2016-05-02 Nr. AB-9920-3-61-3-06206-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-35-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06206-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovams Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 2 175,88 Lt iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK) ir laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI).

Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas. Pareiškėjai nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojančiu Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies pakeitimu, kuriuo sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareiškėjos darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai turi būti grąžinta.

Atsakovas Šiaulių apskrities VPK, atstovaudamas ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai susidarė dėl to, kad Šiaulių apskrities VPK ginčo laikotarpiu vykdė galiojančius įstatymus, kurie vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjai atitinkama darbo užmokesčio dalis neišmokėta buvo dėl to, kad Seimas netinkamai sureguliavo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo klausimus, todėl manė, kad tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė. Šiaulių apskrities VPK veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui įgyvendinti reikalingas naujas teisinis reguliavimas, t. y. įstatymų leidėjui yra iškilusi pareiga nustatyti neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą. Nesant teisinio reguliavimo, nustatančio negautų pajamų kompensavimo būdus, įvykdyti pareiškėjos prašymą nėra galimybių.

Atsakovas VMI, atstovaudamas ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė pareiškėjos skundą spręsti teismo nuožiūra.

Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu mokėdama pareiškėjai darbo užmokestį vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, kurie prieštaraujančiais Konstitucijai pripažinti 2013 m. liepos 1 d., todėl Valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Manė, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytina Lietuvos valstybė, nustačiusi Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjos G. K. skundą tenkino ir priteisė pareiškėjai G. K. iš atsakovo Šiaulių apskrities VPK 2 175,88 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2013 m. liepos 31 d. bei priteisė pareiškėjai G. K. iš atsakovo VMI 396 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Atsakovams Šiaulių apskrities VPK ir VMI nustatė šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas (A lygio 8 kategorijos). Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 40-TE-69 pareiškėjai suteikta 3 kvalifikacinė klasė, o 2013 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 40-TE-115 – 2 kvalifikacinė klasė.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23–26 straipsnių nuostatomis, pakeistu Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedu. Atsižvelgiant į pareiškėjos užimamą pareigybę ir turimą kvalifikacinę klasę, ginčo laikotarpiu pareiškėja gavo sumažintą priedą už kvalifikacinę klasę. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“. Konstatavo, kad dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjai susidarė 2 571,88 Lt darbo užmokesčio nepriemokos: 2 175,88 Lt pareiškėjai dirbant Šiaulių apskrities VPK nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2013 m. liepos 31 d. ir 396 Lt pareiškėjai dirbant VMI nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Pažymėjo, jog vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje taip pat yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Pareiškėja į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi nepažeisdama terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti. Byloje nenustatyta kitų aplinkybių, užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę, taip pat paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, konstatuotina, kad pareiškėja turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo.

Pagal pateiktas darbo užmokestį pareiškėjai ginčo laikotarpiu mokėjusių institucijų pažymas pareiškėjai iš viso neišmokėta 2 571,88 Lt. Pareiškėja prašė priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2012 m. kovo 1 d., tačiau realiai, kaip buvo matyti iš Šiaulių apskrities VPK pažymos, darbo užmokesčio nepriemoka susidarė nuo 2012 m. vasario 21 d., kai pareiškėjai buvo suteikta 3 kvalifikacinė klasė. Prašydama priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pareiškėja vadovavosi nurodytomis pažymomis. Teismui nebuvo pagrindo abejoti pažymų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino darbo užmokestį apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Nurodyta suma pareiškėjai ir priteista.

Kadangi pareiškėja tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai buvo susijusi su Šiaulių apskrities VPK ir VMI, t. y. subjektais, privalančiais mokėti pareiškėjai darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, byloje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu buvo darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, kurioje pareiškėja, formuluodama savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais. Pareiškėja prašė priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš darbdavio. Tokio aiškinimo iki šiol buvo laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėta, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Toks teisinis reguliavimas nenustatytas iki šiol. Kita vertus, pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Pareiškėja neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jos pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos turtinė teisė buvo pažeista, jos darbo užmokestį perskaičiavus pagal įstatymą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjai palankų sprendimą, o ji, manydama, kad jai taikomas įstatymas pažeidžia Konstituciją, dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdama, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą.

Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjai, kuri nebūtų tikra, kada jos pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti darbo užmokesčio mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų senaties terminų. Todėl daryta išvada, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija), Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija). Atsižvelgdamas į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų piniginių lėšų tvarką, teismas sprendė, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovas Šiaulių apskrities VPK apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad Seimas nukėlė kompensacijų mokėjimo terminą bei nustatė šios skolos mokėjimo tvarką, t. y. kad kompensacijos turės būti mokamos pagal specialų Seimo patvirtintą įstatymą. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti dėl neproporcingo mažinimo iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio sumą, kol Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, nustatęs atidedamąjį terminą prievolei kompensuoti praradimus, nėra panaikintas, pakeistas ar pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Nuo 2013 m. spalio 1 d. buvo atkurta sumažinta valstybės tarnautojų ir teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Lietuvos valstybė nepagrįstai delsia nustatyti neišmokėtos atlyginimo dalies kompensavimo tvarką. Valstybei įsipareigojus sukurti kompensavimo mechanizmą ir pradėjus jo rengimą, teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisė į neišmokėto darbo užmokesčio išmokėjimą yra pažeista ir turi būti ginama teisminiu keliu, nes nėra žinomas ir praradimų mastas.

Pareiškėjos darbo užmokestis pagal tuo metu galiojusias teisės normas buvo sumažintas ir išmokėtas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo. Atsakovas veikė teisėtai, kadangi turėjo vykdyti galiojančių teisės aktų nuostatas.

Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas sutinka su Šiaulių apskrities VPK apeliaciniu skundu. Remiasi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2013 m. rugsėjo 19 d., 2014 m. balandžio 16 d. nutarimais. Yra numatyta, kad bus nustatytas neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, pagal kurį ir būtų kompensuojamas neišmokėtas darbo užmokestis. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A-602-1403/2014 bus suformuota teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Mano, kad šioje byloje tinkamu atsakovu turėtų būti Lietuvos Respublikos valstybė, nustačiusi Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą.

Pareiškėja G. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėja laikosi savo skunde išdėstytos pozicijos ir mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai G. K. nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, priteisimo.

Pažymėtina, kad pareiškėja G. K. į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi su skundu, kuriame prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš Šiaulių apskrities VPK už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. ir iš VMI už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjos skundą tenkino. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors VMI ir teikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo, tačiau šį apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 10 d. nutartimi atsisakė priimti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjai iš VMI už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nėra apskųsta, taigi, ši teismo sprendimo dalis apeliacinio proceso tvarka nenagrinėtina. Apeliacinio skundo nagrinėjimo dalykas yra tik sprendimo dalis, susijusi su neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimu iš Šiaulių apskrities VPK.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo A lygio 8 kategorijos pareigas. Šiaulių apskrities VPK viršininko 2012 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 40-TE-69 pareiškėjai suteikta trečia kvalifikacinė klasė, o 2013 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 40-TE-115 – antra kvalifikacinė klasė. Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Taigi nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2013 m. liepos 31 d. buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, sumažinus priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę dydį.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatų, reglamentuojančių karjeros valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos teisė į jos pažeistų teisių gynimą teisme negali priklausyti nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio įstatymo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2013 m. liepos 31 d. nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl praradimų, patirtų dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo, kompensavimo.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Šiaulių apskrities VPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Šiaulių apskrities VPK.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo Šiaulių apskrities VPK apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Šiaulių apskrities VPK panaikinamas ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas; likusioje dalyje sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo dalį, kuria priteista pareiškėjai G. K. iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2 175,88 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalis, susidariusi per laikotarpį nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2013 m. liepos 31 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjos G. K. skundą atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan