2023-06-07 Nr. AB-11558-3-61-3-05237-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-645-442/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05237-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 27.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Radviliškio rajono paramos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Radviliškio rajono paramos centro skundą skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – M. A.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Radviliškio rajono paramos centras (toliau – ir Centras) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Visuomenės informavimo etikos asociacijos (toliau – ir Asociacija) Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. EKS-28/21 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Centras yra visuomenės informavimo priemonės – savaitraščio „Radviliškio kraštas“, taip pat interneto portalo radviliskiokrastas.lt leidėjas ir savininkas. Savaitraščio „Radviliškio kraštas“ (duomenys neskelbtini) numeryje buvo išspausdinta R. G. publikacija „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Publikacija), kurioje aprašytas 2021 m. rugsėjo 6 d. Radviliškio rajono savivaldybėje (toliau – ir Savivaldybė) vykęs posėdis. Komisija Sprendimu nusprendė pripažinti, kad R. G. Publikacijoje buvo pažeistas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 51 straipsnis, nustatantis, jog žurnalisto, viešosios informacijos rengėjo profesinė pareiga – ginti žodžio laisvę; viešosios informacijos rengėjai turėtų vengti nepagrįstos kritikos kolegų atžvilgiu, ypač jeigu tai susiję su tiesiogine veikla – žurnalistika. Pareiškėjas nepažeidė Kodekso 51 straipsnio nei kitų šio Kodekso straipsnių.

2.2. Komisija Sprendime dėl Kodekso 51 straipsnio pirmajame sakinyje nustatytos profesinės pareigos – ginti žodžio laisvę – tariamo pažeidimo nepasisakė, todėl neaišku, ką galbūt neleistino Kodekso 51 straipsnio prasme Centras padarė. Kadangi šiame sakinyje nustatyta žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų profesinė pareiga ginti žodžio laisvę, šios pareigos pažeidimas reikštų – neginti žodžio laisvės. Tačiau Centras tokio pažeidimo, t. y. neginti žodžio laisvės, nepadarė, priešingai, tiek savaitraštyje „Radviliškio kraštas“, tiek interneto portale radviliskiokrastas.lt nuosekliai ir nenukrypstamai vykdo pareigą informuoti visuomenę. Komisijos pozicija šiuo klausimu prieštaringa, kadangi Sprendimo motyvuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad sutinka su Publikacijos autorės argumentu, jog Publikacijoje buvo nušviestas rezonansinis įvykis, kai žurnalistas buvo jėga išvesdintas iš savivaldybėje vykusio posėdžio ir visuomenė turi teisę apie tai žinoti. Tačiau jeigu Centras rašė apie tai, apie ką visuomenė turi teisę žinoti, tai reiškia, kad Centras gynė žodžio laisvę. Todėl neaišku, kodėl Komisija nusprendė, kad Centras pažeidė profesinę pareigą ginti žodžio laisvę.

2.3. Pareiškėjas nepadarė ir Kodekso 51 straipsnio antrajame sakinyje nustatyto pažeidimo, t. y. nepažeidė pareigos vengti nepagrįstos kritikos kolegų atžvilgiu, ypač jeigu tai susiję su tiesiogine veikla – žurnalistika. Kaip matyti, Kodeksas viešosios informacijos rengėjams nedraudžia kritikuoti kolegų, net jeigu tai susiję su tiesiogine veikla – žurnalistika, jeigu kritika yra pagrįsta, t. y. draudžiama tik nepagrįsta kritika. Tačiau nepagrįstos trečiojo suinteresuoto asmens kritikos Publikacijoje nėra.

2.4. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) ir Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę, žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo sprendimuose, kuriuose buvo sprendžiama dėl Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo, daug kartų yra nurodęs, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, įtvirtintais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ir nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai. EŽTT taip pat nurodė, kad ne tik spauda turi priedermę pateikti tokią informaciją, bet ir visuomenė turi teisę ją gauti. Jeigu būtų kitaip, spauda negalėtų atlikti savo gyvybiškai svarbaus „viešojo sarginio šuns“ vaidmens. EŽTT yra pasisakęs ir konkrečiai dėl vietinės spaudos saviraiškos laisvės, nurodydamas, kad vietinė spauda turi turėti galimybę surengti atvirą ir be kliūčių visuomeninę diskusiją klausimais, sukeliančiais nepatogumų regioninei valdžiai, nes tai reiškia galimybę vietinei spaudai suvaidinti esminį vaidmenį, užtikrinant tinkamą politinės demokratijos funkcionavimą.

2.5. Laikraštis „Radviliškio kraštas“ platinamas Radviliškio rajono savivaldybėje, t. y. tai yra vietinė spauda EŽTT praktikos ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 78 dalies prasme. Publikacijoje buvo skelbiamas pranešimas Savivaldybės bendruomenei aktualia tema, susijusia su Savivaldybės veikla. Pareiškėjas nei Konvencijos, nei Konstitucijos, nei Įstatymo, nei Kodekso normų nepažeidė. Priešingai nei teigė suinteresuotas asmuo ir sprendė Komisija, leidinys „Visuomenės balsas“ nėra savaitraščio „Radviliškio kraštas“ konkurentas Savivaldybės informacijos viešinimo viešojo pirkimo kontekste. „Radviliškio kraštas“ pasiūlymas Savivaldybės informacijos viešinimo viešajame pirkime nebuvo vertinamas, o „Visuomenės balsas“ vienintelis konkurentas buvo ankstesnis ilgametis Savivaldybės oficiozas „Radviliškio naujienos“. Taigi Centras intereso Savivaldybės informacijos viešinimo kontekste neturi, be to, ir viešojo pirkimo procedūros yra pasibaigusios.

2.6. Žodžių junginys „nevykėlis politikas“ yra nuomonė apie suinteresuotą asmenį. Nėra ginčo dėl to, kad Publikacijoje aprašyti įvykiai iš tikrųjų buvo, t. y. kad Publikacijoje paskleista informacija atitiko tikrovę. Nuomonė apie trečiąjį suinteresuotą asmenį buvo reiškiama sąžiningai, etiškai, nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Žodžių junginys „nevykėlis politikas“ apibūdina suinteresuotą asmenį kaip politiką, o ne kaip apie žurnalistą. Dalyvavimas Seimo rinkimuose politinės partijos sąraše ar dalyvavimas rinkimuose į įvairias vietos savivaldos institucijas nepatenka į žurnalisto veiklos sampratą (Įstatymo 2 straipsnio 85 dalyje nustatyta, kad žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys). Todėl Kodekso 51 straipsnis šioje dalyje iš viso negali būti taikomas. Tuo metu politikų ir kitų viešųjų asmenų kritikos ribos yra nepalyginamai platesnės.

2.7. Žodžių junginys „žurnalistu save vadinantį“ taip pat nepažeidė Kodekso 51 straipsnio. Sprendime neatskleidžiama, kodėl asmenį pavadinti žurnalistu yra Kodekso pažeidimas, kadangi žurnalisto veikla – visiškai normali, o žodžio laisvės kontekste ir itin reikšminga profesija. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo save iš tikrųjų vadina žurnalistu. Pavyzdžiui, dalyvaudamas jau minėtuose 2020 m. Seimo rinkimuose, trečiasis suinteresuotas asmuo kandidato biografijoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Taigi pats trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad jis dirbo žurnalistu, todėl parašymas Publikacijoje, jog trečiasis suinteresuotas asmuo save vadina žurnalistu, atitinka tikrovę ir negali menkinti trečiojo suinteresuoto asmens reputacijos ar pan. Priešingai nei sprendė Komisija, tai nėra nepagrįsta trečiojo suinteresuoto asmens kritika. Rašant apie trečiąjį suinteresuotą asmenį žodžių junginį „žurnalistu save vadinantis“ ar pan. jau anksčiau naudojo kitos visuomenės informavimo priemonės.

2.8. Žodžių junginys „skandalingai pagarsėjęs veikėjas“ taip pat negalėjo pažeisti Kodekso nuostatų. Sakinio fragmentas, kuriame panaudotas šis žodžių junginys, yra toks: „Galop keturi pareigūnai skandalingai pagarsėjusį veikėją išsivedė lauk“. Žodis „skandalas“ reiškia: triukšmingas vaidas, išėjęs į viešumą; į viešumą išėjęs smerktinas darbas ar poelgis, o žodis „skandalingas“ reiškia: pagarsėjęs skandalais, triukšmais; keliantis skandalus, triukšmaujantis (Tarptautinių žodžių žodynas, V. V., Vilnius, leidykla Žodynas, 2002, 972 psl.). Trečiojo suinteresuoto asmens apibūdinimas „skandalingai pagarsėjusiu veikėju“ yra adekvati nuomonė apie šį asmenį. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš tikrųjų yra skandalingai pagarsėjęs asmuo ne tik Radviliškyje, bet ir regioniniu ar net nacionaliniu mastu. Bene labiausiai trečiasis suinteresuotas asmuo pagarsėjo tuo, kad (duomenys neskelbtini). Šis įvykis buvo nušviestas ir nacionalinėje žiniasklaidoje. Pareiškėjas jau yra rašęs apie trečiojo suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini), tačiau Komisija tą kartą pažeidimo nenustatė. Visiškai neaišku, Sprendime tai neatskleidžiama, kodėl, Komisijos nuomone, 2021 m. sausio 21–22 d. rašyti apie tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) buvo galima, o 2021 m. rugsėjo 9 d. apie tai rašyti jau nebuvo galima. Publikacijoje aprašytas atvejis, kai suinteresuotą asmenį iš Savivaldybės išvesdino net keturi policijos pareigūnai, nėra pirmasis ir išskirtinis atvejis. Ir iki Publikacijoje aprašyto incidento suinteresuotą asmenį permanentiškai iš įvairių įstaigų išvesdindavo policija. Tai pripažįsta ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atsakyme į Centro prašymą suteikti informaciją apie 2021 m. rugsėjo 6 d. incidentą nurodęs, kad: (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad Publikacijoje apie suinteresuotą asmenį buvo pareikšta adekvati nuomonė ir suinteresuotas asmuo pagrįstai buvo įvardintas „skandalingai pagarsėjusiu veikėju“.

2.9. Sprendime trečiojo suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) nepagrįstai įvardijamas „(duomenys neskelbtini)“, kadangi šio asmens (duomenys neskelbtini) nebuvo ir nėra išnykęs. Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini). Laisvės apribojimas turėjo baigtis 2021 m. lapkričio 14 d., t. y. po Publikacijos išspausdinimo. Komisijos išvada, esą priminimas apie trečiojo suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) nėra susijęs su Publikacijoje aprašomu incidentu, nepagrįsta, kadangi trečiojo susiinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) tiesiogiai susijęs su 2021 m. rugsėjo 6 d. incidentu. Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugsėjo 6 d. trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pagal savo supratimą vykdė žurnalisto pareigas, tik šį trečiojo suinteresuoto asmens žurnalisto pareigų vykdymą nutraukė keturi policijos pareigūnai (vieno policijos ekipažo nepakako, teko kviesti pastiprinimą). Aplinkybė, kad 2021 m. rugsėjo 6 d. incidentas pasibaigė ne ikiteisminiu tyrimu, o administracine teisena dėl viešosios tvarkos pažeidimo, nėra esminė. Todėl priminimas apie trečiojo suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) 2021 m. rugsėjo 6 d. įvykio kontekste buvo ir laiku, ir vietoje.

2.10. Komisijos išvada, esą Publikacija „menkina pasitikėjimą žiniasklaida“, yra nepagrįsta, kadangi pasitikėjimą žiniasklaida menkina ne Centras, bet trečiasis suinteresuotas asmuo, kuris ne tik permanentiškai pripažįstamas pažeidęs Kodeksą, Įstatymą ir kt., bet ir kuris įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje – nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokių atvejų, kai žurnalistai, vykdę žurnalisto pareigas, pripažįstami kaltais, įvykdę tyčinę smurtinę nusikalstamą veiką – užpuolę įstaigos, kurioje ketinta rinkti informaciją, vadovą ir jam padarę nežymų sveikatos sutrikdymą, nėra daug. Atvejų, kad žurnalistui uždraudžiama lankytis konkrečioje įstaigoje, kurioje žurnalistas, vykdydamas žurnalisto pareigas, įvykdė nusikalstamą veiką, iš viso neteko girdėti. Todėl kiekvienas toks atvejis sukelia didelį rezonansą ir sulaukia padidinto visuomenės dėmesio. Pats trečiasis suinteresuotas asmuo, vykdydamas nusikalstamą veiką, prisiėmė visas tokios veikos neigiamas pasekmes, o Centras tik aprašė įvykusį įvykį ir įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus.

3. Atsakovas Asociacija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Komisija išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens M. A. skundą dėl R. G. Publikacijos, kurioje buvo pasakojama apie Savivaldybėje 2021 m. rugsėjo 6 d. įvykusį incidentą. Komisija, įvertinusi M. A. skunde ir Komisijos posėdžio metu pateiktus argumentus, Publikacijos autorės R. G. paaiškinimus, sutiko su R. G. argumentu, jog Publikacijoje buvo nušviestas rezonansinis įvykis, kai žurnalistas buvo jėga išvesdintas iš Savivaldybėje vykusio posėdžio ir, kad visuomenė turi teisę apie tai sužinoti. Tačiau, Komisijos vertinimu, aprašomų įvykių metu M. A. vykdė savo, kaip žurnalisto, pareigas – rinko informaciją apie vietos valdžios institucijos veiklą, tuo metu Publikacijoje buvo ne tiek siekiama išsiaiškinti ir atskleisti tikrąsias incidento priežastis, kiek stengiamasi neigiamai charakterizuoti patį M. A. ir (ar) jo atstovaujamą leidinį „Visuomenės balsas“, konkuruojantį su laikraščiu „Radviliškio kraštas“ dėl tos pačios auditorijos ir tų pačių reklamos užsakovų. Publikacijoje M. A. buvo vadinamas „nevykėliu politiku“, „žurnalistu save vadinančiu“ asmeniu, „skandalingai pagarsėjusiu veikėju“, buvo primenamas jo (duomenys neskelbtini). Komisijos nuomone, visi nurodyti epitetai, kaip ir priminimas apie buvusį ir (ar) esamą (duomenys neskelbtini), nėra susiję su Publikacijoje aprašomu incidentu, tačiau nebejotinai kuria neigiamą M. A., kaip žurnalisto, įvaizdį visuomenės akyse ir menkina pasitikėjimą žiniasklaida. Todėl Komisija Sprendimu pripažino, jog Publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 51 straipsnis.

3.2. M. A. atžvilgiu pavartotas epitetas „nevykėlis politikas“ niekaip nėra susijęs su Publikacijoje aprašomais įvykiais, tačiau neabejotinai yra menkinančio pobūdžio ir kuria neigiamą M. A. įvaizdį visuomenėje. Aprašomų įvykių metu M. A. vykdė savo, kaip žurnalisto, pareigas, todėl bet kokia su šiuo incidentu nesusijusi neigiama kritika, tuo labiau, menkinančio pobūdžio epitetų vartojimas, šiuo konkrečiu atveju negali būti laikytina pagrįsta. Pagal Kodekso 51 straipsnį privalu yra vengti bet kokios nepagrįstos kolegų kritikos, o reikalavimas vengti būtent žurnalistinės veiklos kritikos tik kvalifikuoja šio profesinės etikos nusižengimo sunkumą.

3.3. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 85 dalį žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. M. A. žurnalistu anksčiau dirbo pas pareiškėją ir savaitraštyje „Alio, Raseiniai“, o Publikacijos paskelbimo metu jis ne tik pats save vadino žurnalistu, bet ir faktiškai dirbo savaitraščio „Visuomenės balsas“ žurnalistu, kas neabejotinai buvo žinoma ir pareiškėjui. Todėl viešas M. A. įvardinimas ne žurnalistu, o tik „žurnalistu save vadinančiu“ asmeniu, ypač kartu su kitais Publikacijoje jo atžvilgiu pavartotais neigiamais epitetais, ne tiek atskleidžia jo profesiją, kiek menkina jo, kaip žurnalisto, profesionalumą (kvalifikaciją) visuomenės akyse.

3.4. Atsakovas sutinka su pareiškėju, jog tam tikri M. A. veiksmai praeityje laikytini netinkamais ir (ar) gali būti vertinami nevienareikšmiškai, tačiau nei vienas iš Publikacijoje gausiai vartojamų neigiamų epitetų nėra susijęs su Publikacijoje nušviečiamu incidentu. Aprašomų įvykių metu M. A. vykdė savo, kaip žurnalisto, pareigas – rinko informaciją apie vietos valdžios institucijos veiklą, tuo metu Publikacijoje buvo ne tiek siekiama išsiaiškinti ir atskleisti tikrąsias incidento aplinkybes ir priežastis, kiek akivaizdžiai stengiamasi neigiamai charakterizuoti patį M. A. ir (ar) jo atstovaujamą leidinį „Visuomenės balsas“. Todėl Komisija pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog Publikacijoje buvo pažeisti Kodekso 51 straipsnio reikalavimai.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. EKS-28/21 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas yra visuomenės informavimo priemonės – savaitraščio „Radviliškio kraštas“, taip pat interneto portalo radviliskiokrastas.lt leidėjas ir savininkas. Savaitraščio „Radviliškio kraštas“ (duomenys neskelbtini) numeryje buvo išspausdinta R. G. publikacija „(duomenys neskelbtini)“, kurioje aprašytas 2021 m. rugsėjo 6 d. Radviliškio rajono savivaldybėje vykęs posėdis. Publikacijoje teigiama, kad „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ištransliavo pats M. A.“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“. Atrodo juokinga, nors kai kaina tokių kursų buvo nurodyta 1 720 eurų be PVM, tai kažkaip ir darosi graudu”.

6.2. M. A. dėl minėtos Publikacijos su skundu kreipėsi į Komisiją. Skunde nurodė, kad Publikacijoje jis buvo nepagrįstai kritikuojamas už tai, jog atlieka savo, žurnalisto, tiesioginį darbą – viešinti visuomenei savivaldybėje vykstančius posėdžius bei darbinius susitikimus. Pareiškėjo teigimu, anksčiau jis dirbo savaitraštyje „Radviliškio kraštas“, tačiau buvo atleistas iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės ir su buvusiu darbdaviu buvo kilęs ginčas dėl išeitinės išmokos dydžio. Šiuo metu jis dirba savaitraštyje „Visuomenės balsas“, kuris konkuruoja su savaitraščiu „Radviliškio kraštas“. „Visuomenės balsas“ laimėjo pastarąjį Radviliškio rajono savivaldybės konkursą savivaldybės informacijai viešinti. Savaitraštis „Radviliškio kraštas“ taip pat dalyvavo minėtame savivaldybės konkurse, o šį savaitraštį leidžiančio Centro vadovas G. L., be kita ko, yra Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys. Pareiškėjo nuomone, Publikacija buvo siekiama pakenkti konkuruojančio savaitraščio ir jame dirbančio žurnalisto reputacijai.

6.3. Publikacijos autorė R. G. paaiškinimuose nurodė, kad „Radviliškio kraštas“ tik nušvietė realiai vykusį incidentą, kai iš, kaip teigiama, uždaro Radviliškio rajono savivaldybės posėdžio iškviesti policijos pareigūnai turėjo išprašyti žurnalistu prisistatantį pareiškėją. Nurodė, kad pareiškėjo daromi teisės pažeidimai Radviliškio rajone fiksuoti ne kartą, jis (duomenys neskelbtini), kurį padarė atlikdamas savo, kaip žurnalisto, pareigas – rinkdamas informaciją. „Radviliškio kraštas“ objektyviai nušvietė realiai vykusį incidentą ir visuomenės informavimo etikos nuostatoms nenusižengė, nes priešingu atveju būtų tekę nuo visuomenės nuslėpti didelį rezonansą Radviliškio rajone sukėlusį įvykį, o toks poelgis niekaip nesuderinamas su žiniasklaidos objektyvumu.

6.4. Ginčijamame sprendime Komisija pripažino, jog R. G. Publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 51 straipsnis, nustatantis, jog žurnalisto, viešosios informacijos rengėjo profesinė pareiga – ginti žodžio laisvę; viešosios informacijos rengėjai turėtų vengti nepagrįstos kritikos kolegų atžvilgiu, ypač jeigu tai susiję su tiesiogine veikla – žurnalistika, išaiškino VšĮ Radviliškio rajono paramos centrui, kad jis privalo ne vėliau kaip per dvi savaites paskelbti šį sprendimą laikraštyje „Radviliškio kraštas“. Pareiškėjas skunde nesutiko su jam inkriminuotu pažeidimu, teigė, kad Publikacijoje nebuvo kritikuojamas kolega žurnalistas.

7. Teismas, spręsdamas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, 41 straipsnio 2 dalimi. Teismas pažymėjo, kad etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir Įstatymas (43 str. 1 d.). Įstatymo 461 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija yra kolegialus Asociacijos sprendimus pagal nustatytą kompetenciją priimantis organas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad visuomenės informavimo principų, taip pat ir etikos normų bei Kodekso nuostatų laikymasis yra kiekvieno viešosios informacijos rengėjo, skleidėjo, žurnalisto ar leidėjo pareiga, neatsižvelgiant į tai, ar jis dalyvauja Asociacijos veikloje, ar ne, yra jos narys ar juo nėra. Šios pareigos vykdymą prižiūri ir kontroliuoja Asociacija bei jos kolegialus organas – Komisija, kuri būtent ir nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė bet kurie viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę, taip pat neatsižvelgiant į tai, ar dalyvauja jie Asociacijos veikloje, ar ne, yra jos nariai ar jais nėra (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1651-629/2018). Taigi pareiškėjas turi pareigą laikytis, be kita ko, Kodekso nuostatų. Kodekso 51 straipsnyje nustatyta, kad žurnalisto, viešosios informacijos rengėjo profesinė pareiga – ginti žodžio laisvę; viešosios informacijos rengėjai turėtų vengti nepagrįstos kritikos kolegų atžvilgiu, ypač jeigu tai susiję su tiesiogine veikla – žurnalistika.

8. Teismas nurodė, kad iš Publikacijos turinio matyti, jog pareiškėjo leidžiamame savaitraštyje „Radviliškio kraštas“ paskelbta R. G. publikacija, kurioje trečiojo suinteresuoto asmens, kuris vykdė savo, kaip žurnalisto, pareigas, atžvilgiu buvo vartojami teiginiai „nevykėlis politikas“, „žurnalistu save vadinančiu“, „skandalingai pagarsėjusiu veikėju“ ir aprašomi su šiais apibūdinimais susiję faktai. Teismo įsitikinimu, Publikacijos turinys nėra susijęs su joje aprašomais įvykiais, tačiau yra menkinančio pobūdžio ir kuria neigiamą M. A. įvaizdį visuomenėje. Aprašomų įvykių metu M. A. vykdė savo, kaip žurnalisto, pareigas, todėl bet kokia su šiuo incidentu nesusijusi neigiama kritika, juo labiau, menkinančio pobūdžio epitetų vartojimas, šiuo konkrečiu atveju negali būti laikytina pagrįsta. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 85 dalį žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. M. A. žurnalistu anksčiau dirbo pas pareiškėją ir savaitraštyje „Alio, Raseiniai“, o Publikacijos paskelbimo metu jis ne tik pats save vadino žurnalistu, bet ir faktiškai dirbo savaitraščio „Visuomenės balsas“ žurnalistu, kas neabejotinai buvo žinoma ir pareiškėjui. Todėl viešas M. A. įvardinimas ne žurnalistu, ypač kartu su kitais Publikacijoje jo atžvilgiu pavartotais neigiamais epitetais, ne tiek atskleidžia jo profesiją, kiek menkina jo, kaip žurnalisto, profesionalumą (kvalifikaciją) visuomenės akyse. Teismo įsitikinimu, nei vienas iš Publikacijoje vartojamų neigiamų epitetų nėra susijęs su Publikacijoje nušviečiamu incidentu. Aprašomų įvykių metu M. A. vykdė savo, kaip žurnalisto, pareigas – rinko informaciją apie vietos valdžios institucijos veiklą, tuo metu Publikacijoje buvo ne tiek siekiama išsiaiškinti ir atskleisti tikrąsias incidento aplinkybes bei priežastis, kiek akivaizdžiai stengiamasi neigiamai charakterizuoti patį M. A. ir (ar) jo atstovaujamą leidinį „Visuomenės balsas“.

9. Vertindamas pirmiau nurodytos Publikacijos panaudotų posakių visumą aptarto saviraiškos laisvės ribojimo nacionalinėje ir Europos Sąjungos teisėje kontekste, teismas akcentavo, kad Publikacija buvo nukreipta į konkuruojantį laikraštį „Visuomenės balsas“ bei jo kolektyvą, sutiko su ginčijamame Sprendime nurodytu šių posakių vertinimu kaip nebejotinai kuriančių neigiamą M. A., kaip žurnalisto, įvaizdį visuomenės akyse ir menkinantį pasitikėjimą žiniasklaida. Visi nurodyti epitetai, kaip ir priminimas apie buvusį (duomenys neskelbtini), nėra susiję su Publikacijoje aprašomu incidentu. Pareiškėjo argumentai, kad, esą, buvo išsamiai atskleistos aplinkybės, susijusios su 2021 m. rugsėjo 6 d. Radviliškio rajono savivaldybėje vykusiu posėdžiu, yra visiškai nepagrįsti, nes tokia žinia, kuria atskleidžiamas ypač negatyvus gandas apie asmenį, nėra svarbi visuomenei, o asmeniui sukelia žalą. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą bei Publikacijos tekstą, pritarė Komisijos išvadai dėl Kodekso 51 straipsnio pažeidimo. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, priėjo prie išvados, kad Komisija sprendimu teisėtai ir pagrįstai pripažino, jog Publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 51 straipsnis. Komisijos Sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo naudai sprendimas nepriimtas, teismas nurodė, jog nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti; priteisti iš Asociacijos bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Komisijos Sprendime dėl Kodekso 51 straipsnio pirmajame sakinyje nustatytos profesinės pareigos – ginti žodžio laisvę – tariamo pažeidimo iš viso nepasisakyta, todėl neaišku, ką neleistino Kodekso 51 straipsnio prasme padarė pareiškėjas. Pareiškėjas tokio pažeidimo, t. y. neginti žodžio laisvės, nepadarė, priešingai, pareiškėjas tiek savaitraštyje „Radviliškio kraštas“, tiek interneto portale www.radviliskiokrastas.lt nuosekliai ir nenukrypstamai vykdo pareigą informuoti visuomenę.

10.2. Komisija pripažino, kad Publikacijoje buvo nušviestas rezonansinis įvykis, kuomet žurnalistas buvo jėga išvesdintas iš savivaldybėje vykusio posėdžio ir visuomenė turi teisę apie tai žinoti, tačiau teismas nurodė priešingus motyvus, kad: „<...> žinia, kuria atskleidžiamas ypač negatyvus gandas apie asmenį, nėra svarbi visuomenei <...>“. Taigi iš teismo sprendimo visiškai neaišku, ar žinia apie tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo keturių policijos pareigūnų buvo jėga išvesdintas iš Radviliškio rajono savivaldybėje vykusio posėdžio, yra „rezonansinis įvykis“, apie kurį visuomenė turi teisę žinoti, ar visuomenei nesvarbus negatyvus gandas. Šiame kontekste informacija, jog trečiasis suinteresuotas asmuo keturių policijos pareigūnų buvo jėga išvesdintas iš savivaldybėje vykusio posėdžio, yra objektyvią tikrovę atitinkanti informacija, o ne „negatyvus gandas“ ar pan.

10.3. Pareiškėjas nepadarė ir Kodekso 51 straipsnio antrajame sakinyje numatyto pažeidimo, t. y. nepažeidė pareigos vengti nepagrįstos kritikos kolegų atžvilgiu, ypač jeigu tai susiję su tiesiogine veikla – žurnalistika. Kodeksas viešosios informacijos rengėjams nedraudžia kritikuoti kolegų, net jeigu tai susiję su tiesiogine veikla – žurnalistika, jeigu kritika yra pagrįsta, t. y. draudžiama tik nepagrįsta kritika. Nepagrįstos trečiojo suinteresuoto asmens kritikos Publikacijoje nėra. Publikacijoje buvo skelbiamas pranešimas Radviliškio rajono savivaldybės bendruomenei aktualia tema, susijusia su Radviliškio rajono savivaldybės veikla. Pareiškėjas nei Konvencijos, nei Konstitucijos, nei Įstatymo, nei Kodekso normų nepažeidė.

10.4. Priešingai nei teigė trečiasis suinteresuotas asmuo ir sprendė Komisija bei pirmosios instancijos teismas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo, nei leidinys „Visuomenės balsas“ nėra savaitraščio „Radviliškio kraštas“ konkurentai Radviliškio rajono savivaldybės informacijos viešinimo viešojo pirkimo kontekste ar bet kuriame kitame konkuravimo kontekste.

10.5. Žodžių junginys „nevykėlis politikas“ yra nuomonė apie trečiąjį suinteresuotą asmenį. Nėra ginčo dėl to, kad Publikacijoje aprašyti įvykiai iš tikrųjų buvo, t. y. kad Publikacijoje paskleista informacija atitiko tikrovę. Nuomonė apie trečiąjį suinteresuotą asmenį buvo reiškiama sąžiningai, etiškai, nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Žodžių junginys „nevykėlis politikas“ apibūdina suinteresuotą asmenį kaip politiką, o ne kaip apie žurnalistą. Teismas dėl pareiškėjo skundo dalies, susijusios su trečiojo suinteresuoto asmens pavadinimu „nevykėliu politiku“, iš viso nepasisakė, nors pareiškėjas konkrečiais ir atskirai aptariamais argumentais ginčijo su šiais žodžiais susijusią Komisijos sprendimo dalį, t. y. pareiškėjo skundas dėl šios Komisijos sprendimo dalies iš viso liko neišnagrinėtas.

10.6. Žodžių junginys „žurnalistu save vadinantį“ taip pat nepažeidė Kodekso 51 straipsnio. Sprendime neatskleidžiama, kodėl asmens pavadinimas žurnalistu yra Kodekso pažeidimas, kadangi žurnalisto veikla – visiškai normali, o žodžio laisvės kontekste ir itin reikšminga profesija. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo save iš tikrųjų vadina žurnalistu. Priešingai nei sprendė Komisija ir teismas, tai nėra nepagrįsta trečiojo suinteresuoto asmens kritika, todėl Kodekso 51 straipsnis nebuvo pažeistas. Teismas visiškai nepagrįstai sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad: „<...> viešas M. A. įvardinimas ne žurnalistu <...> ne tiek atskleidžia jo profesiją, kiek menkina jo, kaip žurnalisto profesionalumą (kvalifikaciją) visuomenės akyse“, kadangi tokio teksto, kuriame būtų nurodyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nėra žurnalistas, Publikacijoje iš viso nėra. Publikacijoje, priešingai nei ją interpretavo teismas, kaip tik nurodoma, kad trečiasis suinteresuotas asmuo save vadina žurnalistu.

10.7. Žodžių junginys „skandalingai pagarsėjęs veikėjas“ taip pat negalėjo pažeisti Kodekso 51 straipsnio. Trečiojo suinteresuoto asmens apibūdinimas „skandalingai pagarsėjusiu veikėju“ yra adekvati nuomonė apie šį asmenį. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš tikrųjų yra skandalingai pagarsėjęs asmuo ne tik Radviliškyje, bet ir regioniniu ar net nacionaliniu mastu. Publikacijoje aprašytas atvejis, kai suinteresuotą asmenį iš Radviliškio rajono savivaldybės išvesdino net keturi policijos pareigūnai, nėra pirmasis ir nėra išskirtinis atvejis. Ir iki Publikacijoje aprašyto 2021 m. rugsėjo 6 d. incidento suinteresuotą asmenį permanentiškai iš įvairių įstaigų išvesdindavo policija.

10.8. Komisijos Sprendime trečiojo suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) nepagrįstai įvardijamas „(duomenys neskelbtini)“, kadangi šio asmens (duomenys neskelbtini) nebuvo ir nėra išnykęs. Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Komisija neturėjo pagrindo motyvuoti Komisijos sprendimą tariamai „(duomenys neskelbtini)“. Teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su trečiojo suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini), išsamiau nepasisakė, tik nurodė, kad: „Visi nurodyti epitetai, kaip ir priminimas apie buvusį (duomenys neskelbtini), nėra susiję su Publikacijoje aprašomu incidentu“. Trečiojo susiinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) tiesiogiai susijęs su 2021 m. rugsėjo 6 d. incidentu. Aplinkybė, kad 2021 m. rugsėjo 6 d. incidentas pasibaigė ne ikiteisminiu tyrimu, o administracine teisena dėl viešosios tvarkos pažeidimo, nėra esminė. Todėl priminimas apie trečiojo suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) 2021 m. rugsėjo 6 d. įvykio kontekste buvo ir laiku, ir vietoje.

10.9. Taip pat nepagrįsta Komisijos išvada, esą Publikacija „menkina pasitikėjimą žiniasklaida“, kadangi pasitikėjimą žiniasklaida menkina ne pareiškėjas, bet trečiasis suinteresuotas asmuo, kuris ne tik permanentiškai pripažįstamas pažeidęs Kodeksą, Įstatymą ir kt., bet ir kuris įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje – nežymų sveikatos sutrikdymą. Pats trečiasis suinteresuotas asmuo, vykdydamas nusikalstamą veiką, prisiėmė visas tokios veikos neigiamas pasekmes, o pareiškėjas tik aprašė tikrai įvykusį įvykį ir įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus. Taip pat pasitikėjimą žiniasklaida menkina trečiojo suinteresuoto asmens elgesys, kai jis permanentiškai išvesdinamas iš Radviliškio rajono savivaldybės ar savivaldybės įstaigų su policija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs dėl Komisijos 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ Nr. EKS-28/21, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Pareiškėjas yra visuomenės informavimo priemonės – savaitraščio „Radviliškio kraštas“, taip pat interneto portalo radviliskiokrastas.lt leidėjas ir savininkas.

13. Savaitraščio „Radviliškio kraštas“ (duomenys neskelbtini) numeryje buvo išspausdinta R. G. publikacija „(duomenys neskelbtini)“, kurioje aprašytas Radviliškio rajono savivaldybėje 2021 m. rugsėjo 6 d. vykęs posėdis.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. A. dėl Publikacijos skundu kreipėsi į Komisiją. Skunde nurodė, kad atskirais Publikacijos teiginiais buvo pažeisti Kodekso 25 ir 51 straipsniai.

15. Komisija 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ Nr. EKS-28/21 nusprendė pripažinti, kad R. G. Publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 51 straipsnis, nustatantis, jog žurnalisto, viešosios informacijos rengėjo profesinė pareiga – ginti žodžio laisvę; viešosios informacijos rengėjai turi vengti nepagrįstos kritikos kolegų atžvilgiu, ypač jeigu tai susiję su tiesiogine veikla – žurnalistika. Komisija sprendime nurodė, kad Publikacijoje buvo nušviestas rezonansinis įvykis, kai žurnalistas buvo jėga išvesdintas iš savivaldybėje vykusio posėdžio ir visuomenė turėjo teisę apie tai sužinoti. Tačiau, Komisija pažymėjo, kad publikacijoje M. A. buvo vadinamas „nevykėliu politiku“, „žurnalistu save vadinančiu“ asmeniu, „skandalingai pagarsėjusiu veikėju“, buvo primenamas jo (duomenys neskelbtini). Komisijos nuomone, visi nurodyti epitetai, kaip ir priminimas apie buvusį ir (ar) esamą (duomenys neskelbtini), nėra susiję su Publikacijoje aprašomu incidentu, tačiau nebejotinai kuria neigiamą M. A., kaip žurnalisto, įvaizdį visuomenės akyse ir menkina pasitikėjimą žiniasklaida.

16. Kodekso 51 straipsnis nustato: „Žurnalisto, viešosios informacijos rengėjo profesinė pareiga – ginti žodžio laisvę. Viešosios informacijos rengėjai turėtų vengti nepagrįstos kritikos kolegų atžvilgiu, ypač jeigu tai susiję su tiesiogine veikla – žurnalistika“.

17. Šiame Kodekso straipsnyje yra įtvirtintos dvi skirtingos žurnalisto, viešosios informacijos rengėjo profesinės pareigos – tai pareiga ginti žodžio laisvę ir pareiga vengti nepagrįstos kritikos. Nors ginčijame Sprendime yra cituojamas visas Kodekso 51 straipsnis, tačiau, kaip matyti iš Sprendimo turinio, minėto Kodekso straipsnio pažeidimas buvo nustatytas tik dėl to, jog, Komisijos nuomone, Publikacijoje nesilaikyta pareigos vengti nepagrįstos kritikos kolegų atžvilgiu, ypač jeigu tai susiję su tiesiogine veikla – žurnalistika. Todėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl to, jog, pareiškėjo teigimu, atsakovas ginčijame Sprendime nepagrindė, kaip buvo pažeista pareiga ginti žodžio laisvę, nėra susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku ir teisėjų kolegija jų nevertina.

18. Asmens kritika – asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 7 d.).

19. Demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Constantinescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28871/95). Taigi teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Teisė į garbę ir orumą suprantama kaip asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1869-520/2020).

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė (2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2014). Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė gali būti pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015).

21. Publikacijoje buvo aprašyta apie tai, kaip žurnalistas (trečias suinteresuotas asmuo) policijos pareigūnų buvo išvestas iš savivaldybėje vykusio posėdžio. Komisija ginčijame sprendime pripažino, jog tai buvo rezonansinis įvykis apie kurį visuomenė turėjo žinoti.

22. Publikacijos pradžioje, dar detaliai neatskleidus aprašomo įvykio aplinkybių, rašoma: „(duomenys neskelbtini)“.

23. Teisėjų kolegijos nuomone, M. A. kritika, visų pirma, nėra susijusi su Publikacijoje aprašyto įvykio aplinkybėmis ar jo žurnalistinės veiklos vertinimu Publikacijoje aprašytoje situacijoje. Iš Publikacijos turinio neaišku kokį ryšį su aprašomu įvykiu turi trečiojo suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) faktas už baudžiamosios teisės draudžiamą veiką. Publikacijoje nepateikta jokių žinių apie M. A. politinę veiklą, nors jis vadinamas „nevykėliu politiku“, joje nepagrindžiama, jog M. A. aprašomojoje situacijoje veikė ne kaip žurnalistas, nors apibūdinamas „žurnalistu save vadinančiu“, o tokia lingvistinė konstrukcija suponuoja išvadą, jog M. A. nėra žurnalistas.

24. Taigi šios nutarties 23 punkte paminėta kritika, susijusi su M. A. asmeniu bei jo žurnalistine veikla, negali būti pripažinta objektyvia, kuria būtų siekiama pozityvaus tikslo, t. y. išryškinti trečiojo suinteresuoto asmens veiklos trūkumus Publikacijoje aprašomoje situacijoje. Publikacijoje panaudoti M. A. asmens apibūdinimai „nevykėlis politikas“, „žurnalistu save vadinantis“ yra žeidžiantys asmens orumą ir menkinantys jo dalykinę reputaciją.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėjo pagrįstą išvadą, kad Komisija Sprendimu teisėtai ir pagrįstai pripažino, jog Publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 51 straipsnis, todėl naikinti ginčijamą Sprendimą nėra pagrindo, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Radviliškio rajono paramos centro apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys