2017-03-06 Nr. AB-5148-3-61-3-03952-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-116-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03952-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. U. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 200 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5932-331/2015 pripažino, jog Vilniaus pataisos namų 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimas priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. teismas panaikino tiek Vilniaus pataisos namų 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 42-157 (2), tiek Kalėjimų departamento 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 2S-6299. Šiuo atveju nustatyta, kad įkalinimo įstaiga piktnaudžiavo savo teise priimdama sprendimus. Sprendimai buvo priimti keli, o tai, pareiškėjo vertinimu, yra sistemingas piktnaudžiavimas teise, todėl atsirado pagrindas neturtinei žalai kilti. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl Vilniaus pataisos namų neteisėto sprendimo jam buvo atimta galimybė bausmę atlikti atviroje kolonijoje (švelnesnėmis režimo sąlygomis). Šis režimas suteikia galimybę trumpam grįžti į namus, taip pat įsidarbinti, gauti tinkamą darbo užmokestį, o tai leistų finansiškai padėti šeimai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo siekis būti perkeltam į atvirąją koloniją tęsti bausmės atlikimo tiesiogiai susijęs su šeima. Pareiškėjas paaiškino, kad kartu su žmona augina du nepilnamečius vaikus, kuriems nors ir trumpas pareiškėjo grįžimas į namus turėtų teigiamos įtakos jų vystymuisi. Pareiškėjas nurodė, kad šeima įrašyta į socialiai remtinų šeimų sąrašą dėl pajamų trūkumo. Pareiškėjo teigimu, dėl įkalinimo įstaigos priimtų neteisėtų ir teismo panaikintų sprendimų patyrė psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, buvo sužlugdyti pareiškėjo ir jo šeimos teisėti lūkesčiai į įstatymo suteiktą galimybę tolimesnę bausmės dalį atlikti atviroje kolonijoje, pablogėjo sveikata. Patirtų dvasinius išgyvenimų neigiamos pasekmės tiesiogiai palietė ir pareiškėjo artimuosius. Taip pat patyrė bejėgiškumo jausmą prieš priimamus neteisėtus sprendimus, įkalinimo įstaigoje yra kontroliuojamas administracijos, kuri nelinkusi komentuoti savo sprendimų. Visi neigiami išgyvenimai ir pasekmės atsirado dėl neteisėtų įkalinimo įstaigos sprendimų, kurių nebūtų jeigu kalinimo įstaigos administracija būtų priėmusi sprendimus atsižvelgdama į teisės aktus. Patirtą neturtinę žalą už vienerius metus pareiškėjas vertino 200 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 22 d. Vilniaus pataisos namų direktoriui pateikė prašymą Nr. 29-590(2), prašydamas nurodyti priežastį, dėl ko jam netaikomos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 140 straipsnio 4 dalies nuostatos. 2014 m. lapkričio 19 d. Vilniaus pataisos namų direktorius parengė atsakymą Nr. 42-157(2) dėl pareiškėjo pateikto prašymo, kuris yra informacinio pobūdžio. Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teismingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), prašydamas panaikinti 2014 m. lapkričio 19 d.

Vilniaus pataisos namų raštą (atsakymą). Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 2S-6299 konstatavo, jog Vilniaus pataisos namų 2014 m. lapkričio 19 d. atsakymas Nr. 42-157(2) teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti teisinių pagrindų nenustatė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5923-331/2015 pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Vilniaus pataisos namų 2014 m. lapkričio 19 d. atsakymą Nr. 42-157(2) ir Departamento 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 2S-6299, kuriais buvo atsisakyta svarstyti pareiškėjo prašymą dėl jo perkėlimo iš Vilniaus pataisos namų į atvirąją koloniją.

Teismas sprendime konstatavo, kad skundžiamus sprendimus vertina kaip nemotyvuotus ir nesuderinamus su teisės aktų reikalavimais, pažeidžiančius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Šiuo sprendimu teismas įpareigojo Vilniaus pataisos namus iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl BVK 140 straipsnio 4 dalies taikymo ir priimti naują sprendimą. Atsakovas nurodė, kad paskatinimo priemonės skiriamos įstaigos administracijos sprendimais, tai yra administracijos teisė, o ne pareiga, įgyvendinama individualiai įvertinus kiekvieno nuteistojo elgesį, o ne pagal pareiškėjo pageidavimus.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl paskatinimo suteikimo jau yra kreipęsis į Vilniaus pataisos namų administraciją su prašymu 2014 m. liepos mėnesį. Vilniaus pataisos namų administracija pareiškėjui pateikė paaiškinimą dėl nuteistojo galimybės paskatinimo tvarka būti perkeltam į atvirąją koloniją atlikti tolimesnės bausmės. 2014 m. spalio 16 d. pareiškėjo skatinimo klausimas buvo apsvarstytas Drausmės komisijos metu. Komisija nusprendė paskatinti pareiškėją, suteikiant jam papildomą ilgalaikį pasimatymą.

Su pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu dėl paskatinimo pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentas, kad kitam nuteistajam, esant analogiškoms sąlygoms, buvo pritaikyta BVK 140 straipsnio 4 dalyje numatyta paskatinimo priemonė, neatitinka realios situacijos. Atsakovas nurodė, kad vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą administracinėje byloje pareiškėjo prašymą išnagrinėjo ir pateikė jį nagrinėti pataisos įstaigos Drausmės komisijai, kuri artimiausiu metu jį svarstys.

Jeigu Drausmės komisija nuspręs tarpininkauti dėl pareiškėjo perkėlimo iš pataisos įstaigos į atvirąją koloniją, teikimas dėl pareiškėjo perkėlimo bus teikiamas teismui, kuris priims galutinį sprendimą. Atsakovo manymu, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, įvertintą 200 000 Eur, nėra pagrįstas, nes Vilniaus pataisos namų administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė, tinkamai ir nepažeidžiant įstatymų reikalavimų pateikė rašytinius paaiškinimus į pareiškėjo prašymus. Panaikintas Vilniaus pataisos namų 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. 42-157(2), kuriuo buvo konstatuota, jog pareiškėjo prašymas nesvarstytinas ir nebus pateiktas Vilniaus pataisos namų Drausmės komisijai, pats savaime nesuponavo tos aplinkybės, jog Vilniaus pataisos namų Drausmės komisija būtinai priims sprendimą, kuris bus palankus pareiškėjui, t. y. sprendimą tarpininkauti pareiškėjo perkėlimui iš pataisos įstaigos į atvirąją koloniją, o tuo labiau negarantavo, jog teismas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, bet kokiu atveju priims sprendimą perkelti pareiškėją į atvirąją koloniją.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo prašymas dėl perkėlimo į atvirąją koloniją artimiausiu metu bus svarstomas Vilniaus pataisos namų Drausmės komisijoje. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5932-331/2015 nekonstatavo Vilniaus pataisos namų neteisėtų veiksmų ar neteisėtai priimtų sprendimų. Sprendimas buvo panaikintas dėl to, kad nebuvo pakankamai informatyvus. Atsakovas darė išvadą, kad Vilniaus pataisos namų administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios neturtinės žalos nepadarė.

Nesant neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą, nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl sprendimų panaikinimo administracinėje byloje Nr. I-5932-331/2015 konstatavo, jog skundžiamas Vilniaus pataisos namų sprendimas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytą gero administravimo principą, sprendimu pareiškėjui nebuvo tinkamai atsakyta į jo pateiktus klausimus, nepasisakyta kodėl nėra galimybės pareiškėją perkelti į atvirąją koloniją. Teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog teismas panaikino Vilniaus pataisos namų sprendimą, nepakankama valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Teismas vadovavosi BVK 140 straipsnio 1 dalies 1-10 punktais, 4 dalimi, 141 straipsniu, pažymėjo, kad pagal bendras bausmių vykdymo nuostatas, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, taip pat taikant BVK 140 straipsnio 4 dalyje numatytą skatinimo priemonę, kai nuteistajam liko ne daugiau kaip vieneri metai iki galimo lygtinio paleidimo (BVK 69 str., 140 str. 4 d.). Tačiau atsižvelgiant į skatinimo priemonės perkelti nuteistąjį iš pataisos namų į atvirą koloniją ypatumus, vien tik formalių, įstatymų numatytų kriterijų, sprendžiant nuteistojo perkėlimo į švelnesnio režimo pataisos įstaigą klausimą, nepakanka. Būtina įvertinti nuteistojo asmens elgesį bausmės atlikimo metu, nusikalstamo elgesio riziką, motyvaciją ir kitas reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą teismas pripažino, kad prašymo pateikimas pataisos namų administracijai dėl tolimesnio bausmės atlikimo atvirojoje kolonijoje nereiškia, jog jis visais atvejais bus patenkintas. Teismas nurodė, kad įstatymas kiekvienam nuteistajam, formaliai atitinkančiam įstatymo nustatytus kriterijus, negarantuoja teisės į BVK 140 straipsnio 4 dalyje numatytą paskatinimo priemonę, todėl vien pareiškėjo tikėjimasis galimai būti perkeltam į atvirąją koloniją nėra pakankamas pagrindas žalos atsiradimo faktui konstatuoti.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-5932-331/2015 klausimo dėl pareiškėjo prašymo būti perkeltam į atvirą koloniją pagrįstumo nesprendė, ar egzistuoja visi pagrindai pataisos įstaigos administracijai rengti teikimą teismui dėl BVK 140 straipsnio 4 dalyje nustatytos paskatinimo priemonės pareiškėjui taikymo nevertino ir dėl to nepasisakė. Minėtoje administracinėje byloje teismas tenkindamas pareiškėjo reikalavimus dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, apgynė pareiškėjo teisę gauti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą valdžios institucijų sprendimą, t. y. ištaisė Vilniaus pataisų namų administracijos padarytą pažeidimą ir grąžino šalis į padėtį, buvusią iki pažeidimo, įpareigodamas pataisos įstaigos administraciją išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo ir priimti naują sprendimą. Teismas Vilniaus pataisos namų piktnaudžiavimo teise fakto ar tyčinių veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nekonstatavo. Tokių aplinkybių teismas nenustatė ir šios bylos nagrinėjimo metu.

Teismas nustatė, kad valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepime nurodė, jog teismo sprendimą įvykdė ir pareiškėjo prašymą perdavė vertinti Drausmės komisijai. Posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad prašymo dėl paskatinimo skyrimo perkeliant jį iš pataisos namų į atvirąją koloniją pataisos įstaigos Drausmės komisija netenkino, šį sprendimą skųs teismui, kuris ir įvertins atsisakymo skirti pareiškėjo prašomos (pageidaujamos) paskatinimo priemonės pagrįstumą. Esant šioms aplinkybėms teismas pareiškėjo argumentą dėl ribojimo jam pasinaudoti BVK 140 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybe būti perkeltam į švelnesnio režimo pataisos įstaigą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas sutiko, jog dėl neteisėto (neišsamaus ir nemotyvuoto) atsakovo sprendimo, t. y. nežinojimo, dėl kokių priežasčių negalimas perkėlimas į atvirą koloniją, pareiškėjas patyrė tam tikrų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, tačiau neturėjo pagrindo pripažinti, jog jie buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų pagrindas juos įvertinti pinigais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl neteisėto pataisos įstaigos sprendimo būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, jog dėl to kilo neištaisomų pasekmių jo teisių gynimo ar BVK numatytų paskatinimo priemonių taikymo galimybėms ir pan. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai atsirado dėl neteisėto pataisos įstaigų sprendimo nenagrinėti prašymo dėl paskatinimo priemonės skyrimo, o laisvės vietų atėmimo gydymo įstaigos pareiškėjui negali užtikrinti tinkamo gydymo.

III. Pareiškėjas V. U. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 200 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pabrėžia, kad įkalinimo įstaiga piktnaudžiavo įstatymų suteikta teise ir priėmė neteisėtą sprendimą, dėl ko jis patyrė teisinių pasekmių, neteko galimybės tolimesnę bausmę atlikti atvirojoje kolonijoje, neteko galimybės pasinaudoti galimybėmis, kurias suteikia atviros kolonijos režimas: dirbti ir gauti tinkamą darbo užmokestį (šeimai finansiškai padėti), savaitgaliais grįžti pas šeimą, kreiptis medicininės pagalbos, nes laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių gauti tinkamą medicininę pagalbą, ir kt. Pareiškėjas daro išvadą, kad jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais. Pareiškėjo teigimu, teismas priėmė formalų sprendimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad šiuo atveju turi būti sprendžiamas klausimas, kokio dydžio neturtinę žalą padarė neteisėtas Vilniaus pataisos namų sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgiant į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo jam padaryta neteisėtais Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmais, kuriais buvo atsisakyta svarstyti pareiškėjo prašymą dėl jo perkėlimo iš Vilniaus pataisos namų į atvirąją koloniją.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, bet ji nebuvo tokio masto, kad būtų priteistinas piniginis jos atlyginimas.

Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pakartodamas argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Be to, apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra perdėm formalus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino nagrinėjamą bylą laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands).

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde žalos atsiradimo pagrindu nurodo tai, kad Vilniaus pataisos namų administracija 2014 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. 42-157 (2) atsisakė svarstyti klausimą dėl jo perkėlimo į atvirąją koloniją. Šio veiksmo neteisėtumas yra konstatuotas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-5932-331/2015 ir dėl to ginčo byloje nėra.

Taigi, nustatęs neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar pareiškėjui dėl šių veiksmų buvo padaryta neturtinė žala, o jei buvo, ar ji atlygintina, priteisiant piniginę kompensaciją.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Pirmosios instancijos teismas, šių reikalavimų laikėsi, skundžiamame sprendime pripažino, kad pareiškėjas dėl neteisėto Vilniaus pataisos namų administracijos sprendimo patyrė tam tikrų dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, tačiau ši neturtinė žala nebuvo tokio masto, kad būtų įvertinta pinigais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad kai kuriais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją ir kt.). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2014, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-575/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad dėl minėtų Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų, jis neteko galimybės toliau atlikinėti bausmę švelnesnėmis režimo sąlygomis, patyrė psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, pablogėjo jo sveikata. Šie gana abstraktūs pareiškėjo teiginiai nėra pagrįsti jokiais subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl jo patirti nepatogumai pirmosios instancijos teismo nebuvo pripažinti tokiais reikšmingais, kad dėl jų būtų kilę neištaisomų pasekmių jo teisiniam statusui ar sveikatos stoviui. Su tokiu pareiškėjo patirtos neturtinės žalos vertinimu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka, nes pagal Bausmių vykdymo kodeksą nuteistojo perkėlimas atlikti bausmės į atvirąją koloniją yra skatinimo priemonė, o ne imperatyvus bausmės vykdymo institucijos elgesio modelis. Taigi pareiškėjas negalėjo turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad jam tokia skatinimo priemonė bus būtinai pritaikyta. Pareiškėjui neigiamus išgyvenimus sukėlė tik Vilniaus pataisos namų netinkamas atsakymas į jo prašymuose suformuluotus klausimus, kas ir konstatuota Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-5932-331/2015. Vykdydama šį teismo sprendimą, bausmės vykdymo institucija pareiškėjo teisės gauti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą atsakymą pažeidimą ištaisė, pareiškėjo prašymą perdavė įstaigos drausmės komisijai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios individualios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad viešu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimu pripažintas Vilniaus pataisos namų administracijos minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Apeliaciniame skunde nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. P-822-218/2013 bei Nr.A-822-128/2013 kaip teismų precedentais nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis, nes šiose bylose skiriasi faktinės ir teisinės aplinkybės.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, todėl priimtas teismo sprendimas yra vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė