2023-01-18 Nr. AB-2157-3-65-3-00653-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-64-662/2023

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00653-2022-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Pasvalio rajono savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijai, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai, t. y. iki kol bus gauti atsakymai ir šis administracinis ginčas teismuose bus išspręstas iš esmės, stabdyti Pasvalio rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2022 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. T1-198 „Dėl Pasvalio rajono savivaldybės dalies teritorijos (Pušaloto miestelio, Pušaloto viensėdžio, Orelių, Papiškių, Dičiūnų, Lavėnų, Smilgelių, Mikoliškio, Palėvenių, Sereikonių, Molynės, Toliūnų, Stumbriškio, Vytėnų kaimų pagal parengtą schemą) atsinaujinančių išteklių energetikos – vėjo energetikos inžinerinės infrastruktūros plėtros specialaus plano patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T-198); 2) Sprendimą Nr. T1-198 pripažinti kaip neteisėtą iš esmės, prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams (Konstitucijai, Lietuvos Respublikos įstatymams, Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams), visuomenės poreikiams ir viešajam interesui, ir kaip pažeidžiantį pareiškėjo teises ir teisėtus interesus bei lūkesčius į saugią aplinką, darbą; 3) netenkinus 1 ir 2 reikalavimų – įpareigoti atsakovą teisingai kompensuoti pareiškėjo realiai patiriamus visus materialinius persikėlimo, veiklos keitimo ir moralinius ilgalaikius nuostolius, kurių dydis priklausys nuo atsakovo veiksmų.

Pareiškėjas skunde išdėstė argumentus dėl Sprendimo Nr. T-198 neteisėtumo iš esmės, prieštaravimo nacionaliniams ir tarptautiniams teisės aktams, Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – ir Orhuso konvencija) pagrindinėms nuostatoms. Akcentuota, kad minėtu sprendimu pažeidžiamos pareiškėjo bei visuomenės teisės į saugią aplinką ir kitas vertybes. Pareiškėjas paaiškino, kad jis vykdo žemės ūkio veiklą (augina maisto produktus), jam nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose nuosavybės teise priklauso 14 žemės ūkio paskirties žemės sklypų, pastačius didelį vėjo jėgainių parką bus sukurta kenksminga aplinka, padarytas neigiamas poveikis gamtai, vizualinei aplinkai, pareiškėjo sveikatai, darbo vietoms ir pan. Bus atimta pareiškėjo nuosavybė, sunaikinta pareiškėjo žemės ūkio veikla. Pareiškėjui turi būti atlyginti visi nuostoliai, kurie atsiranda dėl priverstinio vėjo jėgainių poveikio. Taigi, pareiškėjas prašė atlyginti realiai patiriamus moralinius ir materialinius persikėlimo į saugią aplinką nuostolius, kurių dydis priklauso nuo Pasvalio rajono savivaldybės institucijų veiksmų. Pareiškėjas niekaip neinformuojamas, kad pareiškėjo veikla yra prievarta nutraukiama, nenurodant konkrečios datos, neinformuojamas, kaip bus atlyginami nuostoliai. Dėl to jam ir šeimos nariams sukeliama nežinomybė, netikrumas dėl savo ateities, sukeliamas stresas, kuris kelia žalą sveikatai.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. lapkričio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu ir nutarė grąžinti sumokėtą žyminį mokestį pareiškėjui.

Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jei skundas nenagrinėtinas teismų įstatymų nustatyta tvarka. Buvo pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, norminis administracinis aktas – tai viešojo administravimo subjekto priimtas daugkartinio taikymo teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei.

Teismas apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išskiriami norminio administracinio akto požymiai, bei pabrėžė, kad norminiuose teisės aktuose įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, jie orientuoti į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų.

Įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo ginčijamas Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2022 m. spalio 28 d. Sprendimas Nr. T1-198, kuriuo patvirtintas Pasvalio rajono savivaldybės dalies teritorijos specialusis planas, laikytinas norminiu teisės aktu, kadangi jis orientuotas į ateitį, skirtas neapibrėžtam subjektų ratui, jame nenustatytos konkrečių subjektų teisės ir pareigos, jis visuotinai privalomas.

Teismas pabrėžė, kad ABTĮ nustato dvi norminių teisės aktų kontrolės rūšis: abstrakčią (ABTĮ 112 str.) ir konkrečią, t. y. susijusią su individualia byla (ABTĮ 113 str.); priklausomai nuo norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo rūšies skiriasi subjektų, galinčių inicijuoti tokį procesą, ratas.

Išanalizavęs ABTĮ 112 ir 113 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nesilaikydamas specialios norminių administracinių teisės aktų teisėtumo ištyrimą reguliuojančios tvarkos, nepagrindė savo kaip specialaus subjekto (ABTĮ 112 str.), turinčio teisę su prašymu kreiptis į administracinį teismą, kad būtų ištirtas norminio administracinio akto teisėtumas, statuso, taip pat nenurodė, jog teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl pareiškėjo teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str.). Dėl išdėstytų motyvų teismas vertino, kad toks pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teisme ABTĮ nustatyta tvarka ir jį atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Atsisakęs priimti skundą, teismas nurodė, kad prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nevertina.

III. Pareiškėjas V. D. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį, priimti skundą ir skundą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis nepagrįsta, nemotyvuota (apsiribota tik teisės aktų ir teismų praktikos citavimu), neatsižvelgta į pareiškėjo situaciją. Pareiškėjo įsitikinimu, jo skundas nėra abstraktus – juo nagrinėjamas individualus ginčas, juo prašoma apginti realiai pažeidžiamas konstitucines teises ir teisėtus lūkesčius. Pareiškėjas kreipėsi į teismą ABTĮ nustatyta tvarka, o teismas nepagrįstai jį prilygino specialiam subjektui pagal ABTĮ 112 straipsnį.

Pareiškėjas skundžia būtent Savivaldybės tarybos Sprendimą Nr. T1-198, kuriuo nustatomos privalomos elgesio taisyklės pareiškėjui, akivaizdžiai pažeidžiant nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus, konstitucines teises ir teisėtus interesus. Sprendimu Nr. T1-198 planuojami statyti vėjo jėgainių parkai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų kaimuose, t. y. pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, žalingai paveiks pareiškėjo sveikatą, gyvenamąją ir darbo aplinką, bus sunaikinta aplinkinė gamta ir natūralus gamtinis kraštovaizdis. Teismas nesigilino į tai, kokį neigiamą poveikį padarys planuojamas statyti vėjo jėgainių parkas, o tuo atveju, jei teismui trūko žinių, jis turi teisines priemones kreiptis į kompetentingus subjektus. Teismui turėtų būti akivaizdu, kad pareiškėjas patirs neproporcingai didelę žalą, ilgalaikius nuostolius dėl gyvenamosios vietos ir gyvenimo būdo pakeitimo.

Pareiškėjas tvirtina, kad teismas turėjo priimti nagrinėti skundą iš esmės arba, jei kilo kokių neaiškumų, nurodyti, kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teisme. Būtent Sprendimo Nr. T1-198 pritaikymas ir įgyvendinimas sukelia pareiškėjo teisių pažeidimą, dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu (ABTĮ 113 str.). Vadovaudamasis ABTĮ 17 straipsniu, pareiškėjas būtent ir kreipėsi į teismą, prašydamas išnagrinėti, ar skundžiamas Savivaldybės tarybos Sprendimas Nr. T1-198 neviršija pareigūnams suteiktų įgaliojimų ir ar atitinka Konstitucijos pagrindines nuostatas, nes Lietuvos piliečiai kuria Lietuvos valstybę ir kiekvienas pilietis, remdamasis Konstitucija, turi teisę priešintis tam, kas kėsinasi į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo argumentus dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir daromos žalos (pareiškėjas kol kas negali apskaičiuoti turtinės ir neturtinės žalos dydžio), teigia, kad teismas neatsižvelgė į administracinių teismų praktiką ir nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, nesilaikė pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus.

Pareiškėjas pažymi, kad nebuvo informuotas apie priimamą Savivaldybės tarybos Sprendimą Nr. T1-198 ir taip buvo pažeisti Orhuso konvencijos reikalavimai, nustatantys pozityvią valstybių institucijų pareigą užtikrinti teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti priimant sprendimus dėl konkrečios veiklos, kuri gali turėti reikšmingą poveikį aplinkai, bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje. Teismas ir kitos atsakingos valdžios institucijos turėtų išaiškinti, kaip gyventojai ir žemės savininkai gali gauti atsakymus į jų rūpimus klausimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjimo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas pateiktu skundo siekia ginčyti Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2022 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. T1-198, kurio 1 punktu patvirtintas Pasvalio rajono savivaldybės dalies teritorijos (Pušaloto miestelio, Pušaloto viensėdžio, Orelių, Papiškių, Dičiūnų, Lavėnų, Smilgelių, Mikoliškio, Palėvenių, Sereikonių, Molynės, Toliūnų, Stumbriškio, Vytėnų kaimų pagal parengtą schemą) atsinaujinančių išteklių energetikos – vėjo energetikos inžinerinės infrastruktūros plėtros specialusis planas (pridedamas aiškinamasis raštas ir sprendiniai) (toliau – ir Specialusis planas); 2 punktu pripažintas šio sprendimo 1 punktu patvirtintas specialiojo teritorijų planavimo dokumentas Pasvalio rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T1-47 „Dėl Pasvalio teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“ (pakeisto Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2021 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T1-21) sudedamąja dalimi.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą konstatavęs, kad pareiškėjas nėra subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu dėl Pasvalio rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinto ir Pasvalio rajono teritorijos bendrojo plano sudedamąja dalimi esančio Specialiojo plano, t. y. norminio administracinio akto, teisėtumo ištyrimo, teisme taip pat nėra nagrinėjama individuali byla dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, susijusi su tokio akto taikymu (ABTĮ 112–113 str.).

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos patvirtinti savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų (išskyrus specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentus) sprendiniai konkretizuoja savivaldybės bendrojo plano sprendinius ir savivaldybės tarybos sprendimu specialiojo teritorijų planavimo dokumentai pripažįstami savivaldybės bendrojo plano sudedamąja dalimi. Minėta, kad Specialusis planas Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2022 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. T1-198 ir pripažintas Pasvalio teritorijos bendrojo plano sudedamąja dalimi.

Administracinių teismų praktikoje savivaldybės bendrasis planas yra vertinamas kaip norminis administracinis aktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525‑821/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010 m. 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-778/2014, Administracinė jurisprudencija Nr. 27, 2014 m. ir kt.), o nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių aplinkybių kitaip spręsti dėl Pasvalio rajono savivaldybės bendrojo plano teisinio statuso. Tai reiškia, jog pareiškėjas, kreipdamasi į administracinį teismą dėl minėto bendrojo plano, siekia inicijuoti bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo (atitikties aukštesnės galios teisės aktams) tyrimo. Be to, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo prašymas ištirti norminio administracinio akto dalies teisėtumą nebuvo pateiktas ryšium su individualia byla, jis (prašymas) laikytinas abstrakčiu Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių prašymų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą (norminių bylų) nagrinėjimo tvarką, taikymo prasme.

Teisė inicijuoti norminių administracinių aktų tyrimą administraciniame teisme įstatymų leidėjo yra apribota. Asmenys (subjektai), turintys teisę pateikti abstraktų prašymą ištirti savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ir (ar) Vyriausybės nutarimui, yra įvardyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS‑927-520/2016 ir vėlesnę praktiką šiuo aspektu).

ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje (2021 m. gegužės 27 d. įstatymo Nr. XIV-364 redakcija, įsigaliojusi nuo 2021 m. liepos 2 d.) nustatyta, kad kreiptis į administracinį teismą prašydami ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, žvalgybos kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, valstybės kontrolierius, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Šie subjektai taip pat turi teisę kreiptis į administracinį teismą prašydami ištirti konkrečios bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio teisės akto teisėtumą. Kreiptis į administracinį teismą prašydama ištirti, ar su aplinka susijęs norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, taip pat turi teisę suinteresuota visuomenė, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme.

Vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 22 punktu, suinteresuota visuomenė – tai vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų, kuriems daro arba gali daryti poveikį sprendimai, veiksmai ar neveikimas aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje arba kurie yra suinteresuoti šių sprendimų procesu. Pagal šią apibrėžtį asociacijos ir kiti viešieji juridiniai asmenys (išskyrus valstybės ar savivaldybės, jų institucijų įsteigtus juridinius asmenis), kurie įsteigti teisės aktų nustatyta tvarka ir skatina aplinkos apsaugą, visais atvejais laikomi suinteresuotais asmenimis. Aplinkos apsauga – aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio ir kitokio poveikio ar pasekmių, atsirandančių įgyvendinant planus ir programas, vykdant ūkinę veiklą ar naudojant gamtos išteklius; planai ir programos – planavimo dokumentai, apibrėžti Lietuvos Respublikos strateginio valdymo įstatyme, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme, Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme ir kituose ūkinės veiklos, gamtotvarkos, kitus aplinkos apsaugos planavimo dokumentus apibrėžiančiuose teisės aktuose, kurie rengiami, tvirtinami ir (arba) priimami pagal galiojančius teisės aktus ar pagal kompetenciją įgyvendinant viešąjį administravimą ir kurių įgyvendinimo pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai, įskaitant tokių planų ir programų visiškus ar dalinius pakeitimus (Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 2 p. ir 18 p.).

Naujausioje praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalį, skaitant ją kartu su Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 22 punktu, su abstrakčiu pareiškimu tiesiogiai kreiptis į administracinį teismą prašant ištirti su aplinka susijusio norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitiktį įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui turi teisę vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų, jeigu norminis administracinis aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo kreiptasi į administracinį teismą, priimtas aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje ir šis norminis administracinis aktas daro arba gali daryti poveikį besikreipusiam į administracinį teismą asmeniui ar asmenims arba šie asmenys yra suinteresuoti tokio norminio administracinio akto procesu. Suinteresuotos visuomenės, kaip ji suprantama pagal Aplinkos apsaugos įstatymą, teisės tiesiogiai administraciniuose teismuose ginčyti su aplinka susijusį norminį administracinį aktą turinį reikia aiškinti, atsižvelgiant į šios normos paskirtį ir tikslus. Ši suinteresuotos visuomenės teisė Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta, priėmus 2021 m. gegužės 27 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 112 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XIV-364 (įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 2 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad įstatymo projektu tiesiogiai įgyvendinamos Orhuso konvencijos nuostatos. Įstatymo projekto tikslas – užtikrinti tinkamą Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies nuostatų įgyvendinimą (plačiau šiuo aspektu žr., pvz., 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-14-556/2021).

Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, kad jis suplanuotoje teritorijoje turi žemės ūkio paskirties žemės sklypų, užsiima žemės ūkio produkcijos auginimu, jis apie priimamą Sprendimą Nr. T1-198 nebuvo tinkamai informuotas, pareiškėjo teigimu, įrengus vėjo jėgainių parką, bus pakeista žemės paskirtis, sukurta pavojinga gyvenimui ir darbui aplinka (triukšmas, spinduliuotė, vibracija; kt.), tai sukels itin neigiamą poveikį aplinkai, gamtai, pakeis kraštovaizdį.

Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo prašomas panaikinti Sprendimas Nr. T1-198 yra norminis aktas, tačiau teismas visiškai nevertino, ar pareiškėjas atitinka suinteresuotos visuomenės kriterijus, kaip tai apibrėžta ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje ir Aplinkos apsaugos įstatymo 1 dalies 22 punkte.

Be to, pareiškėjas trečiu skundo reikalavimu prašė įpareigoti atsakovą teisingai kompensuoti pareiškėjo realiai patiriamus visus materialinius persikėlimo, veiklos keitimo ir moralinius ilgalaikius nuostolius, kurių dydis priklausys nuo atsakovo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti skundą, tačiau dėl minėto reikalavimo (ne) priimtinumo nenurodė jokių teisinių motyvų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad jeigu teismui buvo neaiškus, neaiškiai suformuluotas pareiškėjo minėtas reikalavimas, t. y. neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, trukdo pradėti administracinės bylos teiseną, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, turėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas prašo jo skundą priimti ir perduoti jį nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tačiau remiantis ABTĮ 33 straipsnio nuostatomis, skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, todėl šis pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. D. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Ernestas Spruogis