybinė įmonė. Transportavimo darbai kainavo 3 470 Lt (be PVM), draudimo bendrovėje buvo priimtas sprendimas Å¡iuos nuostolius atlyginti, paskirstant juos po lygiai, vadovaujantis draudimo taisyklių nuostatomis.

VOLVO vilkikas nebuvo remontuotas – jam buvo suskaičiuota likutinė vertė, kadangi jo remontas buvo ekonomiÅ¡kai netikslingas. Nustatant vardinę transporto priemonės vertę iki įvykio, reikÅ¡minga bet kokia informacija, apibÅ«dinanti transporto priemonės bÅ«klę iki įvykio, todėl Å¡ias PVM sÄ skaitas faktÅ«ras ieÅ¡kovas vertino nustatydamas žalos dydį. Draudėja UAB „Kesmina“ taip pat patyrė ir apgadinto vilkiko bei priekabos (valst. Nr. BT053) transportavimo iÅ¡laidas 3 470 Lt (be PVM).

IeÅ¡kovas, vadovaudamasis draudimo taisyklių nuostatomis, atlygino 500 Lt apgadintos transporto priemonės transportavimo iÅ¡laidas, 2012-02-10 pervedant į UAB „DNB Lizingas“ banko sÄ skaitÄ 45 944 Lt draudimo iÅ¡mokÄ . PrieÅ¡ingai, nei nurodo atsakovė, žalos dydį patvirtinantis dokumentas, t. y. likutinės vertės skaičiuotė, buvo pateikta į bylÄ ir ji turėjo galimybę su ja susipažinti. Å io eismo įvykio metu buvo apgadinta ir puspriekabė Krone (valst. Nr. BT053). Žala įvertinta pagal draudėjos UAB „Kesmina“ pateiktas ir su draudiku suderintas sÄ matas (26 269 Lt), atskaičius PVM ir įvertinus 10 % nuolaidÄ â€“ 19 538 Lt.

IÅ¡ Å¡ios sumos buvo atimta sutartyje TPD 049091 numatyta 1 000 Lt iÅ¡skaita (franÅ¡izė). Papildomai, vadovaujantis Draudimo taisyklių specialiųjų sÄ lygų 11.7 punkto nuostatomis, buvo iÅ¡mokėta 500 Lt draudimo iÅ¡moka transportavimo iÅ¡laidoms padengti. Vėliau, kai buvo nustatytas įvykio kaltininkas, buvo priimtas sprendimas pagal draudimo taisyklių specialiosios dalies 9.3 punktÄ iÅ¡mokėti draudėjai neiÅ¡mokėtos iÅ¡skaitos (franÅ¡izės) dalis, t. y. po 1 000 Lt už vilkikÄ ir už puspriekabę, taip pat po 1 235 Lt už transportavimo iÅ¡laidas (viso po 2 235 Lt už vilkikÄ ir už priekabÄ ), bendra iÅ¡mokos suma 4 470 Lt, pervedant Å¡iÄ sumÄ UAB „Kesmina“.

IeÅ¡kovo nuomone, tai, kad apeliantė nepagrindė savo atsikirtimų į ieÅ¡kinį, dalį motyvų pateikė tik apeliaciniame skunde, rodo piktnaudžiavimÄ savo teisėmis. Jokių konkrečių motyvų dėl netinkamai suskaičiuoto žalos dydžio atsakovė taip pat nenurodė. Apeliantės argumentai dėl neįrodyto žalos dydžio 2012-02-14 eismo įvykio Lenkijoje metu yra nepagrįsti. Ä® bylÄ buvo pateikti įrodymai, iÅ¡ kurių akivaizdu, kaip buvo suskaičiuotas žalos dydis. Kaip ir nurodyta sprendime, atsakovė nepagrindė savo nesutikimo su apskaičiuotu žalos dydžiu jokiais konkrečiais motyvais, o tik savo samprotavimais, negalėdama nurodyti, kokių konkrečiai apgadinimų dėl įvykio nebuvo.

Likę atsakovės išdėstyti motyvai buvo analizuoti teismo posėdžio metu bei kituose procesiniuose dokumentuose. Papildomai pažymėtina, kad pagal CK 1.37 straipsnio 6 dalį draudimo sutartims taikoma draudiko gyvenamosios ar buveinės vietos teisė. Specialusis teisės aktas, Lietuvos Respublikoje reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, yra TPVCAPDĮ. Taigi visos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartys turi būti sudaromos pagal TPVCAPDĮ reikalavimus.

Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju ginčas vyksta ne dėl savanoriÅ¡kojo draudimo sutarčių, kurias draudėjas gali pasirinkti sudaryti arba nesudaryti, taip pat gali derėtis dėl jų sÄ lygų, draudimo apimties, objekto ir t. t., tačiau dėl privalomojo draudimo sutarčių teisėtumo. Privalomojo draudimo atveju Å¡alys negali laisvai nustatyti teisių ir pareigų, kadangi privalomuoju draudimu siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų (Å¡iuo atveju – nukentėjusių dėl eismo įvykių asmenų) interesų apsaugÄ .

Nukentėjusiojo, o ne draudėjo interesas privalomojo draudimo atveju yra prioritetinis, todėl privalomojo draudimo veikla yra reguliuojama įstatymu. Å iuo atveju TPVCAPDÄ®, kaip ne kartÄ minėta, nustato sÄ raÅ¡Ä subjektų, t. y. draudikų, su kuriais sudarytos draudimo sutartys, yra laikomos atitinkančiomis TPVCAPDÄ® reikalavimus. Rusijos draudimo bendrovių taip pat draudimo bendrovių, nesančių Biuro narėmis, iÅ¡duoti draudimo polisai, Lietuvos Respublikoje laikomi neatitinkančiais TPVCAPDÄ® reikalavimų.

Å ios normos yra imperatyvios, o jų pažeidimas daro sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (niekiniu ab initio, CK 1.80 str. 1 d.).Kartu atkreiptinas dėmesys ir į Kauno apygardos teismo 2013-12-10 nutartį civ. byloje Nr. 2A-1940-273/2013, taip pat 2013-12-18 nutartį civ. byloje Nr. 2A-1913-480/2013, kuriose konstatuota, kad: „Sutinkamai su TPVCAPDÄ® 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatomis, atsakingas už sutarties sudarymÄ asmuo privalo apdrausti transporto priemonę ne bet kokiu, o TPVCAPDÄ® reikalavimus atitinkančiu privalomuoju draudimu.

Minėto straipsnio 8 dalis aiÅ¡kiai nustato, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje valdytojai, iÅ¡vykdami iÅ¡ Lietuvos Respublikos į kitas Europos sÄ jungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimÄ , patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios TPVCAPDÄ® reikalavimus, sudarymÄ . Ukrainos draudimo bendrovė dėl Lietuvos Respublikoje įregistruotos transporto priemonės iÅ¡duota žalioji kortelė nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDÄ® nuostatos ir toks draudimas neatitinka TPVCAPDÄ® reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad nelaikytina, kad atsakovė apdraudė transporto priemonę TPVCAPDÄ® reikalavimus atitinkančiu draudimu, todėl pagrįstai sprendė, kad draudimas transporto priemonės DAF FT 95XF 430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu eismo įvykio metu negaliojo. Atsakovė Å¡iuo atveju, pasirinkdama Ukrainos draudimo bendrovės pasiÅ«lytÄ draudimo apsaugÄ , veikė savo rizika ir jos atsakomybės ieÅ¡kovo atžvilgiu negali eliminuoti TPVCAPDÄ® nuostatų nesilaikymas“.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosApeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (CPK 320 str.). Å ioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundÄ , gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams.

Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (LAT 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).Be to, pažymėtina ir tai, jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007).

Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Bylos duomenys, kurių apeliantė neginčija, patvirtina, jog transporto priemonės VOLVO FH 12, apgadintos 2011-11-28 autoįvykyje, vardinė vertė yra 60 906 Lt, likutinė vertė –14 462 Lt, o, įvertinus padarytus apgadinimus ir nustačius, kad šios transporto priemonės remontas ekonomiškai netikslingas, apskaičiuotas skirtumas tarp vardinės ir likutinės vertės sudaro 46 444 Lt (1 t., b. l. 15).

Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, jog žalos dydį patvirtinantis dokumentas – likutinės vertės skaičiuotė, sudaryta 2011-12-15, buvo pateikta byloje, kurios byloje nėra. IeÅ¡kovei atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodžius, jog likutinės vertės skaičiuotė buvo pateikta į bylÄ ir su ja buvo galima susipažinti, Kauno apygardos teismas 2014-07-10 nutartimi ieÅ¡kovę įpareigojo nurodyti likutinės vertės skaičiuotės, esančios byloje, sudarymo datÄ ir bylos lapÄ .

Be to, apeliantės teigimu, byloje pateiktos išvados apie transporto priemonės likutinę vertę (1 t., b. l. 15) 2 punkte nurodyti tinkami realizuoti transporto priemonės agregatai ir jų vertė, iš ko darytina išvada, jog kabina bei jos įranga ir kiti agregatai tinkami realizuoti, t. y. geros būklės ir naudotini. Kadangi apžiūros akte (1 t., b. l.

24) skiltyje „remontuojamos detalės“ nurodyta kabinos galinė dalis ir kiti agregatai, nurodyti iÅ¡vadoje (1 t., b. l. 15), apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nepaÅ¡alino Å¡ių prieÅ¡taravimų tarp dokumentų. Kolegija, atsižvelgdama į tai, 2014-07-10 nutartimi įpareigojo ieÅ¡kovę atsikertant į šį apeliacinio skundo argumentÄ pateikti dėl Å¡ių aplinkybių įrodymais pagrįstus raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus. IeÅ¡kovė 2014-07-23 pateikė teismui raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus (3 t., b. l. 104–105) apie tai, kad atskiro dokumento, pavadinto „likutinės vertės skaičiuotė“, byloje nebuvo ir nėra.

Ieškovės procesiniuose dokumentuose „likutinės vertės skaičiuote“ vadinama 2011-12-15 išvada apie transporto priemonės likutinę vertę, kuri buvo pateikta procesiniuose dokumentuose ir dėl kurios buvimo abejonių nėra (1 t., b. l. 15). Išvadoje apie transporto priemonės likutinę vertę nurodyta suma apskaičiuojama remiantis LR susisiekimo ministro ir LR finansų ministro 2000-04-17 Nr. 120 ir 2000-04-14 Nr. 101 įsakymais patvirtina Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, kurios 69 p. numato:

„apgadintos transporto priemonės likutinė vertė skaičiuojama vadovaujantis nesugadintų pagrindinių jos dalių, kurias galima panaudoti (realizuoti), suminės vertės nustatymo principu“. Skaičiuojant transporto priemonės likutinę vertę yra atsižvelgiama į transporto priemonės dalis, kurias, kad ir mažesne kaina, galima realizuoti. Ieškovė sutinka, kad apžiūros akte vilkiko kabinos galinė dalis pažymėta kaip remontuotina detalė. Tačiau tai, kad detalei reikalingas remontas, nereiškia, kad ji neturi vertės. Remontuotinos detalės likutinė vertė paprasčiausiai yra mažesnė nei neremontuotinos.

Be to, Å¡is atsakovės tariamas neatitikimas, jeigu jis bÅ«tų pripažintas neatitikimu, yra palankus pačiai atsakovei. IÅ¡vadoje, pagal kuriÄ ir buvo skaičiuotas nuostolis, Å¡i remontuotina detalė buvo įskaičiuota į likutinę vertę ir atitinkamai sumažėjo vardinės ir likutinės verčių skirtumas, draudimo iÅ¡moka ieÅ¡kovės draudėjui ir ieÅ¡kinio suma. Taigi, kaip patvirtina bylos medžiaga, žalos dėl transporto priemonės VOLVO FH 12 sugadinimo dydį patvirtinantis dokumentas, t. y. likutinės vertės skaičiuotė (1 t., b. l. 15), buvo pateikta byloje, ir atsakovė galėjo su ja susipažinti, be to, apgadinimai yra fiksuoti ir 2012-01-26 transporto priemonės apžiÅ«ros protokole Nr. tpd/02798 (1 t., b. l. 24), ir foto nuotraukose (1 t., b. l. 48–50) bei iÅ¡ dalies apraÅ¡yti 2012-02-07 Å akių rajono policijos komisariato pažymoje.

Nors kolegija ir negali konstatuoti, kad ši likutinės vertės skaičiuotė, pavadinta Išvada apie transporto priemonės likutinę vertę (1 t., b. l. 15), sudaryta būtent 2011-12-15 (kas nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime), tačiau, kolegijos nuomone, tai nepaneigia šio rašytinio dokumento įrodomosios reikšmės, tuo labiau, kad kolegija neįžvelgia jokių prieštaravimų tarp šios Išvados ir 2012-01-26 transporto priemonės apžiūros protokolo Nr. tpd/02798 (1 t., b. l. 24).

Kolegijos nuomone, ieÅ¡kovės papildomai pateikti raÅ¡ytiniai paaiÅ¡kinimai (3 t., b. l. 104–105) patvirtina minėtų apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumÄ .Kaip neturinčiais jokios įrodomosios reikÅ¡mės vertintini apeliantės su raÅ¡ytiniais paaiÅ¡kinimais apeliacinės instancijos teismui pateikti argumentai, jog dėl nurodyto eismo įvykio galimai negalėjo atsirasti Å¡ie transporto priemonės VOLVO FH12, v/n (duomenys neskelbtini) ir dėl jų apskaičiuotos 3 499,71 Lt darbų ir detalių kainos: vairo traukė (kaina 611,57 Lt) (t. 1, b. 1. 34), purkÅ¡tukai (kaina 495,87 Lt) (t. 1I, b. 1. 34), aut.

Å¡ildytuvas (kaina 1 983,47 Lt) (t. 1, b. 1. 35), lęšio laikiklis (kaina 349,30 Lt) (t. 1, b. 1. 32), tarpinė kolektoriaus (kaina 59,50 Lt) (t. 1, b. 1. 29). IeÅ¡kovė sutinka, kad Å¡ie apgadinimai nebuvo patirti per įvykį, ir kad remonto sÄ skaitos už tuos apgadinimus buvo iÅ¡raÅ¡ytos dar iki įvykio dienos, o nukentėjęs asmuo jas pateikė ieÅ¡kovei įrodinėdamas, kad vilkikas buvo labai prižiÅ«rimas ir kad jo rinkos vertė didesnė nei ieÅ¡kovės nurodyta suma likutinės vertės skaičiuotėje.

Kolegijos nuomone, jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad Å¡ie apgadinimai turėjo įtakos skaičiuojant likutinę vertę ir iÅ¡mokant draudimo iÅ¡mokÄ .Taip pat nustatyta, jog ieÅ¡kovė, iÅ¡ Å¡ios sumos (skirtumo tarp vardinės ir likutinės vertės, sudarančio 46 444 Lt) atėmusi draudimo sutartyje TPD 049092 numatytÄ 1 000 Lt iÅ¡skaitÄ (franÅ¡izę), vadovaudamasi draudimo taisyklių nuostatomis (specialiųjų sÄ lygų 11.7 punktas) atlygino 500 Lt apgadintos transporto priemonės transportavimo iÅ¡laidų, 2012-02-10 pervedant į UAB „DNB Lizingas“ banko sÄ skaitÄ 45 944 Lt draudimo iÅ¡mokÄ (46 444 – 1 000 +500) (transporto priemonė VOLVO, v. n. (duomenys neskelbtini), buvo įsigyta lizingo sutarties pagrindu, todėl naudos (draudimo iÅ¡mokos) gavėju laikomas lizingo davėjas, nebent jis nurodo kitaip).

Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog Å¡io 2011-11-28 eismo įvykio metu taip pat buvo apgadinta ir UAB „Kesmina“ priklausanti puspriekabė Krone, v. n. (duomenys neskelbtini) . ŽalÄ ieÅ¡kovas įvertino pagal draudėjos UAB „Kesmina“ pateiktas ir su draudiku suderintas sÄ matas 26 269 Lt sumai (14 129 + 12 140) (2 t., b. l. 135–136), atskaičius PVM ir įvertinus 10 % nuolaidÄ â€“ 19 538 Lt. Nors, UAB „Kesmina“ pačiai susiremontavus puspriekabę, byloje nėra pateikta duomenų apie realias puspriekabės remonto iÅ¡laidas, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai sprendė, jog ieÅ¡kovo (draudiko) draudiminės iÅ¡mokos draudėjui yra tinkamai pagrįstos, o praÅ¡omas priteisti dydis yra sÄ Å¾iningas, protingas ir teisingas.

IeÅ¡kovo atstovės paaiÅ¡kinimu pirmosios instancijos teisme nustatyta, jog Audatex neturi sudariusi sutarties su gamintojais dėl puspriekabių, todėl remonto dydžius gali nustatyti draudikas; rinkoje egzistuoja praktika, kad įmonės, užsiimančios pervežimų paslaugomis, turi darbuotojus, kurie atlieka einamÄ jį remontÄ Å«kio bÅ«du, taip taupant lėšas. Kolegija visiÅ¡kai pritaria ieÅ¡kovės argumentui, jog žala galėjo bÅ«ti dar didesnė, jei remontas bÅ«tų atliekamas draudiko pasirinktame servise.

IeÅ¡kovo paaiÅ¡kinimu nustatyta, jog iÅ¡ Å¡ios 19 538 Lt sumos atėmus sutartyje TPD 049091 numatytÄ 1 000 Lt iÅ¡skaitÄ (franÅ¡izę) bei pildomai, vadovaujantis draudimo taisyklių specialiųjų sÄ lygų 11.7 punkto nuostatomis, iÅ¡mokėjus 500 Lt draudimo iÅ¡mokÄ transportavimo iÅ¡laidoms padengti, 2012-02-02 ieÅ¡kovė pervedė į UAB „DNB Lizingas“ banko sÄ skaitÄ 19 038 Lt draudimo iÅ¡mokÄ (19 538 – 1 000 +500) (1 t., b. l. 10).Vėliau, nustačius įvykio kaltininkÄ , ieÅ¡kovė priėmė sprendimÄ pagal draudimo taisyklių specialiosios dalies 9.3 punktÄ iÅ¡mokėti draudėjai neiÅ¡mokėtos iÅ¡skaitos (franÅ¡izės) dalis, t. y. po 1 000 Lt už vilkikÄ ir už puspriekabę, taip pat po 1 235 Lt už transportavimo iÅ¡laidas (viso po 2 235 Lt už vilkikÄ ir už priekabÄ ), bendra iÅ¡mokos suma 4 470 Lt, pervedant Å¡iÄ sumÄ UAB „Kesmina“ (2 t., b. l. 131–132).

Taigi bendra draudimo iÅ¡mokų suma, susijusi su 2011-11-28 autoįvykiu, sudaro 69 452 Lt (45 944 + 19 038 + 4 470), o Å¡ioje sumoje 3 470 Lt (500 + 500 + 1 235 + 1 235) sudaro transportavimo iÅ¡laidos.VisiÅ¡kai pritartina ieÅ¡kovės atsiliepimo argumentams, kad apeliantė apeliaciniame skunde pateikė naujus motyvus, kurių nekėlė pirmosios instancijos teisme, nors, vadovaujantis CPK 226 straipsniu, visus savo reikalavimus ir atsikirtimus Å¡alys privalo suformuluoti parengiamojoje bylos stadijoje. Apeliacijoje siekiama patikrinti teismo priimto sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ materialinių ir procesinių teisės normų taikymo aspektu, o ne iÅ¡nagrinėti bylÄ iÅ¡ naujo.

Kaip matyti iÅ¡ civilinės bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme atsakovė nekėlė klausimo dėl transportavimo iÅ¡laidų pagrįstumo ir Å¡ias iÅ¡laidas ėmė ginčyti tik apeliaciniame skunde, vien dėl ko Å¡ie argumentai apeliacinės instancijos teismo net neturėtų bÅ«ti laikomi pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog po autoįvykio transportavimo darbai kainavo 3 470 Lt (be PVM) (1 t., b. l. 26 – PVM sÄ skaita faktÅ«ra) ir jog Å¡ios iÅ¡laidos yra pagrįstos, tačiau, apeliantės teigimu, nėra įmanoma identifikuoti, jog Å¡i sÄ skaita (kurios data yra 2011-12-01, t. y. kelios dienos po transportavimo darbų atlikimo, ir kurioje mokėtoju nurodytas UAB „Kesmina“, o pardavėjas – V.

N. prekybinė įmonė) yra iÅ¡raÅ¡yta bÅ«tent už ginčo autoįvykį ar už jo padarinių Å¡alinimÄ , nėra aiÅ¡ku, kur 140 km buvo vežamos transporto priemonės (nepakeisti kelionių lapai, kurie atspindėtų vežimo trajektorijÄ ir kilometraÅ¾Ä ), be to, nepateikti jos apmokėjimÄ patvirtinantys mokėjimo pavedimai, todėl neįrodyta, jog bÅ«tent tokio dydžio nuostolius patyrė UAB „Kesmina“. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Å¡ios aplinkybės liko iki galo neiÅ¡siaiÅ¡kintos, 2014-07-10 nutartimi sutikslindama ieÅ¡kovės pareigÄ Ä¯rodyti žalos dydį, nustatė ieÅ¡kovei 20 d. terminÄ nuo Å¡ios nutarties gavimo dienos pateikti:

įrodymus, patvirtinančius, jog 2011-12-01 PVM sÄ skaita faktÅ«ra KLA Nr. 20110273 iÅ¡raÅ¡yta bÅ«tent už ginčo autoįvykį ar už jo padarinių Å¡alinimÄ ; 3 470 Lt sumos (be PVM) pagal 2011-12-01 PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ KLA Nr. 20110273 apmokėjimÄ patvirtinančių dokumentų patvirtintas kopijas. IeÅ¡kovė, susipažinusi su Kauno apygardos teismo 2014-07-10 nutartimi, 2014-07-23 pateikė teismui: 2011-11-29 UAB „Kesmina“ įmonės pateiktÄ užsakymÄ Nr.01, vizuotÄ V. N. prekybinės įmonės savininko, kuriame UAB „Kesmina“ praÅ¡o atlikti darbus, kurie buvo bÅ«tini po avarijos nukentėjusiai transporto priemonei, atkelti, iÅ¡vilkti ir pargabenti (3 t., b. l. 107), ir V.

N. prekybinės įmonės sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡Ä (3 t., b. l. 109), liudijantį, kad UAB „Kesmina“ patyrė iÅ¡laidas – apmokėjo paslaugų teikėjo sÄ skaitÄ Nr. KLA 20110273. Kolegijos nuomone, ieÅ¡kovės papildomai pateikti įrodymai patvirtina minėtų apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumÄ bei pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų teisingumÄ .Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ,,atsakovė prieÅ¡taravo, jog byloje pateikti įrodymai – PVM sÄ skaitos faktÅ«ros patvirtinančios atliktus automobilio remonto darbus iki eismo įvykio (1 t., b. l. 27–44), tačiau ieÅ¡kovo atstovo paaiÅ¡kinimu Å¡ios sÄ skaitos buvo pateiktos draudimo bendrovei, siekiant tinkamai apskaičiuoti žalÄ , t. y.

įvertinti transporto priemonės Volvo FH 12, v. n. (duomenys neskelbtini), priklausančios draudėjai UAB ,,Kesminta“, vilkiko bÅ«klę iki įvykio ir po to, jais tik siekiama įrodyti vilkiko Volvo remonto kaÅ¡tus“. Apeliantės teigimu, Å¡is teismo sprendimo motyvas yra nepagrįstas ir atmestinas. Valstybėje teisėtai vykdančių veiklÄ juridinių asmenų buhalterinę apskaitÄ reglamentuoja vieÅ¡osios teisės normos. (LAT 2008-06-19 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-342/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2434/2011).

Juridinis asmuo kiekvienÄ Å«kinę operacijÄ , taigi ir grynųjų pinigų gavimÄ , turi pagrįsti apskaitos dokumentais (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 d.). Atliktų Å«kinių operacijų ir Å«kinių įvykių pagrindu Å«kio subjektas turi prievolę atsiskaityti kitam subjektui (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 8 d.). Apskaitos dokumentai suraÅ¡omi Å«kinės operacijos ir Å«kinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais bei Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, darytina iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovės pateiktos sÄ skaitos faktÅ«ros (t. 1, b. l. 27–28), kurių iÅ¡raÅ¡ymo data yra net keletas mėnesių iki eismo įvykio, negali bÅ«ti laikomos tinkamu įrodymu vilkiko VOLVO remonto kaÅ¡tams pagrįsti.

SÄ skaitos turėtų bÅ«ti iÅ¡raÅ¡ytos arba eismo įvykio dienÄ , arba vėliau. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad žala, susijusi su vilkiko Volvo FH 12, v. n. (duomenys neskelbtini), sugadinimu, teismo buvo priteista ne pagal faktinius jo remonto kaÅ¡tus, o pagal ieÅ¡kovės apskaičiuotÄ ir atsakovės nenuginčytÄ 46 444 Lt skirtumÄ tarp vardinės ir likutinės vertės, Å¡iuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip visiÅ¡kai nepagrįstus ir niekaip negalinčius įtakoti iÅ¡ atsakovės priteistinos sumos dydžio.

Apeliantės argumentai dėl neįrodyto žalos dydžio 2012-02-14 eismo įvykio Lenkijoje metu taip pat laikytini nepagrįstais. Ä® bylÄ buvo pateikti įrodymai, iÅ¡ kurių akivaizdu, kaip buvo suskaičiuotas žalos dydis, 2012-03-01 ieÅ¡kovės kaip draudimo iÅ¡moka pervestas į D. G. IÄ® banko sÄ skaitÄ (1 t., b. l. 8). Kaip ir nurodyta sprendime, atsakovė nepagrindė savo nesutikimo su apskaičiuotu žalos dydžiu jokiais konkrečiais motyvais, o tik savo samprotavimais, negalėdama nurodyti, kokių konkrečiai apgadinimų dėl įvykio nebuvo.

Bylos duomenys patvirtina, jog šiame eismo įvykyje dalyvavo transporto priemonės DAF FT, v. n. (duomenys neskelbtini) priklausanti D. G. IĮ, ir transporto priemonė DAF FT, v. n. (duomenys neskelbtini) priklausanti atsakovei (1 t., b. l. 2). Šio eismo įvykio kaltininkas nustatytas vadovaujantis Lenkijos policijos pažyma (2 t., b. l. 134) ir eismo įvykio dalyvių užpildyta deklaracija (1 t., b. l. 64). Apgadinimai fiksuoti foto nuotraukose (1 t., b. l. 62–63). Žala transporto priemonei DAF, v. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apskaičiuota pagal padarytus apgadinimus, žalos dydį nustatant vadovaujantis AUDATEX programa, apskaičiuotas žalos dydis sudarė 3 856 Lt (1 t., b. l. 57–61).

Apeliantės teigimu, byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kas konkrečiai 2012-02-14 eismo įvykio Lenkijoje metu buvo apgadinta transporto priemonėje DAF FT95XF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nėra pateikta įrodymų, kad AUDATEX programoje nurodyti pažeidimai buvo padaryti būtent eismo įvykio metu. Kolegija, atsižvelgdama į tai, jog eismo įvykio dalyvių užpildytoje deklaracijoje (1 t., b. l.

64) kaip matomi sugadinimai nurodyta deÅ¡. kampas, laiptas, durelės, virÅ¡utinis ,,vetravikas“, 2014-07-10 nutartimi nustatė apeliantei terminÄ nurodyti, kokie konkretÅ«s AUDATEX programoje nurodyti pažeidimai nepatenka tarp Å¡ių deklaracijoje nurodytų pažeidimų. Atsakovė 2014-07-30 pateikė UAB „Gerlukas“ 2014-07-30 paaiÅ¡kinimÄ dėl transporto priemonėms padarytų apgadinimų sÄ sajumo su nustatytais žalos dydžiais (3 t, b. l. 114–115), kuriame nurodyta, jog transporto priemonės DAF FT95XF, v.

Nr. (duomenys neskelbtini) sÄ matoje nėra aiÅ¡ku, kokiu pagrindu buvo apskaičiuotos transporto priemonės detalių kainos, puspriekabės remonto sÄ matoje nėra aiÅ¡kÅ«s įkainiai, taip pat nepagrįstos detalių kainos, kadangi nusidėvėjimas sudaro 45%, o deklaracijoje abu transporto priemonių vairuotojai pripažįsta kaltę; dėl nurodyto eismo įvykio galimai negalėjo atsirasti Å¡ie pažeidimai ir dėl jų apskaičiuotos darbų ir detalių 1 740 Lt kainos: P. D žibinto tvirtinimo rėmelis (kaina 420 Lt), D žibinto rėmas (kaina 420 Lt), P D kampinis skydelis (kaina 350 Lt), D durų pailginimas (kaina 400 Lt), saulės skydelis (kaina 500 Lt).

IeÅ¡kovė į atsakovės 2014-07-30 pateiktus UAB „Gerlukas“ paaiÅ¡kinimus 2014-08-12 pateikė atsikirtimus (3 t., b. l. 125–126), nurodydama, kad redakcinio pobÅ«džio apsirikimas ir pasiraÅ¡ymas deklaracijoje nereiÅ¡kia miÅ¡rios atsakomybės pripažinimo, juolab, kad savo atsakomybės atsakovė ir neginčijo. Kainos sÄ matoje apskaičiuotos atsižvelgiant į sÄ matos sudarymo metu rinkoje buvusias naudotų detalių kainas. IÅ¡ kur UAB „Gerlukas“ atstovas iÅ¡traukė 45 procentų nusidėvėjimÄ ieÅ¡kovė neįsivaizduoja.

Remiantis LR susisiekimo ministro ir LR finansų ministro 2000-04-17 Nr. 120 ir 2000-04-14 Nr. 101 įsakymais patvirtina Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 3 lentelė 8 metų senumo vilkiko detalių nusidėvėjimo norma siekia 30 procentų, bet jokiu bÅ«du ne 45 procentus. Bet, kaip jau minėta, skaičiuojant remonto kaÅ¡tus buvo imtos naudotų detalių kainos, todėl minimi nusidėvėjimo procentai Å¡iuo atveju net nėra aktualÅ«s. Žala, buvo įvertinta ir apskaičiuota remiantis visa surinkta informacija (deklaracija, paaiÅ¡kinimai, faktinė apžiÅ«ra, nuotraukos), kaip ir numato Taisyklės. Teisės vertinti žalÄ neturinčio subjekto pasvarstymai „galimai negalėjo atsirasti“ praėjus daugiau nei 2 metams po įvykio nėra pagrindas abejoti nuostolio dydžiu, kurį pirmosios instancijos teismas pripažino ir priteisė.Remiantis Vyriausybės nutarimu patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo iÅ¡mokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 13 punktu, „nukentėjusio asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas vadovaudamasis atsakingo draudiko asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar iÅ¡vadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais Å¡io turto remonto iÅ¡laidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintÄ turtÄ , pateiktus Å¡io turto remonto iÅ¡laidų skaičiavimus ar remonto iÅ¡laidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus“.

Draudėjas, nesutikdamas su draudiko priimtu sprendimu dėl žalos dydžio, ginčyti draudiko apskaičiuotÄ nuostolį galėtų kreipdamasis į nepriklausomus turto vertintojus. Remiantis turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 13 str. nurodyta, kad turto vertintojai turi bÅ«ti įraÅ¡yti į iÅ¡orės vertintojų sÄ raÅ¡Ä http://www.atvi.lt/index.php?item_id=1567. Kadangi Å¡iame sÄ raÅ¡e UAB „Gerlukas“ įmonės, kurios raÅ¡ytiniais paaiÅ¡kinimais savo argumentus mėgino pagrįsti apeliantė, nėra, tuo tarpu ieÅ¡kovės įmonė yra įraÅ¡yta, pritartina ieÅ¡kovei, jog kvestionuoti ieÅ¡kovės fiksuoto žalos dydžio Å¡i įmonė neturi teisės, juo labiau, kad pačiame UAB „Gerlukas“ raÅ¡te pažymėta, jog tai nėra nei specialisto, nei eksperto iÅ¡vados, o tik rekomendacinio pobÅ«džio paaiÅ¡kinimas.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, jog eismo įvykio dalyvių užpildytoje deklaracijoje (1 t., b. l.

64) kaip matomi sugadinimai nurodyta deš. kampas, laiptas, durelės, viršutinis ,,vetravikas“, o apeliantė neįrodė, kad tam tikri konkretūs AUDATEX programoje nurodyti pažeidimai nepatenka tarp šių deklaracijoje nurodytų pažeidimų, kolegija apeliantės argumentus dėl neįrodyto žalos dydžio, susijusio su šiuo autoįvykiu, atmeta kaip visiškai nepagrįstus.Papildomai pažymėtina, kad pagal CK 1.37 straipsnio 6 dalį draudimo sutartims taikoma draudiko gyvenamosios ar buveinės vietos teisė.

Specialusis teisės aktas, Lietuvos Respublikoje reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, yra TPVCAPDÄ®. Taigi visos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartys turi bÅ«ti sudaromos pagal TPVCAPDÄ® reikalavimus. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju ginčas vyksta ne dėl savanoriÅ¡kojo draudimo sutarčių, kurias draudėjas gali pasirinkti sudaryti arba nesudaryti, taip pat gali derėtis dėl jų sÄ lygų, draudimo apimties, objekto ir t. t., tačiau dėl privalomojo draudimo sutarčių teisėtumo.

Privalomojo draudimo atveju Å¡alys negali laisvai nustatyti teisių ir pareigų, kadangi privalomuoju draudimu siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų (Å¡iuo atveju – nukentėjusių dėl eismo įvykių asmenų) interesų apsaugÄ . Nukentėjusiojo, o ne draudėjo interesas privalomojo draudimo atveju yra prioritetinis, todėl privalomojo draudimo veikla yra reguliuojama įstatymu. Å iuo atveju TPVCAPDÄ®, kaip ne kartÄ minėta, nustato sÄ raÅ¡Ä subjektų, t. y. draudikų, su kuriais sudarytos draudimo sutartys, yra laikomos atitinkančiomis TPVCAPDÄ® reikalavimus.

Rusijos draudimo bendrovių taip pat draudimo bendrovių, nesančių Biuro narėmis, išduoti draudimo polisai, Lietuvos Respublikoje laikomi neatitinkančiais TPVCAPDĮ reikalavimų. Šios normos yra imperatyvios, o jų pažeidimas daro sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (niekiniu ab initio, CK 1.80 str. 1 d.).Kartu atkreiptinas dėmesys ir į Kauno apygardos teismo 2013-12-10 nutartį civ. byloje Nr. 2A-1940-273/2013, taip pat 2013-12-18 nutartį civ. byloje Nr. 2A-1913-480/2013, kuriose konstatuota, kad:

„Sutinkamai su TPVCAPDÄ® 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatomis, atsakingas už sutarties sudarymÄ asmuo privalo apdrausti transporto priemonę ne bet kokiu, o TPVCAPDÄ® reikalavimus atitinkančiu privalomuoju draudimu. Minėto straipsnio 8 dalis aiÅ¡kiai nustato, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje valdytojai, iÅ¡vykdami iÅ¡ Lietuvos Respublikos į kitas Europos sÄ jungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimÄ , patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios TPVCAPDÄ® reikalavimus, sudarymÄ .

Ukrainos draudimo bendrovė dėl Lietuvos Respublikoje įregistruotos transporto priemonės išduota žalioji kortelė nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos ir toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nelaikytina, kad atsakovė apdraudė transporto priemonę TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu draudimu, todėl pagrįstai sprendė, kad draudimas transporto priemonės DAF FT 95XF 430, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu eismo įvykio metu negaliojo. Atsakovė Å¡iuo atveju, pasirinkdama Ukrainos draudimo bendrovės pasiÅ«lytÄ draudimo apsaugÄ , veikė savo rizika ir jos atsakomybės ieÅ¡kovo atžvilgiu negali eliminuoti TPVCAPDÄ® nuostatų nesilaikymas“.Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, visiÅ¡kai nepagrįstas apeliacinis skundas atmestinas, o teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: apeliacinį skundÄ atmesti.Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teisėjai:                                                                  Aušra Baubienė Jolita Cirulienė Algimantas Kukalis