2025-04-09 Nr. AB-6336-3-63-3-00003-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-325-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00003-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurovesta“ atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurovesta“ skundą atsakovui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Eurovesta“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: patenkinti prašymą dėl permokėto 99 665,00 Eur muito grąžinimo; priteisti pareiškėjui iš Klaipėdos teritorinės muitinės palūkanas nuo muito permokos už visą laikotarpį iki tol, kol mokesčio permoka bus grąžinta mokesčių mokėtojui. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti sumokėtą žyminį mokestį.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 14 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas, spręsdamas, ar pareiškėjas siekia inicijuoti mokestinį ginčą, rėmėsi ABTĮ 26 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-442-609/2009; 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-319-261/2019), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 22 punktu, 87 straipsnio 5 ir 6 dalimis, 145 straipsnio 1 ir 2 dalimis.

Remiantis byloje pateiktu Klaipėdos teritorinės muitinės 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 10000530105 „Dėl permokos grąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir kitais prie skundo esančiais dokumentais, įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas nusprendė, kad pareiškėjas siekia inicijuoti mokestinį ginčą. Kadangi šios kategorijos (mokestiniams) ginčams taikoma speciali MAĮ IX skyriuje (144–160 str.) nustatyta tvarka, pareiškėjas Sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta grąžinti muito permoką, turi skųsti privaloma ikiteismine tvarka.

Atsižvelgęs į tai, teismas skundą atsisakė priimti, nes pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 14 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas teigia, kad savo teisę į teisminę gynybą siekė įgyvendinti pateikdamas skundą Regionų administraciniam teismui. Ginčijamame Sprendime nurodyta: „Šis sprendimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 146 straipsnio 1 dalimi, gali būti apskųstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams“. Atsižvelgus į tai, Sprendimas buvo apskųstas Regionų administraciniam teismui, o ne centriniam mokesčių administratoriui (Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) ir / ar Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija).

Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai citavo MAĮ 145 straipsnį, nes MAĮ nenurodyta, jog mokesčių mokėtojo skundams dėl muito permokos grąžinimo ikiteisminė nagrinėjimo tvarka būtų privaloma. MAĮ 145 straipsnio 2 dalis aiškiai reglamentuoja, kad privaloma ikiteisminė nagrinėjimo procedūra, kreipiantis į centrinį mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisiją, yra taikoma tik dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikti mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo. Pagal MAĮ 146 straipsnio 1 dalį skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų šio Įstatymo 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka. Taigi, įstatymas aiškiai nurodo, kad visi skundai, įskaitant pareiškėjo skundą dėl muito permokos grąžinimo nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris akcentuoja, jog skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų MAĮ 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (I dalis)).

Pareiškėjas pabrėžia, kad jo skundas buvo nagrinėtas Klaipėdos teritorinės muitinės, kuri įteikė pareiškėjui pranešimą dėl galimo nepalankaus sprendimo, į kurį pareiškėjas pateikė nuomonę. Taigi, ikiteisminė ginčų nagrinėjimo procedūra jau įvyko.

Pareiškėjas paaiškina, kad ginčas tarp jo ir Klaipėdos teritorinės muitinės kilo dėl muito mokesčio permokos, todėl byloje nagrinėjamas ginčas ABTĮ prasme laikytinas mokestiniu ginču. Pareiškėjas pagrįstai, pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, turėjo teisę kreiptis su skundu į administracinį teismą, todėl teismo atsisakymas priimti skundą yra nepagrįstas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, nepagrįstai nenurodė grąžinti sumokėto žyminio mokesčio, todėl buvo pažeista ABTĮ 33 straipsnio 3 dalis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 14 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko, įskaitant) laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-318-520/2019).

Pagal ABTĮ 26 straipsnio 1 dalį, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (prašymą) (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.). Tačiau ši procesinė prielaida kreiptis į teismą, kurios nesilaikius skundas negali būti priimtas nagrinėti teisme, nėra besąlyginė, t. y. gali būti pašalinta, tuomet suinteresuotas asmuo turės teisę kreiptis į teismą iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-609/2009). Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent įstatyme (žr., pvz., 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-319-261/2019).

MAĮ 2 straipsnio 22 punkte nustatyta, kad mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

MAĮ 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokestiniams ginčams šiame įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, šiame įstatyme numatyta mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo.

MAĮ 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų šio Įstatymo 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, visi kiti ginčai, kurie įstatymo nepriskiriami prie mokestinių, yra nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka ir jiems neprivalomas ikiteisminis nagrinėjimas.

Pareiškėjas skunde prašė grąžinti permokėtą 99 665,00 Eur muito sumą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šios kategorijos (mokestiniams) ginčams taikoma speciali MAĮ IX skyriuje (144–160 str.) nustatyta tvarka, pareiškėjas Sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta grąžinti muito permoką, turi skųsti privaloma ikiteismine tvarka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytą teisinį reglamentavimą, pabrėžia, kad mokestiniu ginču laikomi ginčai dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Nagrinėjamu atveju Klaipėdos teritorinės muitinės 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 10000530105 „Dėl permokos grąžinimo“, kuriuo netenkintas prašymas dėl permokėto 99 665,00 Eur muito grąžinimo tiesiogiai sukelia pareiškėjui mokestinius teisinius padarinius, todėl toks ginčas laikomas mokestiniu ir jam taikoma speciali MAĮ IX Skyriuje (144–160 str.) nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad ir pats pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog ginčas tarp jo ir Klaipėdos teritorinės muitinės kilo dėl muito mokesčio permokos. Taigi, Klaipėdos teritorinei muitinei atsisakius pareiškėjui grąžinti muito permoką, kilo mokestinis ginčas, todėl Sprendimas turėjo būti skundžiamas privaloma ikiteismine tvarka. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs privaloma išankstine ne per teismą tvarka.

Tai, kad Sprendime nurodyta, jog Sprendimas gali būti skundžiamas teismui, nekeičia padarytų išvadų.

Pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punktą sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą) arba jie grąžinami pareiškėjui. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.). ABTĮ 33 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą) turi būti nurodymas grąžinti žyminį mokestį tais atvejais, kai paduodant skundą (prašymą, pareiškimą) toks mokestis buvo sumokėtas.

Pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, tačiau pirmosios instancijos teismo 2025 m. sausio 14 d. nutartyje, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, nėra nurodymo grąžinti žyminį mokestį. Atsižvelgus į tai, pareiškėjui grąžintinas jo už skundą sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Tačiau, konstatavus, kad pareiškėjas turi teisę į žyminio mokesčio grąžinimą, skundžiama Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 14 d. nutartis keistina, tenkinant pareiškėjo atskirąjį skundą iš dalies ir grąžinant pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurovesta“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 14 d. nutartį pakeisti.

Grąžinti pareiškėjui sumokėtą 22,50 (dvidešimt du eurus ir 50 ct) Eur žyminį mokestį už skundą administracinėje byloje Nr. eI3-7395-1235/2025.

Kitą Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 14 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius