2017-04-19 Nr. AB-8480-3-63-3-02684-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-593-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02684-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Z. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. Z. su 2015 m. gruodžio 17 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės (toliau – ir Pakrančių apsaugos rinktinė) sprendimą nemokėti motinystės pašalpos pasibaigus tarnybos santykiams neteisėtu, įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai priklausančią motinystės pašalpą – 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d. (kol vaikui suėjo dveji metai) bei priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

R. Z. paaiškino, kad Pakrančių apsaugos rinktinė 2015 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimą nemokėti pareiškėjai motinystės pašalpos ir dėl motinystės pašalpos mokėjimo tęstinumo pasiūlė kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinį skyrių, motyvuodama tuo, kad R. Z. ir atsakovo tarnybos santykiai yra nutrūkę.

Pareiškėja iki 2015 m. rugsėjo 17 d. dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiąja tyrėja. Ji nuo 2014 m. sausio 23 d. išėjo vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sueis dveji metai ir pasirinko tokį motinystės pašalpos mokėjimą – iki vaikui sueis metai – 70 procentų, o nuo vienerių metų iki dvejų metų – 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio. R. Z. 2015 m. liepos 1 d. grįžo į darbą ir kartu su darbo užmokesčiu jai buvo mokama įstatyme nustatyta 40 procentų vidutinio dydžio atlyginimo motinystės pašalpa. Atkreipė dėmesį, kad pasirinkus dviejų metų vaiko priežiūros atostogas ir motinystės pašalpos mokėjimą dalimis (70 ir 40 procentų), antraisiais metais 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio motinystės pašalpa mokama ir grįžus į darbą. Pareiškėja pažymėjo, kad nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. buvo atleista iš pareigų, kadangi išėjo į tarnybinę pensiją. Nutrūkus tarnybos santykiams, motinystės pašalpos mokėjimas nebuvo tęsiamas.

Dėl motinystės pašalpos mokėjimo tęstinumo R. Z. 2015 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir gavo atsakymą, kad jei ji dėl motinystės pašalpos mokėjimo kreiptųsi nuo 2015 m. rugsėjo 18 d., t. y. po atleidimo iš tarnybos, kompensuojamasis darbo užmokestis būtų mokamas iš nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. liepos 30 d. gautų draudžiamųjų pajamų, nuo kurių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos buvo mokamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos. Kadangi įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos biudžetą nebuvo mokamos, pareiškėjai būtų mokama tik minimali motinystės pašalpa. Dėl pašalpos mokėjimo tęstinumo minėta institucija rekomendavo kreiptis į tarnybos teisininkus. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. spalio 2 d. sprendime Nr. (21)-14-4132 nurodė dėl motinystės pašalpos mokėjimo kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinį skyrių.

Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir šios institucijos 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 1D-8949(57) buvo informuota, kad antraisiais vaiko priežiūros metais, vadovaujantis 2003 m. balandžio 29 d. patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 41 straipsnio 3 dalimi, kai vaiko priežiūros atostogos yra nutrauktos, pareigūnams mokama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuota išmoka, kuri iš esmės yra analogiška motinystės pašalpai, bei taikomos Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos, todėl nėra priežasčių netaikyti šio įstatymo ir motinystės pašalpa turėtų būti mokama iki vaikui sueis dveji metai, nepaisant darbo (tarnybos) santykių pasibaigimo.

R. Z. nuomone, atsakovo sprendimas nemokėti jai motinystės pašalpos iki vaikui sueis dveji metai yra neteisėtas. Pažymėjo, kad tarnavo statutinėje įstaigoje ir pareiškėjai motinystės pašalpos dydis buvo skaičiuojamas nuo jos darbo užmokesčio vidurkio. Jeigu R. Z. būtų išėjusi vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sueis vieneri metai, ji būtų gavusi 100 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės pašalpą, tačiau išėjo atostogų dviem metams ir pasirinko Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytą motinystės pašalpos mokėjimą. Atsakovas sutiko pareiškėją išleisti atostogų nurodytam terminui ir motinystės pašalpą mokėti dalimis. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nurodė, kad iš laikotarpio nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. liepos 30 d., iš kurio būtų skaičiuojama R. Z. motinystės pašalpa, iš jos atlyginimo socialinio draudimo įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nebuvo mokamos, todėl ši institucija skaičiuotų tik minimalią motinystės pašalpą.

Teismo posėdyje pareiškėja R. Z. ir jos atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad R. Z. Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. TE-17 buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti nuo 2014 m. sausio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d., t. y. iki vaikui sueis dveji metai, mokant motinystės pašalpą – 70 procentų vidutinio jos kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoką, kol vaikui sueis vieneri metai. Nuo 2015 m. liepos 1 d. Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2015 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. TE-169 pareiškėjai buvo skirta 40 procentų vidutinio jos kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoka, kol vaikui sueis dveji metai.

R. Z. iki 2015 m. rugsėjo 17 d. ėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos pareigas, todėl jos statusą, socialines ir kitas garantijas nustatė Statutas. Remdamasis Statuto 41 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjos tarnybos santykiai nutrūko, atsakovas atsisakė tęsti motinystės pašalpos mokėjimą ir pasiūlė dėl motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinį skyrių.

Pakrančių apsaugos rinktinė pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Nurodė, kad R. Z. reikalauta išmokėti vidutinio darbo užmokesčio dalis iš esmės yra skirta socialinei pareigūnų, auginančių mažamečius vaikus, apsaugai. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 pateiktais išaiškinimais apie dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistemą, Pakrančių apsaugos rinktinė teigė, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti delspinigių nuo šios išmokos. Pažymėjo, kad tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teismo posėdyje atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjos R. Z. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausioji tyrėja R. Z. nuo 2014 m. sausio 24 d. įgijo teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą ir Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. TE-17 buvo išleista atostogų vaikui prižiūrėti iki jam sueis dveji metai (nuo 2014 m. sausio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d.). Pareiškėjai buvo mokama 70 procentų jos vidutinio kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoka iki vaikui sueis vieni metai ir 40 procentų vidutinio kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoka antraisiais vaiko priežiūros metais. Nuo 2015 m. liepos 1 d. R. Z. grįžus į tarnybą, atsakovas 2015 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. TE-169 nurodė jai nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d. įskaitytinai toliau mokėti 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio motinystės pašalpą. Pakrančių apsaugos rinktinės vadas 2015 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. TE-207 vidaus tarnybos majorę R. Z. nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. atleido iš vidaus tarnybos. 2015 m. rugsėjo 22 d. raštu pareiškėja kreipėsi į atsakovą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo tęstinumo pasibaigus tarnybos santykiams, tačiau 2015 m. spalio 2 d. sprendime Nr. (21)-14-4132 jai buvo pasiūlyta kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinį skyrių. Analogišką atsakymą atsakovas pateikė 2015 m. gruodžio 4 d. sprendime Nr. 21/23-15-3316, kuriame, nutrūkus tarnybos santykiams, pareiškėjai atsisakė mokėti motinystės (tėvystės) pašalpą.

Teismas pažymėjo, kad vidaus tarnybos pareigūnai pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą iki 2016 m. sausio 1 d. nebuvo priskirti asmenų grupei, privalomai draudžiamai ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama ligos ir motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės) išmokoms, numatytoms Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto 2011 m. gruodžio 13 d. redakcija Nr. XI-1792), tačiau ši aplinkybė asmeniui, kuriam taikomas Statutas, nebuvo kliūtis gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kadangi minėtą socialinę garantiją nustatė Statutas ir ginčui aktualiu laikotarpiu taikytinos Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos. Teismas pažymėjo, kad šio įstatymo nuostatų taikymas apdraustųjų asmenų socialinių garantijų suvienodinimo prasme nereiškia, kad motinystės (tėvystės) pašalpa valstybės tarnautojui, kuriam taikomas Statutas, mokama iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, nes tokiam statutiniam valstybės tarnautojui motinystės (tėvystės) pašalpa buvo mokama iš valstybės biudžeto.

Teismas nurodė, kad teisinis reguliavimas dėl motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimo (sąlygų, dydžio bei trukmės) yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19–21 straipsniuose. R. Z. buvo pasirinkusi gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, todėl iki atleidimo iš tarnybos jai buvo mokama atitinkamai 70 procentų vidutinio darbo užmokesčio iki vaikui sueis vieneri metai ir 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio antraisiais vaiko priežiūros metais. Atsakovas motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai mokėjo iki 2015 m. rugsėjo 17 d., t. y. iki tarnybos santykių pabaigos. Teismas akcentavo, kad motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo tvarka tais atvejais, kai išleistas vaiko priežiūros atostogų ir gaunantis motinystės (tėvystės) pašalpą asmuo atleidžiamas iš darbo (tarnybos), yra reglamentuota Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje. Analizuodamas šią teisės akto nuostatą, teismas vertino, kad joje yra įtvirtinta teisė gauti motinystės (tėvystės) pašalpą įprasta tvarka net ir nutrūkus darbo (tarnybos) santykiams, tačiau tik tuo atveju, kai darbo (tarnybos) santykiai nutrūko ne dėl darbuotojo (tarnautojo) kaltės ir ne jo valia.

Pareiškėja R. Z. iš vidaus tarnybos buvo atleista vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. jos pačios prašymu. Pareiškėja skunde ir teismo posėdyje akcentavo, kad iš užimamų pareigų buvo atleista jai prašant, ištarnavus vidaus tarnyboje laiką, suteikiantį teisę išeiti į tarnybinę pensiją. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2012 m. spalio 2 d. redakcija Nr. XI-2254) nustatė, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų. Ištarnavusi vidaus tarnyboje ilgiau nei 20 metų, R. Z. nusprendė išeiti iš tarnybos, siekdama gauti pareigūnų valstybinę pensiją. Teismas atkreipė dėmesį, kad Statuto 54 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog pareigūnų vidaus tarnybos trukmė yra iki kol sukaks 50 metų ar daugiau (priklausomai nuo grandies), todėl net ir ištarnavęs ilgiau nei 20 metų bei įgijęs teisę į pareigūnų valstybinę pensiją, asmuo nėra priverstinai atleidžiamas iš tarnybos, o pats sprendžia, jam likti tarnyboje, ar iš jos išeiti. Teismas sprendė, kad pareiškėjos išėjimas iš tarnybos nebuvo nulemtas objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių (reorganizavimo, paskyrimo į pareigas termino ar įgaliojimų laiko pabaigos). Tokį valinį sprendimą priėmė pati R. Z., todėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo 19 straipsnio 6 dalies (2014 m. balandžio 24 d. redakcija Nr. XII-850) nuostatos, įtvirtinančios motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo tęstinumą nutrūkus tarnybos santykiams, jos atžvilgiu nebuvo taikytos.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalis motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo tęstinumo nebesieja su atleidimo iš tarnybos pagrindais ir įtvirtina, jog motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas tęsiamas nepriklausomai nuo to, kad nutraukta darbo sutartis ar asmuo atleistas iš tarnybos, tačiau R. Z. atostogų vaikui prižiūrėti iki jam sueis dveji metai terminas baigėsi 2015 m. gruodžio 5 d., t. y. iki naujos redakcijos Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo.

Ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus bei įvertinęs šalių pateiktus argumentus, pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės sprendimo nemokėti pareiškėjai motinystės pašalpos, pasibaigus tarnybos santykiams, neteisėtumo pagrindų bei išvestinių skundo reikalavimų tenkinimo sąlygų, todėl R. Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja R. Z. 2016 m. vasario 5 d. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės sprendimą nemokėti motinystės pašalpos pasibaigus tarnybos santykiams pripažinti neteisėtu ir įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai priklausančią motinystės pašalpą, t. y. 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d. bei priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apeliantės nuomone, teismo aiškinimas, kad jos išėjimas iš tarnybos pačiai prašant dėl išėjimo į tarnybinę pensiją yra jos pačios sprendimas, todėl Lietuvos Respublikos ligos motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalies nuostatos neturi būti taikomos, nėra teisingas. Pažymi, kad šioje teisės normoje yra įtvirtinta, jog vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų, įstatymų nustatyta tvarka išleistam vaiko priežiūros atostogų ir gaunančiam motinystės (tėvystės) pašalpą, atleistam iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto, taip pat dėl to, kad pasibaigė darbo sutartis arba Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme nurodytų asmenų paskyrimo į pareigas terminas ar įgaliojimų laikas, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama šio įstatymo 20 ir 21 straipsniuose nustatyta tvarka. R. Z. iš tarnybos išėjo savo pačios prašymu dėl išėjimo į tarnybinę pensiją, t. y. pasinaudojo Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtinta socialine garantija, todėl mano, kad atleidimas iš tarnybos jai prašant dėl išėjimo į tarnybinę pensiją turėtų būti prilyginamas darbo sutarties pasibaigimui, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje.

Pareiškėja tarnavo statutinėje įstaigoje ir jos motinystės pašalpos dydis buvo skaičiuojamas nuo darbo užmokesčio vidurkio bei mokamas tarnybos vietoje. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. liepos 30 d., kuriuo gautu darbo užmokesčiu remiantis būtų skaičiuojama motinystės pašalpa, iš R. Z. atlyginimo socialinio draudimo įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos biudžetą nebuvo mokamos, todėl ši institucija skaičiuotų tik minimalią motinystės pašalpą. Pareiškėja pažymi, kad dirbo ir iš jos darbo užmokesčio buvo atskaičiuojami įstatymuose nustatyti mokesčiai, o motinystės pašalpa buvo apskaičiuota vadovaujantis R. Z. vidutinio dydžio darbo užmokesčiu.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškina, kad pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins jos pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal Statutą bei kitus įstatymus, pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikotarpiui. Pažymi, kad R. Z. pateikus prašymą suteikti jai vaiko priežiūros atostogas iki vaikui sueis dveji metai ir skirti pašalpą, Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. TE-17 jai buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti nuo 2014 m. sausio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d., t. y. iki vaikui sueis dveji metai, mokant motinystės pašalpą – 70 procentų vidutinio jos kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoką, kol vaikui sueis vieneri metai. Nuo 2015 m. liepos 1 d. Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2015 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. TE-169 pareiškėjai buvo skirta 40 procentų vidutinio jos kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoka, kol vaikui sueis dveji metai. Kadangi R. Z. iki 2015 m. rugsėjo 17 d. ėjo Pakrančių apsaugos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos pareigas, jos statusą, socialines ir kitas garantijas nustatė Statutas.

Atsakovas pažymi, kad Statuto 41 straipsnio 3 dalies antrasis sakinys yra blanketinė nuostata, nukreipianti į Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą tiek, kiek tai yra susiję su mokėtino vidutinio darbo užmokesčio dydžio ar jo dalies dydžio, maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio bei mokėjimo trukmės nustatymu. Atkreipia dėmesį, kad tiek Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo, tiek Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymų nuostatos patvirtina, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai iki 2016 m. sausio 1 d. nebuvo privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Taigi, vidaus tarnybos sistemos pareigūnams ligos ir motinystės pašalpos, įskaitant ir motinystės (tėvystės) pašalpas, pagal minėtus teisės aktus nebuvo mokamos. Pažymi, kad Statuto 41 straipsnio 3 dalimi vidaus tarnybos sistemos pareigūnams yra garantuojama teisė į vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydžio išmokas, įskaitant vaiko priežiūros atostogų laikotarpį.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė akcentuoja, kad R. Z. iki pat atleidimo iš vidaus tarnybos dienos buvo statutinė valstybės tarnautoja, kurios teises, pareigas ir socialines garantijas reglamentavo specialusis teisės aktas – Statutas. Iki atleidimo dienos iš valstybės biudžeto lėšų, įgyvendinant Statuto 41 straipsnio 3 dalį, pareiškėjai buvo mokamos vidutinio darbo užmokesčio išmokos už laikotarpį, kurį ji buvo išleista vaiko priežiūros atostogų. Apeliantei išreiškus valią būti atleistai iš vidaus tarnybos savo noru, tarnybos santykiai nutrūko ir R. Z. statusas nebepateko į Statute nustatytų tarnybos santykių reguliavimo sritį, todėl atsakovas nebeturėjo pareigos ir teisinio pagrindo iš valstybės biudžeto toliau mokėti išmokas asmeniui, nesusijusiam su įstaiga vidaus tarnybos santykiais.

Pakrančių apsaugos rinktinė atkreipia dėmesį, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokos iš valstybės biudžeto lėšų vidaus reikalų statutinėse įstaigose buvo mokamos iki 2016 m. sausio 1 d. ir tik statutiniams valstybės tarnautojams. Kitų kategorijų personalas buvo draudžiamas visų rūšių socialiniu draudimu ir minėtas pašalpas gavo iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojus 2015 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. XII-1990 redakcijai, visas vidaus reikalų sistemos įstaigų personalas yra draudžiamas visų rūšių socialiniu draudimu ir pašalpos, esant nustatytoms sąlygoms, bus mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos biudžeto.

Atsakovas pažymi, kad ginčo dėl to, jog R. Z. turi būti taikoma įstatyme įtvirtinta garantija gauti motinystės pašalpą už laikotarpį nuo atleidimo iš vidaus tarnybos, kol vaikui sueis dveji metai, nėra, kadangi tokia garantija yra nustatyta Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje. Vidaus tarnybos pareigūnai nors iki 2016 m. sausio 1 d. nebuvo draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, tačiau pateko į Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų sąrašą. Atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja, nepraėjus trims mėnesiams, įgijo karjeros valstybės tarnautojos statusą kitoje valstybės institucijoje, motinystės pašalpos tęstinumą turėjo užtikrinti subjektas, atsakingas už tokio pobūdžio pašalpų mokėjimą asmenims, nurodytiems Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinis skyrius. Įvertinusi aplinkybę, kad dėl apeliantei laiku neišmokėtos motinystės pašalpos po tarnybos santykių su ja pasibaigimo nėra atsakovo kaltės, Pakrančių apsaugos rinktinė mano, kad pareiškėjos reikalavimas dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą turi būti atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl statutinės valstybės pareigūnės teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą atostogų vaikui prižiūrėti laikotarpiu, nutrūkus tarnybos santykiams.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytinais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja R. Z. (duomenys neskelbtini) pagimdė dukrą (b. l. 10). Atsižvelgus į pareiškėjos prašymą, Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. TE-17 ji nuo 2014 m. sausio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d. įskaitytinai buvo išleista atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis dveji metai (b. l. 18). R. Z. grįžus į tarnybą, Pakrančių apsaugos rinktinės vadas 2015 m. liepos 16 d. įsakyme Nr. TE-169 nurodė nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d. įskaitytinai mokėti jai 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 19). Pakrančių apsaugos rinktinės vadas, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2015 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. TE-207 nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. vidaus tarnybos majorę R. Z. atleido iš vidaus tarnybos (b. l. 20).

Pareiškėja su 2015 m. rugsėjo 22 d. prašymu dėl motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo tęstinumo kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir šios institucijos 2015 m. spalio 2 d. raštu Nr. (21)-14-4132 buvo informuota, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą taip pat turi tie apdraustieji asmenys, kurie iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, išvardyti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte, ir pertrauka nuo jų statuso pasikeitimo neviršija trijų mėnesių. Atsižvelgusi į tai, kad R. Z. tarnybos santykiai su Pakrančių apsaugos rinktine yra nutrūkę, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos jai pasiūlė dėl motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinį skyrių (b. l. 8). Analogiškas pasiūlymas R. Z. buvo pateiktas ir Pakrančių apsaugos rinktinės 2015 m. gruodžio 4 d. sprendime Nr. 21/23-15-3316 (b. l. 6).

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs jokių atsakovo sprendimo nemokėti motinystės (tėvystės) pašalpos pasibaigus tarnybos santykiams neteisėtumo pagrindų, 2016 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. R. Z. su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad atleidimas iš tarnybos jai pačiai prašant dėl išėjimo į tarnybinę pensiją turėtų būti prilyginamas darbo sutarties pasibaigimui, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų laikiną nedarbingumą ir jo apmokėjimo tvarką nustatančio Statuto 41 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad laikinojo nedarbingumo (išskyrus laikinąjį nedarbingumą dėl nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba, taip pat dėl nelaimingo atsitikimo vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, profesinės ligos ar sveikatos sutrikimų (tarp jų ir ligos), atsiradusių dėl tarnybos vykdymo), nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais, taip pat pirmaisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į tarnybą, ar antraisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nesuteiktos arba nutrauktos, pareigūnams mokamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų darbo užmokesčio arba jo dalies dydžio išmokos, neviršijančios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio. Šių išmokų dydžiai, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, antrasis šios teisės normos sakinys nukreipia į Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą. Taigi, sprendžiant, ar pareigūnas turi teisę gauti Statuto 41 straipsnio 3 dalyje nustatytas išmokas, mokamas vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, turi būti vertinamos atitinkamos Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos.

Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo įtvirtinta, kad ligos ir motinystės socialiniu draudimu privalomai nedraudžiami asmenys turi teisę šios rūšies draudimu draustis savanoriškai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.), viena iš socialinio draudimo rūšių yra ligos ir motinystės socialinis draudimas. Asmenų, kurie privalomai draudžiami minėto įstatymo 3 straipsnio 1–4 punktuose nustatytų rūšių socialiniu draudimu, sąrašas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje. Šiame sąraše vidaus tarnybos sistemos pareigūnai nėra nurodyti. Pagal minėto įstatymo nuostatas, vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi, pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą vidaus tarnybos sistemos pareigūnai ligos ir motinystės socialiniu draudimu privalomai nebuvo draudžiami.

Sprendžiant, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūnas turi teisę gauti minėtas išmokas, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio, reglamentuojančio teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, nuostatas, nustatančias draudimo pašalpos mokėjimo sąlygas. Pagal šio straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.), teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, kuris: 1) apdraustas pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 6, 7 ir 8 dalyse; 2) įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų, išskyrus pirmaisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į darbą, ar antraisiais vaiko auginimo metais bei atvejus, numatytus šio straipsnio 6 ir 7 dalyse; 3) per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. Pareiškėja teigia, kad jos tarnybos santykių nutraukimas turėtų būti prilyginamas darbo sutarties pasibaigimui, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje, tačiau teisėjų kolegija su šiais R. Z. teiginiais nesutinka.

Pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalį, vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui, įstatymų nustatyta tvarka išleistam vaiko priežiūros atostogų ir gaunančiam motinystės (tėvystės) pašalpą, atleistam iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto, taip pat dėl to, kad pasibaigė darbo sutartis arba Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme nurodytų asmenų paskyrimo į pareigas terminas ar įgaliojimų laikas, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama šio įstatymo 20 ir 21 straipsniuose nustatyta tvarka. Ši nuostata taip pat taikoma skiriant motinystės (tėvystės) pašalpą, jeigu teisė ją gauti atsirado prieš tai gimusio ar įvaikinto vaiko auginimo iki 3 metų laikotarpiu. Atvejis, kai asmuo tarnybos santykius nutraukia savo noru, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje nėra nurodytas, o atleidimas iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto, darbo sutarties pasibaigimo ar paskyrimo į pareigas termino arba įgaliojimų laiko pasibaigimas negali būti tapatinamas su tarnybos santykių nutraukimu laisva valia. Kadangi pareiškėjos išėjimas iš tarnybos nebuvo nulemtas objektyvių nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių (R. Z. pati apsisprendė išeiti į pensiją), Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalies nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti taikomos. Nutrūkus pareiškėjos ir Pakrančių apsaugos rinktinės tarnybiniams santykiams, institucija nebeturėjo pareigos bei teisinio pagrindo iš valstybės biudžeto mokėti jai išmokų, nesusijusių su vidaus tarnybos santykiais.

Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą taip pat turi tie apdraustieji asmenys, kurie iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, išvardyti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte, ir pertrauka nuo jų statuso pasikeitimo neviršija 3 mėnesių. Šios nuostatos patvirtina pareiškėjos teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo atleidimo iš vidaus tarnybos iki vaikui sueis dveji metai, kadangi ji pateko į Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą asmenų sąrašą. Atsižvelgiant į tai, R. Z. pagrįstai buvo pasiūlyta kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinį skyrių. Pakrančių apsaugos rinktinės 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 21/23-15-3316 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti ir įpareigoti atsakovą R. Z. priteisti neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį. Atmetus pareiškėjos skundo reikalavimus dėl Pakrančių apsaugos rinktinės 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 21/23-15-3316 bei nepriteisus jai neišmokėtos motinystės pašalpos dalies, nėra teisinio pagrindo spręsti palūkanų priteisimo klausimo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialinės teisės normas. Netenkindamas pareiškėjos R. Z. skundo, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o R. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė