2016-03-22 Nr. AB-6301-3-64-3-00293-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-546-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00293-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas N. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis nuo 2010 m. gruodžio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 7 d. ir vėliau (iki 2015 m. sausio 13 d.) etapavimo į Šiaulių TI laikotarpiais šioje įstaigoje buvo laikomas netinkamomis ir teisės aktų (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 44 straipsnio, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 104 punkto, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui - ne mažiau kaip 3,6 kv.m., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio) reikalavimų neatitinkančiomis suėmimo vykdymo sąlygomis. Pareiškėjui 23 val. per parą teko būti perpildytoje kameroje, jis neturėjo galimybės judėti ir mankštintis, trūkdavo oro, sutriko miegas, tapo irzlus ir nervingas. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, pareiškėjas teigė, kad atsakovas neveikė taip, kaip veikti privalėjo ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pagal teismų praktiką netinkamomis sąlygomis laikomas (kalinamas) asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpio 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. sausio 13 d. atitinkamais periodais.

Vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, kurioje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taip pat CK 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senatį, skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl žalos atlyginimo dienos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas, laikotarpiu, kuriam netaikytina prašoma taikyti ieškinio senatis Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. sausio 9 d. skirtingose kamerose su 1–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,35 iki 18,5 kv. m. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visada turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos Šiaulių TI už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu jo laikymo kamerose Visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VSC) patikrinimas dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams nebuvo atliktas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 2 punktas nustato, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Įstaigos kameros vedinamos natūraliu būdu, atidarius langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Šiaulių TI neteisėtas veikimas, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl oro trūkumo, negali būti konstatuotas, nes tokie įrengimo reikalavimai yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, kurie, be kita ko, negali būti atlikti ir dėl Šiaulių TI pastato statuso. Taigi pareiškėjo pretenzijos Šiaulių TI laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo šios įstaigos pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio, drėgmės ar oro trūkumo. Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Eksploatavimo taisyklių reikalavimais (duomenys Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 10 d. pažymoje Nr. 62/08-152).

Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu. Pareiškėjas savo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia abstrakčiais argumentais, neindividualizuodamas subjektyvių jam kilusių neigiamų pasekmių, nenurodydamas priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Siekiant nustatyti reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, įvertinti žalą pagrindžiantys įrodymai, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą. Pareiškėjui neįrodžius, kad jam buvo padaryta žala, o Šiaulių TI administracijai veikus teisės aktų nustatyta tvarka bei nenustačius tiesioginio priežastinio ryšio tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos, pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti. Šiaulių TI siekė pagal galimybes įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir neveikė išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas neužtikrinant minimalaus ploto buvo trumpas, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu (b. l. 76–86) pareiškėjo N. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 230 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant jam Šiaulių TI tinkamų kalinimo sąlygų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 25000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už visą kalinimo Šiaulių TI laikotarpį. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų. Teigia, jog kameros buvo pilnos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką).

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją ir juose nurodytą teismo praktiką).

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Iš atsakovo pateiktos 2015 m. vasario 4 d. pažymos Nr. 69/06-779 (17 b.l.) teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo etapuotas 2010 m. gruodžio 6 d. ir laikytas periodais iki 2015 m. sausio 13 d.

Pirmosios instancijos teismas pirmiausia išsprendė atsakovo atstovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta.

Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.

Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais.

Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį.

Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kuris kreipėsi į teismą 2015 m. sausio 26 d. (spaudas ant voko, 3 b.l.), senaties terminą praleido už laikotarpį iki 2012 m. sausio 26 d.

Teismas iš Šiaulių TI 2015 m. vasario 4 d. pažymos Nr. 69/06-779 nustatė, kad laikotarpio, kuriam netaikoma ieškinio senatis, atitinkamais periodais pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 64 (22,34 kv. m), Nr.99 (16,22 kv. m), Nr. 78 (6,45 kv. m), Nr.58 (15,26 kv. m), Nr. 45 (18,47 kv. m), Nr.55 (18,77 kv. m), Nr. 54 (17,98 kv. m), Nr.91 (18,45 kv. m), kuriose buvo laikoma nuo 1 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 2,35 kv. m iki 2,90 kv. m ploto. Konstatavo, kad iš minėtos pažymos ir kitų įrodymų nėra galimybių nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas atitinkamais periodais 39 dienas (nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 18 d., nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. balandžio 24 d., nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. gegužės 8 d., nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2013 m. kovo 5 d., nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 7 d., nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. sausio 6 d.) kamerose Nr. 64, 99, 78, 55, 91, pažeidžiant nustatytas vienam asmeniui kameros ploto normas (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 2,35 kv. m iki 11,17 kv. m). Kitais periodais pareiškėjas buvo laikomas 15 dienų kamerose Nr. 58, 45, 54, 91, 45, nepažeidžiant nustatytų vienam asmeniui kameros ploto normų (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 3,60 kv. m iki 18,47 kv. m).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje nurodyta, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (EŽTT 2012 m. sausio 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Atsižvelgdamas į šią teismų praktiką, teismas Šiaulių TI 2014 m. gruodžio 16 d. pažymą Nr.69/06-6141, kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną, vertino pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv.m plotas, naudai, t.y. kad pareiškėjui Šiaulių TI 39 dienas nebuvo užtikrintas 3,6 kv.m gyvenamosios patalpos plotas.

Iš Šiaulių TI pateiktų VSC patikrinimo aktų (2012 m. liepos 9 d. Nr. EP-254, 2013 m. liepos 9 d. Nr. EP-224, 2013 m. rugsėjo 5 d. Nr. EP-301, 2014 m. rugpjūčio 13 d. Nr. EP-330, 2014 m. spalio 3 d. Nr. EP-406, 2015 m. sausio13 d. Nr. EP-5) dėl Šiaulių TI patalpų atitikimo ar neatitikimo higienos normų reikalavimams, teismas nustatė, kad patikrinimai buvo atlikti tuo laiku, kai pareiškėjo Šiaulių TI nebuvo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu.

Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą.

Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Pareiškėjas savo skunde dėl savo sveikatos problemų tardymo izoliatoriuje nepasisakė, nurodė, kad dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, depresiją, neigiamus išgyvenimus, baimę, nerimą, sutriko miegas. Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Įvertinęs ginčo laikotarpiui reikšmingus rašytinius įrodymus, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje Nr.06-A/2012/2387 padarytus įrašus, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad būtent dėl pirmiau nustatytų Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

Teismas, pažymėjo, kad neabejoja, jog dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog byloje yra nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas apgyvendinant pareiškėją perpildytose kamerose, t.y. nustatyta viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų, tačiau siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp minėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Spręsdamas dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Nustatydamas konkrečią priteistiną sumą neturtinei žalai atlyginti, t. y. įvertinęs pagal sutrinktus įrodymus pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, atsižvelgdamas į teismų praktikoje taikomus neturtinės žalos vertinimo kriterijus, į pažeidimo trukmę (39 dienos), į vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat atsižvelgdamas į teismų praktiką (LVAT 2013 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1194/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013, LVAT 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-2373/2013, 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-275/2014, 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-793/2014), teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, už apgyvendinimą perpildytose kamerose. 230 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas N. J. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti (b. l. 89). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio terminio šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pasak apelianto, jis delsė kreiptis į teismą, nes EŽTT sprendimai, kuriuose aptarti europietiški kalinimo standartai, neišversti į lietuvių kalbą.

2. Teismas neteisingai apskaičiavo laikymo nežmoniškomis sąlygomis laikotarpį, nes šis laikotarpis buvo ilgesnis, nepagrįstai taikė 3,6 kv. m ploto minimalią normą, nes pareiškėjas neprašė taikyti byloje Lietuvos teisę, kuri prieštarauja EŽTT praktikai, o prašė skaičiuoti, kad vienam asmeniui priklauso teisė į minimalų 4 kv. m. plotą, neįskaitant užstatyto baldais.

3. Teismas neteisingai vertino pareiškėjo nusiskundimus. Be to, nemotyvavo kodėl spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nesivadovavo EŽTT praktika.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo atstovo nuomone, teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino bylai reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė įstatymų ir aplinkybių, kuriomis gali būti grindžiamas teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas 2015 m. sausio 26 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš to, kad laikotarpio nuo 2010 m. gruodžio 5 d. iki 2015 m. sausio 13 d. atitinkamais periodais jis buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 26 d. iki 2015 m. sausio 26 d., kuriam netaikytina ieškinio senatis reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, iš viso 39 dienas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3 punkto reikalavimą, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamosios patalpos. Įvertinęs, kad pažeidimas buvo trumpalaikis, nebuvo nepertraukiamas, atsižvelgdamas į kitas aplinkybes (pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, Šiaulių TI administracija nesiekė pažeminti pareiškėją) teismas nusprendė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėju i padaryta neturtinė žala atlygintina priteisiant 230 Eur.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą, nes pareiškėjas neprašė taikyti Lietuvos teisę, o prašė skaičiuoti, kad gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui yra 4 kv. m, neįskaitant baldų. Apelianto nuomone, teismas netinkamai vertino jo nurodytas aplinkybes, nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis neprašė taikyti Lietuvos teisę, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.

Dėl Konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Apelianto argumentai, kad jis neprašė taikyti byloje Lietuvos teisę, kuri, pasak apelianto prieštarauja EŽTT praktikai, o prašė vertinti, kad minimali gyvenamojo ploto vienam kalinamam asmeniui norma yra 4 kv. m, neįskaitant baldų, atmestini kaip prieštaraujantys minėtam teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus esą pareiškėjas (apeliantas) neprašė taikyti Lietuvos teisę, teisėjų kolegija primena, kad pareiškėjas šioje byloje pateiktu skundu (b.l.1), vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, reikšdamas reikalavimą Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų suėmimo vykdymo sąlygų Šiaulių TI, skunde nurodė kokių nacionalinės teisės aktų neužtikrino šios įstaigos administracija (Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 44 straipsnio, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 104 punkto, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui – ne mažiau kaip 3,6 kv. m.).

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Atsižvelgusi į EŽTT jurisprudenciją nėra pagrindo išvadoms, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nacionalinėje teisėje nustatyta ieškinio senatimi reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 str.) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr.A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. Nr.A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr. A146-134/2014 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo atstovaujantis Šiaulių TI pareiškė reikalavimą taikyti byloje ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo siekia dėl kalinimo perpildytose kamerose. Kalinamas asmuo kiekvieną kalinimo dieną negali nežinoti (nesuvokti) kokiomis sąlygomis (perpildytose kamerose, ar ne) jis kalinamas. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo reikalavimą ir bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui 2015 m. sausio 26 d. pateikus skundą teismui dėl žalos atlyginimo, ieškinio senatis taikytina dėl jo suėmimo vykdymo Šiaulių TI laikotarpio periodų nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. sausio 26 d., todėl pagrįstai nagrinėjo, ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 26 d. iki 2015 m. sausio 13 d. Apelianto argumentai esą teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, atmestini kaip nepagrįsti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios būtent teisės normų nuostatos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent pasireiškė (jei pasireiškė) pažeidimai asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamas pasekmes (jei jos nustatomos) sukėlė būtent nurodytos valstybės institucijos pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Šios konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų teisinės padėties ypatumus nustato Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtaisiais. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1- 4 punktus suimtiesiems atitinkamą laiką prilyginami šie nuteistieji, t.y. nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas; nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas; nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme; nuteistieji, kuriems panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas arba lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų, arba lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, – iki jų pasiuntimo į pataisos įstaigas.

Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi ir šiuo metu galiojanti Lietuvos higienos norma HN 76:2010 ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar sulaikymo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pabrėžė, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pvz., byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui ir kt.), vertinamos kaip minėto pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. A822-1053/2013,2013 m. birželio 3 d. nutartį Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartį Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartį Nr. A822-1395/2013 ir kt.). Pareiškėjas netinkamas suėmimo vykdymo sąlygas Šiaulių TI siejo tik su nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui neužtikrinimu, taigi jo nusiskundimus, kad perpildytose kamerose jis neturėjo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, jam trūkdavo oro, negalėjo gerai išsimiegoti, tapo irzlus, nervingas, yra pagrindas vertinti kaip minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas 2015 m. sausio 26 d. reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurią kildino iš suėmimo vykdymo perpildytose kamerose, nurodė tik laikotarpio, kuriuo jis buvo etapuojamas į Šiaulių TI, pradžią ir pabaigą, tačiau nenurodė nei konkrečių periodų, nei kamerų numerių, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, prašydamas teismo išreikalauti šiuos duomenis iš Šiaulių TI. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 29 d. nutartimi priimdamas pareiškėjo skundą, be kita ko, įpareigojo Šiaulių TI pateikti duomenis (ABTĮ 68 straipsnio 3 dalis) apie pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo atstovas, kuriam tenka įrodinėjimo našta dėl teisės aktų numatytų suėmimo vykdymo sąlygų pareiškėjui užtikrinimo, pateikti duomenys nėra detalūs tuo aspektu, kad pateikti duomenys nesuteikia informacijos kiek būtent asmenų buvo kiekvieną dieną kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas. Šiaulių TI pateikė tikslius duomenis tik dėl pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje periodų (konkrečių datų), kamerų numerių ir jų plotų, o duomenys apie tose kamerose buvusių asmenų skaičių yra tik apytikriai, t.y. pareiškėjo laikymo Šiaulių TI kiekvieno konkretaus periodo atveju nurodytas tik atitinkamo (konkretaus) ploto kameroje buvusių asmenų skaičius „nuo – iki“. Pagal šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpio, kuriam netaikoma ieškinio senatis, atitinkamais periodais nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. sausio 13 d., pareiškėjas iš viso buvo laikomas 54 paras, iš jų 15 parų užtikrindamas minimalų gyvenamosios patalpos plotą vienam asmeniui (ne mažiau kaip 3,6 kv. m), o 39 paras neužtikrindamas, t. y. neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Atsižvelgdamas į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.6 d.) teismas minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimui pagrįstai priskyrė tik tuos pareiškėjo laikymo Šiaulių TI periodus, kuriais šis reikalavimas buvo užtikrintas, kai kameroje buvo mažiausias ir didžiausias laikytų asmenų skaičius.

Nors apeliantas teigia, kad pažeidimo laikas yra ilgesnis, tačiau nenurodo jokių savo skaičiavimų ir konkrečių nesutikimo su teismo sprendimu argumentų. Taigi už ginčui aktualų laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas iš viso 39 paras. Apelianto argumentai esą šio pažeidimo laikotarpis yra ilgesnis, atmestini kaip nepagrįsti.

Vertinant pažeidimo trukmę, intensyvumą ir galimą poveikį pareiškėjui pažymėtina, kad pažeidimo trukmė neilga (iš viso 39 paros), o šis pažeidimo laikotarpis nebuvo ištisinis. Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas per ginčui aktualų beveik 3 metų laikotarpį (nuo 2012 m. sausio 26 d. iki 2015 m. sausio 13 d.) Šiaulių iš viso buvo laikomas 54 paras per 8 periodus. Minėta, kad 15 parų pareiškėjui minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas. Dėl ginčui aktualių 39 gyvenamojo ploto neužtikrinimo atvejų, pažymėtina, kad 30 parų iš minėtų 39 pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotai nuo 15,26 kv. m iki 22,34 kv. m, asmenų skaičius jose – nuo 1 iki 8, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kito nuo 2,35 kv. m iki 18,47 kv. m., o likusias 8 paras pareiškėjas buvo laikomas 6,45 kv. m ploto kameroje Nr. 78, kurioje asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 2, vienam asmeniui tenkantis plotas kito nuo 3,23 kv. m iki 6,25 kv. m. Taigi nepalankiausiu sulaikymo sąlygų atveju, kuris galėjo tęstis ilgiausiai nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 7 d., pareiškėjui teko 2,35 kv. m kameros ploto. Atsižvelgiant į tai, kad kamerose yra atitinkami baldai, šis plotas buvo atitinkamai mažesnis. Ginčui aktualaus laikotarpio pareiškėjo laikymo Šiaulių TI periodus skiria įvairūs intervalai (nuo kelių dienų iki 13 mėn.). Atitinkamai į atskiras dalis skaidosi ir ta suėmimo vykdymo laikotarpio dalis (iš viso 39 paros), kai pareiškėjui šioje įstaigoje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto vienam asmeniui norma. Taigi pažeidimą nėra pagrindo vertinti kaip didelio intensyvumo. Pareiškėjas teismui nenurodė jokių konkrečių nusiskundimų dėl jo laikymo Šiaulių TI sąlygų kokiu nors kitu aspektu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą, ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų sulaikytųjų. Įvertinusi šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą šiuo atveju nėra pagrindo.

Sutiktina, kad tomis laikymo Šiaulių TI paromis, kuriomis pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, jis patyrė šio poveikio sukeltus didelius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus (ribotą galimybę judėti kameroje, miego sutrikimą, nervingumą ir pan.), kurie CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojami kaip neturtinė žala ir kad šiuo atveju atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjo netenkina jam priteista 230 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija sutinka su teismo argumentais, kad šiuo konkrečiu atveju 230 Eur yra adekvati, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkanti suma atlyginti neturtinę žalą. Tai lemia pirmiau aptartos aplinkybės (neilga pažeidimo, išsidėsčiusio epizodais per 3 metus, bendra trukmė, nedidelis pažeidimo intensyvumas).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė objektyviai, visapusiškai, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo N. J. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė