2016-06-23 Nr. AB-13376-3-61-3-04121-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3589-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04121-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo W. M. S. (W. M. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo W. M. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas W. M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba, Valdyba) priimti advokato teikiamą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nedalyvaujant ir nesant Lietuvoje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo atstovas advokatas A. D. pareiškėjo vardu norėjo paduoti prašymą Migracijos valdybai išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau Migracijos valdybos darbuotojai atsisakė priimti teikiamus dokumentus motyvuodami tuo, kad prašymą teikiantis užsienietis privalo būti Lietuvoje. Paprašius atsisakymą priimti dokumentus užfiksuoti raštu pateikiant oficialų dokumentą, tai padaryti buvo atsisakyta. Pareiškėjo teigimu, tokie Migracijos valdybos veiksmai neatitinka Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP) 28 straipsnio 1–4 dalių ir vidaus reikalų ministro 2015 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 1V-367 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas, Aprašas) 8, 9–13 punktų nuostatų. Minėtų teisės aktų nuostatos suteikia teisę advokatui pateikti užsieniečio prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jose nėra nustatyta, kad tokiu atveju užsienietis privalo būti Lietuvoje. Atsakovas teisės normas taiko ne sistemiškai, jas interpretuoja neturėdamas tam kompetencijos bei sukurdamas diskriminacines situacijas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad kliento ir advokato teisiniai santykiai įforminami pasirašant sutartį, kurios pagrindu asmuo advokatui suteikia įgaliojimus veikti jo vardu ir interesais. Iš to išplaukia įgaliojimo paskirtis – asmeniui negalint atlikti teisinių veiksmų dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių, juos atlieka advokatas. Todėl atsakovo veiksmai atsisakant priimti prašymą yra neteisėti.

Atsakovas Migracijos valdyba pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagal ĮUTP 28 straipsnio ir Tvarkos aprašo 6 punkto nuostatas, pirmą kartą leidimo gyventi prašantis užsienietis prašymą turi pateikti konsulinei ar diplomatinei įstaigai, o jei Lietuvoje yra teisėtai – teritorinės policijos įstaigos migracijos padaliniui. Teisė tokį prašymą pateikti užsienietį atstovaujančiam advokatui suteikta Tvarkos aprašo 9 punkte, tačiau turi būti pateikti duomenys, kad užsienietis Lietuvoje yra teisėtai. Taigi Tvarkos aprašo 9 punkto nuostatos turi būti aiškinamos kartu su ĮUTP 28 straipsniu. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos valdybos tarnautojui teisės aktuose nustatyta pareiga įsitikinti, jog užsienietis teisėtai yra Lietuvos Respublikoje ir padaryti jo kelionės dokumento kopijas. Nagrinėjamu atveju, atsakovui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas teisėtai yra Lietuvoje, todėl Migracijos valdyba atsisakė priimti advokato teikiamą prašymą. Taikyti ĮUTP 28 straipsnio 3 dalį ir priimti užsieniečio atstovo pateiktą prašymą nebuvo pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjo atstovas advokatas A. D. 2015 m. rugpjūčio 5 d. su prašymu išduoti W. M. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kreipėsi į Migracijos valdybą, tačiau pastarosios darbuotojai atsisakė prašymą priimti, kadangi, teikiant prašymą, pareiškėjas nedalyvavo, galiojančios vizos būti Lietuvos Respublikos teritorijoje neturi. Pareiškėjas su Migracijos valdybos darbuotojų veiksmais nesutinka, teisę pateikti prašymą per atstovą pareiškėjas grindžia Tvarkos aprašo 9 punkto nuostatomis.

Teismas analizavo ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Tvarkos aprašo nuostatas. Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai pareiškėjas galėjo pateikti per advokatą, net ir nebūdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Įvertinęs ĮUTP 28 straipsnio ir Tvarkos aprašo 6–8 punkto nuostatas, teismas konstatavo, kad vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi gali pateikti teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje esantis užsienietis asmeniškai, kiti subjektai tokį prašymą už užsienietį gali pateikti tik ĮUTP nustatytais atvejais. Tvarkos aprašo 9 punkto nuostatos, suteikia teisę užsieniečiui, kuris Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai, prašymą pateikti per advokatą. Užsieniečio teisėtas buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtina sąlyga, kad prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje jis (asmeniškai ar per advokatą) galėtų pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai. Teismas pažymėjo, kad toks reguliavimas nustatytas siekiant išvengti atvejų, kai neteisėtai į Šengeno valstybių erdvę atvykę užsieniečiai, bandytų įteisinti savo buvimą Lietuvoje, o nustatytas teisinis reguliavimas neapriboja pareiškėjo teisės kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, nes prašymą jis gali pateikti per Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą užsienyje.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs antstolės D. P. 2015 m. rugpjūčio 5 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir Migracijos valdybos specialistės 2015 m. rugpjūčio 6 d. tarnybinį pranešimą, pareiškėjo atstovo argumentus, kad, atsisakydama priimti prašymą, Migracijos valdybos darbuotoja netikrino, ar pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje, atmetė kaip nepagrįstus. Minėtuose dokumentuose užfiksuoti duomenys, kurių pareiškėjas nepaneigė, patvirtina, kad Migracijos valdybos darbuotoja pareiškėjo atstovo paduotą prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje atsisakė priimti, nes nustatė, kad pareiškėjas teisėtai į Lietuvą nėra atvykęs.

Teismas konstatavo, kad Migracijos valdyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo W. M. S. prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, kurį jis siekė paduoti per savo atstovą, nes tokią teisę pareiškėjas turėtų tik jei teisėtai būtų Lietuvoje, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjo atstovas advokatas A. D. per Vilniaus apygardos administracinį teismą padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Tvarkos apraše nėra keliamas papildomas reikalavimas – užsieniečio teisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje, pateikiant ir priimant dokumentus. Tvarkos aprašo 9 punkte įtvirtintas atstovavimo institutas, kurio paskirtis ir esmė yra asmens teisių ir/ar pareigų įgyvendinimas per atstovą.

2. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimas yra Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos teikiama administracinė paslauga, todėl inter alia turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.139 straipsnio 1 dalies nuostatos atstovavimo instituto atžvilgiu pateikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

3. Migracijos valdybos darbuotojai negalėjo nurodyti kokia teisės norma vadovaujantis nepriėmė užsieniečio prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tokios teisės normos sprendime nenurodė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas. Viešojoje teisėje taikomas principas – draudžiama viskas, kas tiesiogiai nėra leista įstatymu, šio principo viešojoje teisėje negalima paneigti ar kvestionuoti. Be to viešojoje teisėje galioja plečiamojo viešosios teisės normų aiškinimo ribojimas, todėl atsakovas peržengė savo kompetencijos ribas plečiamai aiškindamas ir taikydamas teisės normas.

4. Migracijos valdybai nepriėmus dokumentų, teikiamų per įgaliotą asmenį, užsieniečiui nesant Lietuvos Respublikoje, juos priimdavo konsulinės įstaigos, o Migracijos departamentas prašymus nagrinėjo bendra tvarka ir priimdavo sprendimą. Tiek konsulinėms įstaigoms, tiek ir Migracijos tarnyboms taikomos Tvarkos aprašo nuostatos be jokių išimčių.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su apeliaciniu skundu nesutinka ir pateiktame atsiliepime prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Migracijos valdybos neveikimo 2015 m. liepos 29 d. atsisakant priimti iš pareiškėjo W. M. S. atstovo advokato A. D. teikiamą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjui nedalyvaujant ir nesant Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Migracijos valdybos atsisakymas priimti pareiškėjo atstovo pateiktus dokumentus grindžiamas tuo, kad prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, kurį pareiškėjas siekė paduoti per savo atstovą, turėtų teisę, tik jei pareiškėjas teisėtai būtų Lietuvoje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendė, kad Migracijos valdyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, kurį jis siekė paduoti per savo atstovą, nes tokią teisę pareiškėjas turėtų, tik jei teisėtai būtų Lietuvoje. Teisinis reguliavimas neapriboja pareiškėjo teisės kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, nes prašymą jis gali pateikti per Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą užsienyje.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su nurodytu teismo sprendimu nesutinka ir pabrėžia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, vertino byloje pateiktus įrodymus, be to, skundžiamame administraciniame sprendime nenurodyti išsamūs jo priėmimo motyvai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagrindinės nuostatos, reglamentuojančios leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimą tvarką užsieniečiui, kuris pirmą kartą kreipiasi, įtvirtintos Lietuvos Respublikos dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ) 28 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) numatyta, jog užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo gyventi išdavimo, prašymą išduoti leidimą gyventi turi pateikti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai užsienyje; šio straipsnio 3 dalis (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) numato, jog užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi, įskaitant ir pateikiamą pirmą kartą, gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Pagal 28 straipsnio 4 dalį (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija) šio įstatymo nustatytais atvejais vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui gali pateikti ne pats užsienietis, o šio Įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje, 44 straipsnio 4 dalyje, 441 straipsnio 2 dalyje ar 492 straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai. Teisėjų kolegija pažymi, kad 28 straipsnyje advokatas kaip tinkamas subjektas nėra įvardintas.

Pirmą kartą išduodamo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarką reglamentuoja Tvarkos aprašas. Šio aprašo 6 punkte (2015 m. gegužės 6 d. redakcija) numatyta, kad užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikia Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje, o užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, – teritorinės policijos įstaigos migracijos padaliniui, kurio aptarnaujamoje teritorijoje jis ketina deklaruoti gyvenamąją vietą. To paties Tvarkos aprašo 9 punktas nustato, kad užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą gali užpildyti ir pateikti jo advokatas, pateikęs savo asmens tapatybę, teisę verstis advokato veikla bei atstovavimą patvirtinančius dokumentus. Tvarkos aprašo III skyrius nustato prašymo išduoti arba pakeisti leidimą priėmimo tvarką. Migracijos atstovo veiksmai, kuriuos privalo atlikti priimant iš užsieniečio dokumentus, nustatyti 44.1 punkte. Minėtame punkte nustatyta pareiga Valdybos atstovui įsitikinti, kad besikreipiantis su prašymu išduoti leidimą užsienietis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai (turi Aprašo 17.2 papunktyje nurodytą dokumentą arba, jeigu jam taikomas bevizis režimas, yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, neviršijantį Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyto buvimo laiko), taip pat padaryti kelionės dokumento lapų, kuriuose yra įrašai ar žymos, kopijas (44.11.).

Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjo atstovas (atstovavimo sutartis b. l.

4) advokatas A. D., remdamasis Tvarkos aprašo 9 punktu, 2015 m. rugpjūčio 5 d., pakartotinai atvykęs į Migracijos valdybą su antstole D. P., pateikė valdybos atstovei dokumentus, kuriuos įvardino kaip W. M. S. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (b. l. 6). Migracijos valdybos atstovė, susipažinusi su dokumentų turiniu ir patikrinusi visą aktualią prašymo dėl leidimo išdavimo laikinai gyventi informaciją, dokumentus grąžino advokatui ir paaiškino, kad negali jų priimti, nes užsienietis, kuris siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nėra teisėtai atvykęs į Lietuvos Respublikos teritoriją (b. l. 13–14).

Advokatas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame vienas iš reikalavimų yra prašymas pripažinti Migracijos valdybos veiksmus - atsisakymą priimti prašymą neteisėtais. Šiuos reikalavimus pakartojo ir apeliaciniame skunde. Pirmos instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai pareiškėjas galėjo pateikti per advokatą, net ir nebūdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo atstovo skundas šioje dalyje nepagrįstas.

Vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi gali pateikti tik teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje esantis užsienietis asmeniškai, kiti subjektai tokį prašymą už užsienietį gali pateikti tik ĮUTP nustatytais atvejais. Nors pareiškėjas nurodo, kad Tvarkos aprašo 9 punkto nuostatos suteikia teisę užsieniečiui, kuris Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai, prašymą pateikti per advokatą, ši nuostata turi būti aiškinama sistemiškai su ĮUTP 28 straipsnio nuostatomis.

Kaip minėta šio Įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje yra tiesiogiai numatyta, jog užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo gyventi išdavimo, prašymą išduoti leidimą gyventi turi pateikti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai užsienyje, tuo tarpu 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi, įskaitant ir pateikiamą pirmą kartą, gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai. Taigi užsieniečio teisėtas buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtina sąlyga, kad prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje jis (asmeniškai ar per advokatą) galėtų pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai.

Teisėjų kolegijos nuomone, Lietuvos Respublikos teritorijoje nesantis pareiškėjas, norėdamas pateikti minėtą prašymą pasirinko tam netinkamą subjektą, kreipėsi į netinkamą valstybės instituciją. Kaip minėta ĮUTP 28 straipsnio 2 dalis nustato prašymo leidimui gauti tvarką, kai užsienietis dar nėra atvykęs į Lietuvos teritoriją teisėtai. Šia tvarka pareiškėjas ir turėtų naudotis. Toks reguliavimas yra vienas iš būdų užkertant kelią į Šengeno valstybių erdvę piliečiams atvykti neteisėtai, o vėliau bandantiems įteisinti savo buvimą Lietuvoje.

Teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nustatytas teisinis reguliavimas neapriboja pareiškėjo teisės kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, nes prašymą jis gali pateikti per Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą užsienyje. Taigi ši apeliacinio skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Migracijos valdybai, kaip viešojo administravimo subjektui, keliami Viešojo administravimo įstatymo nustatyti reikalavimai, inter alia šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo atstovo skunde nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas į Migracijos valdybą su prašymu buvo nuvykęs du kartus, antrą kartą vyko su antstole D. P. Abu kartus valdybos atstovė iš pareiškėjo prašymo nepriėmė, bendravo žodžiu į pareiškėjo atstovui iškilusius klausimus dėl galimybės užsieniečio atstovo dokumentus priduoti neesant užsieniečiui Lietuvos teritorijoje, negalėjo atsakyti, pateiktą prašymą dėl leidimo laikinai gyventi atsisakė priimti motyvuodama tuo, kad užsienietis privalo būti Lietuvoje, o paprašius tokį atsisakymą užfiksuoti raštu, pateikiant oficialų dokumentą buvo atsisakyta ir nurodyta kreiptis į skyriaus viršininkę. Viršininkė paaiškino, kad prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo su priedais siųsti paštu, tuomet bus atsakyta raštu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, neatsakydama į pareiškėjo prašymą raštu Migracijos valdyba, kaip viešojo administravimo subjektas, elgėsi netinkamai ir neužtikrino, kad besikreipiantis su konkrečiu prašymu asmuo gautų aiškų ir motyvuotą atsakymą, atsakovo pasiūlymas prašymą siųsti paštu yra neracionalus ir neatitinka gero administravimo principo. Vis dėlto dėl pirmiau minėtų priežasčių toks atsisakymo atlikti veiksmus vertinimas savaime nesuponuoja atsakovo pareigos prašymą nagrinėti iš esmės.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje surinkti įrodymai paneigia pareiškėjo atstovo teiginius, kad buvo suvaržyta jo kaip atstovo teisė pateikti dokumentus Migracijos valdyboje. 2015 m. rugpjūčio 5 d. buvo surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ( b. l. 6), iš kurio matyti, jog Migracijos valdybos darbuotoja N. G. paėmė iš advokato, kaip pateikusio subjekto, pateiktus pareiškėjo dokumentus ir juos vertino, tačiau nepriėmė jų pildymui, nes patikrinusi nustatė, kad pareiškėjo vizos galiojimas yra pasibaigęs ir pareiškėjas nėra atvykęs teisėtai į Lietuvos Respubliką. Tai patvirtina ir Migracijos valdybos specialistės D. P. 2015 m. rugpjūčio 6 d. tarnybinis pranešimas (b. l. 13), kuriame nurodyta, kad dokumentai iš pareiškėjo advokato buvo paimti ir vertinami, o nepriimti įsitikinus, kad pareiškėjo nėra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tarnybiniame pranešime pažymima, kad Migracijos valdyba vadovaujasi UTPĮ 28 straipsnio 3 dalimi ir prašymus iš užsieniečių arba jų atstovų priima tik tuo atveju, jeigu užsienietis yra teisėtai Lietuvoje, todėl pareiškėjo atstovui buvo atsakyta, kad dokumentų priimti negali.

Vienas iš skunde pareikštų reikalavimų yra pripažinti Migracijos valdybos veiksmus neteisėtais. Administracinių bylų teisenos įstatymo ( toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnyje numatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, t. y. nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Iš šios teisės normos matyti, jog administraciniams teismams yra pavesta vykdyti viešojo administravimo subjektų veiklos teisminę kontrolę (spręsti ginčus dėl jų aktų (veikų) teisėtumo). Administraciniams teismams kaip ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje nagrinėjančioms teisminėms institucijoms nėra suteikta teisė patiems vykdyti viešojo administravimo funkcijas, kurios priskirtos atitinkamiems administravimo subjektams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14–261/2007, „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 11, 2007 m.). LVAT taip pat yra išaiškinęs, jog tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų tam tikras teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai. Teiginiai dėl tam tikrų faktų pripažinimo ar nepripažinimo gali būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvuojamoji dalis, tačiau negali būti nagrinėjami kaip savarankiškas reikalavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143–480/2012).

ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kurias teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, nurodė konkrečius ir teisiškai pagrįstus motyvus, dėl kurių nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų, kuriais jis grindė savo reikalavimą, kokiais teisės aktais vadovaudamasis nustatė teisiškai reikšmingas šiai bylai aplinkybes (ABTĮ 87 str. 4 d.); išnagrinėjo ir įvertino visus įrodymus, laikydamasis ABTĮ 57 ir 86 straipsnių reikalavimų, sudarė galimybes bylos šalims teikti įrodymus, kad būtų nustatytos ir išsiaiškintos teisiškai reikšmingos aplinkybės.

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602–8/2012 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai; teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas Ruiz Torija prieš Ispaniją; 2003 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Kuznecov ir kiti prieš Rusiją; 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją; kt.). Taigi teismas turi pareigą atsakyti į pagrindinius asmens klausimus, kurie yra svarbūs ir turi įtakos bylos baigčiai, t. y. teismas turi išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie yra svarbūs sprendimui priimti. Akcentuotina, kad teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir yra pagrįstos atitinkamomis normomis. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas tik tada, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikėsi pirmiau nurodytų reikalavimų, t. y. atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, sprendime padarytos išvados dėl ginčo esmės yra tinkamai motyvuotos, pagrįstos byloje nustatytų faktų ir taikytų teisės normų analize, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas nemotyvuotu ir panaikintas.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo W. M. S. (W. M. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė