2015-12-21 Nr. CB-12019-2-70-3-01391-2014-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-678-695/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01391-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.6.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal asociacijos Lietuvos sporto klubo „Šiaurė“ ieškinį atsakovėms Šiaulių miesto savivaldybės administracijai ir Šiaulių miesto savivaldybei dėl pažeistų teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl savivaldybei priklausančio turto pardavimo tiesioginių derybų būdu.

Ieškovė asociacija Lietuvos sporto klubas „Šiaurė“ (toliau – ir Asociacija) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, prašydama pripažinti atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos sprendimą neregistruoti ieškovės asociacijos Lietuvos sporto klubo „Šiaurė“ tiesioginių derybų dalyve negaliojančiu ir įpareigoti atsakovę Šiaulių miesto savivaldybės administraciją per 60 kalendorinių dienų pradėti tiesiogines derybas su nuomininke asociacija Lietuvos sporto klubu „Šiaurė“ dėl 535,48 kv. m negyvenamųjų patalpų Šiauliuose, duomenys neskelbtini, privatizavimo, jei atsakovė neišbrauks šio turto iš privatizuojamo turto sąrašo, privatizavimo sandoriuose nurodant, kad objektui pagerinti padarytų išlaidų suma yra 207 927,48 Lt (60 219,96 Eur).

Asociacija ir Šiaulių miesto savivaldybė 2003 m. lapkričio 12 d. sudarė negyvenamųjų pastatų, patalpų ir statinių nuomos sutartį, kurios pagrindu ieškovei buvo perduota naudotis 550,02 kv. m patalpos Šiauliuose, duomenys neskelbtini. Ieškovei pateikus atsakovei pasiūlymą leisti patalpas privatizuoti tiesioginių derybų būdu, ši atsisakė, todėl ginčą sprendė teismai. Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartimi buvo nustatyta, kad Asociacija nuomotojos leidimu į patalpas investavo 207 927,48 Lt (60 219,96 Eur), kas sudaro 106 proc. išnuomotų patalpų ir joms priskirto žemės sklypo vertės, todėl tiesioginės derybos pagal teisės aktų reikalavimus gali būti taikomos kaip vienas iš savivaldybei priklausančio turto privatizavimo būdų, ir įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybę per 60 kalendorinių dienų pradėti tiesiogines derybas su nuomininke dėl minėtų negyvenamųjų patalpų privatizavimo, jei atsakovė neišbrauks šio turto iš privatizuojamo turto sąrašo.

Turto privatizavimo procesas vyko tokia eiga: 2013 m. balandžio 22 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracija informavo ieškovę apie nustatytą privatizuojamo objekto kainą, su kuria 2013 m. gegužės 23 d. ieškovė sutiko; 2013 m. birželio 17 d. ieškovei išsiųstas kvietimas dalyvauti tiesioginėse derybose; 2013 m. liepos 19 d. ieškovė pateikė sutikimą su kvietime nurodytomis sąlygomis; 2013 m. spalio 10 d. ieškovei išsiųsta turto privatizavimo programa, kurioje nurodyta, kad potencialių pirkėjų dokumentų pradžia yra 2013 m. lapkričio 19 d., o pabaiga – 2013 m. lapkričio 20 d.; Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2013 m. lapkričio 14 d. raštu informavo ieškovę, kad ji turi pateikti tiesioginių derybų dokumentus; ieškovė minėtą raštą gavo tik 2013 m. lapkričio 22 d., pasibaigus dokumentų priėmimo laikui. Todėl tiesioginių derybų komisija priėmė sprendimą, kad privatizavimo objektas tiesioginių derybų būdu neparduotas, nes iki nustatytos datos potencialus pirkėjas neįsiregistravo kaip tiesioginių derybų dalyvis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: teismas pripažino atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos sprendimą neregistruoti ieškovės asociacijos Lietuvos sporto klubo „Šiaurė“ tiesioginių derybų dalyviu negaliojančiu ir įpareigojo atsakovę Šiaulių miesto savivaldybės administraciją per 30 kalendorinių dienų pradėti tiesiogines derybas su nuomininke asociacija Lietuvos sporto klubu „Šiaurė“ dėl 535,48 kv. m negyvenamųjų patalpų Šiauliuose, duomenys neskelbtini, privatizavimo, jei atsakovė neišbrauks šio turto iš privatizuojamo turto sąrašo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, kada ir kas nusprendė sudaryti naują neparduoto objekto privatizavimo programą. Taip pat teismui nebuvo pateikti duomenys, kad savivaldybės Turto fondo skyrius siūlė Privatizavimo komisijai pakeisti šio objekto privatizavimo būdą, sąlygas ir kt. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas vertino, kad atsakovė neįrodė, jog ji iki 2013 m. lapkričio 25 d. ir po šios datos tinkamai įvykdė teisės aktų keliamus reikalavimus ir pagrįstai pradėjo ginčo objekto privatizavimą viešo aukciono būdu. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės veiksmai pašalinant ieškovę iš tiesioginių derybų neatitiko tokiems atvejams keliamų reikalavimų, nes visų pirma nuomininkė nesulaukė atsakymų į pateiktus paklausimus, nors ne kartą buvo išreiškusi savo sutikimą įsigyti iš nuomotojos nuomojamas patalpas tiesioginių derybų būdu.

Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo atveju ieškovė tėra tik nuomininkė, kuri gali tikėtis nuomotojos geranoriškumo, o ne tik vienašališkų jos sprendimų, teismas pripažino, kad atsakovė ignoravo ieškovės įgytas teises pagal įstatymą ir ankstesnius teismų sprendimus ir atsakovės veiksmai ieškovės atžvilgiu pažeidė ieškovės teises ir interesus bei prieštaravo subjektinės teisės paskirčiai.

Teismas, iš dalies tenkindamas ieškovės ieškinio reikalavimus ir savo iniciatyva nustatydamas būsimų derybų terminą, vertino, kad šiuo atveju ilgesnis terminas nereikalingas, nes atsakovė derybas nutraukė formaliais pagrindais ir joms tęsti pakanka ir trumpesnio termino.

Dėl savivaldybės turto privatizavimo tvarkos ir sąlygų teismas pažymėjo, kad ieškovei taikytinos Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos sąlygos dėl jos išsinuomoto objekto privatizavimo tiesioginių derybų būdu.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė jau anksčiau įrodė, jog ji dėl išsinuomoto objekto įvykdė visas įstatymo keliamas sąlygas, todėl yra pagrindas leisti jai privatizuoti nurodytą objektą tiesioginių derybų būdu (Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartis ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis).

Nagrinėjamu atveju teismas vertino, kad jokių papildomų kliūčių nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2012 priėmimo neatsirado, dėl ko ieškovė negalėtų tęsti privatizavimo proceso tiesioginių derybų būdu pagal nustatytą privatizavimo procedūrą ir tam nereikia iš naujo vertinti į ginčo turtą investuotų lėšų. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. protokole Nr. VAK - 374 nurodytas motyvas, kad šiuo metu ieškovės investuotų lėšų dydis į privatizavimo objektą tėra tik 47,78 proc., yra nepagrįstas, nes šios investicijos turi būti vertinamos atlikus pastato remontą (renovaciją), o ne jų privatizavimo metu. Teismas pripažino, kad pagal šalių pateiktus įrodymus Šiaulių miesto savivaldybės administracija ir jos Turto valdymo skyrius bei Privatizavimo komisija privalo ieškovei toliau suteikti teisę privatizuoti ginčo objektą tiesioginėmis derybomis bei vykdyti reikalavimus, nurodytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 113 21 punkte, kiek jie susiję su tokio turto privatizavimu.

Teismas konstatavo, kad, sprendžiant dėl privatizavimo tiesioginių derybų būdu, vertinamos ne apskritai visos investicijos, o tik tos, dėl kurių buvo gautas nuomotojos sutikimas ir kurios buvo būtinos patalpoms ar pastatui pagerinti. Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad ginčo atveju turi būti vertinamos visos išlaidos, patirtos dėl objekto, todėl ieškovės reikalavimą įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės administraciją privatizavimo sandoriuose nurodyti, kad objektui pagerinti padarytų išlaidų suma yra 207 927,48 Lt (60 219,96 Eur), teismas atmetė.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovių Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatavo, kad savivaldybės ir jos administracijos elgesys, organizuojant ir vykdant privatizavimo objekto pardavimą tiesioginių derybų būdu, neatitiko teisės aktų reikalavimų, teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei šalių bendradarbiavimo principų. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovės nepateikė teismui įrodymų, jog vykdytos privatizavimo procedūros metu jos suteikė ieškovei visapusiškai tinkamą informaciją, o ieškovė į šiuos duomenis sąmoningai neatsižvelgė. Byloje minėtų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma, atsakovių veiksmai ir elgesys organizuojant teismo įsiteisėjusiais sprendimais nustatytą privatizavimo objekto pardavimą tiesioginių derybų būdu suteikia pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimus ir pripažino atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos sprendimą neregistruoti ieškovės asociacijos Lietuvos sporto klubo „Šiaurė“ tiesioginių derybų dalyve negaliojančiu bei įpareigojo atsakovę Šiaulių miesto savivaldybės administraciją per 30 kalendorinių dienų pradėti tiesiogines derybas su nuomininke asociacija Lietuvos sporto klubu „Šiaurė“ dėl 535,48 kv. m negyvenamųjų patalpų Šiauliuose, duomenys neskelbtini, privatizavimo, jei atsakovė neišbrauks šio turto iš privatizuojamo turto sąrašo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl savivaldybės turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu organizavimo

Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai privatizavimą reglamentuojančiuose specialiuosiuose teisės aktuose nustatytą procedūrą interpretavo savaip, nesivadovaudami Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų aktų teisės aktų reglamentuota imperatyvia specialia savivaldybės turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu tvarka. Bylą nagrinėję teismai nenurodė konkrečių materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savivaldybės turto privatizavimą, pažeidimų, o Civiliniame kodekse nustatytus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus taikė nukrypdami nuo suformuotos teismų praktikos. Kasatorė nurodo, kad teismai vienašališkai išimtinai tik Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu, visiškai nevertindami pačios ieškovės elgesio ir veiksmų (tiksliau, pasyvaus veikimo), vadovaudamiesi išimtinai šiais principais, paneigė konstitucinį principą „įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“, t. y. ieškovės teises ir pareigas aiškino suabsoliutintai, tik ieškovės naudai, ir taip nepagrįstai teisinės atsakomybės naštą perkėlė išimtinai institucijai. Taip, kasatorės teigimu, teismai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnio 4 punktą.

2. Dėl netinkamo teisės normų taikymo

Kasatorė nurodo, kad teismas neteisingai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimu patvirtintas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginiu būdu nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 9 ir 15.7 punktus ir nusprendė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija turėjo pareigą pateikti ieškovei duomenis apie tiesioginių derybų dokumentų rinkinio įsigijimo sąlygas ir tvarką, tačiau šių pareigų tinkamai neįvykdė. Kasatorės teigimu, Šiaulių miesto savivaldybės administracija tinkamai įvykdė imperatyviuosius nuostatų 15 punkte nurodytus reikalavimus privalomai paskelbti Informaciniame privatizavimo biuletenyje informaciją potencialiems klientams, nes 2013 m. liepos 10 d. raštu Nr. STR-1224 ieškovei buvo atsakyta, kad pratęstas pasiūlymų dėl tiesioginių derybų pateikimo terminas ir 2013 spalio 10 d. raštu Nr. STR-1578 ieškovei buvo išsiųsta patvirtinta privatizavimo programa tiesioginių derybų būdu.

3. Dėl ginčo objekto privatizavimo viešo aukciono būdu

Kasatorės teigimu, Šiaulių miesto savivaldybės administracija turėjo teisinį pagrindą pripažinti tiesiogines derybas neįvykusiomis ir inicijuoti ginčo objekto privatizavimą viešo aukciono būdu, nes ieškovė teisės aktų tvarka neįsiregistravo tiesioginių derybų dalyve per tam skirtą laikotarpį. Pasak kasatorės, tai patvirtina ir 2012 m vasario 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 3K-3-38/2012, kurioje teismas konstatavo, kad savivaldybių turto privatizavimas yra specialus jos nuosavybės teisės pasibaigimo ir privačios nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.

4. Dėl veiksmų pripažinimo sąžiningais, atitinkančiais teisėtus lūkesčius ir bendradarbiavimo principus

Kasatorė nesutinka su teismo nuomone, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos veiksmai negali būti pripažinti sąžiningais, atitinkančiais teisėtus lūkesčius ir bendradarbiavimo principus dėl to, kad ginčas tarp šalių tęsiasi nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d., o Šiaulių miesto savivaldybės administracija tik po daugiau nei metų nuo kasacinio teismo nutarties pradėjo vykdyti 2009 m. balandžio 22 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą. Kasatorės nuomone, prijungtose ankstesnėse civilinėse bylose, susijusiose su šio ginčo objekto privatizavimu bei ginču tarp šalių, buvo visi duomenys, leidžiantys apeliacinės instancijos teismui daryti teisingą išvadą, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija nuo 2012 m. vasario 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties pagrįstai daugiau kaip metus negalėjo paprašyti ieškovės sutikimo dėl nustatyto vertės padidėjimo procento, nes vykdė atitinkamas teisines procedūras.

Ieškovė atsiliepimo į šį kasacinį skundą nepateikė. Prie kasacinio skundo prisijungė Šiaulių miesto savivaldybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu

Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo tikslas – gauti kuo daugiau lėšų už perleidžiamą turtą, sukurti sąlygas ir galimybes visuomenės poreikiams patenkinti. Šie tikslai įpareigoja privatizavimo procesą vykdančias institucijas parinkti tokį viešosios nuosavybės perleidimo būdą, kuris leistų pasiekti maksimalų privatizavimo tikslą – privatizavimo metu gauti kuo daugiau lėšų. Turto privatizavimas tiesioginių derybų būdu yra specialus būdas, taikomas kaip išimtinis, atsižvelgiant į nuomininko panaudotų investicijų mastą nuomojamam turtui pagerinti, siekiant išvengti prieštaravimo tarp privatizavimo tikslo gauti iš privatizavimo didesnių pajamų ir tikslo gerinti privataus verslo sąlygas, apsaugant nuomininką nuo jo teisėtų interesų pažeidimo. Šių interesų pusiausvyrai užtikrinti tiek nuomininkas, investuodamas privatų kapitalą į išsinuomotą turtą ir siekdamas jį privatizuoti, tiek nuomotojas, rengdamas nuomojamą objektą privatizuoti, turi elgtis sąžiningai, laikytis įstatymo reikalavimų, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principų, bendradarbiauti priimant bei įgyvendinant nuomos sutarties šalių teisiniams santykiams reikšmingus sprendimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Patria Domi“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-481/2013).

Įstatymų leidėjas, derindamas privatizavimo tikslus: iš privatizavimo gauti didesnių pajamų ir gerinti privataus verslo sąlygas, apsaugant nuomininką nuo jo teisėtų interesų pažeidimo, įtvirtino galimybę privatizuojamo valstybės ar savivaldybės turto nuomininkui, nuomotojo leidimu investavusiam savo lėšas į nuomojamo turto pagerinimą, įsigyti šį turtą išimtiniu – tiesioginių derybų – būdu, tačiau tam turi būti nustatytos nurodytais teisės aktais reikalaujamos sąlygos (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalis). Viena iš dviejų įstatymo leidėjo nustatytų privalomų sąlygų yra nuomininko patirtų pastatams ar patalpoms pagerinti išlaidų suma, kuri turi būti didesnė nei 1/2 išsinuomotų pastatų ar patalpų ir jiems priskirto žemės sklypo rinkos vertės.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp Šiaulių miesto savivaldybės, nuomotojos, ir asociacijos Lietuvos sporto klubo „Šiaurė“, kuri nuo 2003 m. nuomoja negyvenamąsias patalpas Šiaulių mieste ir yra investavusi į šių patalpų pagerinimą 207 927,48 Lt (60 219,96 Eur). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2012, nurodė, kad tiesioginės derybos gali būti vykdomos tik su tais nuomininkais, kurių investicijos būtent objekto privatizavimo metu atitinka teisės aktų reikalavimus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2009 m. pirmojo privatizavimo metu Šiaulių apygardos teismas 2009 m. spalio 26 d. nustatė asociacijos atliktų turto pagerinimų vertę – 207 927,48 Lt (60 219,96 Eur). 2013 m. privatizavimo metu ginčo turto vertė buvo įvertinta iš naujo, nurodant, kad dėl turto pagerinimo jo vertė padidėjo 47,48 procento, o šiam pagerinimui padarytų išlaidų suma yra 147 635 Lt (42 758,05 Eur). Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant privatizuojamo turto atliktų pagerinimų vertės dalį turi būti vertinamos nuomininko patirtos išlaidos (nuomininko reikalavimo teisės apimtis) ir kokią objekto rinkos vertės dalį jos sudaro privatizavimo metu. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nuomininko investicijų mastą, tiesioginės derybos kaip tinkamiausiais ginčo objekto privatizavimo būdas buvo patvirtintas teismo sprendimu. Kaip pažymėta pirmiau, valstybės (savivaldybės) turtas turi būti privatizuojamas suinteresuotoms šalims elgiantis sąžiningai, laikantis teisės aktų reikalavimų, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principų ir tarpusavyje bendradarbiaujant. Šioje byloje ginčas kilo dėl galimo tiesioginių derybų organizavimo tvarkos pažeidimo, nes nuomininkė ginčija negavusi laiku informacijos apie reikalingus pateikti tiesioginėms deryboms dokumentus, todėl nuomotoja, negavusi informacijos iš nuomininkės, kaip potencialios pirkėjos, tiesiogines derybas nutraukė.

Tiesioginių derybų organizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 113 patvirtinti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatai (nauja redakcija patvirtinta 2002 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1782). Jų 8 punkte nustatyta, kad privatizavimo institucija gali priimti sprendimą neskelbti Informaciniame privatizavimo biuletenyje apie ketinimą privatizuoti objektą tiesioginių derybų būdu, o potencialius pirkėjus pakviesti dalyvauti ir pateikti savo rašytinius pasiūlymus dėl dalyvavimo tiesioginėse derybose tiesioginiu raštu. Ypač tai aktualu tais atvejais, kai tiesiogines derybas ketinama pradėti su vieninteliu potencialiu pirkėju, privatizuojamo objekto nuomininku, pagerinusiu šį objektą įstatymų nustatytu objekto rinkos vertės dydžiu. Vykdant tiesiogines derybas labai svarbu suinteresuotoms šalims bendradarbiauti ir elgtis sąžiningai.

Iš byloje nustatytų duomenų matyti, kad ginčo objekto privatizavimo procesas prasidėjo dar 2007 m. ir tarp šalių atsirado neaiškumų dėl privatizavimo objektui pagerinti panaudotų lėšų dydžio. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyrius 2013 m. liepos 10 d. tiesioginiu raštu pateikė kvietimą asociacijai dalyvauti tiesioginėse derybose, kuriame nurodoma investicijų į privatizuojamą objektą suma yra 207 927,48 Lt (60 219,96 Eur). Asociacija nurodė sutinkanti su nurodytomis sąlygos ir ketinanti dalyvauti tiesioginėse derybose. Vadovaujantis Nuostatų 12 punktu Turto fondas turėjo parengti privatizavimo tiesioginių derybų būdu programą, tačiau privatizavimo programa buvo parengta kitomis nei kvietime nurodytomis sąlygomis. Asociacija, susipažinusi su kitokiomis privatizavimo programos sąlygomis, 2013 m. lapkričio 11 d. prašymu siekė išsiaiškinti, kodėl buvo pakeistas jų atliktų privatizuojamo objekto pagerinimo išlaidų dydis ir jis sumažintas iki 147 635 Lt (42 758,05 Eur). Programoje buvo nurodytas ir potencialių pirkėjų dokumentų priėmimo laikas. Būtent tuo remdamasi kasatorė teigia, kad asociacija per savo pasyvų veikimą praleido nustatytą terminą dokumentams pateikti. Pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyrius pateikė asociacijai atsakymą į pirmiau minėtą asociacijos raštą dėl privatizuojamo objekto pagerinimo išlaidų sumažinimo. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyrius 2013 m. lapkričio 14 d. raštu informavo asociaciją apie paskelbtą tiesioginių derybų dokumentų priėmimo laiką nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d., šį raštą asociacija gavo 2013 m. lapkričio 22 d. Tačiau asociacija 2013 m. lapkričio 20 d. raštu nurodė sutinkanti pirkti ginčo objektą 2013 m. liepos 10 d. kvietime nurodytomis sąlygomis, bet reikalingų tiesioginių derybų dokumentų nustatytu laiku nepateikė. Kasatorė, negavusi dokumentų, asociacijos neįregistravo tiesioginių derybų dalyve ir tiesiogines derybas nutraukė.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad privatizavimo proceso metu pardavėjas potencialų pirkėją apie ginčo objekto privatizavimo sąlygas informuodavo tiesioginiais raštais. Asociacija buvo davusi sutikimą dalyvauti tiesioginėse derybose kaip potenciali ginčo objekto pirkėja 2013 m. liepos 10 d. kvietime nurodytomis sąlygomis. Vėliau kasatorė keitė privatizavimo sąlygas, su kuriomis buvo sutikusi asociacija, ir ignoravo asociacijos prašymus paaiškinti tokius pakeitimus. Tokios aplinkybės rodo, kad kasatorė nepakankamai bendradarbiavo, priešingai susiklosčiusiai tarp šalių informavimo praktikai, vadovavosi tik teisės akte nustatytomis formaliomis informavimo taisyklėmis. Tokia aplinkybė vertinama kaip nesąžiningas elgesys.

Kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 13 d. gavo kasatorės prašymą prijungti prie bylos papildomus dokumentus, pagal kuriuos ginčo objekto nuomos sutartis asociacijos prašymu buvo nutraukta nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d., asociacija atlaisvino ginčo patalpas ir pateikė kasatorei reikalavimą dėl ginčo objekto pagerinimo išlaidų atlyginimo. Kasatorės teigimu, tai rodo, kad asociacija tik formaliai siekė būti tiesioginių derybų dalyve. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie duomenys yra faktiniai, nėra teisinio pagrindo juos priimti ir vertinti kasacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja sutinkanti su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis ir sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti bylą nagrinėjusių teismų priimtų procesinių sprendimų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 4,59 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188771865) 4,59 Eur (keturis Eur 59 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas