2015-11-10 Nr. BB-4515-1-67-1-00320-2013-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-485-788/2015

Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00320-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.6.6;

2.4.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

K. C., kuriam baudžiamoji byla nutraukta,

jo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Sigutės Borščienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. nuosprendžio.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžiu K. C. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį 25 MGL (3250 Lt) (941 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. liepos 25 d. iki rugpjūčio 1 d. (septynios paros), laikant, kad 14 MGL (1820 Lt) (527 Eur) dydžio bauda yra sumokėta.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. nuosprendžiu Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. C. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 25 MGL (3250 Lt) (941 Eur) dydžio bauda; K. C. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) perduodant jį laiduotojos I. C. atsakomybei vienerių metų terminui; vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, K. C. paskirta 10 MGL (376 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą; taip pat panaikinta Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į K. C. paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. liepos 25 d. iki rugpjūčio 1 d., laikant, kad 14 MGL (1820 Lt) (527 Eur) dydžio bauda yra sumokėta.

Kita nuosprendžio dalis dėl K. C. palikta nepakeista.

Šioje byloje taip pat priimti teismų sprendimai dėl M. G., tačiau kasacine tvarka jie neskundžiami.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, asmens, kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

K. C. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad 2013 m. liepos 25 d., apie 8.30 val., UAB „A.“, esančios Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), teritorijoje, nupirkęs už 75 Lt, neteisėtai iš M. G. įgijo tris paketus su narkotine medžiaga – kanapėmis (ir jų dalimis), kurių bendra masė 2,139 g, turėdamas tikslą šias narkotines medžiagas nugabenti į savo gyvenamąją vietą, esančią Kelmės r., (duomenys neskelbtini), jas neteisėtai su savimi automobilyje „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) gabeno iki Kelmės r., (duomenys neskelbtini), kur apie 9.00 val. automobilį sustabdė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės r. policijos komisariato pareigūnai, kurie neteisėtai gabentas ir laikytas narkotines medžiagas rado ir paėmė.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė Sigutė Borščienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. nuosprendžio dalį dėl K. C. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir dėl šios dalies palikti galioti Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų.

Pagal BPK 312 straipsnio 5 dalį nuteistojo gynėjas turi teisę paduoti apeliacinį skundą tik tuo atveju, kai tai neprieštarauja raštu išreikštai nuteistojo valiai. Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendį apeliacine tvarka apskundė nuteistojo advokatas Nerijus Strazdas, tačiau rašytinio nuteistojo sutikimo dėl apeliacinio skundo padavimo prie apeliacinio skundo advokatas nepridėjo, todėl apylinkės teismas negalėjo priimti apeliacinio skundo, nes negalėjo patikrinti, ar advokatas turi teisę skųsti nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, esant tokiai situacijai, apeliacinį skundą privalėjo palikti nenagrinėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reguliuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka“ 2, 3 punktai). Nors, prokurorui baigiamųjų kalbų metu išreiškus poziciją dėl apeliacinio skundo nenagrinėjimo ir teismui uždavus K. C. klausimus dėl jo valios apskųsti nuosprendį ir visos apeliacinio skundo apimties palaikymo, jis į teismo klausimus atsakė teigiamai, vis dėlto žodinis valios išreiškimas neatitinka imperatyvaus įstatymo reikalavimo advokatui prieš apeliacinio skundo surašymą gauti būtent rašytinį nuteistojo sutikimą, kurio šiuo atveju advokatas N. Stazdas neturėjo. Taip pat toks apeliacinio skundo trūkumas negalėjo būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, nes analogiškai apeliacinės instancijos teisme negali būti ištaisomas kitas apeliacinio skundo trūkumas – nepasirašytas apeliacinis skundas negali būti pasirašomas, nors asmuo ir turi valią tokį skundą teikti. Taigi, pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėdamas apeliacinį skundą asmens, kuris neturėjo teisės jo paduoti, pažeidė BPK 312 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Be to, apygardos teismas baigiamųjų kalbų metu užduodamas klausimus K. C. ir aiškindamasis jo valią dėl apeliacinio skundo, pažeidė BPK 293 straipsnio nuostatas. Padaryti pažeidimai laikytini esminiais, nes jie sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą dėl advokato N. Strazdo apeliacinio skundo.

Toliau kasaciniame skunde pasisakoma dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 3 dalies – taikymo. Kasatorė teigia, kad BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos vienos iš privalomų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką – aiškinimui aktualūs BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės teismų pateikti išaiškinimai. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes, duoda teisingus parodymus apie bendrininkus ir jų įvykdytas nusikalstamas veikas, be to, savo parodymais prisideda prie teisingo sprendimo byloje priėmimo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85/2009).

K. C. buvo sulaikytas 2013 m. liepos 25 d. gabenęs narkotines medžiagas. Tą pačią dieną jam buvo pareikštas įtarimas, kad, turėdamas tikslą platinti įgijo narkotinių, psichotropinių medžiagų ir šias medžiagas 2013 m. liepos 25 d. gabeno automobiliu. Apklausos metu K. C. nurodė neprisipažįstantis ir paaiškinimų apie įvykio aplinkybes duoti nenorintis, taigi nenurodė narkotinių medžiagų įsigijimo ir gabenimo aplinkybių. 2013 m. liepos 26 d. kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo metu jis atsisakė teismui duoti paaiškinimus, nurodė, kad narkotinių medžiagų automobilyje nematė. Pagal BPK 123 straipsnio 4 dalį teisėjas posėdžio metu apklausia asmenį dėl suėmimo pagrįstumo, t. y. ikiteisminio tyrimo teisėjas apklausos metu aiškinasi asmens poziciją dėl jam pareikšto kaltinimo, todėl tokie įtariamojo parodymai taip pat turi būti įvertinami, tačiau apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, jų nevertino. Anot kasatorės, iš išdėstytų duomenų matyti, kad K. C. neigė supratęs, jog jis gabeno narkotines medžiagas, t. y. neigė tyčią. Be to, nors M. G. negali būti laikomas K. C. nusikalstamos veikos bendrininku, tačiau K. C. tęsė M. G. disponavimą tomis pačiomis narkotinėmis medžiagomis, nes M. G. jas įgijo, laikė ir gabeno bei pardavė K. C., kuris įgijo ir gabeno tas pačias narkotines medžiagas. Kasatorės nuomone, tokio asmens ir jo veiksmų neatskleidimas analogiškas bendrininko ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų neatskleidimui, taigi K. C. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nepadėjo atskleisti savo įvykdytos nusikalstamos veikos, operatyviai nustatyti asmenį, platinusį narkotines medžiagas, surinkti jo kaltę patvirtinančių duomenų ir užkardinti sunkių nusikaltimų darymą. Be to, 2013 m. liepos 26 d. sprendžiant klausimą dėl suėmimo K. C. skyrimo, advokatas susipažino su bylos medžiaga, tarp jų – ir su kito įtariamojo M. G. parodymais. Atsižvelgiant į tai, kad M. G. 2013 m. liepos 26 d. jau buvo apklaustas, davė išsamius parodymus apie įvykdytą nusikalstamą veiką, apie tai, kad K. C. sąmoningai įgijo narkotinių medžiagų ir to siekė (atskleidė K. C. tyčią), kasatorė mano, kad vėliau K. C. prisipažino įgijęs ir gabenęs narkotines medžiagas dėl byloje surinktų įrodymų.

Taip pat K. C. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė neteisingas narkotinių medžiagų įsigijimo aplinkybes, M. G. narkotinių medžiagų platinimo būdą, kuris yra svarbus pareiškiant įtarimą (kaltinimą) ir kitiems baudžiamojoje byloje priimamiems sprendimams, t. y. nustatant būtinus nusikalstamų veikų požymius, sprendžiant, ar taikyti baudžiamojo poveikio priemonę ir konfiskuoti M. G. iš nusikalstamos veikos gautas lėšas – 75 Lt. Teisiamojo posėdžio metu K. C. teigė, kad jis apie galimybę įsigyti narkotinių medžiagų iš M. G. sužinojo atsitiktinai, susitikęs su juo 2013 m. liepos 25 d., tačiau byloje nustatyta, kad K. C. dėl narkotinių medžiagų įsigijimo kreipėsi į M. G. dar 2013 m. liepos 24 d., tarėsi su juo dėl susitikimo prie Šiaulių tardymo izoliatoriaus, o 2013 m. liepos 25 d. į M. G. darbovietę K. C. vyko turėdamas tikslą įgyti narkotinių medžiagų, be to, K. C. ir anksčiau iš M. G. buvo įsigijęs narkotinių medžiagų. Šių duomenų apeliacinės instancijos teismas nevertino.

Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, kasatorė daro išvadą, kad K. C. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme negali būti laikomi visišku kaltės prisipažinimu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, nes jie nepadėjo atskleisti įvykdytų nusikalstamų veikų, K. C. pripažino įgijęs ir gabenęs narkotines medžiagas dėl byloje surinktų įrodymų, neteisingai nurodė nusikaltimo padarymo aplinkybes, o tai trukdė teismui nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė kitokių faktinių aplinkybių nei apylinkės teismas, neskyrė pakankamai dėmesio K. C. atliktų veiksmų po nusikalstamos veikos ir duodamų parodymų analizei, todėl konstatuodamas esant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą atleisti K. C. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorės teigimu, netinkamai šioje byloje pritaikyta ir BK 40 straipsnio 3 dalis. Bylos duomenys paneigia tai, kad I. C. yra tinkamas ir teismo pasitikėjimo vertas laiduotojas, turintis realias galimybes daryti poveikį K. C., todėl padaręs priešingas išvadas apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismas nedetalizavo K. C. asmeninių savybių, veiklos pobūdžio ir iš esmės nenurodė aplinkybių, kurios patvirtintų, kad I. C. turi galimybę daryti įtaką K. C.. K. C. ir jo sutuoktinės I. C. interesas, kad K. C. nebūtų nuteistas ir jam nebūtų paskirta bausmė, yra suprantamas, todėl vien I. C. išdėstytų pareiškimų apie ketinimą kontroliuoti K. C. elgesį nepakanka. I. C. gyvena kartu su K. C. ir jo tėvais. Byloje pateiktą I. C. charakteristiką parašė K. C. motina, kurios įmonėje buhaltere dirba I. C.. I. C. taip pat patvirtino, kad pragyventi jiems padeda K. C. tėvai. Taigi, anot kasatorės, I. C. veiklos pobūdis (darbas buhaltere) nepatvirtina jos žinių ir gebėjimų paveikti asmenį siekiant jo elgesio pokyčių, be to, I. C. yra materialiai priklausoma nuo K. C. ir jo artimųjų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į K. C. ir I. C. tarpusavio bendravimo ypatumus, I. C. žinomas aplinkybes apie jo įvykdytą nusikalstamą veiką, kurie objektyviai atskleidžia tai, jog I. C. neturi galimybės daryti poveikio K. C.. Apklausta I. C. nurodė nežinojusi, kad K. C. vartojo narkotines medžiagas ir nesidomėjusi, kokiu tikslu jis šias medžiagas įgijo nagrinėjamo įvykio metu, tai reiškia, kad K. C. I. C. apie narkotinių medžiagų vartojimą ir įvykdytą nusikalstamą veiką nepasakojo, bendraudamas su I. C. jis nebuvo atviras. Šie duomenys atskleidžia ir I. C. požiūrį į K. C. nusikalstamus veiksmus bei ją apibūdina. Anot kasatorės, išdėstytos aplinkybės rodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog L. C. yra tinkamas ir teismo pasitikėjimo vertas laiduotojas, turintis realias galimybes daryti teigiamą įtaką K. C., padarė nepagrįstas išvadas.

Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės S. Borščienės kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl gynėjo apeliacinio skundo atitikties įstatymo reikalavimams

Prokurorės kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK 293 ir 312 straipsnių pažeidimų nepagrįsti. Pagal BPK 312 straipsnio 5 dalį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjai turi teisę paduoti apeliacinį skundą tik tuo atveju, kai tai neprieštarauja raštu išreikštai nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, valiai. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. C. gynėjas advokatas N. Strazdas pateikė apeliacinį skundą nesant raštiško (tuo metu buvusio) nuteistojo K. C. sutikimo dėl apeliacinio skundo. Toks gynėjo apeliacinis skundas neatitinka BPK 312 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis pažeidimas ištaisytas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad advokatas N. Strazdas susitarimo pagrindu gynė K. C. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, užtikrino jo gynybos interesus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, o apeliacinio skundo trūkumų laiku nenustatęs ir jį priėmęs pirmosios instancijos teismas nesudarė galimybių apeliantui pašalinti juos įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas bylos parengimo nagrinėti teismo posėdyje stadijoje (BPK 323 straipsnis) šio apeliacinio skundo trūkumo taip pat nenustatė. Gynėjo apeliacinio skundo atitikties BPK reikalavimams klausimas buvo sprendžiamas tik apeliacinio bylos nagrinėjimo metu prokurorui per baigiamąsias kalbas paprašius palikti jį nenagrinėtą. Reaguodamas į šį prokuroro prašymą, apeliacinės instancijos teismas išsiaiškino K. C. valią dėl jo gynėjo paduoto apeliacinio skundo. Atsakydamas į teismo klausimą, K. C. patvirtino prašęs gynėjo surašyti apeliacinį skundą, pritarė skundo reikalavimams ir prašė jį nagrinėti (T. 3, b. l. 97). Esant šioms aplinkybėms, teismų padarytos klaidos neturėjo sukelti gynybai neigiamų pasekmių, o sprendimas palikti gynėjo apeliacinį skundą nenagrinėtą, kaip to prašė prokuroras, pažeistų nuteistojo teisę į gynybą, neužtikrintų sąžiningo ir teisingo proceso reikalavimų. Taigi apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas toliau nagrinėti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų (BK 40 straipsnis)

Kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei 3 dalies nuostatas, nepagrįsti. Asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą esant visoms BK 40 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1-4 punktuose ir 3 dalyje nurodytoms sąlygoms. Prokurorė ginčija kelias iš jų, t. y. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad K. C. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir kad jo sutuoktinė I. C. yra tinkama – verta teismo pasitikėjimo – laiduotoja (BK 40 straipsnio 1, 3 dalys). Tačiau bylos medžiaga paneigia šiuos kasacinio skundo teiginius.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, išdėstęs atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas ir kasacinio teismo praktikoje suformuotas jų taikymo bei aiškinimo nuostatas, įvertinęs K. C. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, turinį, padarė motyvuotas išvadas dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos buvimo. Teismas kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybes, susijusias su K. C. pirmųjų apklausų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, ir teisės taikymo požiūriu teisingai pažymėjo, kad asmens prisipažinimas kaltu neapima jo pareigos pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikta padarytos veikos kvalifikacija. Šios instancijos teismas padarė konkrečiais bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad bylos proceso pradžioje K. C. neprisipažinimą padarius nusikalstamą veiką lėmė jam pareikštuose įtarimuose pateiktas neteisingas jo padarytos veikos teisinis vertinimas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu po to, kai K. C. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, jis iš karto pripažino savo kaltę ir nurodė labai besigailintis. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos buvimo ir taip vertindamas įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Atlikęs papildomą įrodymų tyrimą – apklausęs K. C. sutuoktinę I. C., apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino jos tinkamumą būti laiduotoja ir nuosprendyje išdėstė aplinkybes bei motyvuotas išvadas, kodėl, teismo vidiniu įsitikinimu, ji verta teismo pasitikėjimo. Priešingai nei argumentuojama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad I. C. statusas (K. C. sutuoktinė), ją apibūdinančios kitos socialinės ir asmeninės savybės (augina vaiką, dirba, darbovietėje apibūdinama teigiamai, neteista, nebausta ir pan.) leidžia spręsti apie jos tinkamumą būti laiduotoja. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai šių teismo išvadų nepaneigia, o tik išreiškia nesutikimą su jomis. Taigi konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas I. C. tinkamumo būti laiduotoja klausimą apsvarstė ir išsprendė nepažeisdamas BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pagrindo tenkinti kasacinį skundą, naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį (BPK 369 straipsnis) nenustatyta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Sigutės Borščienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Tomas Šeškauskas

Olegas Fedosiukas