Legislator Case Law & Legislation
c5220bbf-6059-4742-917b-e757c40a6f48 AI generated

c5220bbf-6059-4742-917b-e757c40a6f48 · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number c5220bbf-6059-4742-917b-e757c40a6f48
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda, jos sumokėjimÄ iÅ¡dėstant dvylikai mėnesių.

Legislator headnote

AI generated

c5220bbf-6059-4742-917b-e757c40a6f48 · Lietuvos apeliacinis teismas: P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda, jos sumokėjimÄ iÅ¡dėstant dvylikai mėnesių.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

                                                                                   Baudžiamoji

byla Nr. 1A-313/2013

                                                                                   Teisminio

proceso Nr. 1-10-1-01266-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.19.4. (N)

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės, teisėjų Viktoro Kažio ir Lino Žukausko,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorui Remigijui Matevičiui,

gynėjui advokatui Edgarui Dereškevičiui,

nuteistajam V. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda, jos sumokėjimÄ iÅ¡dėstant dvylikai mėnesių.

Šis nuosprendis priimtas ir dėl T. U. (T. U.), P. K. (P. K.) ir J. K. (J. K.), tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neapskųstas.

Teisėjų kolegija, iÅ¡klausiusi praneÅ¡imÄ ir iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė :

V. P. nuteistas už tai, kad jis ir T. U., būdami statutiniais valstybės tarnautojais, dirbdami Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2 kuopos 1 būrio

vyresniaisiais patruliais, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe su P. K. ir J. K., siekiant asmeninės

naudos – padėti J. K. ir E. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 12-1-04394-11, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y.:

T. U. 2011 m. spalio 11 d., apie 17 val., P.

K. prašymu susitiko su pastaruoju prie prekybos centro „Nemunas“, esančio

JustiniÅ¡kių g. 79, Vilniuje, kur P. K. savo brolio J. K. praÅ¡ymu, turėdamas tikslÄ jam ir E. V. padėti

iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės už 2011 m. spalio 7 d. įvykdytÄ J. T. sužalojimÄ , paprašė T. U., kad

Å¡is kitÄ dienÄ , t. y. 2011 m. spalio 12 d., patruliuodamas kartu su savo

porininku, atvyktų į P. K., J. K., E. V. ir nukentėjusiųjų J. T., M. V. susitikimÄ bei įsiterptų į jų pokalbį, pagÄ sdintų,

įspėtų, jog nukentėjusieji nereikalautų pinigų. 2011 m. spalio 12 d., apie

18.15 val., „Lukoil“ degalinėje, esančioje Kovo 11-osios g. 65, Grigiškėse, P. K., J. K., E. V. susitikus

su J. T. bei M. V., T.

U. kartu su Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 2 kuopos 1 būrio vyresniuoju patruliu V. P. atvažiavo tarnybiniu automobiliu Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kur

P. K. filmavo J. K., E.

V. ir J. T., M. V. susitikimÄ , V. P. neteisėtai apieÅ¡kojo J. T., tuo metu T. U. ir P. K., pateikęs pažymėjimÄ ar ženklÄ , prisistatydamas „Kriminalinė policija“ ir taip sudaręs klaidingÄ nuomonę esÄ s pareigÅ«nas ir teisėtai galįs atlikti veiksmus, neteisėtai apieÅ¡kojo J. T. automobilį BMW 320, valst. Nr. EEB 370, T. U. pademonstravo neva automobilyje suradęs paties supakuotÄ cukraus pudrÄ kaip narkotinę medžiagÄ , po ko V. P., neteisėtai uždėjo antrankius J. T., ir neteisėtai apieÅ¡kojo M. V. bei neteisėtai įsodino Å¡iuos į tarnybinį

automobilį bei nuvežė už 500 metrų nuo degalinės prie miškelio, kur T. U., grasindamas įkalinti 8 metams, privertė J. T. parašyti pareiškimus, kad J. K. ir

E. V. pretenzijų neturi. J. T. bei M. V. paleidę, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje

T. U. kartu su V. P. cukraus pudrÄ sunaikino. Å iais veiksmais T. U. ir V.

P. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktÄ , kuriame nustatyta asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, prievolė neÅ¡aliÅ¡kai, sÄ Å¾iningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, 2000-10-17 Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo

3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte,

5 punkte, 21 straipsnyje nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos KonstitucijÄ ir kitus įstatymus, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2 kuopos 1 bÅ«rio vyresniojo patrulio pareigybės apraÅ¡ymÄ , patvirtintÄ Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato virÅ¡ininko 2011-06-14 įsakymu Nr. 10-V-383, ir jais reikalaujančius neÅ¡aliÅ¡kai ginti visus asmenis, savo veiklÄ grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538,

3 straipsnio 4 dalies, 9 dalies 3 punkto, 5 punkto, 12 straipsnio reikalavimus neÅ¡aliÅ¡kai tarnauti žmonėms, sÄ Å¾iningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«no vardÄ , J. T. ir

M. V. akivaizdoje demonstravo savo nusistatymÄ nesilaikyti galiojančių norminių aktų, iÅ¡kraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetÄ bei valstybės tarnautojo vardÄ , dėl ko didelės žalos patyrė valstybė bei J. T. ir M. V..

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Nuteistasis mano, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir yra pagrįstos prielaidomis. Skundžiamu nuosprendžiu pažeisti baudžiamojo proceso įstatymas bei nekaltumo prezumpcijos principas, taip pat netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nuteistojo nuomone, teismas, pripažindamas jį kaltu, nenurodė nė vieno konkretaus įrodymo, rėmėsi prieštaringais suinteresuotų nukentėjusiųjų, liudytojų bei kitų apklaustų asmenų parodymais, ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Pirmiausia apeliantas nurodo, jog nuo pat praneÅ¡imo apie įtarimÄ iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo byla tirta neobjektyviai ir Å¡aliÅ¡kai, o priimtas teismo nuosprendis yra formalus, pagrįstas kolektyvinės atsakomybės principu, neindividualizuojant veiksmų ir nesilaikant nekaltumo prezumpcijos principo, į baudžiamÄ jį procesÄ nepagrįstai perkelta tikimybių pusiausvyros taisyklė. Nuteistasis, remdamasis BPK 44 straipsnio 5 dalimi, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas buvo Å¡aliÅ¡kas, ir nurodo, jog jis teismui iÅ¡samiai ir nuosekliai paaiÅ¡kino visas jam žinomas 2011-10-12 įvykio aplinkybes, todėl dar kartÄ skaityti jo parodymų nebuvo jokio teisinio pagrindo. Perskaityti kaltinamojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, galima tik tuomet, jei parodymai iÅ¡ esmės skiriasi (BPK 276 str.). Be to, perskaityti parodymai buvo perraÅ¡yti į nuosprendį, todėl pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio nuostatos.

Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ ir nurodo, jog teismo formuluotė, kad „V.

P. savo kaltės nepripažino, tačiau teismas vertina jo gynybinę pozicijÄ kaip siekį iÅ¡vengti gresiančios atsakomybės“ yra draudžiama, pažeidžia teisę į gynybÄ ir nekaltumo prezumpcijos principÄ . Be to, teismas, ignoruodamas BPK 1 straipsnyje nustatytÄ draudimÄ netraukti baudžiamojon atsakomybėn nekaltų asmenų, nuteistajam perkėlė pareigÄ Ä¯rodyti savo nekaltumÄ .

Nuteistojo nuomone, pažeisti ir minėto senato nutarimo 3.1.2. bei 3.1.10. punktų reikalavimai, kadangi teismas ne konstatavo, bet išreiškė nuomonę ir jo kaltę grindė nukentėjusiųjų parodymais, kurie negalėjo nupasakoti nuteistojo bruožų. Neteisėta teismo išvada, kad jeigu K. K. ir P. K. buvo susitikę su veiksniu, pilnamečiu ir už savo

veiksmus atsakančiu T. U., kažkÄ su juo tarėsi, apie tai V. P. turėjo žinoti. Neteisėta ir teismo iÅ¡vada, kad V. P. siekia iÅ¡vengti gresiančios atsakomybės nurodydamas,

jog porininkas T. U. jam nepranešė apie sumanymÄ ir iÅ¡samesnes, su tuo susijusias aplinkybes. Nepagrįsta iÅ¡vada, jog nuteistasis žinojo, kas buvo supilta į maiÅ¡elius, nes jis tuos maiÅ¡elius iÅ¡metė. Nuteistasis teigia, jog maiÅ¡elius jis iÅ¡metė po to, kai buvo atlikti kiti nuteistųjų veiksmai, todėl apie tai, kad bus atliekami bet kokie neteisėti veiksmai, jis nežinojo ir negalėjo žinoti. Skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta, kokiais įrodymais yra paneigiami nuteistojo parodymai. Nuteistasis taip pat teigia, jog bylos medžiaga įrodo jo nekaltumÄ , todėl akivaizdu, kad pirmos instancijos teismas pažeidė principÄ , jog visi neaiÅ¡kumai ir abejonės privalo bÅ«ti traktuojami kaltinamojo naudai, neįrodytas asmens kaltumas prilygsta įrodytam jo nekaltumui. Pasak nuteistojo, teismo padarytos iÅ¡vados pažeidžia jo teisę į gynybÄ , reglamentuotÄ BPK 44 straipsnyje.

Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismo nuosprendyje perrašius apelianto, nukentėjusiųjų M. V. ir J. T., liudytojo K. S. bei kitų liudytojų parodymus, pažeisti BPK

305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimai. Be to, liudytojo K. S. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai nuosprendyje

nurodyti visiškai kitokiu turiniu (tai patvirtina teisiamojo posėdžio garso

įraÅ¡as). Å is liudytojas parodė, jog įvykio dienÄ patrulio vyresniuoju buvo T. U., taip pat parodė, kad patrulio vyresniajam privalo

paklusti kitas patrulis, patruliuojantis maršrute, o tokiu kaip tik buvo apeliantas. Be to, liudytojas paaiškino, kad apie įvykius maršrute po budėjimo

privalo pranešti ne abu patruliai, o patrulio vyresnysis (šiuo atveju T. U.). Taip pat liudytojas parodė, kad patrulio vyresnysis,

vairuodamas automobilį, privalo žinoti marÅ¡rutÄ ir jo laikytis, kad policijos patrulis vienaip privalo elgtis tikrinant asmens tapatybę ir visai kitaip, kai asmuo įtariamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ . Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai įrašė tik apkaltinamajam nuosprendžiui tinkančius liudytojo parodymus – policijos pareigÅ«nai turi teisę atlikti dalinę, vizualinę apžiÅ«rÄ , nekeičiant daiktų padėties, o asmens kratÄ atliekant esant sprendimui.

Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniu bei BPK 44 straipsnio 6 punktu ir teigiama, jog teismas privalo ne tik sugretinti įvykio aplinkybes su įstatymu uždrausta veika, ar ji formaliai atitinka dispozicijoje nustatytÄ nusikaltimo sudėtį, bet ir konstatuoti, jog yra įrodyta, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo padarė baudžiamuoju įstatymu uždraustÄ nusikalstamÄ veikÄ . Taip pat pabrėžiama, jog nusikaltimo sudėtį sudaro baudžiamajame įstatyme numatytų ne tik objektyvių, bet ir subjektyvių požymių visuma, papildomų asmenų atsakomybės pagrindų nėra numatyta. Vienodi asmenų atsakomybės pagrindai nepaneigia atsakomybės individualizavimo, kiekvienas asmuo atsako už savo asmeninę veikÄ , už tai, kÄ apėmė jo tyčia. Å ioje byloje V. P. tyčia piktnaudžiauti tarnybiniais įgaliojimais ar kokie nors kiti teoriniai neteisėti veiksmai nėra įrodyti. Nuteistojo nuomone jis buvo suklaidintas, o subjektyviojo nusikaltimo sudėties požymio nebuvimÄ jo veikoje įrodo 2011-12-16 Vilniaus apskrities VPK tyrėjos E. Å . tarnybinis praneÅ¡imas Nr. 10-PR-5-86, kuriame nurodyta, jog P. K., pateikdamas pažymėjimÄ â€“ ženklÄ , sudarė klaidingÄ V. P. nuomonę, kad yra pareigÅ«nas ir teisėtai gali atlikti veiksmus (t. 1, b. l. 2).

Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundÄ , prokuroras prašė skundÄ atmesti.

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisminio proceso dalyvių iÅ¡sakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir iÅ¡vadų padarymo teismui nėra privalomos. Ä®rodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tiesiogiai iÅ¡tyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos iÅ¡samiai iÅ¡analizavęs, teisingai nustatė faktines bylos

aplinkybes, taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. P. kaltės ir jo padarytos veikos teisinės kvalifikacijos.

Teismas savo iÅ¡vadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų Å¡altinis, gauti teisėtais bÅ«dais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas motyvuotai nurodė, kuriuos parodymus vertina kaip objektyvius, atitinkančius kitas byloje nustatytas aplinkybes ir kuriuos atmeta. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ , neturi pagrindo konstatuoti, kad nuosprendį priėmęs teismas netinkamai vertino įrodymus ar kad Å¡ių įrodymų nepakanka V. P. kaltei dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti.

V. P. nuteistas už tai, kad piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su T. U., P. K. ir J. K.,

siekdamas asmeninės naudos – padėti J. K. ir E. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės, neteisėtai apieškojo

M. V. ir J. T., pastarajam uždėjo antrankius, neteisėtai įsodino juos į tarnybinį automobilį bei nuvežė 500

metrų nuo degalinės prie miÅ¡kelio, po ko V. P. kartu su T. U. sunaikino neva automobilyje rastÄ narkotinę medžiagÄ â€“

cukraus pudrÄ , t. y. įvykdė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 228 straipsnio 2

dalyje. Nuteistasis apeliaciniame skunde neigia kaltę, tvirtina, kad jis apie T. U. susitarimÄ nieko nežinojo, apeliantas buvo

suklaidintas, jo veiksmuose nėra tyčios piktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi.

BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piktnaudžiavimas objektyviai pasireiškia valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu, jeigu dėl to didelės žalos patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, o 2 dalyje nurodyti kvalifikuojamieji piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimo požymiai, kurių buvimas reiškia, kad minėtomis nusikalstamomis veikomis didelė žala padaroma siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių.

Teismų praktikoje siekimas turtinės naudos suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos (pvz., neatlygintinai naudotis įmonės turtu ar įsigyti jį sumažintomis kainomis, gauti jo iš kitų asmenų) ne tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar pan. ryšiais, o siekimas kitokios asmeninės naudos – kaip siekimas gauti neturtinio pobūdžio naudos (garbės, pareigų paaukštinimo ir pan.).

IÅ¡ to matyti, kad paprastas piktnaudžiavimas yra tarnybinės padėties panaudojimas ar pasinaudojimas ja prieÅ¡ingais nei tarnybos interesais, t. y. valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau jo veikla iÅ¡ tikrųjų yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes jis ja pažeidžia pagrindinius tarnybos principus: konkrečios institucijos, įstaigos ar pan. veiklos tikslus, tvarkÄ , ja iÅ¡kraipoma veiklos esmė, turinys, menkinamas tarnybos prestižas. Todėl bÅ«tina nustatyti, kad piktnaudžiavimo faktÄ patvirtintų tai, jog asmuo, veikdamas arba neveikdamas, kokiu tai bÅ«du pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias tam tikrų teisiÅ¡kai reikÅ¡mingų veiksmų atlikimo tvarkÄ , ar nesilaikė iÅ¡ teisės aktų jam, kaip pareigÅ«nui, kylančių teisių ir pareigų.

Kvalifikuojant kaltininko veikÄ , be objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių bÅ«tina nustatyti ir subjektyviuosius. Priklausomai nuo kaltės formos nustatymo, V. P. veika kvalifikuotina arba kaip jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymas, arba kaip tarnybinis aplaidumas, tai yra, baudžiamasis ar drausminis teisės pažeidimas. Kaltės turinį sudaro psichinis asmens santykis su teisinę reikÅ¡mę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais ir situacija, kuriai esant padaryta nusikalstama veika.

Pripažįstama, kad asmuo padarė veikÄ tyčia, jeigu veikÄ padarė suvokdamas visus veikos požymius, kurie sudaro nusikalstamos veikos sudėtį, ir norėdamas, kad jo padarytos veikos požymiai atitiktų baudžiamajame įstatyme apraÅ¡ytos veikos požymius. Todėl, kvalifikuojant V.

P. veikÄ pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, bÅ«tina nustatyti, kad

V. P. suvokė, jog piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, numatė, kad dėl tokios jo veikos gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai ir jų norėjo. V. P. neigia tyčia piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi ir nurodo, jog buvo suklaidintas. Tačiau iÅ¡vada apie asmens psichinį santykį su jo daroma veika padaroma, remiantis ne tik paties subjekto aiÅ¡kinimu apie jo veikos suvokimÄ , bet ir kitų bylos įrodymų visuma. Nuteistojo V. P. teiginys apie jo veikos suvokimÄ neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, V.

P. kaltė, tyčia įvykdžius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , pilnai įrodyta byloje surinktais įrodymais. Nuteistųjų T. U., J. K., P. K. parodymais nustatyta, jog įvykio iÅ¡vakarėse J. K. ir P. K. susitiko su T. U. ir pastarojo kaip policijos pareigÅ«no prašė padėti J. K. ir E. V. iÅ¡vengti atsakomybės ir žalos atlyginimo už padarytus nukentėjusiesiems sužalojimus, pasakė, kad pagÄ sdins nukentėjusiuosius, filmuos susitikimÄ . Bylos duomenys bei paties nuteistojo V. P. veiksmai patvirtina aplinkybę, jog apeliantui buvo praneÅ¡ta apie T. U. sumanymÄ ir iÅ¡samesnes, su tuo susijusias aplinkybes. IÅ¡ nukentėjusiųjų M.

V. ir J. T. nuoseklių parodymų matyti, jog į degalinę atvyko policijos pareigÅ«nai – T. U. ir V. P.. V. P. apieÅ¡kojo M. V., J. T. uždėjo antrankius, po ko abu pasodino į policijos automobilį ir nuvežė už 500 metrų nuo degalinės prie miÅ¡kelio. Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina daiktų apžiÅ«ros protokole užfiksuoti duomenys, kuriuose užfiksuotas susitikimas, įvykęs tarp M. V., J. T. su J. K., E. V.. Užfiksuotas nuteistųjų T. U. ir V. P. atvykimas tarnybiniu automobiliu ir jų veiksmai prieÅ¡ nukentėjusiuosius. Taip pat užfiksuota, kad automobilis VW Passat į degalinę atvyko anksčiau nei policijos automobilis, vėliau iÅ¡ jo iÅ¡lipęs P. K. bendravo su abiem policininkais (t. 1, b. l. 89-90). Be to, nuteistojo V. P. vėlesni veiksmai taip pat rodo, kad jis žinojo apie sumanymÄ ir su juo susijusias aplinkybes, t. y. apeliantas iÅ¡metė maiÅ¡elius su cukraus pudra ir apie įvykį, kad buvo neteisėtai sulaikyti nukentėjusieji, atliktos kratos, uždėti antrankiai, nukentėjusieji buvo įsodinti ir nuvežti tarnybiniu automobiliu prie miÅ¡ko, niekam nepranešė.

Nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog liudytojo

K. S. parodymai nuosprendyje nurodyti kitokiu turiniu nei parodė liudytojas. BPK 261 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasiraÅ¡ymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumÄ ar neiÅ¡samumÄ , tačiau iÅ¡ bylos medžiagos matyti, jog nei nuteistasis, nei jo gynėjas pastabų dėl protokolo nepateikė. V. P., nepriklausomai nuo to, kad T. U. įvykio dienÄ buvo patrulio vyresnysis ir po budėjimo turėjo praneÅ¡ti apie įvykius marÅ¡rute, pastebėjus, kad jo porininkas (T. U.) vykdo neteisėtus veiksmus, privalėjo atsisakyti pats juos vykdyti, ir apie tai informuoti

vadovybę. Byloje surinkti faktiniai duomenys įrodo, jog ir pats V. P. nebuvo tik įvykio stebėtojas, prieÅ¡ingai, T. U. pademonstravus neva automobilyje surastÄ cukraus pudrÄ

kaip narkotinę medžiagÄ , uždėjo antrankius J. T., apieÅ¡kojo M. V., pasodino juos į tarnybinį automobilį ir nuvežė už 500 metrų nuo įvykio vietos prie miÅ¡kelio, kur T. U., grasinant įkalinti aÅ¡tuoneriems metams, privertus J.

T. parašyti pareiškimus, T. U. ir V.

P. juos paleido, po ko ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje cukraus pudrÄ sunaikino. Liudytojo K. S. parodymai apie tai, kokius veiksmus turi teisę atlikti policijos pareigÅ«nas, atitinka Policijos patrulių veiklos instrukcija, Policijos veiklos įstatymo nuostatos bei Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2 kuopos 1 bÅ«rio vyresniojo patrulio pareigybės apraÅ¡ymas (t. 2, b. l. 1-34).

BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodyti kvalifikuojamieji piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimo požymiai, kurių buvimas reiškia, kad minėtomis nusikalstamomis veikomis didelė žala padaroma siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. P.,

dirbdamas vyresniuoju patruliu, siekdamas asmeninės naudos – padėti J. K. ir E. V. išvengti baudžiamosios

atsakomybės, neteisėtai apieškojo nukentėjusiuosius, vienam iš jų uždėjo

antrankius, įsodino į automobilį ir nuvežė už 500 metrų prie miškelio, kur T. U. privertus J. T. parašyti

pareiÅ¡kimus, kad jis J. K. ir E. V. jokių pretenzijų neturi, nukentėjusiuosius paleido. Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, iÅ¡samiai motyvavo piktnaudžiavimo siekiant asmeninės naudos buvimÄ nuteistojo V.

P. veikoje. Iš bylos duomenų matyti, kad T. U. bendravo su P. K., 2011-10-11 P. K. prašymu

susitiko su juo ir jo broliu J. K., iÅ¡ jų sužinojo apie J. K. ir jo draugui gresiančiÄ atsakomybę ir pažadėjo padėti

– pagÄ sdinti nukentėjusiuosius, iÅ¡ anksto įsigijęs cukraus pudros, dalį jos įpylė į du maiÅ¡elius nuo sagų. Kaip jau buvo minėta, V. P. neteisėti veiksmai įvykio metu bei veiksmai po įvykio, patvirtina aplinkybę, jog apie T. U., P. K. ir J.

K. sumanymÄ ir su juo susijusias aplinkybes V. P. žinojo. Apygardos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad V. P. J. T. ir M. V. akivaizdoje demonstravo savo nusistatymÄ nesilaikyti galiojančių norminių aktų, iÅ¡kraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetÄ bei valstybės tarnautojo vardÄ , dėl ko didelės žalos patyrė valstybė bei J. T. ir M. V.. Tokiu bÅ«du V. P. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės naudos, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

IÅ¡ apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas įžvelgė neÅ¡aliÅ¡kumo principo pažeidimÄ , konstatuodamas, jog jis teismui iÅ¡samiai ir nuosekliai paaiÅ¡kino visas jam žinomas įvykio aplinkybes, todėl be jokio teisėto pagrindo buvo dar kartÄ perskaityti jo parodymai. Be to, viso proceso metu byla tirta neobjektyviai ir Å¡aliÅ¡kai, o skundžiamas nuosprendis yra formalus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nusistovėjusiÄ teismų praktikÄ neÅ¡aliÅ¡kumo principas negali bÅ«ti suprantamas pernelyg plačiai. Nesant konkrečių bylÄ nagrinėjamo teismo Å¡aliÅ¡kumo požymių, jo konstatavimas neturėtų bÅ«ti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitais teismo sprendimo suraÅ¡ymo trÅ«kumais (kasacinės nutartys Nr. 2K-416/2007, 2K-246/2008, 2K-50/2009, 2K-198/2009). Teismo nuÅ¡alinimo pagrindus numato BPK

58 straipsnis. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas bÅ«tų pasinaudojęs nuÅ¡alinimo teise ir pateikęs konkretų minėtame straipsnyje numatytÄ teismo Å¡aliÅ¡kumo požymį. Nuteistasis V. P. skunde konstatuoja, kad bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas. Jo konstatavimas siejamas su teisiamajame posėdyje perskaitytais nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir priimto nuosprendžio nepalankiu jam įrodymų vertinimu. Nesant konkrečių bylÄ nagrinėjusio teismo Å¡aliÅ¡kumo požymių, nuteistojo nurodytas požymis, kolegijos nevertinamas kaip teismo Å¡aliÅ¡kumo požymis.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 1 dalis, 2 dalis). Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu esminės reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi, vien šiais duomenimis teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio.

Tačiau tai nereiÅ¡kia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, neturi atsižvelgti į juos. Prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui atlikus apklausÄ gauti duomenys gali bÅ«ti reikÅ¡mingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus įrodymus. BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kada teisiamajame posėdyje gali bÅ«ti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Pagal Å¡io straipsnio 4 dalį, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali bÅ«ti perskaitomi ir ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai.

Kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas tinkamai iÅ¡tyrė nuteistojo V. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. remiantis BPK 276 straipsnio nuostatomis perskaitė juos teisiamajame posėdyje, apeliantas parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, iÅ¡ esmės patvirtino, paaiÅ¡kino, jog tuo metu geriau viskÄ atsiminė (t. 4, b. l. 86). Kitokių bÅ«dų teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duotus liudytojo parodymus Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato.

PrieÅ¡ingai nei teigiama V. P. apeliaciniame skunde, apygardos teismas turėjo teisinį pagrindÄ tokiu bÅ«du iÅ¡tirti nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Remiantis tuo, kas pasakyta, apelianto argumentai, kad apygardos teismas dėl V.

P. kaltės nenurodė nė vieno įrodymo ir pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, atmestini. Apelianto teiginiai, kad teismas rėmėsi prieÅ¡taringais suinteresuotų nukentėjusiųjų, liudytojų bei kitų asmenų parodymais, taip pat nepagrįsti ir atmestini. Å ių asmenų parodymai iÅ¡tirti, iÅ¡analizuoti ir įvertinti nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o tai, kad jų parodymai įvertinti ne taip, kaip mano apeliantas, nėra pagrindas konstatuoti ir teismo Å¡aliÅ¡kumÄ . Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tariamai padarytus Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus kolegija taip pat atmeta. IÅ¡ skundo turinio matosi, kad tokiais pažeidimais iÅ¡ esmės apeliantas laiko įrodymų vertinimÄ bei teismo iÅ¡vadas, kurios, apelianto nuomone, neatitinka bylos aplinkybių. Tokiu bÅ«du, jo nuomone, buvo pažeistas ir nekaltumo prezumpcijos principas. Å is apelianto argumentas nepagrįstas. Skundžiamas nuosprendis suraÅ¡ytas nepažeidžiant BPK 304-307 straipsnių reikalavimų ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ iÅ¡aiÅ¡kinimais. BPK 1 straipsnyje įtvirtintas iÅ¡samaus nusikalstamų veikų atskleidimo reikalavimas reiÅ¡kia, kad baudžiamajame įstatyme numatyta bausmė ar kitokia poveikio priemonė gali bÅ«ti taikoma tik baudžiamojo proceso metu neabejotinai nustačius nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį bei iÅ¡siaiÅ¡kinus visas sankcijai taikyti reikÅ¡mingas aplinkybes. Å ioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad nėra jokių abejonių dėl V. P. kaltės padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 228 straipsnio 2 dalyje. Viso baudžiamojo proceso metu nuteistajam ir jo gynėjui nebuvo ribojama teisė aktyviai dalyvauti procese. Nuteistasis V. P. Å¡ioje byloje buvo pripažintas kaltu ir nuteistas tik už tÄ nusikalstamÄ veikÄ , kurioje nuteistojo dalyvavimas jos padaryme bei jo kaltė buvo neginčijamai įrodyta. Nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje teismas iÅ¡samiai iÅ¡dėstė ir nuteistojo kaltę patvirtinančius įrodymus, ir jų vertinimo bei kitų įrodymų atmetimo motyvus.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

           nuteistojo V. P. apeliacinį skundÄ atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                                     Regina

Gaudutienė

Teisėjai                                                                                                           Viktoras

Kažys

                                                                                                                       Linas

Žukauskas