2013-10-08 Nr. AB-6019-3-61-3-01319-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-141/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01319-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 20. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onrama“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Onrama“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Onrama“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-13), prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. balandžio 26 d. nutarimą Nr. ATK2-90/12 „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ (toliau – ir Nutarimas).

Pareiškėjas paaiškino, jog atsakovas ginčijamu Nutarimu skyrė jam 500 litų baudą. Pabrėžė, jog ginčijamame Nutarime nurodyta, kad pareiškėjui bauda skiriama už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą. Atsakovo vertinimu, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas buvo pažeistas, nes 2012 m. kovo 15 d. pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, kasininkė-pardavėja R. V. apie 22.58 val. pardavė alkoholinį gėrimą – 1 butelį alaus „Kalnapilis Pilsner“ – V. B. be kamštelio ir kartu su vienkartine stiklinaite, kurį vėliau pirkėjas išsinešė iš baro.

Pareiškėjo įsitikinimu, ginčijamame Nutarime nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad jis pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą. Nurodė, jog atsakovas išsamiai ir visapusiškai neįvertino faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų, turinčių reikšmės tinkamam pareiškėjo veiksmų įvertinimui AKĮ normų kontekste. Siekiant atsakomybėn patraukti ir nubausti juridinį asmenį privaloma nustatyti, kad juridinio asmens vardu veikęs fizinis asmuo padarė teisės aktų pažeidimą, taip pat turi būti įvertinama, ar tas fizinis asmuo veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose ir jų nepažeidė. Juridiniam asmeniui galima inkriminuoti teisės aktų pažeidimą tik tada, jeigu jo atstovas, pažeidęs teisės aktų reikalavimus, veikė pagal savo kompetenciją ir laikydamasis juridinio asmens nurodymų. Atsakovas ginčijamame Nutarime neįvertino nei R. V. veiksmų atitikties AKĮ reikalavimams, ne to, ar pardavėja veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose.

Pabrėžė, jog įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.8-2157-738/2012 yra pripažinta, kad ginčijamame Nutarime nurodytu atveju R. V. nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimų. Nurodė, jog nepriklausomai nuo to, ar R. V. veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose, pareiškėjui negalėjo būti skiriama bauda, nes pareiškėjo vardu nebuvo atliktas joks teisei priešingas veiksmas ir tai yra nustatyta įsiteisėjusiame teismo nutarime.

Pareiškėjo nuomone, ginčijamame Nutarime pateikiami argumentai yra paviršutiniški, nekonkretūs, nepagrįsti objektyviais ir neginčijamais įrodymais, teisės aktų normomis. Jame nėra nurodoma, kokie konkretūs, objektyvūs ir neginčijami įrodymai patvirtina faktą, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą. Nutarime tik aprašomi visi surinkti įrodymai, tačiau jie motyvuotai nėra susiejami su Nutarime daromomis išvadomis ir AKĮ pažeidimo konstatavimu. Nutarime nėra visapusiškai įvertinamas įrodymų tarpusavio ryšys ir nepašalinami tarp įrodymų egzistuojantys prieštaravimai bei neišsklaidomos byloje egzistuojančios abejonės. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame Nutarime nėra nagrinėjamas pareiškėjo kaltės klausimas ir AKĮ pažeidimas konstatuojamas neįrodžius kaltės, Nutarimas yra neteisėtas, kadangi priimtas neįrodžius esant visus pažeidimo sudėties elementus.

Pareiškėjas pabrėžė, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas įpareigoja imtis tik protingų ir proporcingų veiksmų, susijusių su alkoholinių gėrimų pardavimu atidarytose pakuotėse ir tik vartojimui vietoje. Alkoholinių gėrimų pardavėjai negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus ir jų elgesį po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Teisės aktai alkoholinių gėrimų pardavėjams nesuteikia konkrečių teisų, susijusių su alkoholio vartojimo vietoje užtikrinimu, todėl bet kokie veiksmai, siekiant prievarta sulaikyti pirkėjus arba neleidžiant jiems išsinešti įsigytų gėrimų, būtų pripažįstami pirkėjų asmens laisvės arba nuosavybės teisės pažeidimu. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo išimtis realizuojama, kai nuo 22 iki 8 valandos parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai arba kai atliekami visi šie veiksmai: alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytose pakuotėse, pirkėjai bet kokia forma informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje ir jiems sudaromos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. Siekiant nustatyti, ar buvo pažeistas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas, turi būti vertinami tik tie veiksmai, kurie buvo atlikti iki alkoholinių gėrimų pardavimo momento ir/ar jų pardavimo metu, ir pažeidimo nustatymui negali turėti įtakos įvykiai ar padariniai, atsiradę po gėrimų pardavimo momento. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Nutarimas, kiti Departamento surinkti įrodymai patvirtina, kad Nutarime nurodytu atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje.

Pažymėjo, jog pareiškėjas 2011 m. gruodžio 31 d. priėmė įsakymą Nr. 2011/12 „Dėl prekybos alkoholiu nakties metu“, kuriuo visus darbuotojus, įskaitant ir R. V., pasirašytinai supažindino su AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatomis ir įpareigojo nuo 2012 m. sausio 1 d. laiku nuo 22 iki 8 valandos prekiauti tik pilstomais ar atidarytoje pakuotėje esančiais alkoholiniais gėrimais ir tik vartoti vietoje bei informuoti klientus, kad įsigytus alkoholinius gėrimus jie privalo vartoti tik vietoje. Be to, pareiškėjas baro patalpose, gerai pirkėjams matomoje vietoje, yra iškabinęs informacinį pranešimą, kuriuo pirkėjus papildomai informavo apie pareigą laikotarpiu nuo 22 iki 8 valandos iš pareiškėjo įsigytą alkoholį vartoti tik vietoje. Ginčijamame Nutarime nurodytu atveju pirkėjas buvo informuotas apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje tiek žodžiu, tiek bare esančiais informaciniais pranešimais ir alkoholinis gėrimas pirkėjui buvo parduotas atidarytoje pakuotėje kartu pateikiant plastikinį puodelį alkoholio vartojimui vietoje. Alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje užtikrino ir bare įrengti stalai. Pareiškėjas nurodė, jog policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose ir policijos rėmėjo M. L. paaiškinimuose yra užfiksuotas tik alkoholinio gėrimo išsinešimo faktas, tačiau nėra duomenų apie tai, kaip alkoholinis gėrimas buvo parduotas pirkėjui, kadangi alkoholinių gėrimų pardavimo metu policijos pareigūnų bare nebuvo. Pareiškėjo nuomone, tarnybiniai pranešimai tarp policijos pareigūnų buvo suderinti, todėl jie nėra objektyvūs ir negali būti pripažįstami tinkamais įrodymais. Nurodė, jog pirkėjo paaiškinimai patvirtina, kad alus jam buvo parduotas atidarytame butelyje. Tai suponuoja, kad alkoholinis gėrimas buvo parduotas vartoti vietoje ir tai pirkėjui buvo nurodyta, tačiau pirkėjas įsigytus gėrimus savavališkai išsinešė, o pardavėja neturėjo teisėtų galimybių jo sulaikyti. Pareiškėjo vertinimu, ginčijamas Nutarimas prieštarauja ir paties atsakovo formuojamai praktikai taikant AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatas.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 52-57) nurodė, jog su skundu nesutinka.

Atsakovas paaiškino, jog, vadovaujantis 2012 m. kovo 20 d. raštu Nr. 20-25-2-S-1563, Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio PK Viešosios policijos skyriaus Žaliakalnio PN gauta medžiaga ir atsakovo surinkta medžiaga, nustatyta, kad 2012 m. kovo 15 d. UAB „Onrama“ priklausančiame bare, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, kasininkė-pardavėja R. V. apie 22 val. 58 min. V. B. už 2,78 litus pardavė 1 butelį alaus „Kalnapilis Pilsner“ be kamštelio ir kartu su vienkartine stiklinaite, alaus butelį pirkėjas iš baro išsinešė.

Atsakovas rėmėsi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktu ir nurodė, jog byloje nėra ginčo, kad alkoholinį gėrimą pirkėjas iš pareiškėjui priklausančio baro išsinešė, t. y. alkoholinis gėrimas buvo parduotas ir vartojamas ne vietoje. Pabrėžė, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus. Užtenka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir/ar nevartoti vietoje, kad būtų pripažįstama pareiškėjo kaltė. AKĮ numato kriterijus, kurių laikantis yra įgyvendinamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimas draudžiamu metu alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, t. y. turi būti parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ar alkoholiniai gėrimai, parduodami atidarytoje pakuotėje užtikrinant jų vartojimą tik vietoje. Pabrėžė, jog nei įstatymo leidėjas, nei kontroliuojanti institucija nėra įpareigota juridiniam asmeniui pateikti priemonių sąrašą, nustatyti detalų elgesio modelį, siekiant įgyvendinti teisės aktų norminius reikalavimus, numatant, kad tai galėtų būti nepakeliama ir neproporcinga našta atskiriems ūkio subjektams, neteisėtas ir neleistinas ūkio subjektų pasirinkimo laisvės varžymas, konkurencijos ribojimas. Kokį priimtiną veikimo modelį pasirinks atskiras ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti įstatymu jam nustatytą pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku (nuo 22 val. iki 8 val.) tik vartotojui vietoje, yra ūkio subjekto diskrecijos teisė.

Pažymėjo, jog pareiškėjas, vykdydamas prekybą alkoholiniais gėrimais per savo samdytus darbuotojus draudžiamu metu, sudarė visas reikalingas sąlygas alkoholiniams gėrimams išsinešti, tokiu būdu pareiškėjui priklausančiame bare buvo vykdoma ne viešojo maitinimo, o prekybinė funkcija. AKĮ už šio įstatymo reikalavimų pažeidimą numato juridinių asmenų atsakomybę, taikomą šiame įstatyme nustatyta tvarka, bei fizinių asmenų atsakomybę, taikomą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nustatyta tvarka. Įmonei, kaip mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojai, užtenka nustatyti tik pažeidimo, numatyto normos dispozicijoje, faktą, kad kiltų atsakomybė už minėtos nuostatos pažeidimą. Kaltės, kaip psichologinio santykio, buvimas nėra būdingas juridiniam asmeniui. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma, nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą.

Atsakovas pabrėžė, jog nagrinėjamo pažeidimo kvalifikavimui neturi teisinės reikšmės Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. A2.8-2157-738/2012, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendė savarankišką klausimą dėl fizinio asmens atsakomybės, o ne dėl juridinio asmens atsakomybės. Juridiniam asmeniui pagal AKĮ yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Pareiškėjo kaltė padarius nagrinėjamą pažeidimą įrodyta 2012 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. ATK2-90/10, 2012 m. kovo 27 d. protokolu Nr. ATK2-101 su priedais, Kauno apskrities VPK Kauno miesto ŽPK VPS ŽPN vyriausiojo postinio M. K. 2012 m. kovo 15 d. tarnybiniu pranešimu, specialistės B. T. 2012 m. kovo 15 d. tarnybiniu pranešimu, policijos rėmėjo M. L. 2012 m. kovo 15 d. rašytiniu paaiškinimu, pirkėjo V. B. 2012 m. kovo 15 d. rašytiniu paaiškinimu, pareiškėjo atstovės R. V. 2012 m. kovo 15 d. rašytiniu paaiškinimu, pareiškėjo 2012 m. balandžio 26 d. rašytiniu paaiškinimu, kasos kvitu ir kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Atsakovo nuomone, priimant ginčijamą Nutarimą nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu (b. l. 126-133) pareiškėjo UAB „Onrama“ skundą tenkino ir panaikino atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. balandžio 26 d. nutarimą Nr. ATK2-90/12 „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, jog 2011 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 2011/12 UAB „Onrama“ direktorė R. A., siekdama užtikrinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų vykdymą, įsakė nuo 2012 m. sausio 1 d. laiku nuo 22 val. iki 8 val. prekiauti tik pilstomais ar atidarytoje pakuotėje alkoholiniais gėrimais ir tik vartoti vietoje ir informuoti klientus, kad įsigytus alkoholinius gėrimus jie privalo vartoti tik vietoje. Įsakymu įmonės vadovė griežtai uždraudė minėtu laiku parduoti alkoholinius gėrimus neatidarytoje pakuotėje ir vartojimui ne tik vietoje. UAB „Onrama“ darbuotojai, tame tarpe ir R. V., su įsakymu buvo supažindinti pasirašytinai. Antstolis S. U. 2012 m. sausio 5 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 10 užfiksavo, kad UAB „Onrama“ priklausančiame bare, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, klientų zonoje bei ant lentynos su alkoholiniais gėrimais iškabinti administracijos skelbimai, kuriuose nurodyta „Gerbiami klientai, nuo 22:00 val. iki 8:00 val. alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje tik vartoti vietoje“. Darbuotojų zonoje iškabintas UAB „Onrama“ direktorės R. A. 2011/12 įsakymas Nr. „Dėl prekybos alkoholiu tvarkos nakties metu“, kuriuo darbuotojai įpareigoti alkoholį nuo 22 val. iki 8 val. parduoti tik pilstomą ar atidarytoje pakuotėje ir tik vartojimui vietoje.

Pabrėžė, jog 2012 m. kovo 14 d. pavedimu atlikti patikrinimą Žaliakalnio PN specialistei B. T. ir vyr. patruliui M. K. buvo pavesta atlikti netikėtą įmonių, prekiaujančių alkoholiniais gėrimais prižiūrimoje teritorijoje po 22 val., patikrinimą. 2012 m. kovo 15 d. vyr. patrulis M. K. ir specialistė B. T. surašė tarnybinius pranešimus, kuriuose nurodė, kad 2012 m. kovo 15 d. dirbdami pagal priemonių planą „Dėl viešojo maitinimo vietų, besiverčiančių mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, patikrinimo“ su policijos rėmėju M. L. nuvykę adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, apie 23 val. pamatė, kaip į barą užėjo vaikinas, kuris už minutės išėjo nešinas alaus buteliu. Priėjus prie minėto asmens buvo pastebėta, kad alaus butelis atidarytas. Paklausus, kodėl jis negeria alaus vietoje, pastarasis paaiškino, kad alų pirko su tikslu išgerti namuose ir jį pardavusi pardavėja jam nieko nesakė, kad alų gerti reikia bare. Įmonės patalpose stovėjo 2 stalai, 4 suolai. Analogiškas aplinkybes paaiškinime nurodė ir M. L.. V. B. paaiškinime nurodė, kad ketino nusipirkti butelį alaus ir grįžęs namo išgerti. Kai pirko alų, pardavėja butelį atidarė ir padavė kartu su vienkartine stikline, tačiau nepasakė, jam, kad reikia gerti vietoje, nors jis žinojo, kad po 22 val. tokio tipo parduotuvėje alkoholį reikia gerti vietoje. UAB „Onrama“ pardavėja R. V. paaiškinime nurodė, kad kiekvieno pirkėjo apie tai, kad alkoholį reikia gerti vietoje žodžiu neįspėjo, kadangi parduotuvėje yra apie tai įspėjantis užrašas. Jos manymu, pakako parduodamą butelį atidaryti. Be to, ji paduodavo ir vienkartinę stiklinę alkoholio vartojimui vietoje. Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio PK Viešosios policijos skyriaus Žaliakalnio PN 2012 m. kovo 20 d. raštu Nr. 20-25-2-S-1563 atsakovui pateikė surinktą medžiagą dėl AKĮ nustatytų poveikio priemonių juridiniams asmenims taikymo pagal AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą.

Pabrėžė, jog 2012 m. kovo 27 d. protokole atsakovo Kontrolės skyriaus vyr. specialistės J. T. ir A. A., remdamosi 2012 m. kovo 20 d. raštu Nr. 20-25-2-S-1563 iš Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio PK Viešosios policijos skyriaus Žaliakalnio PN gauta medžiaga, užfiksavo, kad 2012 m. kovo 15 d. UAB „Onrama“ priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, kasininkė-pardavėja R. V. apie 22.58 val. pagal kasos kvitą (fiskalinis kvito Nr. *106, LF WD11100023) V. B. už 2,78 litų pardavė alkoholinį gėrimą – 1 butelį alaus „Kalnapilis Pilsner“, 0,5 l talpos, 4,6 proc. alk. tūrio, be kamštelio ir kartu su vienkartine stiklinaite. Minėtą alaus butelį pirkėjas V. B. iš baro išsinešė. Pažeidimą specialistės kvalifikavo pagal AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Nurodė, jog 2012 m. kovo 15 d. pareiškėjui priklausančiame bare apie 22 val. 58 min. pirkėjas V. B. nusipirko vieną butelį alaus, kurį pardavėja jam perdavė atidarytą ir su vienkartine stiklinaite, ir kurį jis išsinešė iš baro patalpų. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių byloje nėra. Ginčas byloje kilęs dėl to, ar pareiškėjas tinkamai vykdė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatas, ar ne. Pažymėjo, pardavėjos R. V. veiksmus konkrečioje situacijoje yra įvertinęs Kauno miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2012 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. A2.8.-2157-738/2012, kuriuo konstatavo, kad R. V. AKĮ nuostatų nepažeidė.

Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas ginčijamame Nutarime nevertino pardavėjos R. V. veiksmų atitikties AKĮ reikalavimams, nei to, ar pardavėja veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose ir tokiu būdu nebuvo nustatytas faktas, kad pareiškėjo vardu kas būtų atlikęs teisei priešingus veiksmus, kas sudaro pagrindą nutarimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog UAB „Onrama“ klientus apie AKĮ reikalavimus informavo net keliose gerai matomose vietose pakabindamas informatyvius pranešimus, kad nuo 22 val. iki 8 val. alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje tik vartojimui vietoje, kad pardavėja R. V. nagrinėjamu atveju pirkėjui V. B. pardavė atidarytą alaus butelį ir vienkartinę stiklinaitę. Teismo vertinimu, tokie veiksmai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo veiksmai atitiko proporcingumo principą, kuris apima priemonių, atitinkančių siekiamus tikslus, naudojimą ir reikalavimą, kad priemonės, kurių imtasi, užtikrintų tinkamą viešųjų ir privačių interesų pusiausvyrą, kad būtų išvengta nereikalingo privačių asmenų teisių ir interesų apribojimo.

Nurodė, jog pagal esamą teisinį reglamentavimą pardavėjas negali būti atsakingas už pirkėjų veiksmus ir jų elgesį po alkoholinio gėrimo įsigijimo momento. Bet kokie veiksmai, siekiant prievarta sulaikyti pirkėjus arba neleidžiant jiems išsinešti įsigytų gėrimų, būtų pripažįstami pirkėjų asmens laisvės arba nuosavybės teisės pažeidimu. Pabrėžė, jog iš pardavėjo negali būti reikalaujama elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti alkoholinio gėrimo vartojimą vietoje, t. y. pardavėjas negali reikalauti iš pirkėjo ir priversti jį įsigytą alkoholį suvartoti vietoje. Teismas pabrėžė, jog įstatymo, kuriuo AKĮ buvo papildytas 18 straipsnio 33 dalies 12 punktu, aiškinamajame rašte nurodyta, kad įstatymui įgyvendinti reikalingi lydimieji teisės aktai, t. y. įstatymo tinkamam įgyvendinimui reikalinga pakeisti Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisykles bei Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 (toliau – ir Taisyklės), bei parengti Viešojo maitinimo įmonėms taikomą higienos normą, aprašą ar taisykles, tačiau šie teisės aktai nėra priimti. Pirmosios instancijos teismo nuomone, nesant tinkamo reglamentavimo galiojančios teisės normos aiškinimo netikslumai ir neaiškumai vertintini privataus asmens naudai.

Teismas, sistemiškai išanalizavęs galiojančius teisės aktus, įvertinęs konkrečią nagrinėjamą situaciją, sutiko su pareiškėjo išvada, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo išimtis tinkamai realizuojama, kai nuo 22 val. iki 8 val. parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai arba kai atliekami visi šie veiksmai: alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytose pakuotėse, pirkėjai bet kokia forma informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje ir jiems sudaromos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šiuo atveju pirkėjui V. B. alaus butelis buvo parduotas atidarytas su vienkartine stiklinaite, bare įrengti stalai, t. y. pirkėjui buvo sudarytos visos sąlygos alaus vartojimui vietoje. Teismas vertino, kad pareiškėjas tinkamai įgyvendino AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatas. Pirmosios instancijos teismo nuomone, aiškinti galiojantį reglamentavimą kitaip būtų neteisinga, kadangi įmonei kylanti atsakomybė galėtų priklausyti nuo pašalinių trečiųjų asmenų veiksmų (galimai ir piktavališkų).

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011, kuria atsakovas prašė vadovautis nagrinėjamu atveju, buvo paskelbta dar iki įsigaliojant aktualiai AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto redakcijai. Be to, nutartyje yra pasisakyta dėl kitos teisės normos, t. y. AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto, taikymo.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo UAB „Onrama“ skundą tenkino ir atsakovo skundžiamą Nutarimą panaikino kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

III. Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 136-140) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir palikti galioti atsakovo 2012 m. balandžio 26 d. nutarimą nepakeistą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. sausio 14 d. nutarimu ir pabrėžia, jog įstatymų leidėjas, 2011 m. gruodžio 23 d. priimdamas AKĮ 2, 3, 18 ir 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XI-1911, siekė suvienodinti viešojo maitinimo įmonių ir įmonių, vykdančių mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais, konkurencines sąlygas, mažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą Lietuvoje.

Atsakovas, remdamasis Taisyklių 3, 9 punktais, nurodo, jog teisės aktų leidėjas, reglamentuodamas prekybos alkoholiniais gėrimais licencijavimo klausimus, susiejo išduodamos mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos pagrindu licencijos turėtojui atsirandančią teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais su reikalavimu, kad tokia veikla būtų vykdoma, laikantis licencijoje nustatytų sąlygų, be kita ko, kad tokia veikla būtų vykdoma tik licencijoje nurodytoje vietoje. Atsakovo nuomone, licencija, kuria leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais vartoti vietoje ir išsinešimui bare, suteikia teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais tik nurodytoje vietoje ir nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3020/2011).

Atsakovas teigia, jog AKĮ numato kriterijus, kurių laikantis yra įgyvendinamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimas draudžiamu metu alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, ir nei įstatymų leidėjas, nei kontroliuojanti institucija nėra įpareigota viešojo maitinimo įmonėms pateikti priemonių sąrašą, nustatyti detalų elgesio modelį, siekiant įgyvendinti teisės aktų norminius reikalavimus, numatant, kad tai galėtų būti nepakeliama ir neproporcinga našta atskiriems ūkio subjektams, neteisėtas ir neleistinas ūkio subjektų pasirinkimo laisvės varžymas, konkurencijos ribojimas. Pabrėžia, jog pareiškėjas pasirinko alkoholinius gėrimus parduoti atidarytose pakuotėse, bet nesudarė sąlygų alkoholinių gėrimų vartojimui vietoje.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo padaryto AKĮ pažeidimo kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. A2.8-2157-738/2012, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendė savarankišką klausimą dėl fizinio asmens atsakomybės, o ne juridinio asmens atsakomybės. Atsakovo nuomone, pardavėja vykdo jai pavestas funkcijas ir dirba tokiose darbo sąlygose (nagrinėjamu atveju pardavėja buvo atskirta nuo pirkėjų metalinėmis grotomis), kurias jai sudaro darbdavys, tačiau darbdavys turi diskrecinę teisę ir veiklos laisvę bei AKĮ numatytas pareigas užtikrinti AKĮ reikalavimus, nes tik darbdavio iniciatyva ir veiksmai lemia, kad jis yra mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, vykdantis AKĮ reikalavimus.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nesant tinkamo reglamentavimo galiojančios teisės normos aiškinimo netikslumai ir neaiškumai vertintini privataus asmens naudai. Pabrėžia, jog AKĮ 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 161 straipsniu įstatymas įsigaliojo nuo 2012 m. sausio 1 d., o pareiškėjo ginčijamas pažeidimas padarytas 2012 m. kovo 15 d. ir 2012 m. balandžio 26 d. priimtas ginčijamas Nutarimas. Nurodo, jog tai yra per trumpas laiko tarpas teisės aktų priėmimui.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Onrama“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 148-159) prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog atsakovas apeliaciniame skunde pateikia abstraktaus pobūdžio teiginius, samprotavimus, kurie nėra pagrįsti konkrečiais įrodymais ar teisės aktų pažeidimu. Atsakovas nenurodo konkrečių bylos aplinkybių, teisės normų, kurios galėtų pagrįsti teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.

Pabrėžia, jog pardavėjos veiksmų teisinis įvertinimas turi tiesioginę įtaką pareiškėjo veiksmų kvalifikavimui. Nurodo, jog ginčijamu Nutarimu pareiškėjui bauda buvo skirta už pardavėjos veiksmus, t. y. Nutarime pažymėta, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas buvo pažeistas pardavėjai pardavus alkoholinį gėrimą pirkėjui. Pabrėžia, jog juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti AKĮ uždraustos veikos, todėl atsakomybės taikymas juridiniam asmeniui pasižymi tam tikra specifika: juridinio asmens atsakomybė turi būti nustatinėjama atsižvelgiant į jo atstovų ir/ar darbuotojų atliktus veiksmus, jų turimus įgaliojimus bei konkrečių įgaliojimų ribas. Mano, jog siekiant atsakomybėn patraukti ir nubausti juridinį asmenį privaloma nustatyti, kad juridinio asmens vardu veikęs fizinis asmuo padarė teisės aktų pažeidimą, turi būti įvertinama, ar tas fizinis asmuo veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose ir jų nepažeidė. Nurodo, jog įsiteisėjusiu teismo nutarimu yra pripažinta, kad pardavėja nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto, todėl ir pareiškėjas negali būti laikomas pažeidusiu AKĮ straipsnio 3 dalies 12 punktą.

Pareiškėjo nuomone, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pardavėjos atsakomybės klausimas administracinėje byloje Nr. A2.8-2157-738/2012 buvo sprendžiamas pagal skirtingus įstatymus, todėl negali įtakoti pareiškėjo atsakomybės, kuri numatyta AKĮ. Pabrėžia, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarimo turinys patvirtina, kad pardavėjos veiksmai buvo vertinami pagal tą patį įstatymą, t. y. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą. Nurodo, jog ATPK 164 straipsnio 2 dalis yra blanketinė norma ir nukreipia į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto.

Pareiškėjo vertinimu, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas įpareigoja imtis tik protingų ir proporcingų veiksmų, susijusių su alkoholinių gėrimų pardavimu atidarytose pakuotėse ir vartojimu vietoje. Mano, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad iš alkoholiniais gėrimais prekiaujančių asmenų būtų reikalaujama neįmanomų dalykų ar perteklinių veiksmų. Be to, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte numatytos išimties realizavimas negali priklausyti nuo trečiųjų asmenų (pirkėjų) veiksmų.

Administracinėje byloje pareiškėjas taip pat pateikė prašymą sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir joje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams (b. l. 163-164).

Pareiškėjas paaiškino, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto atitikties Konstitucijai ta apimtimi, kuria AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte yra numatyta pareiga alkoholinius gėrimus parduoti tik „vartoti vietoje” ir nesuteikta teisių šiai pareigai tinkamai įgyvendinti. Minimos pareigos įgyvendinimui nesuteikta jokių teisių ir už jos neįgyvendinimą yra taikoma administracinė atsakomybė, todėl laikytina, jog tokiu reglamentavimu yra pažeidžiama Konstitucija ir joje įtvirtinti konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo bei proporcingumo principai. Be to, Konstitucija bei joje įtvirtinti atsakomybės taikymo pricipai AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu yra pažeidžiami, nes atsakomybės taikymas pagal šią norma yra priklausomas nuo trečiųjų nekontroliuojamų asmenų (pirkėjų) veiksmų, t. y. nuo to, ar jie vartos alkoholinius gėrimus vietoje ar savavališkai (savanaudiškai) juos išsineš. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju turi būti taikomas ir aiškinamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas, dėl kurio atitikimo Konstitucijai pareiškėjui kyla abejonių.

Pareiškėjo nuomone, įstatymai alkoholinių gėrimų pardavėjams nesuteikia konkrečių teisių, susijusių su alkoholio vartojimo vietoje užtikrinimu, todėl bet kokie veiksmai, siekiant prievarta sulaikyti pirkėjus arba neleidžiant jiems išsinešti įsigytų gėrimų, kurie po pardavimo momento tampa pirkėjų nuosavybe, būtų pripažįstami pirkėjų konstitucinių asmens laisvės arba nuosavybės teisės pažeidimu (Konstitucijos 20, 23 str.). Nurodo, jog visiškai užtikrinti (garantuoti) alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje ir užkirsti kelią jų išsinešimui yra įmanoma tik fiziškai sulaikant pirkėjus arba atimant iš jų įsigytus alkoholinius gėrimus. Pareiškėjo nuomone, nepažeidus Konstitucijos nėra įmanoma laikytis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų

Nurodo, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas gali būti aiškinamas teigiant, kad minimame straipsnyje įtvirtinta sąlyga „tik vartoti vietoje” turi būti užtikrinama bet kokiais kitais veiksmais, išskyrus prievartą asmens ar nuosavybės atžvilgiu. Pareiškėjo nuomone, tokiu atveju AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas nebus suderinamas su Konstitucija, nes alkoholinių gėrimų pardavėjams nebus aišku, kaip jiems konkrečiai reikia elgtis, kad nebūtų pažeista nurodyta nuostata ir jų atžvilgiu nebūtų taikoma administracinė atsakomybė. Mano, jog teisinės atsakomybės taikymo neapibrėžtumas suponuoja konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo bei proporcingumo principų pažeidimą.

šmas

Teisėjų kolegija

„__ /U 1

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. ATK2-90/12 „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“, kuriuo pareiškėjui už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą buvo skirta 500 Lt piniginė bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir skundžiamą nutarimą panaikino konstatavęs, kad byloje vertinamu atveju nebuvo faktinių prielaidų teigti, jog pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija, galiojusi nuo 2012 d. sausio 1 d., t. y. ir Nutarime vertinamų aplinkybių, už kurias pareiškėjas buvo nubaustas bauda, atsiradimo metu) įtvirtina, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. AKĮ 34 straipsnio 3 dalis (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija) įtvirtina, jog už šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose, 2 dalies 1, 10 ir 11 punktuose, 18 straipsnio 1, 3 dalyse, 4 dalies 1, 2 punktuose, 9 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (žr. 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, atskleisdama AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto turinį, nurodė, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Tačiau konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nėra atskleidžiamas. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl padarė išvadą, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartojimui vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes, vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtino draudimo pažeidimą ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtiną išimtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013).

Taigi siekiant nustatyti, ar byloje vertinamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinta išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą. Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad objektyvūs bylos duomenys įrodo, jog pareiškėjui priklausančiame bare, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nurodytu laiku buvo parduotas alkoholinis gėrimas, kurį pirkėjas iš baro išsinešė. Turint galvoje šią faktinę aplinkybę atsiranda pagrindas vertinti, ar pareiškėjas nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų. Vis dėlto, vien objektyvaus fakto nustatymo konkrečiu atveju nepakanka tam, kad būtų konstatuotas minėtos teisės normos pažeidimas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui už jo veiksmus buvo pritaikyta ekonominė sankcija, o pagal bendrąjį teisės principą nėra atsakomybės be kaltės (lot. nulla poena sine culpa), nesutiktina su atsakovo argumentu, kad pažeidimui konstatuoti pakanka vien fakto, jog alkoholinis gėrimas nebuvo vartojamas vietoje, t. y. buvo išsineštas iš viešojo maitinimo vietos patalpų. Kaip minėta pirmiau, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą.

Aplinkybės, charakterizuojančios subjektyvių faktorių visumą, teismo vertinimu, yra dvejopos: iš vienos pusės ją išreiškia realių, fiziškai apčiuopiamų, priemonių bei sąlygų (ne)vartoti alkoholinių gėrimų vietoje visuma arba jų stoka, iš kitos pusės – ji vertintina per intelektualinį ir valinį aspektus, apimančius tam tikrų atsargos (prevencijos) priemonių ėmimąsi, kad imperatyvus Įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys jį vartos ne vietoje bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį atsižvelgiant į šį suvokimą. Abiem atvejais pastebėtina, jog nėra ir negali būti baigtinio minėtųjų aplinkybių sąrašo, nes jis nebūtų pajėgus aprėpti įvairialypių situacijų, kylančių ginčo teisinių santykių srityje, t. y. prekybos alkoholiniais gėrimais srityje. Todėl minėtoji, ūkio subjektui priskirtina, subjektyvių faktorių visuma analizuotina kiekvienu atveju atskirai, inter alia, vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013).

Proporcingumo principas atsargos priemonių tinkamumo kontekste suponuoja tai, jog konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar priemonės, kurių buvo imtasi, buvo tinkamos bei pakankamos tikslui pasiekti. Būtent, reikia atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo taikytos priemonės buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti, jog baro klientai alkoholinių gėrimų neišsineštų, bet priešingai – įsigytus alkoholinius gėrimus vartotų vietoje. Protingumo kriterijus savo ruožtu suponuoja, jog būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis, idant būtų užtikrintas Įstatyme įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo laikymąsis.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad byloje vertinamu atveju pareiškėjo veiksmai atitiko tai, ko reikalauja AKĮ nuostatos, todėl jo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ekonomines sankcijas.

Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka.

Visų pirma pažymėtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas kyla dėl jų teisinio vertinimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo darbuotoja, po 22 val. parduodama alaus butelį, jį atidarė, taip pat padavė vienkartinę stiklinaitę (b.l. 14). Atsakovas neginčija faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas bare yra pakabinęs gerai matomą informaciją, kad nuo 22 iki 8 valandos alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje tik vartojimui vietoje (b.l. 27-34).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 m. kovo 30 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutarimu pareiškėjo darbuotojai R. V., kuri byloje vertinamu atveju pirkėjui pardavė alų, iškelta administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta nenustačius, kad R. V. būtų padariusi administracinį teisės pažeidimą (b.l. 19).

Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas nesudarė prielaidų vartoti alkoholinius gėrimus vietoje, nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad bare buvo pastatyti 2 stalai ir 4 suolai, taigi, pareiškėjas sudarė tinkamas faktines sąlygas vartoti alkoholinius gėrimus bare jų neišsinešant (b.l. 102), teisės aktai imperatyviai nenustato pareigos išpilstyti alkoholinius gėrimus į stiklines ar pan. Be to pareiškėjas 2011 m. gruodžio 31 d. priėmė įsakymą Nr. 2011/12, kuriame aiškiai nurodyta, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. nuo 22 iki 8 val. turi būti prekiaujama tik pilstomais ar atidarytoje pakuotėje esančiais alkoholiniais gėrimais ir tik vartoti vietoje, darbuotojai buvo įpareigoti informuoti klientus, kad įsigytus gėrimus jie privalo vartoti vietoje, jie su šiuo įsakymu buvo supažindinti pasirašytinai (b.l. 25-26).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas buvo pakankamai apdairus ir atidus, tinkamai įgyvendino iš AKĮ kylančius įpareigojimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimus. Net jei daryti prielaidą, kad pareiškėjo darbuotoja žodžiu neįspėjo pirkėjo apie tai, kad alkoholinis gėrimas turi būti vartojamas vietoje, toks įspėjimas buvo pakabintas gerai matomoje vietoje, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas tinkamai informavo pirkėją. Be to alaus pirkėjas pats pripažino, kad ir be pardavėjos jis buvo girdėjęs, kad po 22 val. valandos pirktus alkoholinius gėrimus galima vartoti tik vietoje (b.l. 104).

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat atkreipė dėmesį į faktinę aplinkybę, kad baro, kuriame prekiauta, prekystalis aptvertas metalinėmis grotomis, o prekės paduodamos tik per langelį, tačiau nepaaiškino, kaip ši aplinkybė susijusi su jo nurodomu AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimu.

Nors atsakovas ginčijamame nutarime, taip pat teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodo, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimo konstatavimui pakanka nustatyti alkoholinio gėrimo pardavimo 22-8 valandą, kuris jį pardavus buvo pirkėjo išsineštas, faktą, teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria.

Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien faktinė aplinkybė, jog pirkėjas 22 val. – 8 val. laikotarpiu išsinešė alkoholinius gėrmus iš jais prekiaujančio ūkio subjekto patalpų, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų pažeidimą, o turi būti vertinama objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visuma, leidžianti nustatyti, ar ūkio subjektas buvo pakankamai apdairus, ėmėsi visų protingų priemonių, kad užtikrintų minėtos nuostatos laikymąsi.

Nors atsakovas nurodo, kad įstatymų leidėjas negali įpareigoti ūkio subjektų imtis konkrečių veiksmų, kuriais būtų užtikrinamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų laikymasis, toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas, kaip ir kiti ūkio subjektai, verčiasi ūkine veikla, t. y. įgyvendina konstitucinę ūkinės veiklos laisvę. Nėra abejonių, kad įstatymo leidėjas, siekdamas užtikrinti viešąjį interesą, turi teisę ir, kai kuriais atvejais, pareigą, nustatyti tokios ūkinės veiklos sąlygas. Pakankamai įprasta praktika, kad įstatymų leidėjas ne tik įtvirtina tam tikrą siektiną tikslą, bet teisės aktuose įtvirtina ir konkrečius būdus bei priemones tokiems tikslams pasiekti. Taigi jei įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti viešąjį interesą, turi teisę apskritai uždrausti parduoti alkoholinius gėrimus tam tikru paros metu, jis tuo labiau turi teisę nustatyti mažiau ribojančios priemonės įgyvendinimo sąlygas. Žinoma, tai darydamas jis privalo užtikrinti, kad tokios priemonės būtų būtinos, tinkamos, taip pat proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d.; 2005 m. gegužės 13 d.; 2008 m. sausio 21 d. nutarimus). Be to toks ūkinės veiklos reguliavimas privalo būti, be kita ko, pakankamai aiškiai suformuluotas, kad konstitucinę laisvę įgyvendinantys ūkio subjektai sugebėtų aiškiai suvokti savo teisių ir pareigų turinį (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d.; 1999 m. spalio 6 d. ; 2008 m. sausio 21 d. nutarimus). Priešingu atveju būtų pažeistas teisinio tikrumo principas. Toks reikalavimas itin svarbus tais atvejais, kai teisės aktų nesilaikymas gali sukelti sankcijų taikymą, nes priešingu atveju būtų pažeistas bendrasis teisės principas nullum crimen, nulla poena sine lege) (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1993 m. gegužės 25 d. sprendimą Kokkinakis prieš Graikiją; 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą Vyerentsov prieš Ukrainą). Teisinis reikalavimas taip pat negali iš ūkio subjekto reikalauti to, kas neįmanoma (lex non cogit ad impossibilia).

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą reguliavimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą neprasminga, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas