2020-03-18 Nr. AB-5755-3-62-3-02170-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1411-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02170-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal J. O. (J. O.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. O. (J. O.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. O. (J. O.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jis nuo 2014 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. kovo 5 d. buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu gyveno Alytaus PN 1 lokalinio sektoriaus 21 būryje, bendrabutyje Nr. 2. Pareiškėjui buvo neužtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, bendrabučio Nr. 2 pastatas buvo avarinės būklės, langai išdužę, durų ir langų rėmai išpuvę, nesandarūs, buvo didelė drėgmė, kaupėsi pelėsis, patalpoje šalta, tamsu, patalpa prastai vėdinama, elektros instaliacija netinkama. Sanitarinio mazgo patalpoje drėgna, praustuvai ne visi veikė. Neįrengta rūkymo patalpa ir reikėdavo kvėpuoti dūmais. Nusiprausti po dušu buvo galima tik vieną kartą savaitėje, po sporto negalėdavo išsimaudyti. Kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, orumo pažeminimą, depresiją ir pan., t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 10 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Alytaus PN nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 21 būrį, kuriame asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Pareiškėjas kalėjo bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo vaikščioti įstaigos teritorijoje, sportuoti įrengtose krepšinio, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse, dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina, prasminga veikla. Alytaus PN buvo tikrinti Alytaus visuomenės sveikatos centro specialistų, Alytaus PN patalpose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) pažeidimų nenustatyta, šios higienos normos reikalavimų dėl reikiamos temperatūros užtikrinimo, ventiliacijos, apšvietimo laikomasi. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, taip pat neprašė jo perkelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Bendrabučio tipo miegamieji vėdinami per langus. Patalpas privalo tvarkyti patys nuteistieji, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsio miegamuosiuose, sanitariniame mazge yra atmestini. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, apšvieta atitiko higienos normų reikalavimus. Alytaus PN bendrabutis yra ne avarinės, o blogos būklės. Gyvenamųjų ir sanitarinių patalpų švara ir tvarka nuolat prižiūrima pareigūnų, esant poreikiui šios patalpos yra remontuojamos. Nuteistiesiems sudaryta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Alytaus PN rūkoma tik rūkymui skirtose vietose lauke, rūkymo priemonės užrakinamos ir išduodamos nuteistiesiems einant pasivaikščioti į kiemelius. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų galbūt atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Alytaus pataisos namuose.

6. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. rugsėjo 26 d. pareikšti pritaikė ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas visu kalinimo laikotarpiu jautė jo nurodytus išgyvenimus ir kančias, todėl akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galbūt pažeidžiamas teises, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. rugsėjo 27 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, šio termino atnaujinti neprašė, teismas aplinkybių, kad praleistas terminas atnaujintinas, nenustatė, todėl tenkino Alytaus PN prašymą dėl senaties taikymo ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas tik nuo 2015 m. rugsėjo 27 d. iki 2018 m. kovo 5 d.

7. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto jam kalint 1 lokalinio sektoriaus 21 būryje vertinamu laikotarpiu, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, įvertino atsakovo pateiktus duomenis apie šių gyvenamųjų patalpų plotus, įrengtų miegamųjų vietų skaičių ir konstatavo, kad minėtu laikotarpiu 21 būrio gyvenamosiose patalpose (2 ir 4 miegamuosiuose) pareiškėjui teko 3,86–4,13 kv. m ploto, taigi minimali 3,1 kv. m riba pažeista nebuvo.

8. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl itin blogos bendrabučio pastato būklės, teismas nurodė, jog pagal higienos normos HN 134:2015 reikalavimus laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.

9. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažymėjo, kad Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengto akto ir Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.1-309 duomenys leidžia daryti išvadą, kad 2008 metais vasario mėn. buvo nustatyta, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas; analogišką išvadą apie bendrabučio Nr. 2 kapitalinio remonto būtinumą davė ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimą atlikęs Visuomenės sveikatos centras. Teismas sprendė, kad nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtino pareiškėjo skundo teiginį, jog bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos ir tai nulėmė bloga bendrabučio Nr. 2 patalpų, kuriose jis ginčo laikotarpiu atliko bausmę, būklė. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su 21 būrio gyvenamųjų patalpų bloga būkle, liko nepaneigti.

10. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl 21 būrio sanitarinio mazgo ir neveikiančių praustuvų. Įvertinęs atsakovo atstovo teiginius, kad minėto būrio sanitariniai mazgai tvarkingi, praustuvai nuolat veikia, teismas nurodė, kad pareiškėjas, gavęs atsiliepimą, šių teiginių neginčijo, todėl pareiškėjo argumentus pripažino nepagrįstais.

11. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo patalpų vėdinimo, apšvietimo, drėgmės, nešvarių patalpų ir jose besiveisiančio pelėsio. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų higienos, teismas vadovavosi higienos norma HN 134:2015 ir iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios higienos normos HN 76:2010 nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad patalpų vėdinimas per langus atitiko teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus ar kad patalpose buvo pelėsio. Teismas pažymėjo, kad dėl šių pareiškėjo nusiskundimų atsakovas teismui jokių konkrečių duomenų apie ginčo gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, apšvietimo atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams nepateikė. Tačiau ir pareiškėjas nenurodė, kokioje patalpoje ir kokiu konkrečiu metu buvo netinkama apšvieta, oro temperatūra, byloje nebuvo jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl nurodytų pažeidimų pataisos namų administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad dėl abstrakčių, neindividualizuotų, niekuo nepagrįstų aplinkybių negali būti konstatuoti neteisėti Alytaus PN veiksmai.

12. Įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus dėl rūkymo, atsakovo atstovo pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, kad rūkoma tik kiemeliuose, specialiai tam įrengtose vietose, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su atitinkamais skundais į Alytaus PN administraciją nesikreipė. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad Alytaus PN kalinamų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, būriuose įrengtos rūkymui skirtos vietos, todėl pareiškėjo teiginius dėl tabako dūmais užterštos aplinkos atmetė.

13. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad po sporto pareiškėjas ne visada galėjo nusimaudyti duše, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog galėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, o toks periodiškumas atitiko higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Kadangi minėtame teisės akte neįtvirtintas reikalavimas įrengti prie sporto salės persirengimo kambarį, dušą, tualetą, o teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo kliūčių apsiprausti po sporto prausykloje ir nustatyta tvarka pasinaudoti dušu, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad dėl minėtų aplinkybių buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Teismas nurodė, kad kiti ginčo šalių argumentai yra pertekliniai ir neturi esminės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl nusprendė jų plačiau neanalizuoti.

14. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 27 d. iki 2018 m. kovo 5 d. (išskyrus periodus, kuomet jis buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę) blogos techninės būklės Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 patalpose.

15. Teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

16. Teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, o pagal teismų praktiką, nustačius tik higienos normų pažeidimus, paprastai neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, byloje nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, teismas darė išvadą, kad šioje byloje nustačius tik higienos normų pažeidimus, yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktuose nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą.

III. 17. Pareiškėjas J. O. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą – priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, teismas netinkamai įvertino Alytaus PN pateiktą informaciją. Bendrabučio Nr. 2 pastatas buvo avarinis, todėl patalpos negali atitikti higienos reikalavimus. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma, jis buvo kalinamas neužtikrinant tinkamų sanitarinių ir buitinių sąlygų. Kalinamų asmenų teisių pažeidimai negali būti pateisinami valstybės sunkia finansine padėtimi. Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 sanitarinius magus, prausyklas pradėjo remontuoti tik 2016 metais, iki tol jokių renovacijos darbų neatliko. Pareiškėjo teigimu, šie pažeidimai nemažareikšmiai, todėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas būtų teisingiausia satisfakcija, kad būtų atlyginta Alytaus PN neteisėtais veiksmais padaryta skriauda. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2334-423/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1241-1062/2017, nes šioje byloje vertintos kalinimo sąlygos buvo tokios pačios kaip ir pareiškėjo kalinimo sąlygos.

19. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Alytaus PN pažymi, kad pareiškėjui neturtinė žala negali būti priteista, nes pareiškėjas neįrodė neva kilusios neturtinės žalos, neįvardijo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, o apeliacinio skundo argumentais skundžiamą teismo sprendimą naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Alytaus pataisos namuose nuo 2014 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. kovo 5 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo iš dalies netinkamos ir tai nulėmė bloga Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 patalpų, kuriose vertintu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, būklė, o kitas pareiškėjo pretenzijas (dėl teisės aktais nustatyto gyvenamojo ploto neužtikrinimo, gyvenamųjų patalpų vėdinimo, oro drėgmės ir temperatūros, pelėsio, apšvietimo, galimybės nusiprausti duše, rūkymo vietų neįrengimo) vertino kaip nepagrįstas. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Alytaus PN sąlygas pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Pareiškėjo skundo reikalavimams, susijusiems su Alytaus PN neteisėtais veiksmais (neveikimu) nuo 2014 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 26 d., pirmosios instancijos teismas taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

23. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį pakeisti, t. y. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, jo kalinimas avarinės būklės pastate, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto gyvenamojo ploto, antisanitarinėmis sąlygomis, nelaikytinas mažareikšmiu pažeidimu, teismas netinkamai vertino ir neįsigilino į skundo argumentus, nesivadovavo aktualia teismų praktika.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo savarankiškų argumentų dėl pritaikytos ieškinio senaties skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nuo 2014 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 26 d. Apeliacinė teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti turtinę žalą negalėjo būti taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą senaties terminą, pareiškėjas šio termino atnaujinti neprašė, todėl su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi sutinka ir jos argumentų nekartoja. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo skundo reikalavimų ir analizavo nuo 2015 m. rugsėjo 27 d. buvusias kalinimo sąlygas.

26. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, įvertino tinkamai.

27. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui. Teismas taip pat pažymi, kad Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1731/2014).

28. Iš nustatytų faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjas vertintu laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose – 21 būrio 4 miegamajame, kurio plotas buvo 24,80 kv. m ir įrengtos 6 miegamosios vietos, ir 24 būrio 2 miegamajame, kurio plotas buvo 46,43 kv. m ir įrengta 12 miegamųjų vietų. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, laikotarpiu, kai pareiškėjas gyveno 1 lokalinio sektoriaus 21 būrio gyvenamosiose patalpose, pareiškėjui teko nuo 3,86 iki 4,13 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta 3,1 kv. m riba, turinti tekti vienam asmeniui bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose viršyta ir pažeista nebuvo. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, nes minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta.

29. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo blogos būklės ir tai savaime reiškia, kad visos patalpos ir įrenginiai buvo susidėvėję, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino pareiškėjo argumentus dėl blogos bendrabučio Nr. 2 būklės, netvarkingų gyvenamųjų patalpų sienų, lubų, grindų, nesandarių langų, ir konstatavo atsakovo atstovo Alytaus PN neteisėtus veiksmus, nes higienos normos HN 134:2015 12 punktas įpareigojo pataisos įstaigą užtikrinti, kad patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Taigi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl ginčo pastato vertino ir pripažino, kad dėl minėto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, kurie laikytini neturtine žala pagal CK 6.250 straipsnį.

30. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

31. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad dėl patirtų neigiamų išgyvenimų jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

32. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017 ir kt.).

33. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2, kuriame ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buvo blogos būklės, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas teikė skundus dėl jo netenkinančių buities ir higienos sąlygų Alytaus PN ar kitoms kompetetingoms institucijoms, o atsakovo atstovas į juos nereagavo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala ir pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo. Apeliaciniame skunde nurodytoje administracinėje byloje, buvo konstatuota, kad pareiškėjui kalinimo metu Alytaus PN ne visada buvo užtikrinta gyvenamojo ploto minimali norma. Šiuo atveju toks pareiškėjo teisių pažeidimas nustatytas nebuvo, todėl minėtoje byloje nagrinėtos kalinimo sąlygos nelaikytinos analogiškomis.

34. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

35. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. O. (J. O.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė