2017-01-09 Nr. AB-991-3-61-3-03242-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2622-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03242-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Broner“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Broner“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“, skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bankroto administratorius UAB „Vantolina“ (toliau – ir administratorius), atstovaujantis BUAB „Broner“, pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-RNA-16277; 2) įpareigoti Inspekciją grąžinti į likviduojamą BUAB „Broner“ sąskaitą vykdant priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą nuskaičiuotą 1 207,24 Eur sumą.

UAB „Vantolina“ paaiškino, kad neginčija pareiškėjo pareigos į biudžetą sumokėti nekilnojamojo turto mokestį pagal pateiktas deklaracijas, tačiau pabrėžė, jog BUAB „Broner“ objektyviai šiuo metu (iki turto pardavimo varžytynėse) neturi galimybių sumokėti Inspekcijai nekilnojamojo turto mokestį. BUAB „Broner” pripažinta bankrutavusia ir likviduojama. Inspekcijos sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką šioje bankroto bylos stadijoje yra neproporcingas ir trukdo sklandžiai vykdyti bankroto procedūras. Skundžiamame sprendime Inspekcija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog nekilnojamojo turto mokesčio mokestinė nepriemoka susidarė laikotarpiu po bankroto bylos iškėlimo, tačiau iki nutarties pripažinti bendrovę bankrutavusia priėmimo, ši mokestinė nepriemoka yra išieškotina iš pareiškėjo.

Toks Inspekcijos sprendimas yra neteisėtas, pažeidžia pareiškėjo kreditorių teises ir teisėtus interesus, todėl privalo būti panaikintas, o Inspekcija įpareigotina sustabdyti BUAB „Broner” nekilnojamojo turto mokesčio mokestinės nepriemokos išieškojimą, iki bus parduotas pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis turtas. Pareiškėjas šiuo metu neturi piniginių lėšų, iš kurių galėtų būti sumokama susidariusi mokestinė nepriemoka. Visos einamosios administravimo ar kitos su bankrotu susijusios išlaidos apmokamos iš skolintų lėšų.

Suma, kuri buvo išieškota iš pareiškėjo kaupiamosios sąskaitos 2014 m. lapkričio 3 d., buvo administratoriaus paskolinta pinigų suma, būtina tinkamam bendrovės bankroto procedūrų atlikimui, iki kol bus parduotas bendrovei priklausantis turtas ir gautos pajamos. Banko sąskaitos ir piniginių lėšų turėjimas bankrutuojančiai bendrovei yra būtinas, kadangi pareiškėjas privalo dengti nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto priežiūros ir išlaikymo išlaidas, mokėti kitas įmokas, susijusias su likviduojamo pareiškėjo administravimu (draudimo įmokas, atlyginimą už teisines, buhalterines ir kitokias paslaugas ir t. t.).

Inspekcijos veiksmai trukdo sklandžiai vykdyti bankroto procedūras, pažeidžia likviduojamos bendrovės bei jos kreditorių interesus. UAB „Vantolina“ nuomone, Inspekcija šiuo atveju turėtų vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Atsakovas privalo padėti pareiškėjui įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas, bendradarbiauti su bendrove ir mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai turi būti atidėti, iki varžytynėse bus parduotas likviduojamos bendrovės turtas.

Pareiškėjo turimo nekilnojamojo turto vertė siekia apie 5,5 mln. Eur, todėl jį pardavus būtų gauta pakankamai lėšų administravimo sąmatai padengti, įskaitant mokestines įmokas atsakovui. Inspekcijai paėmus paskutines įmonės pinigines lėšas ir areštavus pačią sąskaitą, apskritai neįmanomas ne tik šio turto išlaikymas ir apsauga, bet ir jo pardavimo procedūrų vykdymas, nes ji yra reikalinga atlikti ir atsiskaityti už nekilnojamojo turto vertinimą.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į UAB „Vantolina“, atstovaujančios BUAB „Broner“, skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Inspekcija paaiškino, kad pareiškėjas turi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, todėl jau po bankroto bylos iškėlimo administratorius deklaravo mokėtiną nekilnojamojo turto mokestį pateikdamas nekilnojamojo turto deklaracijas. UAB „Vantolina“ neginčija BUAB „Broner“ pareigos mokėti priskaičiuotas mokestines nepriemokas, vienintelis argumentas, kuriuo grindžiamas skundas yra tas, kad šiuo metu pareiškėjas neturi finansinių galimybių atsiskaityti su Inspekcija, nes BUAB „Broner“ turtas neparduotas varžytynėse. Pareiškėjui bankroto byla iškelta 2010 m. balandžio 16 d., todėl administratorius daugiau nei 5,5 metų neparduoda pareiškėjui priklausančio turto. Faktas, kad pareiškėjas tik 2015 m. kovo 13 d. buvo pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu, leidžia abejoti administratoriaus pastangomis BUAB „Broner“ bankroto procedūras užbaigti kuo ekonomiškiau ir operatyviau. Taip pat Inspekcija pažymėjo, kad ginčijamo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-56679 apskundimo terminas yra pasibaigęs, o 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 d. gegužės 11 d. raštai nesukelia pareiškėjui naujų teisių ar pareigų ir yra tik informacinio pobūdžio. Byloje nėra kilęs mokestinis ginčas, kadangi nei mokestinės nepriemokos pagrindas, nei dydis nėra ginčijami. Net jei teismas ir nuspręstų, kad ši byla yra mokestinė, tai nebūtų pagrindas panaikinti šiuo metu galiojantį pareiškėjo banko sąskaitos areštą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „Broner“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“, skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas išaiškino, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo stabdymas, vadovaujantis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, yra mokesčių administratoriaus diskrecinė teisė. UAB „Vantolina“ nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad skundžiamas Inspekcijos 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-RNA-16277 (ar jo dalis) savo turiniu prieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, jog būtų neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ir priimant šį sprendimą būtų pažeistos pagrindinės procedūros. Todėl teismas konstatavo, kad byloje nėra pagrindo naikinti šį sprendimą ir (ar) įpareigoti atsakovą grąžinti į likviduojamą BUAB „Broner“ sąskaitą vykdant priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą nuskaičiuotą 1 207,24 EUR sumą.

III. UAB „Vantolina“, atstovaujanti pareiškėjui BUAB „Broner“, pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti atsakovo Inspekcijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-56679; 2) panaikinti atsakovo Inspekcijos 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (23.1 -08)-RNA-49498; 3) panaikinti atsakovo Inspekcijos 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-16277; 4) įpareigoti atsakovą Inspekciją sustabdyti BUAB „Broner“ nekilnojamojo turto mokesčio mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, iki bus parduotas BUAB „Broner“ nuosavybės teise priklausantis turtas; 5) įpareigoti atsakovą Inspekciją grąžinti į BUAB „Broner“ kaupiamąją sąskaitą vykdant priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą nuskaičiuotą 1 207,24 Eur (4 168,35 Lt) sumą.

UAB „Vantolina“ pažymi, kad dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, jog BUAB „Broner“ šiuo metu neturi piniginių lėšų, iš kurių galėtų būti sumokama susidariusi mokestinė nepriemoka. Bendrovei stinga piniginių lėšų net ir bankroto procedūroms vykdyti – BUAB „Broner“ pinigus skolina tiek administratoriaus įmonė, tiek ir asmeniškai administratoriaus įgaliotas asmuo. UAB „Vantolina“ byloje pateikė duomenis, kurie patvirtina, kad, neskaitant administratoriaus atlyginimo (kuris administratoriui yra nemokamas nuo 2010 m. balandžio 16 d.), UAB „Vantolina“ šiuo metu yra skolinga 11 133,71 Eur, o administratoriaus įmonės įgaliotam asmeniui B. V. – 8 062,88 Eur. Ši įsiskolinimų suma didėja nuo pat 2010 metų, kai pareiškėjui buvo iškelta bankroto byla. Būtent iš šių skolintų lėšų iki pareiškėjo turto pardavimo yra apmokamos visos einamosios administravimo ar kitos su bankrotu susijusios išlaidos. Atkreipia dėmesį, kad 1 207,24 Eur (4 168,35 Lt) suma, kuri buvo išieškota iš pareiškėjo kaupiamosios sąskaitos 2014 m. lapkričio 3 d., buvo ne pareiškėjui priklausanti, o administratoriaus paskolinta pinigų suma, būtina tinkamam bendrovės bankroto procedūrų atlikimui, iki kol bus parduotas BUAB „Broner“ priklausantis turtas ir gautos pajamos. Nurodytos faktinės aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad nekilnojamojo turto mokesčio nepriemokos išieškojimas šioje BUAB „Broner“ bankroto procedūrų stadijoje, t. y., neįvykus turto pardavimo varžytynėms, yra faktiškai neįmanomas, o dėl išieškojimo veiksmų bendrovei pritaikyti apribojimai trukdo sklandžiai vykdyti bankroto procedūras, pažeidžia likviduojamos bendrovės bei jos kreditorių interesus.

UAB „Vantolina“ vertinimu, šioje administracinėje byloje yra tinkamai įrodyta, kad, vadovaujantis protingumo bei ekonominio tikslingumo kriterijais, atsakovas turėjo pagrindą nepradėti nekilnojamojo turto mokesčio nepriemokos priverstinio išieškojimo iš BUAB „Broner“, o, pradėjus tokią procedūrą, ją nutraukti, mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus atidėti, iki varžytynėse bus parduotas likviduojamos bendrovės turtas. UAB „Vantolina“ teigia, kad šioje administracinėje byloje Inspekcijos neteisėti veiksmai pasireiškia būtent nepagrįstu nesinaudojimu jai įstatymo suteikta teise, pareiškėjo, administratoriaus ir visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių teisių bei teisėtų interesų ignoravimu. Paaiškina, kad pareiškėjo turimo nekilnojamojo turto vertė siekia apie 5,5 mln. Eur. Neabejotina, kad, šį turtą pardavus, būtų gauta pakankamai lėšų administravimo sąmatai padengti, įskaitant mokestines įmokas atsakovui. Tuo tarpu Inspekcijai nurašius paskutines įmonės pinigines lėšas, buvusias sąskaitoje, taip pat areštavus pačią sąskaitą, apskritai neįmanomas ne tik šio turto išlaikymas ir apsauga, bet ir jo pardavimo procedūrų vykdymas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į UAB „Vantolina“, atstovaujančios BUAB „Broner“, apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Inspekcija teigia, kad UAB „Vantolina“ nenurodo, kaip konkrečiai taikomas areštas trukdo organizuoti ir vykdyti pareiškėjui priklausančio turto varžytynes. Kaip matyti iš byloje surinktos medžiagos, bendrovė turi pakankamai nekilnojamojo turto mokestinei nepriemokai padengti, todėl, BUAB „Broner“ administratoriui suorganizavus varžytynes ir pardavus pareiškėjo turtą, nebūtų jokių kliūčių atsiskaityti su Inspekcija, o, už realizuotą turtą gautiems pinigams padengus BUAB „Broner“ sąskaitai taikomo arešto mastą, priverstinis išieškojimas būtų baigtas ir pareiškėjo sąskaitai taikomas areštas būtų panaikintas. Tačiau nagrinėjamu atveju, nepaisant deklaratyvių pareiškėjo administratoriaus teiginių apie ketinimus parduoti turtą, turtas nėra parduotas jau daugiau nei 5,5 metų, o tai kelia abejonių administratoriaus pastangomis kuo ekonomiškiau vykdyti BUAB „Broner“ bankroto procedūras. Nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde, nei apeliaciniame skunde nėra ginčijama nei pareiga sumokėti mokestinę nepriemoką, nei pats mokestinės nepriemokos dydis. Inspekcijos nuomone, kadangi UAB „Vantolina“ nekelia ginčo dėl mokestinės nepriemokos ir jos susidarymo, tai, kad skundu yra apeliuojama į Inspekcijos teisę, o ne pareigą stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, galima daryti išvadą, jog apeliacinis skundas ir jame nurodyti reikalavimai yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Pirmosios instancijos teismas priėmė ir nagrinėjo tik dalį pareiškėjo skundo reikalavimų, t. y – panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-RNA-16277; įpareigoti Inspekciją grąžinti į BUAB „Broner“ sąskaitą vykdant priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą nuskaičiuotą 1207,24 Eur sumą (I t, b. l. 1-3, 28-30, 47-49, 51).

Šie pirmosios instancijos teismo priimti pareiškėjo skundo reikalavimai apsprendžia nagrinėjamos administracinės bylos ribas. Todėl teismas gali vertinti ginčijamų atsakovo administracinių aktų bei veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą tik pagal ginčo nagrinėjimo apimtį, kurią apibrėžia pareiškėjo pareikšti konkretūs ir aiškūs reikalavimai. Nagrinėjamu atveju teismas gali spręsti dėl, pareiškėjo manymu, pažeistų jo teisių ar įstatymo saugomų interesų tik priimtų skundo reikalavimų ribose.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti ir – panaikinti Inspekcijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-56679; panaikinti Inspekcijos 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (23.1 -08)-RNA-49498; panaikinti Inspekcijos 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-16277; įpareigoti atsakovą sustabdyti BUAB „Broner“ nekilnojamojo turto mokesčio mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, iki bus parduotas BUAB „Broner“ nuosavybės teise priklausantis turtas; įpareigoti atsakovą grąžinti į BUAB „Broner“ kaupiamąją sąskaitą vykdant priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą nuskaičiuotą 1207,24 Eur (4168,35 Lt) sumą (II t., b. l. 50-54).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016).

Todėl apeliacinės instancijos teismas nenagrinės tų pareiškėjo apeliaciniame skunde iškeltų reikalavimų, kurie nebuvo priimti ir išnagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-56679 buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo sąskaitų 230386 Lt nekilnojamojo turto mokesčio ir 19918,73 Lt delspinigių bei nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš visų kitų kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigoje šio sprendimo gavimo metu esančių pareiškėjo sąskaitų (I t., b. l. 6-7).

Pareiškėjas 2015 m. balandžio 1 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas pripažinti neteisėtu Inspekcijos sprendimą priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, nutraukti lėšų išdavimą ir pervedimą iš pareiškėjo banko sąskaitų bei grąžinti į jo sąskaitą 4168,35 Lt (1207 Eur), išieškotus vykdant Inspekcijos sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo (I t., b. l. 12).

Atsakovas, išnagrinėjęs šį pareikėjo prašymą, ginčijamu 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-RNA-16277 atsisakė jį tenkinti (I t., b. l. 10-11).

Nors pareiškėjas 2015 m. birželio 15 d. skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, buvo pareiškęs reikalavimą panaikinti Inspekcijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-56679 (I t., b. l. 1-3), tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti šį skundo reikalavimą (I t., b. l. 28-30). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Inspekcijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-56679 panaikinimo, paliko nepakeistą (I t., b. l. 47-49).

Taigi Inspekcijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-56679 teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Atsižvelgiant į tai, vertinant šioje administracinėje byloje ginčijamų administracinio akto ir atsakovo veiksmų, sudarančių skundo dalyką, teisėtumą ir pagrįstumą, negali būti kvestionuojama Inspekcijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-56679 teisinė galia.

Todėl, nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčijamo Inspekcijos 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-RNA-16277 teisėtumo ir pagrįstumo, vertintina tik tai, ar atsakovas, atsisakydamas nutraukti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą bei grąžinti priverstinai išieškotą mokestinės nepriemokos sumą ir atsisakydamas panaikinti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą (nurodymą kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos), laikėsi mokesčių administravimą reguliuojančių teisės aktų nuostatų.

Mokesčių administratorius turi teisę nutraukti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą jeigu mokestinė nepriemoka pripažįstama beviltiška (Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnis), arba sustabdyti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą (Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnis).

Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis remiantis ginčo mokestinė nepriemoka gali būti pripažinta beviltiška, todėl nutraukti nekilnojamojo turto mokesčio nepriemokos priverstinį išieškojimą iš pareiškėjo, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsniu, atsakovas neturėjo pagrindo.

Mokesčių administravimo įstatymas nenustato kitų pagrindų, kuomet mokesčių administratorius, priėmęs sprendimą priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, privalo panaikinti tokį sprendimą ar nutraukti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą.

Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras.

Ši Mokesčių administravimo įstatymo nuostata suteikia mokesčių administratoriui plačią diskreciją nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Įstatyminiai tokios diskrecijos realizavimo kriterijai yra gana abstraktūs – protingumas ar ekonominis tikslingumas.

ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Vadovaujantis šia procesinio įstatymo nuostata, vertinant ginčijamo Inspekcijos 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-RNA-16277 teisėtumą ir pagrįstumą Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 3 dalies kontekste, ekonominio tikslingumo kriterijus nėra reikšmingas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamame Inspekcijos 2015 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. (23.31-08)-RNA-16277 nurodytus faktinius duomenis ir teisės normas, kuriomis yra grindžiamas šis administracinis sprendimas, prieina išvadą, kad atsakovo atsisakymas tenkinti pareiškėjo 2015 m. balandžio 1 d. prašymą neprieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam protingumo kriterijui.

Nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas (Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Mokesčių administravimo įstatyme nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis mokesčių administratorius būtų įpareigotas pakeisti ar panaikinti galiojantį savo sprendimą dėl mokestinės prievolės užtikrinimo būdo taikymo. Kadangi, kaip jau buvo minėta, Inspekcijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-56679, kuriuo duotas nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš pareiškėjo sąskaitos (sąskaitų), teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra šios administracinės bylos dalykas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas nepagrįstai nepanaikino sprendimo taikyti nurodytą mokestinės prievolės užtikrinimo būdą.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Inspekcija 2015 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. (23.31-08)-RNA-16277 motyvuotai, remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir vadovaudamasi teisės aktų normomis, pagrindė, kodėl netenkintini pareiškėjo reikalavimai, taip pat nurodė minėto Inspekcijos sprendimo apskundimo tvarką, todėl konstatuotina, kad 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-RNA-16277 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto reikalavimus.

Todėl naikinti Inspekcijos 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-RNA-16277 nėra pagrindo.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 111 straipsnį, išieškotą mokestį ir su juo susijusias sumas mokesčių administratorius privalo grąžinti tik tuomet, kai jos buvo išieškotos nepagrįstai. Kadangi iš pareiškėjo sąskaitos 4168,35 Lt (1207 Eur) nekilnojamojo turto mokesčio suma buvo išieškota vykdant galiojantį Inspekcijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-56679, todėl pripažinti, kad minėta mokesčio suma buvo išieškota nepagrįstai ir įpareigoti atsakovą ją grąžinti pareiškėjui irgi nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Broner“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė