2018-12-12 Nr. ANB-815-4-48-3-00019-2018-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-59-719/2018

Teisminio proceso Nr. 4-48-3-00019-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.4.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Š. J. atstovės advokatės Gintarės Leškevičienės prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Š. J. administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 26 d. nutarimu Š. J. pripažintas kaltu, padaręs administracinius nusižengimus, nurodytus ANK 415 straipsnio 1 dalyje, 415 straipsnio 2 dalyje ir 423 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirtos atitinkamai 75 Eur, 35 Eur ir 1300 Eur baudos. Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, Š. J. paskirta galutinė nuobauda – 1300 Eur bauda. Vadovaujantis ANK 423 straipsnio 4 ir 5 dalimis, Š. J. atimta teisė vairuoti transporto priemones trejiems metams ir keturiems mėnesiams, taip pat konfiskuota M. J. priklausanti transporto priemonė „Audi A8“ (duomenys neskelbtini). Š. J. nubaustas už tai, kad 2017 m. gruodžio 29 d. apie 18.29 val. kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda 53-iame kilometre, Elektrėnų savivaldybėje, vairavo automobilį „Audi A8“ (duomenys neskelbtini), įtariamas buvęs neblaivus, neįvertino kelio dangos, nepasirinko saugaus greičio, nesilaikė saugaus atstumo iki priekyje važiuojančio automobilio ir sukėlė eismo įvykį, apgadindamas abu automobilius, tikrintis blaivumą atsisakė; jo vairuota transporto priemonė nustatyta tvarka neįregistruota, neapdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Tokiais veiksmais Š. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 14, 127 ir 226 punktų reikalavimus ir padarė administracinius nusižengimus, nustatytus ANK 423 straipsnio 3 dalyje, 415 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

2. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi Š. J. apeliacinis skundas atmestas ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 26 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. liepos 30 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Š. J. atstovės advokatės G. Leškevičienės prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 26 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutarties priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Š. J. atstovė advokatė G. Leškevičienė pareiškime atnaujinti administracinio nusižengimo bylą prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 26 d. nutarimą bei Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartį ir panaikinti Š. J. paskirtą administracinio poveikio priemonę – M. J. priklausančios transporto priemonės automobilio „Audi A8“ konfiskavimą. Pareiškime nurodoma:

4.1. Apygardos teismas padarė esminį procesinį pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėtos nutarties priėmimui: pažeidė ANK 652 straipsnyje įtvirtintas bylos dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo apygardos teisme ribas, apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrino išeidamas už apeliacinio skundo ribų, pablogino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Š. J. teisinę padėtį, suvaržė jo teisę į tinkamą teismo procesą ir teisingą bylos nagrinėjimą, neužtikrino efektyvios Š. J. teisių gynybos, priėmė jam siurprizinį sprendimą, taip padarė esminį proceso pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Apylinkės teismas, skirdamas Š. J. administracinio poveikio priemonę – transporto priemonės konfiskavimą, netinkamai taikė ANK 29, 32, 34 straipsnių nuostatas, nes neatsižvelgė į konstitucinį proporcingumo principą, teisingumo bei protingumo principus, Š. J. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, savo sprendimo nemotyvavo (apygardos teismas apeliacinio skundo šiuo aspektu neišnagrinėjo).

4.2. Apylinkės teismas, skirdamas Š. J. administracinio poveikio priemonę – transporto priemonės konfiskavimą, vadovavosi ANK 29 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad gali būti konfiskuojamas ir ne pažeidėjui priklausantis turtas, jeigu jis buvo perleistas pažeidėjo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui. Iš bylos medžiagos matyti, kad automobilio savininkas yra M. J., pažeidėjo, t. y. Š. J., brolis, kuris, būdamas šio automobilio savininkas, privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir užtikrinti, kad automobilis, kaip didesnio pavojaus šaltinis, nepatektų kitiems asmenims, neturintiems teisės jo valdyti, tačiau to neužtikrino.

Apeliaciniame skunde Š. J., siekdamas, kad paskirtas turto konfiskavimas jam būtų panaikintas, teigė, kad apylinkės teismas nenustatė nė vienos ANK 29 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos, suteikiančios pagrindą taikyti turto konfiskavimą šioje byloje. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika atnaujintose administracinių nusižengimų bylose (Nr. 2AT-23-2013, 2AT-44-895/2015) dėl non reformatio in peius (draudimo pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį) principo laikymosi, bei apeliacinio proceso principu, draudžiančiu apeliacinės instancijos teismui išeiti už apeliacinio skundo ribų (tantum devolutum quantum appellatum (vertinama tai, dėl ko kreiptasi, dėl ko pateikta apeliacija), teigia, kad skundo padavimas pareiškėjui niekada negali sukelti jokių neigiamų padarinių, jo teisinė padėtis negali būti pabloginama, nes kitaip procesas nebūtų pripažįstamas teisingu, o apeliacinės instancijos teismas turėtų tikrinti tik tos sprendimo dalies, kurią skundžia asmuo, teisėtumą ir pagrįstumą, ir apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti tik pagal apelianto paduoto apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo ribas.

Be to, ANK 652 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, taip pat asmens, dėl kurio administracinė teisena nutraukta, padėtį apygardos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusios institucijos ar institucijos, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, skundas arba nukentėjusiojo skundas; administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

Byloje buvo paduotas tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – Š. J. – apeliacinis skundas.

4.3. Apygardos teismas šioje byloje nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad automobilis „Audi A8“ (duomenys neskelbtini) po administracinių nusižengimų padarymo Š. J. broliui M. J. buvo perleistas kaip pažeidėjo šeimos nariui; teismas sprendė, kad ANK 29 straipsnio 4 dalies 3 punktą taikyti pagrindo nebuvo; anot pareiškėjo, tai reiškia, kad apygardos teismas pripažino, jog apylinkės teismas taikė ANK 29 straipsnio 4 dalies 3 punktą nepagrįstai. Taigi, esant tokiai išvadai, Š. J. apeliacinis skundas turėjo būti tenkinamas, atsižvelgiant į jo ribas, ir apylinkės teismo nutarimas pakeistas, panaikinant jam paskirtą administracinio poveikio priemonę – turto konfiskavimą, tačiau teismas nepagrįstai sprendė, kad nors automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta M. J. vardu, tačiau faktinis automobilio savininkas buvo Š. J., todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendimas dėl transporto priemonės konfiskavimo turėjo būti priimtas laikant, kad automobilio „Audi A8“ faktinis savininkas yra pažeidėjas. Taip buvo išeita už apeliacinio skundo ribų, be to, pažeista M. J. konstitucinė teisė į nuosavybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai).

4.4. Vadovaujantis ANK 29 straipsnio 1 dalimi, pažeidėjui priklausantis turtas gali būti konfiskuojamas, nesant jokių papildomų sąlygų, o ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausančio turto konfiskavimas apribojamas tiek nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas, tiek baudžiamąsias bylas, nustatant papildomai įrodinėtinas tokio konfiskavimo sąlygas. Apygardos teismas, išeidamas iš apeliacinio skundo ribų ir pripažindamas, kad konfiskuotinas turtas – automobilis „Audi A8“ faktiškai priklauso tam pačiam pažeidėjui Š. J., todėl sprendimas dėl transporto priemonės konfiskavimo turėjo būti priimtas laikant, kad minimo automobilio savininkas yra pažeidėjas Š. J., iš esmės pakeitė teisinį konfiskavimo pagrindą ir pablogino Š. J. teisinę padėtį, nes konfiskuojant automobilį nebereikėjo nustatyti jokių papildomų sąlygų, tokiu būdu buvo palengvintos pažeidimo padarymo įrankio arba tiesioginio objekto paėmimo valstybės nuosavybėn galimybės. Apygardos teismas apylinkės teismo padarytą administracinio poveikio priemonės – turto konfiskavimo skyrimo taikymo klaidą, pakeičiant turto konfiskavimo teisinį pagrindą ir nustatant kitą konfiskuotino turto savininką, galėjo ištaisyti tik gavęs institucijos skundą, spręsdamas dėl skunde nenurodytų argumentų, apygardos teismas neteisėtai peržengė apeliacinio skundo ribas ir dėl Š. J. priėmė siurprizinį sprendimą.

4.5. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, teigia, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Už ANK 423 straipsnio 5 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo padarymą transporto priemonės konfiskavimas nustatytas tik kaip galima papildoma administracinio poveikio priemonė, kurios skyrimas nėra privalomas, teismas, ją skirdamas, savo sprendimą turi motyvuoti. Š. J. už administracinio nusižengimo padarymą buvo paskirta pakankamai griežta administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė: 1300 Eur dydžio bauda bei teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams ir keturiems mėnesiams. Teismo posėdžio metu Š. J. pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto pažeidimo, taip pat savo noru atlygino automobilio „Renault Megane Scenic“ savininkui R. P. padarytą žalą. Šios aplinkybės, vadovaujantis ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, turėjo būti pripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Š. J. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Nors anksčiau jis buvo baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau tokio pobūdžio nusižengimą padarė pirmą kartą, nėra sistemingas ar piktybinis KET pažeidėjas, už analogiškus pažeidimus, susijusius su šiurkščiais KET pažeidimais, anksčiau baustas nebuvo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neargumentavo, kodėl Š. J. paskirta sankcija yra didesnė, nei straipsnio sankcijoje nustatyta minimali bauda; ir paskirta nuobauda, ir administracinio poveikio priemonė – uždraudimas trejus metus ir keturis mėnesius naudotis teise vairuoti transporto priemones, nėra pakankamai efektyvios, atgrasančios ir baudžiančios. Taip pat konfiskuoto automobilio vertė – 23 000 Eur beveik dvidešimt kartų viršija Š. J. paskirtos pagrindinės administracinės nuobaudos – baudos – dydį, tad negali būti vertinama kaip proporcinga, teisinga bei protinga.

5. Atsiliepimu į Š. J. atstovės advokatės G. Leškevičienės prašymą dėl administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK Elektrėnų PK) Veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja Daiva Purvienė prašo prašymo netenkinti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 26 d. nutarimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma:

5.1. Apygardos teismas bylos nagrinėjimo metu apklausė M. ir Š. J., atliko įrodymų tyrimą ir, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad nors automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta M. J. vardu, tačiau faktinis jo savininkas buvo Š. J., todėl transporto priemonės konfiskavimą paliko galioti. Automobilio pirkimo–pardavimo sandoris buvo apsimestinis. Apygardos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą galioti, nepablogino administracinėn atsakomybėn traukiamo Š. J. padėties ir bylos dėl Š. J. apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, nustatytų ANK 652 straipsnyje, neperžengė, nes apygardos teismas nagrinėjo tik skirtos administracinio poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo, dėl kurio Š. J. buvo padavęs skundą, pagrįstumą ir teisėtumą. Turto konfiskavimas pritaikytas pagrįstai.

5.2. Administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų, teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-8-2013). Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad nepaisant to, jog Š. J. atsisakė tikrintis blaivumą, jo veiksmų tai nedaro mažiau pavojingų, priešingai, įstatymų leidėjas už tai nustatė griežtesnes sankcijas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Š. J. prisipažino padaręs administracinius nusižengimus ir gailėjosi dėl jų tik teismo posėdžio metu, o iki jo neigė vairavęs automobilį. Taigi kaltininko prisipažinimas turi būti nuoširdus, o ne nulemtas surinktų įrodymų ar siekio, kad jam būtų paskirta švelnesnė nuobauda. Š. J. anksčiau paskirtos nuobaudos nėra veiksmingos, jis ir toliau daro teisės pažeidimus. Automobilis „Audi A8“ (duomenys neskelbtini) pirktas 2016 m. liepos 26 d., tačiau iki šiol teisės aktų nustatyta tvarka neįregistruotas Lietuvos Respublikoje. 2017 m. rugpjūčio 2 d. ir 2017 m. spalio 11 d. Š. J. baustas administracine tvarka vairuojant kitą automobilį „Audi“, su taip pat kitoje valstybėje išduotais valstybiniais numeriais. Š. J., vairuodamas automobilius, neregistruotus Lietuvoje, ir darydamas teisės pažeidimus, siekia būti nenustatytas bei vengti atsakomybės.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

6. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Š. J. atstovės advokatės G. Leškevičienės prašymas atmestinas.

Dėl turto konfiskavimo taikymo tinkamumo

7. Iš apylinkės teismo nutarimo matyti, kad administracinio poveikio priemonės, nurodytos ANK 423 straipsnio 5 dalyje, skyrimą už ANK 423 straipsnio 3 dalyje nustatytą veiką teismas motyvavo ANK 29 straipsnio 4 dalimi, kai turtas buvo perleistas asmeniui, kaip pažeidėjo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui (ANK 29 straipsnio 4 dalies 4 punktas), be to, nurodė, kad net ir tuomet, jeigu Š. J. paėmė automobilį be brolio žinios, M. J., būdamas šio automobilio savininkas, privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir užtikrinti, kad automobilis, kaip didesnio pavojaus šaltinis, nepatektų kitiems asmenims, neturintiems teisės jo valdyti, tačiau to neužtikrino.

8. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo, kuriam nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė gali būti konfiskuota, privalo būti įtrauktas į bylos procesą, sudarant galimybę ginti savo nuosavybės teisę ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-18-2013, 2AT-23-2012, 2AT-34-2013 ir kt.). Esant duomenų, patvirtinančių, kad administracinis nusižengimas padarytas naudojantis transporto priemone, nuosavybės teise priklausančia ne administracinėn atsakomybėn traukiamam, o kitam asmeniui, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, konstatuojama, kad nebuvo užtikrintas teisingas teismo procesas bei efektyvi savininko teisių gynyba ir taip padarytas esminis proceso teisės pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-1/2012).

9. Pirmosios instancijos teismui iš bylos duomenų buvo žinoma, kad automobilis „Audi A8“, kuriuo buvo padarytas eismo įvykis, galimai priklauso M. J. (2018 m. sausio 4 d. prašymas jį grąžinti, pateikti automobilio įsigijimo dokumentai, kuriuose nurodytas jis, kaip pirkėjas, Vilniaus apskrities VPK Elektrėnų PK viršininko 2018 m. sausio 12 d. sprendimas dėl transporto priemonės grąžinimo savininkui (valdytojui) iki administracinio nusižengimo bylos išnagrinėjimo). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad 2018 m. sausio 12 d. sprendime pareigūnas nurodė abejones dėl automobilio priklausymo M. J., nes automobilio rinkos vertė yra nuo 23 000 Eur, o M. J. gyvena iš neįgalumo pensijos, tad galimai lėšų automobiliui įsigyti neturėjo. Taigi jau tyrimo metu kilo abejonių dėl automobilio, kuriuo buvo padarytas eismo įvykis, priklausomumo.

10. Iš informacinės pažymos administracinio nusižengimo byloje matyti, kad posėdyje apylinkės teisme dalyvavo pažeidėjas Š. J., jo atstovas advokatas D. Dargevičius ir Vilniaus apskrities VPK Elektrėnų PK atstovas E. Telinskis. Iš apylinkės teismo nutarimo matyti, kad savo išvadas dėl turto konfiskavimo jis priėmė neišsiaiškinęs nei tikrojo turto savininko, nei dokumentuose savininku nurodyto asmens požiūrio į jam galimai priklausančios nuosavybės gynimą. Juolab pirmosios instancijos teisme Š. J. pateikė informaciją, kad automobilį paėmė be brolio M. J. žinios, norėdamas sutvarkyti savo asmeninius reikalus.

11. Š. J. dėl apylinkės teismo nutarimo padavė apeliacinį skundą, kurio esminiai argumentai buvo šie: 1) dėl turto konfiskavimo pagrindo, teigiant, kad nėra nė vienos ANK 29 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos konfiskuoti administracinio nusižengimo dalyką (taigi Š. J. ginčijo ne konkrečios ANK 29 straipsnio 4 dalyje esančios sąlygos buvimą, bet turto konfiskavimo iš trečiojo asmens galimybę šiuo atveju); 2) teisingo teismo proceso neužtikrinimas, nepranešus M. J. apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir nesuteikus galimybės ginti savo nuosavybės teisę (M. J. neįgalus, nustatytas 35 proc. jo darbingumo lygis, konfiskuotą transporto priemonę – „Audi A8“ jis įsigijo tam, kad ji būtų perparduota, gaunant papildomą uždarbį, nes jo vienintelės pajamos – gaunama prarasto darbingumo pašalpa; 3) turto konfiskavimu nebus pasiekti administracinės nuobaudos tikslai.

12. Apeliacinės instancijos teismas teisėtumo ir pagrįstumo aspektais išnagrinėjo bylą žodinio proceso tvarka. Teismo posėdžio metu buvo apklaustas Š. J. ir M. J. Gynyba buvo orientuota į tai, kad M. J. neleido Š. J. imti automobilio ir neturėjo pagrindo manyti, kad su šiuo automobiliu bus padarytas teisės pažeidimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaujantis ANK 569 straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, teisė ir pareiga, kurią atlikdamas jis nėra saistomas proceso dalyvių nuomonės, o vadovaujasi tik savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

13. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas, ištaisęs esminį apylinkės teismo padarytą proceso pažeidimą, įvertino tiek tyrimo metu surinktus duomenis, tiek bylos nagrinėjimo apygardos teisme metu gautus įrodymus kaip visumą ir nustatė, kad Š. J. yra faktinis automobilio savininkas. Teismas įvertino Š. ir M. J. nurodytas automobilio įsigijimo (sandorio sudarymo vieta, laikas, apmokėjimo už automobilį ypatumai), jo laikymo Lietuvoje aplinkybes, taip pat M. J. asmenybę (bedarbis, gyvena iš pašalpos, iš kurios turi išlaikyti vaikus, turi 35 proc. darbingumo lygį, kuris automobilio įsigijimo metu buvo dar mažesnis), jo galimybes įsigyti didelę rinkos kainą turintį automobilį (byloje nėra jokių duomenų apie sumos, reikalingos tokiam automobiliui įsigyti, buvimą), M. J. parodymų nenuoseklumą, neįtikinamumą (parodymai apie siekimą parduoti automobilį kelerius metus, nors nuo pirkimo nebuvo praėję dveji metai, taip pat apie jo, kaip tarpininko, veiklą prekiaujant automobiliais, nenurodant nei įmonių, per kurias buvo vykdoma veikla, nei jų vadovų). Taip pat vertintas Š. ir M. J. elgesys ką tik po įvykio padarymo (Š. J. iš pradžių neigė vairavęs automobilį, į įvykio vietą atvykus M. J., šis teigė vairavęs automobilį, tačiau apie automobilio priklausymą būtent jam nė vienas iš brolių neužsiminė, protokolo surašymo dieną Š. J. pareigūnams teigė automobilį pirkęs Prancūzijoje už 23 000 Eur). Iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktų išsamių motyvų, su kurias nesutikti nėra jokio pagrindo, padaryta išvada, kad Š. J. yra faktinis automobilio savininkas.

14. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje tiek Š. J., tiek M. J. teikė savo argumentus dėl eismo įvykyje vairuoto automobilio konfiskavimo negalimumo. Pareiškime pagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė nė vienos sąlygos, nustatytos ANK 29 straipsnio 4 dalyje, suteikiančios pagrindą konfiskuoti ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausantį turtą, kada vienos iš tokių sąlygų nustatymas būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-8-976-2018).

Tačiau, ištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytą esminį proceso pažeidimą ir apklausęs M. J. dėl automobilio priklausomumo, teismas padarė kitokias išvadas. Daug dėmesio pareiškime dėl administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo skiriama galimam principo non reformatio in peius pažeidimui nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Kyla klausimas, ar apeliacinės instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju nustatęs akivaizdžią pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą dėl teisinio pagrindo konfiskuoti automobilį iš trečiojo asmens, galėjo nustatyti kitą turto konfiskavimo pagrindą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visą proceso dėl administracinio nusižengimo eigą, daro išvadą, kad:

1) apeliaciniu skundu buvo prašoma apklausti M. J., kaip trečiąjį asmenį, suinteresuotą dėl automobilio konfiskavimo panaikinimo;

2) apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą daryti teisines išvadas, siekdamas priimti teisėtą ir teisingą sprendimą;

3) kadangi apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą ex officio (pagal pareigas) vertinti aplinkybes dėl sandorio, taip pat konstatuoti tariamojo sandorio faktą ir teisines pasekmes, toks teismui suteiktos teisės ir tenkančios pareigos vykdymas nepripažintinas išėjimu už apeliaciniame skunde suformuluotų bylos nagrinėjimo ribų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-976/2018), todėl šioje administracinio nusižengimo byloje tikrosios įvykusio automobilio pirkimo–pardavimo sandorio šalies konstatavimas nelaikytinas išėjimu už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų;

4) teisinis rezultatas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme yra tas pats, t. y. pripažinimas, kad turtas, šiuo atveju – automobilis, turi būti konfiskuotas, tik nustatytas kitas faktinis automobilio savininkas;

5) apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl taikytinos administracinio poveikio priemonės proporcingumo ir su teismo argumentais nesutikti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Aldona Rakauskienė

Artūras Ridikas