2019-01-17 Nr. AB-1710-3-61-3-01684-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3273-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01684-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjo A. B. (A. B.) atstovui advokatui J. M.,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei E. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (A. B.) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-456 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Turkijos Respublikos piliečiui A. B.“ (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam 2014–2017 metais jau buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir jis, čia gyvendamas, vadovavo bendruomenės religinėms apeigoms. Vilniaus musulmonų sunitų religinės bendruomenės (toliau – ir Bendruomenė) prašymu pareiškėjas sutiko toliau tarnauti bendruomenei ir todėl 2017 m. spalio 30 d. pareiškė prašymą Departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu buvo pateiktas galiojantis kelionės dokumentas, Vilniaus musulmonų sunitų religinės bendruomenės 2017 m. spalio 30 d. tarpininkavimo raštas Nr. 2017-01, Turkijos Respublikos ambasados raštas, kuriuo patvirtinama, jog jam bus mokamas 2 500 Eur mėnesinis darbo užmokestis bei kiti dokumentai. Tačiau Departamentas 2018 m. gegužės 2 d. Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes Bendruomenės 2017 m. spalio 30 d. tarpininkavimo raštas neatitiko musulmonų sunitų religinės bendruomenės vadovybės – Muftijaus – valios, todėl sprendė, kad pareiškėjo prašymas suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytų reikalavimų.

3. Pareiškėjas teigė, jog ginčijamas Sprendimas buvo priimtas nesivadovaujant įstatymais, todėl turi būti panaikintas. Pareiškėjo nuomone, Bendruomenė, siekdama patenkinti savo poreikius, turėjo teisę kreiptis dėl dvasininko atvykimo. Pareiškėjo manymu, valdybos pirmininkas turėjo teisę pasirašyti tarpininkavimo raštą Bendruomenės vardu ir Muftijaus sutikimas atlikti šį veiksmą nebuvo reikalingas. Šias išvadas, anot pareiškėjo, pagrindė tiek aplinkybė, kad atsakovas jau anksčiau, vadovaudamasis Bendruomenės tarpininkavimo raštu, buvo išdavęs leidimą laikinai gyventi kitam asmeniui, tiek ir paties Muftijaus teiginiai, išdėstyti Lietuvos musulmonų sunitų dvasinio centro valdybos susirinkime. Pareiškėjo teigimu, Muftijaus raštas priimtas pažeidžiant religinius kanonus, todėl jis negali panaikinti Bendruomenės apsisprendimo.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 36–38) prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį Muftijų, kuris atsakovą informavo, jog pareiškėjas jau 2 kartus kreipėsi su prašymais išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir buvo paskirtas tarnybai Kauno mečetėje. Prieš pateikdamas naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas kreipėsi į Muftiatą, prašydamas pratęsti tarnybą ir tarpininkauti dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau pastarasis priėmė sprendimą nebepratęsti pareiškėjo tarnybos. Muftijus pastebėjo, kad Vilniaus mieste jau yra dvasininkas, ir antras dvasininkas šioje teritorijoje nereikalingas.

6. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog tarpininkavimo raštą Bendruomenės vardu turėjo teisę pasirašyti Bendruomenės valdybos pirmininkas ir tam nėra reikalingas Muftijaus sutikimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (toliau – ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, RBBĮ) nuostatomis, Lietuvoje pripažįstama vieninga musulmonų sunitų bendruomenė, todėl yra tik viena Bendruomenės vadovybė – Muftijus. Jokie kiti asmenys musulmonų sunitų Bendruomenės vardu negali tarpininkauti dėl leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo, jeigu šie asmenys nėra tinkamai įgalioti Bendruomenės vadovo – Muftijaus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas galėjo būti paskirtas imamu tik pritarus Muftijui, tačiau nepateikė įrodymų, kad Bendruomenės vadovas yra įgaliotas Muftijaus, o Muftijaus raštas patvirtina, kad Bendruomenės tarpininkavimo raštas neatitinka jo valios. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo minimi Muftijaus pasisakymai yra pateikiami neatsižvelgiant į jų pateikimo kontekstą ir nėra susiję su ginčui aktualiu klausimu.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo nurodomomis aplinkybėmis dėl ankstesnių leidimų išdavimo ir teigė, jog kiekvienu atveju užsieniečio byla yra nagrinėjama individualiai, o formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (liet. pats savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduodamas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki jo galiojimo termino pabaigos.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 30 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 39–49), teikdamas, kad ketina dirbti Bendruomenėje. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė prašymą pagrindžiančius dokumentus, be kita ko, Bendruomenės pirmininko pasirašytą 2017 m. spalio 30 d. tarpininkavimo raštą (b. l. 59). Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, kreipėsi į Muftiatą, kuris 2018 m. sausio 25 d. atsakyme paaiškino, kad prieš pateikdamas naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas kreipėsi į Muftiatą, prašydamas pratęsti tarnybą ir tarpininkauti šiuo klausimu, tačiau Muftiatas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nes pareiškėjas neatitiko jo atžvilgiu keliamų lūkesčių, kadangi per tarnybos metus neišmoko kalbos, kuria bendrauja mečetės lankytojai, ir dėl šios priežasties Muftiatas negali visiškai išnaudoti pareiškėjo potencialo. Todėl buvo priimtas sprendimas nebepratęsti pareiškėjo tarnybos ir ieškoti tinkamesnių kandidatų. Rašte taip pat pažymėta, kad Vilniaus mieste dirba kitas dvasininkas, todėl antras šias pareigas einantis asmuo nėra reikalingas. Atsižvelgęs į tai, Departamentas ginčijamu Sprendimu atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytų sąlygų.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas teigė, kad Bendruomenė yra savarankiškas juridinis vienetas, kurio vadovas (pirmininkas) turi įgaliojimus pasirašyti tarpininkavimo raštą, tačiau byloje esantys įrodymai šių pareiškėjo argumentų nepatvirtino. Vadovaudamasis Lietuvos musulmonų sunitų dvasinio centro – Muftiato įstatais (toliau – ir Įstatai), teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtino, jog Lietuvoje veikia kelios atskiros teritorinės musulmonų sunitų bendruomenės, be kita ko, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos bendruomenės (b. l. 17–21), tačiau kaip numatyta Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme, jos sudaro vieningą musulmonų sunitų religinę bendruomenę, kuriai vadovauja aukščiausias musulmonų sunitų valdymo organas – Muftiatas, o Muftiato valdybos pirmininku laikomas Muftijus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šis subjektas ir turėtų tarpininkauti dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų prasme.

11. Teismo vertinimu, Departamentas, atsižvelgęs į Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kuriame reglamentuota, kad dėl leidimo išdavimo šioje normoje nustatytu pagrindu turi tarpininkauti religinės bendrijos (bendruomenės) vadovybė, bei į tai, kad musulmonų sunitų religinei bendrijai vadovauja ne Bendruomenės pirmininkas, o Muftijus, kreipėsi į Muftijų, prašydamas pateikti duomenis, ar jis pageidauja tarpininkauti dėl leidimo pareiškėjui išdavimo (b. l. 66), savo ruožtu gavęs neigiamą atsakymą (b. l. 64–65), atsakovas pagrįstai priėmė Sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą, kadangi jis neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytų sąlygų – religinės bendruomenės vadovybė netarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo (b. l. 25–27). Esant tokioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad Departamentas tinkamai įvykdė jam priskirtas funkcijas, atliko išsamų pareiškėjo prašymo vertinimą ir priėmė pagrįstą, teisės aktų nuostatas atitinkantį Sprendimą. Šios teismo išvados nepaneigė pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Departamentas, nagrinėdamas kitų užsieniečių prašymus, kaip tinkamus tarpininkavimo raštus pripažino teritorinių bendruomenių pateiktus raštus, nereikalaudamas Muftijaus pritarimo, ir šių tarpininkavimo raštų pagrindu išdavė jiems leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo įsitikinimu, teisinės reikšmės taip pat neturėjo pareiškėjo argumentas, kad Muftiatas – tai kolegialus valdymo organas, ir Muftijus negalėjo vienasmeniškai panaikinti Bendruomenės sprendimo pakviesti pareiškėją imamu, kadangi tarpininkauti dėl leidimo laikinai gyventi gali tik religinės bendruomenės ar bendrijos vadovybė, t. y. Muftijus.

III. 12. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, nes teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialiosios teisės normas. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus musulmonų sunitų religinės bendruomenės valdybos pirmininko A. B. pasirašytas tarpininkavimo raštas atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytus reikalavimus.

14. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog atsakovas pasielgė teisingai nuspręsdamas kreiptis į Muftijų dėl tarpininkavimo ir nurodo, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad tarpininkauti turi bendrijos arba bendruomenės vadovybė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.37 straipsnį tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos yra juridiniai asmenys. Tai reiškia, kad Vilniaus musulmonų sunitų religinė bendruomenė yra atskiras juridinis asmuo, veikiantis savarankiškai, pats galintis priimti sprendimą dėl dvasininko iškvietimo. RBBĮ 4 straipsnis numato, kad religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, o 10 straipsnis numato, kad religinės bendruomenės, kaip juridiniai asmenys turi teisę užsiimti šiame įstatyme jų bendruomenei, bendrijai ar centrui numatyta veikla. Vilniaus musulmonų sunitų religinės bendruomenės įstatų 1 straipsnis numato, kad bendruomenė padeda savo tautiečiams atlikti religines apeigas, todėl bendruomenės gali pasikviesti dvasininkus, kurie padėtų jas atlikti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus mieste yra tik vienas dvasininkas, o narių skaičius bendruomenėje labai išaugo, taip pat rengiamasi statyti mečetę, todėl jai buvo labai reikalingas antras dvasininkas, kuris galėtų pavaduoti vienintelį dabar bendruomenėje esantį dvasininką. Dėl to, Vilniaus musulmonų sunitų religinė bendruomenė pateikė tarpininkavimo raštą Departamentui.

15. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnio komentaro, kuriame nurodyta, jog valstybė turi išlikti neutrali religinių bendrijų (bendruomenių) atžvilgiu ir leisti joms veikti pagal jų kanonus, statutus ar kitus bendruomenių nustatytus teisės aktus. Be to, teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl to, kad valstybė negali trukdyti Vilniaus musulmonų sunitų religinei bendruomenei priimti sprendimą pasikviesti imamą religinėms funkcijoms atlikti ir taip užtikrinti bendruomenės narių poreikius.

16. Remiantis RBBĮ ir CK normomis, religinės bendruomenės yra savarankiški juridiniai asmenys, todėl bendruomenės valdybos pirmininkas, turintis teisę veikti bendruomenės vardu, yra tinkamas subjektas kreiptis į Departamentą su tarpininkavimo raštu. Įvertinus tai, kad pareiškėją pakvietė Vilniaus musulmonų sunitų religinė bendruomenė savo, o ne Muftiato, poreikiams tenkinti, pareiškėjo nuomone, būtent Vilniaus musulmonų sunitų religinės bendruomenės vadovybė buvo tinkamas subjektas, galintis pateikti tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

17. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovas jau anksčiau pripažino teritorinių bendruomenių pateiktus tarpininkavimo raštus, neklausdamas Muftijaus nuomonės ir nereikalaudamas Muftijaus pritarimo. Pagal RBBĮ 10 straipsnį visus religinių bendruomenių (bendrijų) teisinius klausimus sprendžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, todėl, jei atsakovas siekė išsiaiškinti, kas yra tinkamas subjektas tarpininkavimo raštui paduoti, turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją.

18. Pareiškėjo nuomone, jei ir be Vilniaus musulmonų sunitų religinės bendruomenės primininko tarpininkavimo rašto būtų reikalingas ir Muftiato tarpininkavimo raštas, sprendimą dėl atsisakymo išduoti tokį raštą turėjo priimti Muftiato valdyba, o ne vienasmeniškai Muftijus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-456, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

22. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialiosios teisės normas (ABTĮ 147 straipsnis) ir dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka naikintinas (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teigia, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra nurodoma, kad tarpininkauti turi bendrijos arba bendruomenės vadovybė. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.37 straipsnį tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos yra juridiniai asmenys. Tai reiškia, kad Vilniaus musulmonų sunitų religinė bendruomenė yra atskiras juridinis asmuo, veikiantis savarankiškai, pats galintis priimti sprendimą dėl dvasininko iškvietimo.

23. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal minėto įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra tradicinės Lietuvos religinės bendrijos (bendruomenės) ar valstybės pripažintos religinės bendrijos narys arba Lietuvos Respublikoje juridinio asmens statusą turinčios kitos religinės bendruomenės ar bendrijos dvasininkas, atvykstantis į Lietuvos Respubliką užsiimti veikla pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, jeigu dėl užsieniečio atvykimo tarpininkauja atitinkamos religinės bendrijos (bendruomenės) vadovybė ir patvirtina, kad užsienietis turės lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

24. Pagal Lietuvos musulmonų sunitų dvasinio centro – Muftiato įstatų 1.1 punktą, Muftiatas vienija įregistruotas ir naujai besikuriančias Lietuvos musulmonų sunitų religines bendruomenes ir yra aukščiausias musulmonų sunitų valdymo organas. Šių įstatų 2.4 punkte nurodytos Muftiato veiklos kryptys: Lietuvos musulmonų sunitų atstovavimas Lietuvos valstybės institucijose (2.4.1 punktas); bendradarbiavimas ir gerų santykių palaikymas su kitomis Lietuvoje veikiančiomis religinėmis konfesijomis (2.4.2 punktas); Islamo tikybos mokymas savo konfesijos rėmuose (2.4.3 punktas); Islamo religinių ir kulto apeigų atlikimo organizacija ir religinis vadovavimas (2.4.4 punktas); leidybinės ir ūkinės veiklos organizavimas, žiniasklaidos priemonių ir labdaros fondų steigimas (2.4.5 punktas); bendradarbiavimas religijos klausimais su kitų valstybių ir tarptautinėmis Islamo organizacijomis, labdaros fondais, Islamo centrais (2.4.6 punktas). Muftiato įstatų 3.5 punkte nustatyta, kad naujai besikuriančios religinės bendruomenės privalo derinti savo įstatus ir veiksmus su Muftiatu ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įregistruoti juos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje. Muftiato vadovai atsiskaito bendruomenių konferencijai, kuri vyksta kas 4 m. Konferencijoje dalyvauja musulmonų sunitų religinės bendruomenės pagal vienodą atstovavimo normą nuo visų religinių bendruomenių (Įstatų 3.6 punktas). Muftiatui vadovauja valdyba, kurią sudaro Muftiato valdybos pirmininkas – Muftijus (Įstatų 3.7.1 punktas), taip pat Muftiato nariai (Įstatų 3.7.2 punktas).

25. Taigi įvertinus anksčiau aptartas Lietuvos musulmonų sunitų dvasinio centro – Muftiato įstatų nuostatas (Muftiato paskirtį ir struktūrą (1.1 punktas), veiklos kryptis (funkcijas, 2.4.4 punktas)) konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad Lietuvoje veikia kelios atskiros teritorinės musulmonų sunitų bendruomenės, be kita ko, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos bendruomenės, tačiau kaip numatyta Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme, jos sudaro vieningą musulmonų sunitų religinę bendruomenę, kuriai vadovauja aukščiausias musulmonų sunitų valdymo organas – Muftiatas, o Muftiato valdybos pirmininku laikomas Muftijus. Vadinasi, šis subjektas ir turėtų tarpininkauti dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų prasme.

26. Pareriškėjas apeliacinaime skunde nurodo, kad sprendimą dėl atsisakymo išduoti tarpininkavimo raštą turėjo priimti Muftiato valdyba, o ne vienasmeniškai Muftijus. Teisėjų kolegija sprendžia, jog Muftijaus atsisakymas išduoti tarpininkavimo raštą nėra šio ginčo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina jo teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė