2016-04-20 Nr. AB-8821-3-61-3-02533-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-940-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02533-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. S. V. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3338 „Dėl 2014 m. kovo 12 d. skundo“. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti skundo VSDFV pateikimo terminą.

Pareiškėja nurodė, kad jai paskirta senatvės pensija, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6, 8 straipsnių nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuojama bei mokama sumažinta. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Nurodė, kad 2013 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių su prašymu išmokėti neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį, vėliau teikė skundą atsakovui, tačiau VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3338 jos prašymas buvo atmestas. Pareiškėjos teigimu, apie teisių pažeidimą sužinojo tik gavusi trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Kauno skyrius) 3-iojo pensijų skyriaus 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (10.1) S-1508, taip pat paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, dėl to laikytina, kad skundo VSDFV padavimo terminas nepraleistas. Todėl VSDFV, atsisakiusi išnagrinėti jos pateiktą skundą, faktines aplinkybes vertino netinkamai.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 31–34, 35–38) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuota ir pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo į VSDFV teritorinį skyrių kreipėsi 2013 m. gruodžio 13 d., t. y. praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1994, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 13 d. prašymą ir nurodė, kad jei iki 2014 m. kovo 27 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog skundo pateikimo terminą praleido dėl objektyvių ir nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, todėl skundžiamu VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3338 jos skundą nagrinėti atsisakyta pagrįstai ir teisėtai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 45–49) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1994 ir 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3338, atsisakiusi nagrinėti pareiškėjos skundą, paduotą praleidus ginčo metu (t. y. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnyje nustatytą 3 metų apskundimo terminą, veikė teisingai ir tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 70–73) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai paskirta socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo apskaičiuojama ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pažymėjo, jog byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjos skundo reikalavimų panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą ir atnaujinti skundo VSDFV pateikimo terminą pagrįstumo ir teisėtumo. Sprendžiant ginčą, pirmiausia būtina įvertinti VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismas nurodė, kad byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog sprendžiant klausimą, ar pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę inicijuoti ginčo nagrinėjimą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, taikytinas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų skundo VSDFV pateikimo terminas. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Nustatė, kad, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjai pirmą kartą pensija buvo perskaičiuota ir išmokėta už 2010 m. sausio mėn. Dėl pensijos nepriemokos, susidariusios pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokėjimo pareiškėja į VSDFV teritorinį skyrių kreipėsi 2013 m. gruodžio 13 d. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendime, kuris laikytinas tarpiniu procedūriniu sprendimu, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos skundas dėl ginčo išnagrinėjimo ikiteismine tvarka yra pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą. Taip pat teismas pripažino, kad pareiškėja Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą praleido ženkliai, t. y. beveik metus.

Teismas pažymėjo, jog teisminėje praktikoje ne kartą išaiškinta, kad sprendimų pensijų klausimais apskundimo tvarka aiškiai reglamentuojama aptartų teisės aktų nuostatomis, kuriose įtvirtintas pakankamai ilgas terminas ginčui inicijuoti. Todėl termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.). Taip pat pažymėta, kad nors pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, jog pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Teismas nustatė, kad VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjai buvo išaiškinta teisė teikti įrodymus, pagrindžiančius termino skundui paduoti praleidimo priežastis. Tačiau, teismo nuomone, VSDFV pateiktame patikslintame skunde pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, jog skundo pateikimo terminas yra praleistas dėl objektyvių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausančių priežasčių. Pažymėjo, jog teismui pateiktame skunde pareiškėja nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo ir VSDFV teritorinio skyriaus 2014 m. sausio 8 d. sprendimo įteikimo, tačiau, teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, nepripažintinos svarbiomis. Tokia teismo išvada grindžiama tuo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., o prašymas dėl pensijos nepriemokos VSDFV teritoriniam skyriui buvo pateiktas 2013 m. gruodžio 13 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams. Taigi pareiškėja net ir po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nepateisinamai ilgai delsė kreiptis ginčo klausimais į VSDFV, veikė nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, todėl teismas pripažino, kad terminą pareiškėja praleido ne dėl objektyvių ir nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, o dėl savo pasirinkto elgesio varianto. Taip pat pažymėjo, kad jau VSDFV teritoriniam skyriui 2013 m. gruodžio 13 d. pateiktame prašyme pareiškėja kėlė ginčą dėl pensijos nepriemokos. Todėl skundo motyvai, jog apie savo teisių pažeidimą ji sužinojusi iš VSDFV teritorinio skyriaus 2014 m. sausio 8 d. sprendimo, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, nenuoseklūs ir klaidinantys.

Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, nusprendė, kad VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, paminėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestinas.

Teismas nurodė, kad skundo reikalavimas, kuriuo prašoma atnaujinti skundo VSDFV pateikimo terminą, yra išvestinis reikalavimo panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad VSDFV paminėtu sprendimu pareiškėjos skundą nagrinėti atsisakė pagrįstai bei teisėtai, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 76–81) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymi, jog skundžiami aktai buvo priimti oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad jai taikytas Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, todėl individualūs administraciniai aktai, pateisinantys šios Konstitucijai prieštaraujančios įstatymo normos taikymą, negali būti laikomi teisėtais ir turi būti panaikinti. Teismas netinkamai aiškino ir padarė netinkamą prielaidą, jog tariamai apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo 2010 m. sausio mėn. Ji nėra gavusi jokio sprendimo dėl pensijos dalies sumažinimo, kuriuo būtų išaiškinta tokio sprendimo skundimo tvarka per trejų metų senaties terminą. VSDFV teritorinio skyriaus 2014 m. sausio 8 d. sprendime Nr. (10.1) S-1508 nurodyta ir aiškiai apibrėžta 20 darbo dienų apskundimo termino tvarka. VSDFV teritorinis skyrius nelaikė, kad jos prašymas yra nepagrįstas ir pateiktas praleidus senaties terminą, taip pavaldžios įstaigos viena kitai prieštarauja ir galbūt piktybiškai klaidina pensijų gavėjus. Pareiškėjos teigimu, nepaisant to, kad VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendime nurodė, jog atsisako nagrinėti prašymą bei skundą, tačiau juos iš esmės išnagrinėjo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformavo teismų praktiką, pasisakydama dėl reikšmingų ir aktualių klausimų senatvės pensijų priteisimo srityje. Pareiškėjos nuomone, teismas neteisingai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, išvados padarytos neatsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pagrindą, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89–93) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriėmė, o sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV Kauno skyriaus valinis aktas (veiksmas), priimtas vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, t. y. pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn. VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų apskundimo tvarka nurodyta Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, kuris buvo viešai paskelbtas ir galiojantis. Todėl ta aplinkybė, jog senatvės pensija pareiškėjai buvo perskaičiuota VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimu, išreikštu valiniu aktu (veiksmu), neužkirto kelio pareiškėjai laiku skųsti šio skyriaus veiksmus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, terminas skundui VSDFV dėl teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų) mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Pažymi, jog VSDFV pareiškėjos skundo neišnagrinėjo ir niekaip nepasisakė dėl ginčo esmės. Pareiškėjos teiginiai, jog VSDFV nors ir atsisakė nagrinėti skundą, tačiau jį išnagrinėjo iš esmės, yra atmestini. Nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensiją 2010– 2011 m. gavo dėl VSDFV Kauno skyriaus ar VSDFV kaltės, todėl Pensijų įstatymo 44 straipsnis nagrinėjamu atveju negali būti taikomas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą skundui VSDFV dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimo mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintą senatvės pensiją pateikti bei jokių įrodymų, kurių pagrindu praleistas terminas galėtų būti atnaujintas, teismui ar VSDFV pareiškėja nenurodė, todėl teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 85–88) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas teisingai nurodė, jog terminas pareiškėjai kreiptis į VSDFV ir į teismą prasidėjo tuomet, kai ji realiai gavo pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją, t. y. 2010 m. sausio mėn., ir atkreipė dėmesį, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą pareiškėja praleido ženkliai, t. y. beveik metus. Teismas teisingai pastebėjo, kad pareiškėjos argumentas senaties termino pradžia laikyti Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo datą – 2012 m. vasario 6 d., yra atmestinas kaip nepagrįstas. Iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusio Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnyje ginčams dėl sprendimų pensijų klausimais inicijuoti buvo įtvirtintas pakankamai ilgas terminas, todėl, atsižvelgiant į tai, termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Tačiau pareiškėja jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji negalėjo objektyviai inicijuoti savo teisių gynimo, nepateikė. Taigi VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3338 padarė teisingą išvadą ir atsisakė atnaujinti terminą pareiškėjai skundui paduoti. Teismas teisingai nusprendė atmesdamas pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Kauno) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 1 130,56 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu kelis kartus buvo padidintas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. gruodžio 13 d. pareiškėja padavė VSDFV Kauno skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 58);

3) VSDFV 2014 m. kovo 4 d. rašte (sprendime, kuris nėra nagrinėjamas šioje administracinėje byloje) pareiškėjai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko), 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jos skundą, ir jai pasiūlyta iki 2014 m. kovo 27 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime informavimo pavidalu buvo nurodyta, kad „Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 Vyriausybei pasiūlyta pateikti įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka ir terminais“ (b. l. 14-16);

4) 2014 m. kovo 12 d. prašyme pareiškėja, reaguodama į paminėtą VSDFV pasiūlymą, nurodė, kad apie savo teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo tik po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl, jos manymu, termino kreiptis į VSDFV ji nepraleido (b. l. 39-42);

5) pareiškėjos šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, jog pareiškėja nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir nagrinėti iš esmės pareiškėjos paduotus prašymus (b. l. 43-44).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas (paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-04-22 nutartyje pateiktas) teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui 2013 m. gruodžio 13 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada ir pripažįsta ją teisinga.

Pasisakydama dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytos paminėto VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra išreikšta VSDFV pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta VSDFV pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu. Todėl kolegija nesutinka su pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytu kitokiu šio informacinio teksto įvertinimu.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir teisingu.

Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J. S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė