2021-07-07 Nr. AB-14012-3-65-3-00314-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1260-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00314-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 18.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. (S. N.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. N. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleistų terminų paduoti prašymą nuosavybės teisėms atkurti ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. N. su prašymu kreipėsi į teismą ir prašė atnaujinti įstatyme nustatytus terminus prašymui ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į M. R. iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 9,41 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad M. R. yra jo senelis. Nurodė, kad jo motina J. M. (M. R. dukra) mirė (duomenys neskelbtini). S. N. pažymėjo, kad J. M. sirgo (duomenys neskelbtini) ir progresuojanti liga jai neleido laiku pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu. Būdama gyva, J. M. ir kitiems asmenims draudė rūpintis jos tėvų turėtu nekilnojamuoju turtu. Po motinos mirties pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba) Ignalinos ir Visagino skyrių ir sužinojo, kad J. M. nebuvo pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į M. R. žemę. Pareiškėjo teigimu, motinai dėl objektyvių priežasčių nesikreipus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, po jos mirties S. N., kaip vienintelis mirusios J. M. įpėdinis, įgijo teisę teikti prašymą bei dokumentus atkurti nuosavybės teises į senelio M. R. valdytą žemę, t. y. įgyvendinti savo teisę atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę.

3. Pareiškėjas nurodė, kad nei pats žemės sklypo savininkas, nei jo sutuoktinė negalėjo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kadangi mirė iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) priėmimo. Nurodė, kad pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, jų dukra J. M. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į tėvo iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą turtą, tačiau sirgdama nepagydoma (duomenys neskelbtini), dėl savo būklės nepadavė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. S. N. nuomone, jis remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktu, įgijo teisę teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio M. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę, kadangi jo motina objektyviai negalėjo veikti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka.

4. Teismo posėdyje pareiškėjas S. N. palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su S. N. prašymu sutiko ir prašė jį tenkinti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad išnagrinėjus Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriuje esančią (duomenys neskelbtini) 1939 m. žemės sklypų eksplikaciją, buvo nustatyta, jog M. R. iki 1940 m. liepos 1 d. nuosavybės teise priklausė 9,41 ha žemės: 7,59 ha ploto žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), 1,02 ha ploto žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,80 ha žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Tarnyba nurodė, kad Lietuvos valstybinio archyvo pateiktame (duomenys neskelbtini) žemės sklypų sąrašo išraše Nr. F,1250 Ap.4B. 22/3992 yra pateikta analogiška informacija apie M. R. turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad dėl nacionalizuotos žemės susigrąžinimo nei M. R., nei jo įpėdiniai į Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrių nesikreipė, o buvusio savininko mirties data Tarnybos teritoriniam skyriui nėra žinoma. Atsižvelgęs į tai, kad nei buvęs žemės savininkas M. R., nei jo įpėdinė – dukra J. M. – į Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos turėtą 9,41 ha žemės nesikreipė, trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, tokia teisė suteikiama M. R. anūkui – pareiškėjui S. N..

7. Tarnyba akcentavo, kad pareiškėjo motina sirgo sunkia liga ir negalėjo realizuoti savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Pažymėjo, kad esant pareiškėjo motinai gyvai, jis negalėjo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio M. R. iki nacionalizacijos valdytą 9,41 ha žemės (duomenys neskelbtini), tokia galimybė jam atsirado tik (duomenys neskelbtini) mirus motinai J. M.. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, terminų praleidimo priežastys yra svarbios, todėl terminai turėtų būti atnaujinti.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo S. N. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant, asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas; šių prielaidų egzistavimas (pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu ar giminystės ryšys su buvusiu žemės savininku) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad tam, jog atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta. Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus buvo galima pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Teismas nurodė, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.

10. Teismas nurodė, kad tiek iki Atkūrimo įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo galiojusio galutinio termino (2001 m. gruodžio 31 d.), tiek galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta prioritetinė turto savininko teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teismas pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktus, ši turto savininko teisė, savininkui mirus, pereina įstatyme išvardintiems turto savininko įpėdiniams, jeigu šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Remdamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų aiškinimo, teismas akcentavo, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra pagrindo taikyti iš eilės pirmesnius punktus;

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Teismas akcentavo, kad pagal suformuotą nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko bei mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatymu nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui, jeigu miręs turto savininkas ar miręs turto savininko vaikas iki įstatyme nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises.

11. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinimo, iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą, t. y ar prašymą dėl šio termino atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, kurį nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–5 punktai. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jeigu asmuo iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatyme nustatyto termino nebuvo įgijęs.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas S. N. prašė atnaujinti Atkūrimo įstatymo nustatytus praleistus terminus pateikti prašymui bei dokumentams, siekdamas atkurti nuosavybės teises į savo senelio M. R. nuosavybės teise iki žemės nacionalizavimo valdytą žemę; pagal pareiškėjo paaiškinimus, buvusio žemės savininko M. R. tiksli mirties data nėra žinoma, jis mirė apie (duomenys neskelbtini), t. y. iki Atkūrimo įstatymo priėmimo. Byloje pateiktas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas patvirtina, kad J. M. mirė (duomenys neskelbtini), taigi, iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) buvo gyva turto savininko dukra J. M. ir tik ji, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, turėjo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į savo tėvo turėtą žemę, tačiau šia teise nepasinaudojo ir prašymo atkurti jai nuosavybės teises iki nurodyto termino nepateikė; iki 2001 m. gruodžio 31 d. esant gyvam turto savininko vaikui (dukrai J. M.), jos sūnus S. N. iki minėtos datos teisės atkurti nuosavybės teisių į M. R. (savo senelio) iki nacionalizacijos turėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą neįgijo. Teismas sprendė, kad nustačius aplinkybę, jog atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus prašo asmuo, kuris iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra pagrindo nagrinėti terminų atnaujinimo klausimą, o pareiškėjo argumentai dėl termino praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi.

III. 13. Pareiškėjas S. N. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

14. S. N. nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turėjo turto savininko M. R. dukra J. M., o pareiškėjui, kaip turto savininko anūkui, tokia teisė nebuvo numatyta; J. M. tokia savo teise nepasinaudojo ir prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko M. R. nekilnojamąjį turtą nepateikė, t. y. valios, kad tokia teisė būtų suteikta, nereiškė.

15. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdyje paaiškino, jog nuo 1990 m. pabaigos jo motina elgėsi neadekvačiai, draudė domėtis jos reikalais, aiškindavo, kad yra pateikusi prašymą dėl nuosavybės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pamiršdavo duodamus pavedimus ir prašymus; tik nustačius diagnozę tapo aišku, kad liga vystėsi nuo minėto laikotarpio. Pareiškėjo nuomone, J. M., būdama vienintelė savo tėvo M. R. įpėdinė ir vienintelė turėjusi teisę paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, išreikšti valios negalėjo dėl pateisinamos priežasties – ligos, turėjusios įtakos jos galimybėms priimti sprendimus ir atlikti valinius veiksmus, tai leidžia konstatuoti, jog J. M. teise pateikti prašymą nepasinaudojo dėl nuo jos nepriklausiusios priežasties, o S. N. tuo metu tokios teisės neturėjo.

16. Pareiškėjas nurodo, kad po motinos mirties priėmęs palikimą, taip pat įgijo teisę teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jeigu terminas tokiam prašymui pateikti galiotų. Teigia, kad jo šeimoje susiklostė nepalanki teisinė padėtis – absoliutus negalėjimas objektyviai pasinaudoti Atkūrimo įstatymo suteikta teise.

17. S. N. akcentuoja, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovo pateiktame atsiliepime išdėstyta pozicija pritarti pareiškėjo prašymui dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą atnaujinimo, esanti padėtis buvo įvertinta vadovaujantis sąžiningumo ir teisingumo principais, įvertinus susiklosčiusios padėties sudėtingumą ir teisės turėtojos dėl nepagydomos ligos negalėjimą pasinaudoti Atkūrimo įstatymo suteikta teise bei išreikšti savo valią nuosavybės teisėms atkurti.

18. Pareiškėjo nuomone, teismas, nagrinėdamas jo prašymą, turėjo vadovautis ne formaliais pagrindais, bet priimtą sprendimą individualizuoti bei įvertinti konkrečią S. N. padėtį tiek laiko, tiek savo veiksmų negalėjusių valdyti asmenų atžvilgiu. Pareiškėjas teigia, kad teismas, pripažinęs, jog J. M. sirgo nepagydoma (duomenys neskelbtini), turėjo konstatuoti, jog minėtas asmuo prašymo jai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą nepateikė dėl negalėjimo išreikšti savo valios dėl ne nuo jos priklausiusios priežasties, ir remdamasis tuo, vertinti, kad S. N. įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos teigia, kad įstatymo praleistas terminas prašymui pateikti turėtų būti atnaujinamas ir pareiškėjo S. N. prašymas patenkintas, tačiau šį klausimą paliko spręsti teismui.

20. Remdamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų nuostatomis, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Atkūrimo įstatymas nesuteikia galimybių vaikaičiams pretenduoti į senelių valdytą nekilnojamąjį turtą, esant gyviems jų tėvams – mirusio turto savininko vaikams, taigi, pareiškėjui galimybė pretenduoti atkurti nuosavybes teises į jo senelio iki žemės nacionalizavimo valdytą žemę galėjo atsirasti tik po jo motinos J. M. mirties. Tarnyba pažymi, kad Atkūrimo įstatymas galutinį terminą prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti nustatė 2001 m. gruodžio 31 d.; asmenims, negalėjusiems pretenduoti į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą iki įstatymo nustatytos datos dėl to, kad jie nepateko į tokių asmenų ratą pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, termino atnaujinimas nėra galimas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad jo motina J. M. pati negalėjo realizuoti savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą, kadangi jai buvo nustatyta (duomenys neskelbtini) ir ji teismo buvo pripažinta neveiksnia, šioje byloje turi reikšmės.

21. Tarnyba pažymi, kad teismas teisingai aiškino Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nurodydamas, kad pareiškėjo motina J. M. iki įstatymo nustatyto termino galėjo pasinaudoti jai suteikta teise prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti, tačiau neanalizavo to, kad S. N. motinai J. M. buvo nustatyta (duomenys neskelbtini), kuri trukdė jai realizuoti įstatymo suteiktą teisę atkurti nuosavybės teises į tėvo iki nacionalizacijos turėtą žemę.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad po motinos J. M. mirties pareiškėjas buvo aktyvus, kreipėsi į Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrių, savo valiniais veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, todėl yra dar vienas pagrindas, kad būtų atnaujintas įstatyme nustatytas terminas, kuris buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl terminų pateikti prašymą nuosavybės teisėms atkurti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisėms į žemę atkurti atnaujinimo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo S. N. prašymo netenkino. Teismas padarė išvadą, kad iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) buvo gyva turto savininko dukra J. M. ir tik ji, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, turėjo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į savo tėvo turėtą žemę, tačiau šia teise nepasinaudojo ir prašymo atkurti jai nuosavybės teises iki nurodyto termino nepateikė, o iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvus gyvai turto savininko dukrai J.

M., jos sūnus S. N. iki minėtos datos teisės atkurti nuosavybės teisių į M. R. (savo senelio) iki nacionalizacijos turėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą neįgijo. Teismas sprendė, kad nustačius aplinkybę, jog atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus prašo asmuo, kuris iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra pagrindo nagrinėti terminų atnaujinimo klausimą, o pareiškėjo argumentai dėl termino praleidimo priežasčių neturi teisinės reikšmės. S. N. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad J.

M., būdama vienintelė savo tėvo M. R. įpėdinė ir vienintelė turėjusi teisę paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, išreikšti valios negalėjo dėl pateisinamos priežasties – ligos, turėjusios įtakos jos galimybėms priimti sprendimus ir atlikti valinius veiksmus, tai leidžia konstatuoti, jog J. M. nepasinaudojo teise pateikti prašymą dėl nuo jos nepriklausiusios priežasties, o S. N. tuo metu tokios teisės neturėjo. Pareiškėjo nuomone, teismas, nagrinėdamas jo prašymą, turėjo vadovautis ne formaliais pagrindais, bet priimtą sprendimą individualizuoti bei įvertinti konkrečią S. N. padėtį tiek laiko, tiek savo veiksmų negalėjusių valdyti asmenų atžvilgiu.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas, pripažinęs, jog J. M. sirgo nepagydoma (duomenys neskelbtini), turėjo konstatuoti, jog minėtas asmuo prašymo jai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą nepateikė dėl negalėjimo išreikšti savo valios dėl ne nuo jos priklausiusios priežasties, ir remdamasis tuo, vertinti, kad S. N. įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą.

25. Pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis, kurio 1 ir 4 dalyse yra nustatyta, jog prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), svarbu išsiaiškinti, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

27. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. asmuo turi būti: 1) turto savininku; 2) asmeniu, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmens sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininku, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 m.) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, – į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniu, vaiku (įvaikiu) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmeniu, kuriam turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmeniu, kuriam nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

28. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra pagrindo taikyti iš eilės pirmesnius punktus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatyme nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1235/2006, 2007 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-912/2007, 2008 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-881/2008, 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-87/2010, 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-282-552/2016, 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-611-629/2019, 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2383-1062/2020).

Pagal nurodytose bylose suformuotą praktiką, yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.

29. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad asmens subjektinė teisė – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – atsiranda tik tada, kai asmuo įvykdo įstatyme nustatytas sąlygas: pateikia prašymą atkurti nuosavybės teises, pateikia tam reikalingus nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus.

30. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo motina J. M. (pretendentė pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą) mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 10), t. y. po termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises pasibaigimo. Pats turto savininkas (paveldėtoja) iki mirties nebuvo pateikę prašymo nei dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei dėl praleisto termino atnaujinimo. Taigi, nustatytos faktinės aplinkybės ir aptarta teismų praktika patvirtina, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas, būdamas mirusio turto savininko vaikaitis ir iki Atkūrimo įstatyme nustatyto prašymų pateikimo termino pabaigos esant gyvai turto paveldėtojai, jo motinai J. M., savarankiškos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nė vienu iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytų pagrindų iki įstatyme nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo. Su tokia išvada sutinka ir pats pareiškėjas savo apeliaciniame skunde.

31. Atsižvelgus į tai, kad S. N. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės į senelio M. R. nuosavybės teisių atkūrimą, neturėdamas tokios teisės, jis negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų prašymo bei dokumentų pateikimo terminų, todėl ir termino praleidimo priežastys nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-611-629/2019).

32. Kartu pažymėtina, kad ir pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog „J. M. sirgo nepagydoma (duomenys neskelbtini), turėjo konstatuoti, jog ji atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą nepateikė dėl negalėjimo išreikšti savo valios dėl ne nuo jos priklausiusios priežasties, ir remdamasis tuo, vertinti, kad S. N. įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą“, neturi teisinės reikšmės. Pastebėtina ir tai, kad „(duomenys neskelbtini) sergant (duomenys neskelbtini)“ pareiškėjo mamai pagal bylos medžiagą buvo diagnozuota 2013 m. balandžio 4 d. (b. l. 15–16) ir nėra jokių specialistų (medikų, psichologų) išvadų, kad tai kliudė jai nuo Atkūrimo įstatymo priėmimo 1991 m. ir vėliau pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises.

33. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui iki 2001 m. gruodžio 31 d. netapus Atkūrimo įstatymu reguliuojamo teisinio santykio atkurti nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, pirmosios instancijos teismas, teisingai taikydamas materialiosios teisės normas ir atsižvelgdamas į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.), pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad S. N. negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmams, nustatytiems Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas materialiosios teisės normas, teisingai nustatė, kad pareiškėjas iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises termino (2001 m. gruodžio 31 d.) netapo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytų teisinių santykių tinkamu subjektu. Teisėjų kolegija pažymi, kad S. N., kaip M. R. vaikaitis, subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises būtų įgijęs, jeigu savininko dukra (pareiškėjo motina) būtų mirusi iki 2001 m. gruodžio 31 d. Nagrinėjamu atveju S. N. galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą tik kaip turto savininko mirusios dukros teisių perėmėjas, jeigu ji būtų laiku padavusi prašymą nuosavybės teisėms atkurti. Tokiu atveju pareiškėjas turėtų teisę prašyti atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

34. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsižvelgus į tai, jog S. N. iki įstatyme nustatyto termino neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jo nurodytos aplinkybės, dėl kurių praleido terminą, ir argumentai dėl šių aplinkybių vertinimo svarbiomis ir objektyviomis kliūtimis, sutrukdžiusiomis pareiškėjui įstatyme nustatytu laiku paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nenagrinėjamos, kadangi, kaip jau minėta, jos šioje situacijoje neturi teisinės reikšmės.

35. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino S. N. reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o S. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. N. (S. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė