2017-04-26 Nr. AB-8896-3-61-3-01228-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P-28-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01228-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. I. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-953-858/2016 bei Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-182-320/2015 pagal pareiškėjos O. I. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Molėtų rajono savivaldybės administracijai, V. V., A. L. ir R. V. dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja O. I. su 2013 m. balandžio 15 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ‒ ir Tarnyba) 2013 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 40S-60 „Dėl nuosavybės teisinių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui (-tei) J. Ž.“ (toliau ‒ ir 2013 m. kovo 15 d. sprendimas), kuriuo J. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 1,2555 ha žemės sklypo dalį, esančią 2,5110 žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti atsakovą nuosavybės teisių atkūrimo klausimą spręsti iš naujo. 2014 m. vasario 24 d. pareiškėja patikslino skundą ir prašė taip pat panaikinti Utenos apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 13-29466 (toliau ‒ ir 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas), kuriuo nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos J. V. vardu į M. Ž. nuosavybės teise valdytą žemę ir įpareigoti atsakovą nuosavybės teisių atkūrimo klausimą spręsti iš naujo. O. I. taip pat prašė atnaujinti terminą 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimui apskųsti.

Pareiškėja paaiškino, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 5 d. sprendimu civilinėje byloje buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog J. Ž. ir K. Ž. (duomenys neskelbtini) bendrosios nuosavybės teise iki 1940 m. valdė 6 ha žemės. Pareiškėja teigė, kad ji yra J. Ž. testamentinė įpėdinė, o J. Ž. – K. Ž. testamentinis įpėdinis, todėl O. I. turi būti atkuriamos nuosavybės teisės ne tik į J. Ž., bet ir į M. Ž. valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau atsakovas jai nuosavybės teises atkūrė tik į 3 ha (duomenys neskelbtini) buvusios žemės. Iš J. Ž. ir K. Ž. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdytų 6 ha žemės 4 ha patenka į (duomenys neskelbtini) teritoriją, tačiau atsakovas, suformavęs žemės sklypą miesto teritorijoje, 2013 m. kovo 15 d. sprendimu nuosavybės teises jai atkūrė tik į 1,2555 ha sklypo dalį (su bendraturčiu J. V.). Pažymėjo, kad J. V. turėjo teisę atkurti nuosavybės teisę į senelio M. Ž. žemę, kurios 2 ha pateko į miesto teritoriją, todėl pareiškėjai turėjo tekti dvi (duomenys neskelbtini) suformuoto žemės sklypo dalys, o J. V. – viena dalis. J. V. nuosavybės teisės į mieste suformuotą žemės sklypą buvo atkurtos 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu. Pareiškėja nurodė, kad nuosavybės teisės į dalį žemės sklypo buvo atkurtos jos sąskaita, todėl abu sprendimai turi būti panaikinti. Pažymėjo, kad ji apie 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą nebuvo informuota. Tarnyba atsisakė O. I. įteikti šio sprendimo, kuriuo J. V. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės, kopiją. Pareiškėja 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą pamatė tik teisme.

Teismo posėdžiuose pareiškėja O. I. ir jos atstovas palaikė skundą bei prašė jį tenkinti. Pareiškėjos atstovas papildomai paaiškino, kad O. I. termino skundui paduoti nėra praleidusi, tačiau teismui padarius priešingą išvadą, prašė terminą skundui paduoti atnaujinti. Pažymėjo, kad pareiškėja yra vieniša moteris, neturinti teisinio išsilavinimo, todėl net ir gavusi 2013 m. kovo 12 d. raštą, iš jo turinio nebūtų suvokusi savo teisių pažeidimo. Teigė, kad negali būti tokios situacijos, kai vienam pretendentui atkuriama nuosavybės teisė į dalį suformuoto žemės sklypo, o kitam pretendentui į tą patį žemės sklypą nuosavybės teisė atkuriama tik po 4 metų. Atkreipė dėmesį, kad pretendentų dalys mieste suformuotame žemės sklype nebuvo nustatytos proporcingai turėtos žemės kiekiui.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad J. Ž. 1992 m. prašė atkurti nuosavybės teises į 6 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). J. V. 1992 m. prašė atkurti nuosavybės teises į 8 ha žemės plotą, pagal teritorinį suskirstymą esantį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Molėtų rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-242-01/2000 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. Ž. ir K. Ž. kartu (duomenys neskelbtini) valdė 6 ha žemės, t. y. kiekvienas iš jų valdė po 3 ha.

Kartografavus turėtos žemės ribas, buvo nustatyta, kad dalis (duomenys neskelbtini) savininkų turėtos žemės (3 ha) patenka į (duomenys neskelbtini) teritoriją. Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. B6-403 „Dėl žemės sklypų, kurie bus parduodami ar nuomojami, suteikti neatlygintinai fiziniams ir juridiniams asmenims, dydžių ir naudojimo sąlygų patvirtinimo“ buvo patvirtinti žemės sklypų dydžiai ir naudojimo sąlygos; šiame sąraše ir buvo patvirtintas žemės sklypas, kurio plotas 2,5110 ha, esantis (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 1061 punktas nustato, kad jeigu pretendentai atkurti nuosavybės teises nesusitaria dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių toje miesto teritorijoje, kurioje buvo rėžių sistema, laisva žemė šioje miesto teritorijos dalyje grąžinama natūra pretendentams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise.

Pareiškėjai tik Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu buvo atnaujintas terminas pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Ji tik po šio sprendimo pateikė dokumentus, įrodančius kad yra testamentinė J. Ž. įpėdinė, o J. Ž. yra testamentinis K. Ž. įpėdinis, taigi, tik nuo šio momento ji pretendavo ir į K. Ž. nuosavybės teise valdytos žemės dalį. J. V. nuosavybės teisės buvo atkurtos 2009 m., o pareiškėjai pateikus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą – 2013 m. kovo 15 d. nuosavybės teisės buvo atkurtos ir J.

Ž. (į 1,2555 ha). Atsakovas teigė, kad O. I. apie nuosavybės teisių atkūrimą J. V. žinojo, jai ne kartą buvo siūlyta susitarti su įpėdiniais dėl žemės sklypo atidalijimo, tačiau susitarti nepavyko. Tarnybos nuomone, pareiškėja turėjo visas galimybes per nustatytą terminą kreiptis į teismą, tačiau to nepadarė.

Teismo posėdžiuose atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. V. ir V. V. (V. V., A. L. ir R. V. yra jos teisėjų perėmėjai) su pareiškėjos O. I. skundu nesutiko.

Paaiškino, kad R. V. bei M. Ž. turėtas žemės plotas yra toks pats kaip ir plotas, į kurį nuosavybės teises pretendavo atkurti pareiškėja, todėl miesto teritorijoje ir buvo lygiomis dalimis atkurtos nuosavybės teisės. J. V. su O. I. bendravo dar iki 2009 m., tačiau pareiškėja nesutiko su mieste suformuoto žemės sklypo dalimis, teigė, kad jai turėtų priklausyti didesnioji dalis. Kadangi jokių kliūčių atkurti nuosavybės teises J. V. nebuvo, buvo priimtas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas atkurti jam nuosavybės teises į pusę mieste suformuoto žemės sklypo. Sprendimo priėmimo ir nuosavybės teisių atkūrimo klausimas ilgai nebuvo sprendžiamas tik dėl O. I. pretenzijų. Teigė, kad pareiškėja jau seniai žinojo apie priimtą sprendimą atkurti nuosavybės teises J. V..

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 4 d. sprendimu neatnaujino O. I. termino skundui dėl Utenos apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 13-29466 panaikinimo paduoti ir administracinės bylos dalį dėl šio skundo reikalavimo nutraukė, o kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises J. Ž. vardu į J. Ž. ir K. Ž. nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Pareiškėja yra testamentinė J. Ž., kuris yra K. Ž. testamentinis įpėdinis, įpėdinė. J. V., mirusio (duomenys neskelbtini), vardu atkuriamos nuosavybės teisės į M. Ž. ir R. V. nuosavybės teise valdytą žemę. Ginčo dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimą byloje nėra. Žemės tvarkymo bylose pateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai bei teismų priimti sprendimai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo patvirtina, kad M. Ž., R. V., J. Ž. ir K. Ž. iki žemės nacionalizacijos turėjo žemės tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini).

Teismas pažymėjo, kad byloje buvo keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, patenkančią į (duomenys neskelbtini) ribas. Pareiškėja nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) administracines ribas patenka dalis (duomenys neskelbtini) buvusios žemės. Skundą ji grindė aplinkybe, kad J. Ž. ir K. Ž. (duomenys neskelbtini) turėjo daugiau žemės negu M. Ž. ir R. V., todėl J. Ž. vardu turėjo būti atkuriamos teisės į didesnę (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisių atkūrimui suformuoto žemės sklypo dalį, o J.

V. vardu – į mažesnę šio sklypo dalį. Pareiškėja vadovavosi Molėtų rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 5 d. civilinėje byloje Nr. 2-242-01/2000 priimtu sprendimu. Teismas pažymėjo, kad šiuo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog Ž. J. ir K. Ž. (duomenys neskelbtini) bendrosios nuosavybės teise iki 1940 m. valdė 6 ha žemės, tačiau šiuo sprendimu nebuvo aptartos (duomenys neskelbtini) ribos, vieta ar dalies šio kaimo žemės patekimas į dabartines (duomenys neskelbtini) administracines ribas. (duomenys neskelbtini) ribų nustatymo bei į (duomenys neskelbtini) teritoriją patenkančios žemės dalies, buvusios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), schema neginčijamai patvirtina, jog į (duomenys neskelbtini) teritoriją patenka ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) buvusi žemės dalis.

Ši schema atitinka ir (duomenys neskelbtini) žemės viensėdžiais išskirstymo planą, sudarytą 1938 m., kuriame pažymėtos (duomenys neskelbtini) ribos, nurodant gretimybes nuo taškų G-A į pietus – „Ž. K. ir J. V. žemė (duomenys neskelbtini)“. Jokių kitų įrodymų, paneigiančių nurodytąjį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išsidėstymą (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, nebuvo pateikta. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas atsiliepime taip pat neteisingai nurodo, jog į (duomenys neskelbtini) ribas patenka buvusio (duomenys neskelbtini) žemė, tačiau žemės tvarkymo bylose nuosavybės teisių atkūrimo procese surinkti dokumentai dėl buvusių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra prieštaringi.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamam ginčui atsakovo neteisingas buvusių kaimų vietos traktavimas įtakos neturi, nes bylos duomenys patvirtina, jog tiek J. Ž. ir jo teisių perėmėja pareiškėja, tiek J. V. ir jo teisių perėmėjai turi (turėjo) teisę atkurti nuosavybės teises mirusiųjų J. Ž. ir J. V. vardais į didesnį plotą žemės, buvusios tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini), negu (duomenys neskelbtini) jiems nuosavybės teisių atkūrimui natūra suformuoto žemės sklypo plotas. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba, spręsdama nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, turėjo teisingai nurodyti vietą (kaimus), kurioje iki nacionalizacijos buvo žemė, į kurią norėta atkurti nuosavybės teises.

Teismas nustatė, kad O. I. teiginys, jog apie 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą ji sužinojo tik nagrinėjant šią bylą teismui išreikalavus nuosavybės teisių atkūrimo dokumentaciją, t. y. 2014 m. sausio 28 d., yra nepagrįstas. Tokius pareiškėjos paaiškinimus paneigia Tarnybos Molėtų skyriaus 2013 m. kovo 12 d. raštas Nr. 40SD-(14.40.103)-710, iš kurio turinio akivaizdu, kad O. I. šiuo raštu buvo išsamiai informuota apie priimtą sprendimą atkurti nuosavybės teises J. V. vardu. Vien aplinkybė, kad dėl techninės klaidos šio rašto data buvo nurodyta ne 2013 m. balandžio 12 d., o 2013 m. kovo 12 d., nagrinėjamu atveju neturi reikšmės. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad 2013 m. kovo 12 d. raštas pareiškėjai buvo įteiktas 2013 m. balandžio 25 d. Teismas konstatavo, kad šio rašto gavimas neginčijamai patvirtina, jog skundžiamas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas O. I. buvo paskelbtas 2013 m. balandžio 25 d., todėl terminas šiam sprendimui apskųsti teismine tvarka turi būti skaičiuojamas nuo šios datos. Pareiškėja, skundą padavusi tik 2014 m. vasario 25 d., akivaizdžiai praleido terminą jam pateikti.

O. I. prašė praleistą terminą atnaujinti. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis ji nurodė garbų amžių ir teisinio išsilavinimo neturėjimą. Pareiškėja nepripažino, kad buvo gavusi 2013 m. kovo 12 d. raštą, ir pažymėjo, kad ir tuo atveju, jeigu jį ir būtų gavusi, iš šio rašto turinio nebūtų supratusi savo teisių pažeidimo apimties. Teismas nustatė, kad pareiškėja itin aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, dėl nuosavybės teisių atkūrimo daug kartų kreipėsi į atsakovą. Jau nuo 2004 m. buvo sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo į mieste esančią žemę klausimas ir tarp O. I. bei J. V. vyko ginčai dėl dalių mieste formuojamame žemės sklype nustatymo. Pareiškėja buvo išsamiai informuojama apie žemės sklypo formavimą (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės paneigia O. I. teiginį, kad ji, nemačiusi sprendimo, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės J. V. vardu, negalėjo suprasti savo pažeistų teisių apimties. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti pareiškėjos nurodytų termino skundui paduoti praleidimo priežasčių svarbiomis ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Paaiškėjus, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytą padavimo terminą ir atmetus prašymą jį atnaujinti, administracinės bylos dalis dėl aptarto skundo reikalavimo buvo nutraukta.

Teismas pažymėjo, kad O. I. taip pat ginčijo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą, tačiau ji neginčijo nei žemės sklypo ribų, nei vietos, nei dydžio, nei nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nesutikimą su 2013 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėja grindė tik neteisingu žemės sklypo dalių tarp bendraturčių nustatymu. Teismas nurodė, kad nenuginčijus 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į šio žemės sklypo dalį J. V. vardu (administracinę bylą šioje dalyje nutraukus), net ir panaikinus 2013 m. kovo 15 d. sprendimą, nuosavybės teisės J. Ž. vardu natūra į žemę, patenkančią į (duomenys neskelbtini) teritoriją, kitaip negu yra atkurtos ginčijamu sprendimu, negalėtų būti atkurtos. Net ir vertinant pareiškėjos nurodytus argumentus dėl būtinybės žemės sklypo dalis nustatyti proporcingai iki nacionalizacijos turėtajam žemės kiekiui, pagal byloje pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, (duomenys neskelbtini) J. Ž. ir K. Ž. turėjo 12,18 ha žemės, o M. Ž. bei R. V. – mažiausiai 21,74 ha. Be to, pretenduoti į K. Ž. nuosavybės teise turėtą žemę O. I. įgijo teisę tik po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo, kuriuo buvo atnaujintas terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, priėmimo administracinėje byloje Nr. I-3418-426/2012, todėl pareiškėjos argumentas, kad (duomenys neskelbtini) suformuotame žemės sklype jai proporcingai iki žemės nacionalizavimo turėtai žemei turėtų tekti didesnioji žemės sklypo dalis, nėra pagrįstas. Teismas konstatavo, kad 2013 m. kovo 15 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, o taip pat nėra pagrindo įpareigoti atsakovą klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Ž. ir J. V. vardu į žemę, patenkančią į (duomenys neskelbtini) teritoriją, spręsti iš naujo.

III. Pareiškėja O. I. apeliaciniame skundu prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ‒ jos skundą tenkinti.

Pareiškėja paaiškino, kad 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas buvo priimtas jai už akių, sprendimo nuorašas O. I. nebuvo išduotas ar išsiųstas, o su šiuo teisės aktu ji susipažino tik 2014 m. sausio 28 d., kai gavo jo kopiją. Pareiškėjos nuomone, atsakovas nepagrįstai bandė įrodyti, kad jos skundas dėl 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo buvo paduotas praleidus įstatyme nustatytą apskundimo terminą. Nurodė, kad jeigu ir būtų gavusi šį raštą atsakovo tariamu laiku, O. I. nebūtų suvokusi savo teisių ir interesų pažeidimo, taip pat nebūtų turėjusi galimybės laiku paduoti skundo teismui. Pažymėjo, kad yra vieniša garbaus amžiaus moteris, neturinti teisinio išsilavinimo. Pareiškėjos teigimu, atsakovas neginčija fakto, kad jai 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas nebuvo įteiktas, todėl tai nesudaro pagrindo neatnaujinti termino šiam sprendimui apskųsti ir jos skundą atsisakyti priimti.

Pareiškėja pažymėjo, kad 2013 m. kovo 15 d. sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) nuostatų bei kitų norminių teisės aktų reikalavimų, todėl yra pažeistos jos, kaip J. Ž. įpėdinės, teisės ir teisėti interesai.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o O. I. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta susitarti su J. V. dėl kiekvienam pretendentui grąžinamos žemės sklypo dalies dydžio ir iki 2007 m. spalio 4 d. raštu pareikšti savo nuomonę dėl sklypo pasidalijimo, tačiau ji nesusitarė. O. I. iki Molėtų savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo 2007 m. priėmimo dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui buvo pateikusi tik į J. Ž. dalį, todėl ir pretenduoti galėjo ne į abiejų savininkų, t. y. J. Ž. ir K. Ž. dalis, o tik į J. Ž., kuris pagal Molėtų rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 5 d sprendimu nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą, (duomenys neskelbtini) turėjo 3 ha žemės, dalį. Pareiškėjos teiginys, kad apie 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą ji sužinojo tik 2014 m. sausio 28 d., yra nepagrįstas ir tai patvirtina įrodymai, jog jai buvo išsiųstas Molėtų skyriaus 2013 m. kovo 12 d. raštas, kuriame išsamiai ir aiškiai išdėstyta, kad J. V. 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,2555 ha tenkančią 2,5110 ha dydžio žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (buvusiame (duomenys neskelbtini)), esančią dalį. Tarnyba pažymėjo, kad 2013 m. kovo 15 d. sprendime yra įrašytas bendrasavininkas J. V., todėl jau nuo minėto sprendimo priėmimo t. y. nuo 2013 m. kovo 15 d., pareiškėja žinojo apie tai, jog sprendimai yra priimami kartu su bendrasavininku J. V., todėl ji turėjo visas galimybes apskųsti minėtą sprendimą, tačiau dėl neaiškių priežasčių metus delsė tai padaryti. Atsakovo nuomone, teismas teisingai ištyrė visus byloje esančius įrodymus bei faktinę medžiagą, todėl pagrįstai nusprendė neatnaujinti praleisto termino.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, administracinė byla nutraukiama (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktas). Įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme bei kituose specialiuosiuose įstatymuose nustato tikslią ir aiškią terminų sistemą, leidžiančią asmenims tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų kilusį ginčą.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas pažymėjo, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą bei pagrįstą laiko tarpą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčui aktualus Atkūrimo įstatymo 19 straipsnis, kuriame nustatyta, jog šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendimų, kurie neturėjo būti įteikti skundą teismui padavusiam asmeniui, apskundimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Taigi, teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į administracinį teismą. Į minėtos taisyklės taikymo sritį patenka ir tie atvejai, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nėra ginčo dėl to, jog 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas pareiškėjai nebuvo siųstas, kadangi jis buvo priimtas ne O. I. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjai apie 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą turėjo būti žinoma iš Tarnybos Molėtų skyriaus 2013 m. kovo 12 d. rašto Nr. 40SD-(14.40.103)-710, kuris jai buvo įteiktas 2013 m. balandžio 25 d. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors O. I. kartu su aptariamu raštu 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas nebuvo pateiktas, tačiau rašte pateiktos informacijos, atsižvelgus į pareiškėjos elgesį nuosavybės teisių atkūrimo procese, turėjo pakakti, kad ji savo galbūt pažeistas teises imtųsi ginti teisės aktuose nustatytais terminais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad O. I. jau 2007 m. spalio 4 d. žinojo, kad jai nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą planuojama atkurti kartu su kitu pretendentu – J. V.. Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2007 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. B22-653 „Dėl žemės sklypų grąžinimo“ pareiškėja buvo informuota, kad yra suformuotas žemės sklypas, į kurį nuosavybės teisės bus atkurtos jai bei J. V.. 2013 m. kovo 15 d. sprendime taip pat nurodyta, kad J. Ž. vardu atkuriamos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą kartu su bendrasavininku J. V.. Be to, iš O. I. 2007 m. spalio 4 d. pareiškimo matyti, kad ji jau tuo metu nesutiko su tuo, jog gali pretenduoti tik į 1/2 ginčo žemės sklypo, nes, jos teigimu, jai turi būti perduota 2/3 ginčo žemės sklypo.

Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja apie tai, kad 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu galbūt pažeidžiamos jos teisės, turėjo suprasti iš 2013 m. kovo 12 d. rašto, kuris jai buvo įteiktas 2013 m. balandžio 25 d., turinio, todėl teisę į teisminę gynybą turėjo įgyvendinti per 30 dienų, skaičiuotinų nuo 2013 m. balandžio 25 d. Į teismą dėl 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo panaikinimo O. I. kreipėsi tik 2014 m. vasario 25 d., t. y. praleidusi skundo padavimo terminą. Pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurias, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, būtų galima laikyti objektyviai pateisinančiomis termino kreiptis į teismą praleidimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė šį terminą atnaujinti ir bylą dėl aptariamo patikslinto skundo reikalavimo nutraukė.

Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmesti kiti O. I. skundo reikalavimai. Pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad 2013 m. kovo 15 d. sprendimas neatitinka Atkūrimo įstatymo nuostatų ir pažeidžia jos, kaip J. Ž. įpėdinės, teises ir teisėtus interesus. Reikalavimo panaikinti 2013 m. kovo 15 d. sprendimą pagrindą iš esmės sudaro O. I. skunde bei patikslintame skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja turi teisę į didesnę ginčo žemės sklypo dalį, jos nuomone, O. I. turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į 2/3 ginčo žemės sklypo, J. V. turėtų tekti 1/3. Tai, ar teisingai buvo išspręstas nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimo klausimas, būtų galima nustatyti tik patikrinus abiejų administracinių aktų (2009 m. gruodžio 21 d. ir 2013 m. kovo 15 d. sprendimų) teisėtumą. Kadangi pareiškėja yra praleidusi terminą ginčyti 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą, net ir nustačius, kad ji turi teisę į didesnę ginčo žemės sklypo dalį, nepanaikinus 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo, tokia O. I. teisė jos pageidaujamu būdu teismo negalėtų būti apginta. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėja procesiniuose dokumentuose konkrečiai nenurodė, kokias materialiosios teisės normas atsakovas pažeidė, priimdamas 2013 m. kovo 15 d. sprendimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad O. I. terminas pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus buvo atnaujintas tik Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. I-3418-426/2012, ir tik po šio sprendimo įsiteisėjimo dienos ji Tarnybai pateikė atitinkamus dokumentus, o atsakovas 2013 m. kovo 15 d. sprendimą priėmė atsižvelgęs į anksčiau priimtus sprendimus ir tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą.

V. Pareiškėjos atstovas advokatas Danius Svirinavičius 2017 m. kovo 6 d. paštu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė pareiškimu įvardytą prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo atnaujinti procesą Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-182-320/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-953-858/2016, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-953-858/2016, panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-182-320/2015, atnaujinti pareiškėjai procesinį terminą skundui dėl Utenos apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 13-29466 paduoti, šį sprendimą panaikinti ir perduoti Tarnybai iš naujo spręsti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo J. V. klausimą bei panaikinti atsakovo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 40S-60 ir perduoti Tarnybai iš naujo spręsti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo J. Ž. klausimą.

Pareiškėja paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo prašė atnaujinti procesinį terminą skundui dėl 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo paduoti. Nurodė, kad šis terminas yra praleistas tik formaliai ir dėl svarbių priežasčių. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendimų, kurie neturėjo būti įteikti skundą teismui padavusiam asmeniui, apskundimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos; laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dalą, aktu nustatomas teises ar pareigas.

Pareiškėjos nuomone, tokios išvados nesudarė pagrindo atmesti jos apeliacinį skundą ir nepaneigia teismų padarytų materialiosios teisės normų pažeidimų, atsisakius nagrinėti O. I. skundą, bylos dalį nutraukus ir taip užkirtus kelią teisingai išnagrinėti bylą. Pažymi, kad 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas nėra nepriskiriamas prie tų, kurie neturėjo būti pareiškėjai, kaip pretendentei į nuosavybės teisių atkūrimą, įteikti. Šiai išvadai pagrindą sudaro kiti pirmosios instancijos teismo sprendime, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje pateikti išaiškinimai, kad nepanaikinus 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo, nėra galimas ir visiškas tiesiogiai O.

I. atžvilgiu priimto vėlesnio institucijos sprendimo nuosavybės teisių atkūrimo klausimais revizavimas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje nurodyta teismų praktika nagrinėjamoje byloje buvo pritaikyta visiškai neteisingai, nes nutartyje nurodomame, tariamai pareiškėjai 2013 m. balandžio 25 d. įteiktame, Tarnybos Molėtų skyriaus 2013 m. kovo 12 d. rašte Nr. 40SD-(14.40.103)710 tebuvo įrašytas sakinys: „J. V. Utenos apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 13-29466 atkurtos nuosavybės teisės į 1,2555 ha tenkančią dalį 2,5110 ha dydžio žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (iki nacionalizacijos buvęs (duomenys neskelbtini))“.

Pažymi, kad iš šio sakinio pareiškėja, nebūdama teisininke ar nuosavybės teisių atkūrimo specialiste bei būdama itin garbaus amžiaus, niekaip nebūtų galėjusi suvokti apie savo teisių pažeidimą, t. y. apie aktu nustatomas teises ar pareigas, jau nekalbant apie tai, kad ji šio rašto negavo. Nepaisydamas šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas administracinės bylos dalį nutraukė, padaręs išvadą, kad yra praleistas terminas skundui dėl 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo paduoti ir nebuvo nustatyta svarbių priežasčių jam atnaujinti.

Teigia, kad aptarta teismo sprendimo dalis turi būti panaikinta kaip nepagrįsta, o O. I. skundas dėl 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo panaikinimo turi būti nagrinėjamas iš esmės ir tenkinamas.

2013 m. kovo 15 d. sprendime nurodyta, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymu ir apsvarsčius piliečio J. Ž., mirusio (duomenys neskelbtini), prašymą atkurti nuosavybės teises į jam buvusių savininkų J. Ž. ir K. Ž. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3 ha žemės, esantį (duomenys neskelbtini), buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui J. Ž. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,2555 ha žemės, grąžinant natūra 1,2555 ha žemės sklypo dalį, esančią 2,5110 ha žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis – žemės ūkio paskirties žemė, kiti žemės ūkio paskirties sklypai), bendrosios nuosavybės teise su bendraturčiu J. V.; specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir žemės servitutai: II, XXIX skirsnis; pažymėta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 1,7445 ha žemės bus atkurtos vėliau; nurodyta sprendimo egzempliorių įteikti J. Ž. įpėdiniams. O. I. nuomone, 2013 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. 40S-60 ne visiškai atitinka Atkūrimo įstatymo normas bei kitų norminių aktų reikalavimus, todėl yra pažeidžiamos pareiškėjos, kaip J. Ž. įpėdinės, teisės ir teisėti interesai.

Molėtų rajono apylinkės teismas, dalyvaujant suinteresuotajam asmeniui tuometės Utenos apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos departamento Molėtų rajono žemėtvarkos skyriui, išnagrinėjo civilinę bylą pagal O. I. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo 2000 m. birželio 15 d. sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 214 straipsniu bei 272 straipsnio 6 punktu, nusprendė nustatyti juridinį faktą, kad J. Ž. ir K. Ž. (duomenys neskelbtini) bendrosios nuosavybės teise iki 1940 m. valdė 6 ha žemės. Juridinis faktas buvo nustatytas žemės grąžinimo klausimui spręsti. Minėtasis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, tačiau užsitęsus žemės reformai, nuosavybės teisės į žemę pareiškėjai nėra atkurtos.

O. I. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriui buvo nurodžiusi, kad yra testamentinė J. Ž. įpėdinė, priėmusi pastarojo palikimą, o J. Ž. yra testamentinis K. Ž. įpėdinis, priėmęs šio asmens palikimą, todėl pareiškėjai, pagal Atkūrimo įstatymą, neabejotinai turėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės ne tik į išlikusį nekilnojamąjį J. Ž. turtą, bet ir į atitinkamą nekilnojamąjį K. Ž. turtą. Šias išvadas patvirtina O. I., kaip pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą, nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai. Pažymi, kad iš nurodytos 6 ha J. Ž. ir K. Ž. turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atsakovas ginčijamu sprendimu atkūrė nuosavybės teises tik į 3 ha. Jau vien dėl to Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Kiek O. I. yra žinoma, iš nurodytos J. Ž. ir K. Ž. (duomenys neskelbtini) valdytos žemės 4 ha šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) teritorijoje, o 2 ha – (duomenys neskelbtini) teritorijoje ((duomenys neskelbtini)), todėl yra nepagrįsta ir neteisėta, kad sprendimu J. Ž. atkuriama tik 1,2555 ha žemės sklypo dalis, esanti 2,511 ha žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise su bendraturčiu J. V.. Pažymi, kad J. V. iš dabar į (duomenys neskelbtini) teritoriją patenkančios žemės turėjo tik 2 ha, o J.

Ž. su K. Ž. – 4 ha. Šias aplinkybes patvirtina archyviniai dokumentai. Atsakovas neišklausė O. I. nuomonės visais šiais klausimais ir todėl priėmė nepagrįstą bei neteisėtą 2013 m. kovo 15 d. sprendimą. Pagal archyvinius dokumentus bei galiojančius norminius aktus, J. Ž. turi būti grąžintos dvi minėto suformuoto grąžinti natūra sklypo (2,5110 ha) dalys. Pažymi, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundo dalį dėl 2013 m. kovo 15 d. sprendimo panaikinimo atmetė iš esmės vien dėl to, kad nenuginčijus 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo, nėra pagrindo tenkinti ir skundo dalies dėl 2013 m. kovo 15 d. sprendimo, tačiau teismas skundo dalies dėl 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo nenagrinėjo.

Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuėjo lengviausiu, bet neteisingu keliu ir nepagrįstai konstatavo, kad O. I. skundas dėl 2013 m. 15 d. sprendimo yra nepagrįstas. Mano, kad nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) teritorijai tenkančią (duomenys neskelbtini) žemę pareiškėjai turi būti atkuriamos vienu metu, kaip ir J. V. įpėdiniams. O. I. teigia, kad visi pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai yra nepagrįsti, neaiškūs, prieštaringi, painūs, net prieštaraujantys paties atsakovo pozicijai – teismas supainiojo (duomenys neskelbtini) žemę su (duomenys neskelbtini) žeme, esančioje visiškai kitoje vietoje.

Šiuos argumentus pareiškėja buvo išdėsčiusi apeliaciniame skunde, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje atmesdama O. I. apeliacinį skundą, iš esmės tik pakartojo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, nurodydama, kad sutinka su teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, tačiau pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytieji argumentai, taip pat ir argumentai, susiję su skundo padavimo procesiniu terminu, liko neišspręsti. Mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pastebėjimas, jog pareiškėja nenurodė Atkūrimo įstatymo normų, kurias institucija pažeidė, priimdama sprendimą, nesudarė pagrindo jos skundą atmesti, kadangi O.

I. minėto įstatymo pažeidimus buvo išsamiai nurodžiusi pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėja pažymi, kad jos skundas ir apeliacinis skundas liko nepatenkinti dėl to, kad O. I. praleido terminą apskųsti vieną iš ginčijamų sprendimų ir nėra pagrindo jo atnaujinti. Taigi, esminiu klausimu tapo tai, ar pareiškėja praleido procesinį terminą, o jeigu terminą ji praleido, ar yra pagrindas šį terminą atnaujinti. Spręsdami šį klausimą ne tik pirmosios instancijos teismas, bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija padarė esminius teisės normų, reglamentuojančių skundo padavimo senaties klausimus, pažeidimus. Teigia, kad šios normos nagrinėjamu atveju turi būti laikomos materialiosiomis. Jau vien pagal analogiją su civiliniais teisiniais santykiais, reglamentuojamais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, tokio pobūdžio normos turi būti priskiriamos materialinėms – ieškinio senaties klausimai yra reglamentuojami Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse.

Pažymi, kad buvo neginčijamai nustatyta, jog 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas O. I. niekada nebuvo įteiktas ir ji su šiuo sprendimu susipažino administracinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl nepraleido termino 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimui apskųsti. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, priimdama 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį, pirmiausia pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies bei Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio nuostatas. Nenagrinėdami nei vieno iš O. I. ginčijamų aktų teisėtumo bei pagrįstumo, teismai pažeidė ir visas Atkūrimo įstatymo normas, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjos skundai, bei reglamentuojančias O. I., kaip pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą, teises į teisingą nuosavybės teisių atkūrimą, o taip pat jos teisę apskųsti aktus, priimtus su pareiškėja susijusiais nuosavybės teisių atkūrimo klausimais.

O. I. nuomone, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio nuostatą, kadangi neatnaujino termino skundui paduoti. Liko neįvertintos aplinkybės, kad pareiškėja yra vieniša garbaus amžiaus moteris, ji nėra teisininkė. Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo nutartyje bandoma akcentuoti, kad O. I. buvo aktyvi nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau tas aktyvumas pasireiškė tuo, kad jos tolimi giminaičiai pasidomėdavo, kodėl labai ilgą laiką pareiškėjai neatkuriamos nuosavybės teisės, todėl nuosavybės teisių atkūrimo institucijai buvo rašomi raštai, priminimai, kad nebūtų vilkinami nuosavybės teisių atkūrimo klausimai. Teigia, kad subjektyviai ji pati negalėjo pilnavertiškai įgyvendinti savo teisių ir buvo visapusiškai priklausoma nuo aplinkinių. Pažymi, kad O. I. yra silpnesnioji teisinių santykių šalis ir jos atžvilgiu buvo elgiamasi akivaizdžiai neteisingai: jai už akių buvo ruoštas ir priimtas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas ir net po to paprašius šį sprendimą pateikti, buvo atsisakyta tai padaryti. Net ir esant tokiai situacijai, teismai apgynė institucijos poziciją – pradinio sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo nenagrinėjo ir net nerado pagrindo atsižvelgti į garbų O. I. amžių, su juo susijusią silpną pareiškėjos sveikatos būklę bei jos sunkią padėtį.

O. I. pažymi, kad institucija, kurios sprendimas buvo skundžiamas, nepateikė įrodymų, jog ji būtų gavusi 2013 m. kovo 12 d. raštą, iš kurio turėjo suprasti, kad 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu galbūt pažeidžiamos jos teisės. Institucijos atstovai tvirtino, kad šis raštas pareiškėjai buvo siųstas pašto korespondencija, pažymėdami, kad dokumentuose buvo padarytos klaidos dėl rašto siuntimo įforminimo. O. I. kategoriškai tvirtino tokio rašto negavo. Teigia, byloje nesant jokių patikimų rašytinių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėja minėtą raštą gavo, o be to, esant institucijos suinteresuotumui prieštarauti O. I. skundams, visos abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjos naudai. Mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą asmens teisę kreiptis į teismą.

Pareiškėjos nuomone, yra pagrindas manyti, kad šios bylos atnaujinimas ir po to išsamus bei teisingas, nešališkas ir visapusiškas jos išnagrinėjimas yra reikšmingas ir teisminei praktikai. Teigia, kad institucijos elgesys, kai ji suinteresuotiems asmenims neišsiunčia priimtų administracinių aktų ir vėliau atsisako juos pateikti, o nagrinėjant bylą teisme tokius aktus pateikia ir prieštarauja skundo nagrinėjimui, remdamasi tuo, kad buvo praleistas skundo padavimo terminas, ne tik neatitinka konstitucinės nuostatos, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, bet ir elementarių teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, priimdama 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį, šių aplinkybių visiškai nevertino bei neteisingai išsprendė procesinio termino skundui paduoti atnaujinimo klausimą. Teigia, kad atsakovo elgesio įvertinimas, sprendžiant procesinio termino pareiškėjos skundui pateikti klausimą, yra reikšmingas teismų praktikai ir vien jau dėl to procesas šioje byloje turėtų būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija prašymą atnaujinti procesą išnagrinėjo atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

Aptariamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-953-858/2016 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

Atkreiptinas dėmesys, kad proceso atnaujinimo klausimai yra išimtinai susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės, o ne atskirų procesinių klausimų sprendimu, todėl procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme numatytiems pagrindams dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nutartyje, kuriais užbaigta byla, padarytų pažeidimų.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-953-858/2016 buvo paskelbta 2016 m. gruodžio 6 d., todėl pareiškėja per atstovą paštu 2017 m. kovo 3 d. išsiųsdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, nebuvo praleidusi trijų mėnesių termino, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje.

Kaip jau minėta, pareiškėja O. I. prašo atnaujinti procesą Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-182-320/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-953-858/2016. Pažymėtina, kad išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, liko nepakeistas pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-953-858/2016 priimtas procesinis sprendimas yra Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-182-320/2015 tąsa. Visgi, spręsdama administracinės bylos atnaujinimo klausimą, teisėjų kolegija analizuoja abiejų instancijų teismų priimtus procesinius sprendimus.

Pareiškėjos O. I. prašymas yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindais, nustatytais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Pareiškėja teigia, kad nagrinėdamas administracinę bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje, nesant tam teisinio pagrindo, padarė išvadą, jog praleistas skundo padavimo terminas, ir neįvertinęs O. I. nurodytų aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėjo būti praleistas, jo neatnaujino. Pareiškėja taip pat teigia, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 3 dalyje bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo padavimo terminai ir atvejai, kada praleistas terminas gali būti atnaujintas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme reglamentuojami procesinėmis teisės normomis. Sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis. Pareiškėja prašymo argumentais iš esmės siekia įrodyti, kad teismai aplinkybes vertino netinkamai, t. y., kad skundo padavimo termino ji nepraleido, o jei terminas ir praleistas, egzistuoja svarbios aplinkybės, dėl kurių jis turi būti atnaujintas. Taigi, O. I. ginčija ne konkrečios materialinės teisės normos netinkamą taikymą, o teismų pateiktą bylos aplinkybių vertinimą, tačiau, kaip minėta, procesinės teisės normų pažeidimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima. Netinkamas aplinkybių, įrodymų vertinimas ar nevertinimas taip pat nėra pagrindas atnaujinti procesą.

Pareiškėjos O. I. argumentacija, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsniu dėl teisės į teisminę gynybą išreiškia jos poziciją dėl teismo procesą reglamentuojančių teisės normų, kurios yra priskiriamos procesinių normų kategorijai, pažeidimo, o ne dėl materialinių teisės normų, kurios yra suprantamos kaip reglamentuojančios ginčo šalių tarpusavio santykius, bet ne teismo procesą, pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys, kad teisėjų kolegija, pripažinusi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytas terminas buvo praleistas, O. I. nurodytų materialiosios teisės normų neturėjo taikyti.

Pareiškėja, nesutikdama su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi, iš esmės siekia, kad administracinė byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas jos naudai, tačiau nepateikia akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ir nutartį.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis), taigi sprendžiant apie Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Atkreiptinas dėmesys, kad prašyme atnaujinti procesą O. I. nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Pareiškėja teigia, kad administracinės bylos atnaujinimas ir po to išsamus bei teisingas, nešališkas ir visapusiškas jos išnagrinėjimas bei atsakovo elgesio įvertinimas, sprendžiant procesinio termino pareiškėjos skundui pateikti klausimą, yra reikšmingi ir teisminei praktikai. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad O. I. nenurodė konkrečių teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurias būtų pažeidę pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, o jos bendro pobūdžio pamąstymai, kad nagrinėjama byla yra reikšminga teismų praktikai, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad O. I. prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-953-858/2016 ir Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-182-320/2015 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą argumentų akivaizdu, kad ji iš esmės nesutinka su teismų priimtais sprendimais, o O. I. argumentacija atspindi tik jos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme nurodyti motyvai liudija, kad pareiškėja iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos O. I. prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-953-858/2016 ir Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-182-320/2015 atmetamas ir atnaujinti procesą atsisakoma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos O. I. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-953-858/2016 ir Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-182-320/2015 pagal pareiškėjos O. I. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Molėtų rajono savivaldybės administracijai, V. V., A. L. ir R. V. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė