A-602-2866-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2866/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00284-2012-2 Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6; 9.3.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Veslavos Ruskan (pranešėja), rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vagonera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vagonera“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vagonera“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas; VMI) 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-840 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Skunde paaiškino, kad atsakovas neturėjo teisės priimti skundžiamo sprendimo, kadangi pareiškėjas neturi mokestinės nepriemokos, t. y. skundžiamame sprendime nurodytos mokestinės nepriemokos sumos neatitinka faktinės situacijos. Pažymėjo, jog pareiškėjas turi ne mokestinę nepriemoką, bet mokestinę permoką (Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2010 m. spalio 8 d. mokestinių prievolių likučių suderinimo aktas). Teigė, kad 2010 m. spalio 8 d. buvo sukaupusi iš viso 1 403 353,24 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permokos, kurios nesusigrąžino. VMI skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjui per 2011 m. susikaupė 1 060 062,36 Lt PVM nepriemoka, tačiau atsakovas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad jis turi ir 1 403 353,24 Lt PVM permoką, todėl faktiškai valstybės biudžetui nėra skolingas. Priešingai – jis turi teisę iš valstybės biudžeto susigrąžinti daugiau nei 340 000 Lt mokesčių permokos. Rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 105 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei nurodė, jog į biudžetą privalo būti sumokėta tik mokėtina PVM suma, apskaičiuota Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 89 straipsnyje nustatyta tvarka, o tuo atveju, jeigu apskaičiuojant mokėtinas PVM sumas gaunamas PVM skirtumas (grąžintina iš biudžeto suma), PVM į biudžetą nemokamas. Darė išvadą, kad mokesčių administratorius neturėjo teisės inicijuoti priverstinės mokesčių nepriemokos išieškojimo procedūros ir neturėjo teisės priimti sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, t. y. mokesčių administratoriui neatsirado teisė išieškoti mokestinės nepriemokos, kadangi pareiškėjas neturi mokėtino PVM.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog jis neturi mokestinės nepriemokos, yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog priimant 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-840 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, UAB „Vagonera“ mokestinės permokos neturėjo. Paaiškino, kad Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 3 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26)-07-77-45, kuris buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-458, kuriame pareiškėjui papildomai apskaičiuota 4 364 008 Lt PVM, 12 198,05 Lt šio mokesčio delspinigių ir paskirta 1 309 202 Lt PVM bauda. 2010 m. liepos 23 d. su UAB „Vagonera“ pasirašytas susitarimas Nr. 210-13 dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio, kurio objektas buvo Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-458 nurodyta sumokėti 5 685 408,05 Lt suma ir UAB „Vagonera“ pateiktas prašymas grąžinti 4 300 000 Lt pridėtinės vertės mokesčio permoką.

Susitarta, kad bendrovei bus grąžinta 2 700 000 Lt. Likusi suma negrąžintina ir mokėtinos sumos nesusidaro. Pažymėjo, kad UAB „Vagonera“ pateiktame 2010 m. spalio 8 d. mokestinių prievolių likučių suderinimo akte Nr. (21.26)-272-20599 buvo nurodyta pridėtinės vertės mokesčio permoka, kadangi buvo rengiama išvada dėl šios permokos pagrįstumo. 2010 m. gruodžio 6 d. iš mokesčių informacinės sistemos buvo panaikinta mokestinė permoka, nes pagal 2010 m. liepos 23 d. su UAB „Vagonera“ pasirašytą susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio Nr. 210-13, UAB „Vagonera“ iš biudžeto turi būti grąžinta 2 700 000 Lt, o ne 2009 m. birželio 17 d. prašyme Nr. 913892 nurodyta 4 300 000 Lt suma.

Nurodė, kad skundžiamame sprendime nurodyta išieškoma suma yra UAB „Vagonera“ mokestinė nepriemoka, kuri susidarė bendrovei deklaravus pridėtinės vertės mokestį už 2010 m. rugsėjo, lapkričio ir gruodžio mėnesius, 2011 m. sausio–spalio mėnesius bei gyventojų pajamų mokestį už 2011 m. balandžio mėnesį. UAB „Vagonera“ pateikė mokesčių administratoriui deklaracijas, kuriose nurodė mokėtinas pridėtinės vertės sumas, tačiau jų laiku nesumokėjo. Nurodė, jog priimant 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-840 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, turėjo 1 060 062,36 Lt mokestinę nepriemoką, o mokestinės permokos neturėjo, todėl VMI turėjo teisę priimti šioje byloje ginčijamą sprendimą.

Atsakovas taip pat pateikė teismui papildomą paaiškinimą, kuriame dar kartą pažymėjo, kad 2010 m. liepos 23 d. VMI ir UAB „Vagonera“ pasirašė susitarimą Nr. 210-13 dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio, kuriame susitarta, kad bendrovei bus grąžinta 2 700 000 Lt, o likusi suma negrąžintina ir mokėtinos sumos nesusidaro. Pažymėjo, jog Vilniaus AVMI 2010 m. liepos 28 d. gautas UAB „Vagonera“ prašymas, kuriame nurodyta, kad jai pagal 2010 m. liepos 23 d. susitarimą Nr. 210-13 dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio turi būti grąžinama 2 700 000 Lt.

Prašyme nurodyta, kad UAB „Vagonera“ prašymo pateikimo dieną turi 220 603,16 Lt mokestinę nepriemoką, iš jos 200 278,35 Lt PVM, 19 170,67 Lt PVM delspinigių, 1 053,45 Lt GPM, 100,69 Lt GPM delspinigių. Atsižvelgdama į tai, UAB „Vagonera“ nurodė, kad grąžintina iš biudžeto suma lieka 2 479 396,84 Lt, ir prašė į jos sąskaitą pervesti 2 479 000 Lt. Vilniaus apskrities VMI šį prašymą patenkino ir į bendrovės sąskaitą pervedė 2 479 000 Lt. Be to, 220 603,16 Lt buvo įskaityti UAB „Vagonera“ prašyme nurodytoms mokesčių ir su jais susijusių sumų mokestinėms nepriemokoms padengti.

Likusios sumos (396,84 Lt) pagal VMI ir UAB „Vagonera“ susitarimą Nr. 210-13 dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio bendrovė neprašė nei grąžinti, nei įskaityti konkrečiai mokestinei nepriemokai padengti, taigi vadovaujantis Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193, nuostatomis, 396,84 Lt PVM permoka automatiškai įskaityta to paties mokesčio (PVM) nepriemokai padengti. Teigė, kad Vilniaus apskrities VMI tinkamai įvykdė 2010 m. liepos 23 d.

VMI ir UAB „Vagonera“ susitarimo Nr. 210-13 dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio sąlygas, t. y. bendrovei grąžino ir įskaitė 2 700 000 Lt PVM permoką. UAB „Vagonera“ pateikto 2010 m. spalio 8 d. mokestinių prievolių likučių suderinimo akte Nr. (21.26)-272-20599 buvo nurodyta PVM permoka, kadangi buvo rengiama išvada dėl šios VMI permokos pagrįstumo. 2010 m. gruodžio 3 d. mokestinių prievolių likučių suderinimo akte Nr. (21.26)-272-20599 nurodyta nepagrįsta PVM permoka buvo panaikinta iš VMI informacinės duomenų bazės. Pridūrė, jog Vilniaus AVMI susitarimo Nr. 210-13 dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio sąlygas įvykdė 2010 m. rugpjūčio 18 d.

Pareiškėjas yra pateikęs PVM deklaracijas už 2010 m. liepos–gruodžio mėnesius ir 2011 m. sausio–lapkričio mėnesius. Bendrovė už 2010 m. liepos mėnesį deklaravo grąžintiną 21 Lt PVM, rugpjūčio mėnesį – grąžintiną 21 Lt PVM. Kitose mokesčių administratoriui pateiktose PVM deklaracijose deklaravo mokėtiną PVM, tačiau jo į valstybės biudžetą nesumokėjo. Pareiškėjui nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio deklaravus tik mokėtiną PVM ir šių sumų nesumokėjus, ji turi PVM nepriemoką, o ne permoką, kaip teigiama skunde.

Be to, UAB „Vagonera“ 2010 m. rugsėjo–gruodžio ir 2011 m. sausio–lapkričio mėnesiais deklaravus mokėtiną PVM ir jo nesumokėjus, mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti šią mokestinę nepriemoką ir pagrįstai priėmė šioje administracinėje byloje skundžiamą VMI prie FM viršininko 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-840. Atsakovas nurodo, kad iš UAB „Vagonera“ yra išieškoma 1 060 062,36 Lt, kuri susidarė UAB „Vagonera“ deklaravus ir nesumokėjus 1 001 929 Lt PVM už 2010 m. rugsėjo mėnesį, 2010 m. lapkričio–gruodžio mėnesius, 2011 m. sausio–spalio mėnesius, šiuo sprendimu taip pat išieškoma 1 Lt GPM, susidariusio UAB „Vagonera“ pateikus mėnesinę pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaraciją.

Sprendimu taip pat išieškoma 58 132,05 Lt PVM delspinigių ir 0,31 Lt GPM delspinigių, kurie susidarė deklaravus mokėtinas šių mokesčių sumas, tačiau jų laiku nesumokėjus mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatyta tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vagonera“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes ir konstatavo, jog iš viso pareiškėjas mokesčių administratoriui už 2010 m. rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėnesius ir 2011 m. sausio–gegužės mėnesius deklaravo 1 001 929 Lt mokėjimo PVM, tačiau byloje duomenų apie tai, kad nurodyta deklaruota mokėtina PVM suma yra sumokėta, nepateikta. Rėmėsi MAĮ 2 straipsnio 10 dalimi, nustatančia mokesčio nepriemoką bei to paties straipsnio 11 dalimi, nustatančia mokesčio permoką bei konstatavo, jog pareiškėjas, nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio deklaravęs tik mokėtiną PVM ir šių sumų nesumokėjęs, turi PVM nepriemoką, o ne permoką. Akcentavo, jog jam 2011 m. gegužės 13 d. pateikus mėnesinę pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaraciją, atskaičiuotas 1 Lt mokėtino GPM. Taip pat išdėstė, jog VMI 2012 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-840 nusprendė išieškoti į biudžetą iš UAB „Vagonera“ turto 1 060 062,36 Lt sumą.

Atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos mokestinę nepriemoką sudaro jos deklaruotos, bet nustatytais terminais nesumokėtos PVM ir GPM sumos, taip pat nuo šių sumų apskaičiuoti delspinigiai. Teismas rėmėsi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, numatančiu mokesčių administratoriui galimybę išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas ir MAĮ 105 straipsnio 1 dalimi bei apibendrino, jog iš išdėstytų normų matyti, kad MAĮ įtvirtina mokesčių administratoriaus teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, kai mokesčių mokėtojas nustatytu terminu nesumoka deklaruoto mokesčio. Kadangi pareiškėjas nagrinėjamu atveju deklaruoto mokėtino PVM bei GPM nustatytais terminais nesumokėjo, todėl atsakovas, vadovaudamasis nurodytomis MAĮ normomis, turėjo teisę priimti ginčijamą sprendimą dėl atitinkamos mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo turto. Teismas sprendė, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, taigi jo naikinti nėra pagrindo. Taip pat rėmėsi MAĮ 34 straipsniu bei nurodė, jog skundžiamo atsakovo sprendimo turinys atitinka ir formą, patvirtintą VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 (VMI viršininko 2004 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. VA-81 redakcija), todėl naikinti skundžiamą sprendimą dėl formos ar turinio trūkumų nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95 – 97), kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti VMI 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-840 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus, neobjektyviai ir paviršutiniškai išnagrinėjo kilusį ginčą ir dėl to buvo priimtas nepagrįstas bei neteisėtas sprendimas. Pažymi, jog teismas neatsižvelgė į byloje nustatytą aplinkybę, kad Inspekcija suklaidino pareiškėją dėl jo turimos mokestinės permokos, todėl Inspekcija neturėjo teisės inicijuoti priverstinės mokestinės nepriemokos išieškojimo iš turto procedūros prieš tai nepatikslinusi pareiškėjui į biudžetą mokėtinų mokesčių sumų ir nepateikusi paaiškinimo dėl šių sumų susidarymo.

Nurodo, jog pareiškėjui Inspekcijos 2012 m. sausio 6 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto buvo įteiktas po to, kai Vilniaus AVMI dar 2010 m. spalio 18 d. mokestinių prievolių likučių suderinimo akte Nr. (21.26)-272-20599 buvo nurodžiusi, kad pareiškėjas turi 1403411,24 Lt mokestinę permoką, todėl pareiškėjas galėjo pagrįstai tikėtis, kad jo turima mokestinė permoka turi būti įskaityta pareiškėjo mokestinių prievolių vykdymui. Pažymi, jog dėl šios priežasties pareiškėjas teikė deklaracijas Vilniaus AVMI, nurodydamas mokėtinas į biudžetą mokesčių sumas ir pagrįstai manydamas, kad jo turima mokestinė permoka bus panaudota pareiškėjo mokestinėms prievolėms vykdyti.

Teigia, jog aplinkybė, kad Vilniaus apskrities VMI 2010 m. spalio 18 d. mokestinių prievolių likučių suderinimo akte Nr. (21.26)-272-20599 neteisingai informavo pareiškėją apie jo turimą permoką paaiškėjo tik šios bylos nagrinėjimo metu, Inspekcijai pateikus atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Mano, jog toks mokesčių administratoriaus elgesys, kada mokesčių mokėtojas dėl mokesčių administratoriaus kaltės yra suklaidinamas, sudarant prielaidas manyti, kad mokesčių mokėtojas turi mokestinę permoką, o vėliau, mokesčių mokėtojo neperspėjus ir neinformavus apie susidariusią klaidą ir šios klaidos priežastis, inicijuojama priverstinė mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūra, taikant turto areštą ir sudarant prielaidas kelti klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo dėl mokesčių nemokėjimo, vertintinas kaip neatitinkantis gero viešojo administravimo ir gero mokesčių administravimo praktikos.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į mokesčių administratoriaus veiksmus iki inicijuojant priverstinę mokestinės nepriemokos iš pareiškėjo turto išieškojimo procedūrą ir pareiškėjo argumentus įvertinti ne vien formaliai, bet remiantis teisingumo ir protingumo principais. Akcentuoja, jog šioje byloje yra aktualu tai, kad šiuo metu pareiškėjas, atsižvelgęs į mokesčių administratoriaus pateiktus duomenis ir informaciją apie Vilniaus AVMI pateiktą neteisingą informaciją apie pareiškėjo turėtą mokestinę permoką, yra pateikęs mokesčių administratoriui prašymą sudaryti mokestinės paskolos sutartį, atidedant ir išdėstant pareiškėjui susikaupusias mokestinės nepriemokos sumas.

Mano, jog konstatavus, kad Inspekcijos 2012 m. sausio 6 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto buvo priimtas pažeidžiant procedūrą (neinformavus pareiškėjo apie susidariusią mokestinę nepriemoką ir nepatikslinus pareiškėjui mokėtinų sumų) bei nesilaikant gero mokesčių administravimo principo, taip pat neatsižvelgus į tai, kad pareiškėjas šiuo metu yra pateikęs mokesčių administratoriui prašymą dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo, Inspekcijos 2012 m. sausio 6 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto privalo būti panaikintas kaip neteisėtas (priimtas iš esmės pažeidus tokiems sprendimams būdingą priėmimo tvarką).

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 106 – 107) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Vagonera“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo tokius pagrindinius atsikirtimus:

1. Mano, jog pareiškėjo teiginys apie tai, kad Vilniaus apskrities VMI ir UAB „Vagonera“ 2010 m. spalio 8 d. mokestinių prievolių likučių suderinimo akte Nr. (21.26)-272-20599 nurodytos 1403411,24 Lt PVM permokos pareiškėjas neturi, sužinota tik VMI pateikus atsiliepimą į pareiškėjo skundą šioje administracinėje byloje, yra nepagrįsti. Nurodo, jog pareiškėjas ne kartą buvo informuotas apie tai, kad minėtame mokestinių prievolių suderinimo akte nurodytos PVM permokos neturi, ką įrodo Vilniaus apskrities VMI 2011 m. balandžio 18 d. raštas Nr. (14.3)-46-15700 bei VMI 2012 m. vasario 21 d. raštas Nr. (23.1-08)-RNA-7786.

2. Nesutinka, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Pažymi, jog pareiškėjas nenurodo, kokias konkrečias teisės normas netinkamai taikė ir aiškino teismas bei nenurodo, į kokius pareiškėjo argumentus teismas neatsižvelgė. Nurodo, jog pagrindinis pareiškėjo skundo argumentas buvo tas, kad UAB „Vagonera“ iš viso neturi mokestinės nepriemokos tačiau teismas, objektyviai įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad jokia permoka pareiškėjui nesusidarė, nes mokesčių administratorius, paties pareiškėjo prašymu, įskaitė jo turėtą mokestinę nepriemoką ir likusią pareiškėjo prašomą sumą pervedė į jo atsiskaitomąją sąskaitą.

3. Nesutinka su tuo, jog teismas privalo atsižvelgti į mokesčių administratoriaus veiksmus iki inicijuojant mokestinės nepriemokos išieškojimo iš turto procedūrą. Mano, jog teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, o pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus galėjo pareikšti ir teismo posėdžių metu, į kurį neatvyko.

4. Pažymi, jog ginčijamas sprendimas nebuvo priimtas, pažeidžiant pagrindines procedūras. Nurodo, jog VMI viršininko 2012 m. sausio 6 sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką nurodyta, kad iš UAB „Vagonera“ yra išieškoma 1060062,36 Lt, o ši suma susidarė UAB „Vagonera“ deklaravus nesumokėjus 1001929 Lt PVM už 2010 m. rugsėjo mėnesį, 2010 m. lapkričio – gruodžio mėnesius, 2011 m. sausio – spalio mėnesius. Nurodo, jog šiuo sprendimu taip pat išieškoma 1 Lt GPM, susidariusio UAB „Vagonera“ pateikus mėnesinę pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaraciją. Šiuo sprendimu taip pat išieškoma 58132,05 Lt PVM delspinigių ir 0,31 Lt GPM delspinigių, kurie susidarė deklaravus mokėtinas šių mokesčių sumas, tačiau jų laiku nesumokėjus MAĮ ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatyta tvarka.

Atsakovas taip pat remiasi MAĮ 40 straipsnio 1 punktu, MAĮ 66 straipsnio 1 dalimi, bei pabrėžia, jog tai, kad pareiškėjas yra pateikęs mokesčių administratoriui prašymą dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo, taip pat nėra pagrindas VMI viršininko 2012 m. sausio 6 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto pripažinti neteisėtu ar jį panaikinti. Šiuo aspektu pažymi, jog gavus pareiškėjo prašymą dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo, išieškojimas pagal ginčijamą sprendimą bus stabdomas iki mokestinės paskolos sudarymo dienos arba dienos, kurią buvo priimtas sprendimas neatidėti arba neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino. Priduria, jog atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apskrities VMI 2011 m. balandžio 18 d. raštas Nr. (14.3)-46-15700 ir VMI 2012 m. vasario 21 d. raštas Nr. (23.1-08)-RNA-7786 nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, o VMI prie FM jais remiasi teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo šiuos dokumentus prijungti prie šios administracinės bylos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas; VMI) viršininko 2012 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-840 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Iš ginčijamo sprendimo matyti, jog juo nuspręsta išieškoti 1060062,36 Lt iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vagonera“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Vagonera“), būtent – 364 632 Lt ir 637297 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 146 05,98 Lt ir 43526,07 Lt PVM delspinigių, 1 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM ir 31 centą GPM delspinigių (žr. prie minėto sprendimo pridėtą prievolių ataskaitą).

Iš bylos duomenų matyti, jog pagrindą sprendimui dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo priimti sudarė tai, jog pareiškėjas mokesčių administratoriui teiktose deklaracijose deklaravo atitinkamas mokėtino PVM sumas, tačiau jų realiai nesumokėjo (žr. byloje esančias PVM deklaracijas b. l. 66 – 79), būtent – iš viso pareiškėjas už 2010 m. rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėnesius ir 2011 m. sausio – gegužės mėnesius deklaravo 1 001 929 Lt mokėjimo PVM, tačiau byloje duomenų apie tai, kad nurodyta deklaruota mokėtina PVM suma yra sumokėta, nepateikta. Atitinkamai pareiškėjui, pateikus mėnesinę mėnesinę pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų nuo A klasės pajamų deklaraciją (b. l. 81), atskaičiuotas 1 Lt mokėtino GPM bei su juo susijusi suma.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti teismas nenustatė pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, teigdamas, jog teismas neįvertino to, jog mokesčių administratorius, nepatikslinęs pareiškėjui į biudžetą mokėtinų sumų, jį suklaidino, t. y. sudarė jam prielaidą manyti, jog jis turi mokestinę permoką, be to, teismas neįvertino to fakto, jog jis yra pateikęs mokesčių administratoriui prašymą dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu ir sprendžia, jog teismas tinkamai pritaikė ir išaiškino teisės normas dėl žemiau nurodytų motyvų.

Pažymėtina, jog iki minėtųjų PVM deklaracijų, remiantis kuriomis buvo apskaičiuota pareiškėjo mokestinė nepriemoka, kurią vėliau nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo turto, pateikimo pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus santykiai klostėsi taip: Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 3 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26)-07-77-45, kuris buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-458 (b. l. 22–27). Šiuo sprendimu pareiškėjui UAB „Vagonera“ papildomai apskaičiuota 4 364 008 Lt PVM, 12 198,05 Lt PVM delspinigių ir paskirta 1 309 202 Lt PVM bauda. 2010 m. liepos 23 d. su UAB „Vagonera“ pasirašytas susitarimas dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio Nr. 210-13 (b. l. 28–31). Susitarime nurodoma, kad jo objektas yra UAB „Vagonera“ Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-458 nurodyta sumokėti 5 685 408,05 Lt suma (4 364 008 Lt PVM, 12 198,05 Lt PVM delspinigių ir 1 309 202 Lt PVM baudos) bei pareiškėjos mokesčių administratoriui pateiktas prašymas grąžinti 4 300 000 Lt PVM permoką, t. y. mokesčių administratorius ir UAB „Vagonera“ susitarė, kad pareiškėjai iš biudžeto bus grąžinta 2 700 000 Lt. Likusi suma negrąžintina ir mokėtinos sumos nesusidaro. Pareiškėjas 2010 m. liepos 28 d. pateikė Vilniaus AVMI prašymą (b. l. 62) grąžinti susidariusią mokestinę permoką – 2 497 000 Lt, o iš likusios sumos 220 603,16 Lt padengti susidariusią nepriemoką (200 278,35 Lt PVM, 19 170,67 Lt PVM delspinigių, 1 053,45 Lt GPM, 100,69 Lt GPM delspinigių). Nurodė, kad grąžintina iš biudžeto suma lieka 2 479 396,84 Lt, tačiau į jos atsiskaitomąją sąskaitą paprašė pervesti, kaip jau minėta, 2 497 000 Lt. Vilniaus AVMI UAB „Vagonera“ prašymą patenkino ir į bendrovės sąskaitą pervedė 2 479 000 Lt (b. l. 63). Vilniaus AVMI susitarimo dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio Nr. 210-13 sąlygas įvykdė 2010 m. rugpjūčio 18 d. (b. l. 63). Pridurtina, jog 2010 m. spalio 8 d. Vilniaus AVMI mokestinių prievolių likučių suderinimo akte Nr. (21.26)-272-20599 taip pat nurodė, kad pareiškėjas turi 1 403 411,24 Lt mokestinę permoką.

Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 dalis numato, jog mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina, jog mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu. MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas įtvirtina, jog mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai, turėdamas tam faktinį ir teisinį pagrindą, nusprendė išieškoti mokestinę nepriemoką, dėl kurios dydžio (1060062,36 Lt) nagrinėjamu atveju ginčo nekyla (MAĮ 67 str. 2 d.), priimdamas ginčijamą sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas apeliaciniu skundu nepateikia jokių motyvų, iš esmės pagrindžiančių tai, jog mokestinės nepriemokos jis neturėjo, bet priešingai – turėjo mokestinę permoką, tačiau savo nesutikimą su ginčijamu sprendimu, motyvuoja tuo, jog mokesčių administratorius jį klaidino, 2010 m. spalio 8 d. mokestinių prievolių likučių suderinimo akte Nr. (21.26)-272-20599 (b. l. 9) įrašydamas 1403411,24 Lt mokestinę permoką. Tokiu būdu, pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius, be kita ko, pažeidė gero mokesčių administravimo principą. Tačiau šie pareiškėjo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo ginčijamo mokesčių administratoriaus sprendimo neteisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išaiškinimui, jog minėtame mokestinių prievolių likučių suderinimo akte pareiškėjo neva turima mokestinė permoka buvo įrašyta, neatsižvelgus į 2010 m. liepos 23 d. sudarytą susitarimą Nr. 210-13, pagal kurį pareiškėjui iš biudžeto turi būti grąžinta 2700000 Lt, o ne 2009 m. birželio 17 d. prašyme Nr. 913892 nurodyta 4300000 Lt suma.

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas mokestinių prievolių likučių suderinimo aktas negalėjo suteikti pareiškėjui prielaidų manyti, jog jis iš tikrųjų turi mokestinę permoką ir tokiu būdu vėliau galės užginčyti sprendimą išieškoti dėl deklaruotų, tačiau realiai nesumokėtų mokesčių, sudariusių mokestinę nepriemoką. Atkreiptinas dėmesys, jog Mokesčių administravimo įstatymas tiesiogiai nereguliuoja mokestinių prievolių likučių suderinimo akto sudarymo tvarkos ir jo teisinės galios, tačiau tokio akto užpildymas ir pateikimas reglamentuojamas VMI viršininko 2003 m. gruodžio 10 d.

įsakymo Nr. V-314 įsakymu patvirtintomis Mokestinių prievolių likučių suderinimo akto FR0299 formos užpildymo ir pateikimo taisyklėmis (redakcija nuo 2007 m. balandžio 1 d.). Taisyklių 4 punktas nurodo, jog AVMI mokesčių apskaitos funkcijas atliekantys padaliniai, vadovaudamiesi MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu (vietos mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją tvarko į biudžetą mokamų mokesčių apskaitą) ir ir šių Taisyklių 2 punkte nurodytais norminiais aktais, kiekvienais metais pagal praėjusių kalendorinių metų gruodžio 31 d. būklę ir turimus duomenis užpildytas FR0299 formas parengia magnetinėse laikmenose (į šias formas įtraukiami ir iš kitų AVMI gautų FR0299 formų duomenys) <...>.

Tuo tarpu Taisyklių 6 punktas numato, jog mokesčių mokėtojas turi pateikti rašytinį prašymą, jeigu nori mokestinių prievolių likučius suderinti pagal bet kurios jo pasirinktos datos būklę. Vadovaudamasis Nutarimo 4, 5, 6, 7, 60 punktų ir Tvarkos 14 ir 19 punktų nuostatomis, mokesčių mokėtojas Prašymą turi pateikti AVMI, kurioje jis įregistruotas mokesčių mokėtoju <...>. Taisyklių 19 punktas įtvirtina, jog AVMI privalo mokesčių mokėtojui suteikti informaciją apie mokestinių prievolių likučių suderinimo tvarką ir sudaryti sąlygas išsiaiškinti duomenų, pateiktų FR0299 formoje, nesutapimus.

Taigi, iš paminėto matyti, jog mokestinių prievolių likučių suderinimo aktas yra apskaitinio, informacinio pobūdžio dokumentas, nesukuriantis mokesčių administratoriui jokių privalomo pobūdžio įpareigojimų. Todėl nepagrįsta yra teigti, jog pareiškėjas, vadovaudamasis minėtu aktu, galėjo pagrįstai tikėtis, kad (neegzistuojanti) mokestinė permoka bus panaudota pareiškėjo mokestinėms prievolėms vykdyti, nes šis dokumentas, atsižvelgiant į jo pobūdį, negalėjo jam sukurti jokių apibrėžiamų teisinių pasekmių. Priešingai – mokestinių permokų grąžinimas (įskaitymas) yra reglamentuojamas MAĮ 87 straipsnio, kurio 7 dalis įtvirtina bendrąją mokesčio permokos grąžinimo tvarką (žr. taip pat Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 91 straipsnį).

Nagrinėjamu atveju joks mokesčių administratoriaus sprendimas dėl suderinimo akte nurodytos sumos (1 403 411,24 Lt), kuri, kaip nurodyta aukščiau, minėtame akte kaip mokestinė permoka įrašyta neįvertintus mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo susitarimo, grąžinimo nebuvo priimtas, o pareiškėjui pagrįsti lūkesčiai vien iš mokestinių prievolių likučių suderinimo akto, kaip apskaitinio dokumento, kilti negalėjo.

Atkreiptinas dėmesys, jog ginčijamo mokesčių administratoriaus sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo neteisėtumo savaime neįrodo ir tai, jog pareiškėjas 2012 m. gegužės 15 d. mokesčių administratoriui pateikė prašymą dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ir išdėstymo (b. l. 98 – 101). Šiuo aspektu pažymėtina, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas iš esmės yra mokesčių administratoriaus diskrecija, realizuojama laikantis MAĮ 88 straipsnio 1 dalies ir Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių, patvirtintų finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d.

įsakymu Nr. 268 (2004 m. gegužės 13 d. įsakymo Nr. 1K-182 redakcija). Duotuoju momentu (bylos nagrinėjimo metu) joks mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo pareiškėjo mokestinė nepriemoka būtų atidėta arba išdėstyta, priimtas nėra ir mokestinės paskolos sutartis tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus sudaryta nėra, todėl nepagrįsta teigti, jog atsižvelgus vien į pareiškėjo pateiktą prašymą, egzistuoja pagrindas ginčijamą sprendimą panaikinti ar stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus.

Be to, šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, jog MAĮ 88 straipsnio 2 dalis inter alia įtvirtina, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Pažymėtina, jog nors teismas ir nesprendžia dėl mokesčių mokėtojo prašymo išdėstyti arba atidėti mokestinę nepriemoką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A442-827/2009), patikrinus viešai prieinamus juridinių asmenų registro duomenis, matyti, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartimi (įsiteisėjo 2012 m. spalio 16 d.) buvo iškelta bankroto byla, o pareiškėjo teisinis statusas yra bankrutuojantis, todėl kritiškai vertintini pareiškėjo teigtinas faktas, jog mokestinė nepriemoka jo atžvilgiu apskritai bus atidėta arba išdėstyta.

Be to, bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo faktas suponuoja ir tai, jog ginčijamo mokesčių administratoriaus sprendimo priverstinai vykdyti šiuo metu bet kuriuo atveju bus neįmanoma, nes minėtąja nutartimi taip pat buvo areštuotas visas pareiškėjui priklausantis turtas ir piniginės lėšos, o toliau išieškojimo veiksmai vyks Įmonių bankroto įstatymo numatoma tvarka. Tačiau ginčui aktualiu momentu, t. y. sprendimo priėmimo metu – 2012 m. sausio 6 d. – jis buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistu.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog VMI viršininkas, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, priėmė teisėtą ir pagrįstą 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-840, kurio naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 89 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tai padarė pilnai ir visapusiškai, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vagonera“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan