2018-03-28 Nr. AB-6607-3-61-3-00574-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1991-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00574-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Sirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2009 m. vasario 20 d. buvo pažeidžiamos jo teisės į socialinių santykių kūrimą. Jam buvo draudžiama palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose esančiais kaliniais, suimtaisiais ir nuteistaisiais, draudžiama rašyti laiškus sugyventinei, draugams, todėl nutrūko jų santykiai. Dėl to labai išgyveno, patyrė dvasines kančias, diskomfortą, emocinę depresiją, sutriko miegas, susirgo odos liga. Minėtus Lukiškių TI-K veiksmus pareiškėjas vertino kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, uždraudžiančio kankinimą ir žiaurų nežmonišką elgesį, žeminantį žmogaus orumą, pažeidimą, ir prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Teismo posėdyje pareiškėjas sumažino prašomą atlyginti žalą iki 5 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 5–8) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) šeštame skirsnyje yra nurodytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės bei pareigos. BVK 99 straipsnio (redakcijoje, galiojusioje iki 2015 m. rugsėjo 1 d. pakeitimų), nustatančio nuteistųjų teises susirašinėti, 2 dalyje nurodyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Vadovaujantis aukščiau paminėtomis įstatymo nuostatomis, kurios draudžia bet kokį susirašinėjimą su asmenimis, kurie nėra sutuoktiniai ar artimi giminaičiai, pareiškėjas R. M. iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo įsigaliojimo negalėjo susirašinėti. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad R. M. visada turėjo teisę bei galimybę susirašinėti su artimaisiais giminaičiais, kurie yra laisvėje, tai nėra draudžiama. Pažymėjo, kad vadovaujantis įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 99 str. 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ Nr. KT8-N4/2015, Lukiškių TI-K laikomi asmenys turi galimybę susirašinėti su kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomais nuteistaisiais, kuriuos nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu (b. l. 29–31) pareiškėjo R. M. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų neleidžiant jam susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose kalėjusiais asmenimis.

7. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už atsakovės atstovo veiksmus laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2009 m. vasario 20 d., skundą teismui pareiškėjas paštu išsiuntė 2017 m. vasario 17 d. – praleidęs ieškinio senaties terminą.

8. Teismas nurodė, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2014 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-388-14; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860-13; 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių (LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011).

9. Teismas akcentavo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2014 m. vasario 17 d., todėl pareiškėjo skundas atmestinas (CK 1.131 str. 1 d.).

III. 10. Pareiškėjas R. M. padavė apeliacinį skundą (b. l. 48–49), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo, atstovaujamo Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

11. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo skundą pritaikydamas ieškinio senatį, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2009 m. vasario 20 d. Lukiškių TI-K draudė pareiškėjui susirašinėti su sugyventine, kalėjusia kitose laisvės atėmimo įstaigose, vadovaudamasis BVK 99 straipsnio 2 dalimi, kuris Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl jis neturėjo galimybės skųsti Lukiškių TI-K veiksmų, tokiam pažeidimui ieškinio senaties terminai netaikomi. Tik susipažinęs su BVK pakeitimais ir teismų praktika, gavo galimybę ginti savo teises.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 39–42) pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliantas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Apelianto nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, patirtos neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas, nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nurodytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, kilti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė teisingai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo R. M. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2009 m. vasario 20 d. neleidžiant pareiškėjui susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose kalėjusiais asmenimis.

16. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka tvirtindamas, jog ieškinio senaties terminas buvo pritaikytas ir jo skundas atmestas nepagrįstai, nes Lukiškių TI-K draudė pareiškėjui susirašinėti su sugyventine, kalėjusia kitose laisvės atėmimo įstaigose, vadovaudamasis BVK 99 straipsnio 2 dalimi, kuris Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl jis neturėjo galimybės skųsti Lukiškių TI-K veiksmų, tokiam pažeidimui ieškinio senaties terminai netaikomi.

18. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

19. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

20. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2017 m. vasario 17 d. (b. l. 3), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2009 m. vasario 20 d.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ieškinio senaties eigos klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

22. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį.

23. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto teiginiai, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde dėstomus pareiškėjo patirtus draudžiamo susirašinėjimo sukeltus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, daro išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikos ir kitose analogiškose bylose (žr., pvz., LVAT 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-957-662/2018). Pažymėtina, kad pareiškėjas, teikdamas skundą nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų siuntęs laiškus į kitus pataisos namus ir tokie laiškai jam būtų buvę grąžinti. Byloje nėra ir duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl savo pažeistos susirašinėjimo teisės būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K ar kitas institucijas. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, jau po Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo pareiškėjas R. M. į teismą kreipėsi beveik po dviejų metų. Tai rodo paties asmens pasirinktą netinkamą elgesio modelį – neveikimą, o ne objektyvių aplinkybių, trukdžiusių kreiptis į teismą, buvimą.

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių priežasčių, lėmusių senaties termino praleidimą, buvimo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl tokio termino praleidimo įvertino tinkamai, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo motyvus palaiko ir jų nebekartoja.

27. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė