2018-05-10 Nr. AB-9375-3-61-3-01136-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-230-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01136-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. P. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. nutarties ir 2018 m. vasario 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Vilniaus Gerosios Vilties progimnazijai ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Z. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2017 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 30-634 (toliau – ir Įsakymas) dėl vidutinės priežiūros skyrimo nepilnamečiui A. M. (toliau – ir Nepilnametis) – išsiuntimą į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą vieneriems metams. Pareiškėja skunde teismo taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Įsakymo galiojimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi, be kita, ko, priimdamas pareiškėjos skundą nutarė iki sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti ir Įsakymo galiojimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 12 d. nutartimi nutarė panaikinti 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Įsakymo galiojimą. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, liudytojų paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju tikslinga spręsti dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimo teismo iniciatyva. Teismas vertino, kad byloje pateikti duomenys ir liudytojų pateikti paaiškinimai iš esmės paneigia reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tikslingumą nagrinėjamu atveju. Teismas vertino, kad Nepilnamečio išsiuntimas į vaikų socializacijos centrą nepažeistų jo ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. sausio 25 d. buvo užregistruotas pareiškėjos 2018 m. sausio 24 d. paduotas atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. nutarties. Pareiškėja prašė atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos 2018 m. sausio 24 d. atskirąjį skundą, teisme užregistruotą 2018 m. sausio 25 d., kaip paduotą praleidus nustatytą terminą ir netenkinus prašymo atnaujinti praleistą terminą.

Pareiškėja 2018 m. vasario 5 d. padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. nutarties.

Taip pat pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2018 m. vasario 5 d. pateikė pakartotinį prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo galiojimą. Pareiškėja prašyme nurodė, kad nuo 2017 m. kovo 27 d. pasikeitė faktinė situacija, todėl yra pagrindas peržiūrėti Įsakymą ir spręsti klausimą dėl vidutinės priežiūros priemonės skyrimo iš naujo. Nurodė, kad nesustabdžius Įsakymo galiojimo būtų pažeisti pareiškėjos teisėti interesai ir būtų padaryta sunkiai atitaisoma žala Nepilnamečio psichikai ir auklėjimui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 7 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, konstatavęs, kad negalima daryti išvados, jog nepritaikius pareiškėjos prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, jai būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Dėl šios nutarties pareiškėja 2018 m. vasario 15 d. padavė atskirąjį skundą.

Išnagrinėjusi pareiškėjos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. nutarties, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2018 m. kovo 27 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eAS-208-520/2018) pareiškėjos atskirąjį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės, t. y. atnaujino terminą atskirajam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. nutarties paduoti ir priėmė pareiškėjos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. nutarties nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-230-662/2018 pareiškėjos Z. P. atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties, pateiktas administracinėje byloje Nr. eAS-230-662/2018, ir pareiškėjos atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. nutarties, pateiktas administracinėje byloje Nr. eAS-330-1062/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01136-2017-4), sujungti į vieną administracinę bylą, administracinei bylai suteikiant Nr. eAS-230-662/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01136-2017-4).

II. Pareiškėja Z. P. atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. nutarties prašo ją panaikinti.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 12 d. nutartis priimta vadovaujantis vienpusiškais įrodymais, kurie nepagrindžia būtinumo panaikinti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas negali spręsti dėl skundo pagrįstumo, vertindamas reikalavimo užtikrinimo priemones, ypač savo iniciatyva.

Pareiškėja pabrėžia, kad Nepilnamečio elgesys nesiskiria nuo kitų vaikų elgesio. Teismo posėdžio metu buvo nustatyta, jog tokių vaikų mokykloje yra virš 12. Nurodyti atvejai nėra siejami vien tik su Nepilnamečio elgesiu. Daugeliu atveju pats vaikas yra nukentėjęs. Vaikas baiginėja mokyklos programą, jo elgesys yra pasitaisęs. Teismo proceso metu buvo nustatyti akivaizdžios Nepilnamečio diskriminacijos pavyzdžiai. Taigi reikalavimo užtikrinimo pagrindai nėra išnykę. Situacija nuo 2017 m. kovo 27 d. pasikeitė, todėl yra pagrindas peržiūrėti ginčijamą Įsakymą ir spręsti klausimą dėl vidutinės priežiūros priemonės skyrimo iš naujo. Panaikinus reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. panaikinus Įsakymo galiojimo laikiną sustabdymą ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui galutiniu sprendimu patenkinus pareiškėjos skundą, nebus galima įvykdyti teismo sprendimo, nes Nepilnametis jau bus išsiųstas į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą. Tai pažeistų pareiškėjos teisėtus interesus, kadangi nebūtų galima įvykdyti galbūt palankaus pareiškėjai teismo sprendimo. Taip pat būtų padaryta sunkiai atitaisoma žala vaiko psichikai. Pareiškėja siekia išsaugoti dabartinę padėtį, kuri nekelia grėsmės vaikui. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimo, neatsižvelgė į tai, jog nagrinėja šeimyniniais teisiniais santykiais pagrįstą atvejį. Dėl to pareiškėja turi teisę reikalauti jos teismo keliu reiškiamo reikalavimo užtikrinimo, nes nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Pareiškėja Z. P. atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties prašo ją panaikinti ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo Įsakymo galiojimo laikiną sustabdymą.

Pareiškėja nurodo, kad jos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tinkamas jos siekiamam tikslui, nepažeidžia proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala – pareiškėjos globotinis negalės lankyti Vilniaus Gerosios Vilties progimnazijos (toliau – ir Progimnazija), būti šeimoje kartu su globėja, vykdyti minimalios priemonės reikalavimus bei užbaigti mokymo programą už 2017–2018 m. Pirmas pusmetis buvo sėkmingai pabaigtas. Pareiškėjos globotinis vykdo jam skirtą mokymo programą toliau. Nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjos globotinis pagal Įsakymą bus išsiųstas į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą vieneriems metams. Dėl to Progimnazijos mokymosi kursas 2017–2018 m. bus nutrauktas. Tai pažeistų pareiškėjos teisėtus interesus ir būtų padaryta sunkiai atitaisoma žala vaiko psichikai ir auklėjimui. Pareiškėjos nuomone, esant ginčui dėl poveikio priemonių skyrimo, būtina sustabdyti Įsakymo galiojimą, nes priešingu atveju teisinis ginčas teisme tampa beprasmis. Situacija nuo 2017 m. kovo 27 d. pasikeitė, todėl yra pagrindas peržiūrėti Įsakymą ir spręsti klausimą dėl vidutinės priežiūros priemonės netaikymo, kadangi vaiko auklėjimui užtenka skirtos minimalios priemonės.

Pareiškėja pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, spręsdamas, jog yra pagrindas panaikinti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Reikalavimo užtikrinimo priemonės panaikinimas sutapo su pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje byloje paskelbimu. Teismas, įvertinęs įrodymus savo iniciatyva, netgi neprašius atsakovui panaikino reikalavimo užtikrinimo priemonę. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą dėl jo. Todėl Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui patenkinus pareiškėjos skundą, nebus galima įvykdyti teismo sprendimo, nes vaikas jau bus Gruzdžių vaikų socializacijos centre. Tai pažeistų pareiškėjos teisėtus interesus, nes nebūtų galima įvykdyti galbūt palankaus pareiškėjai teismo sprendimo. Be to, gali būti padaryta sunkiai atitaisoma žala vaiko psichikai. Pareiškėja siekia išsaugoti dabartinę padėtį, kuri nekelia grėsmės vaikui.

Pareiškėjos teigimu, atsakovas šiuo metu (2018 m. vasario mėn.) negali tinkamai vykdyti 2017 m. kovo mėn. priimto Įsakymo, nes po tiek laiko globotinis yra kitoje mokymosi programoje, o jos keitimas mokslo metų viduryje padarys ženklią žalą vaiko vystymuisi. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į tai, jog nagrinėja su šeiminiais teisiniais santykiais susijusį ginčą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pastarąjį pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėja nei 2018 m. vasario 4 d. prašyme, nei atskirajame skunde nenurodė naujų aplinkybių, pagrindžiančių būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nėra žinomos ir aplinkybės, dėl kurių išnyko pagrindas taikyti Nepilnamečiui vidutinę priežiūros priemonę. Pareiškėja atskirajame skunde taip pat nepagrindžia teiginio, jog pritaikius vidutinę priežiūros priemonę gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Bendro pobūdžio svarstymai apie galbūt atsirasiančią neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą nėra laikytini įrodomąją galią turinčiais duomenimis, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – Įsakymo galiojimo laikiną sustabdymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamu atveju atskiraisiais skundais skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis pirmiausia teismas savo iniciatyva panaikino pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo Įsakymo galiojimą (2018 m. sausio 12 d. nutartis), o po to netenkino pareiškėjos pakartotinio prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo Įsakymo galiojimą (2018 m. vasario 7 d. nutartis).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos buvo ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 27 d. įsakymas Nr. 30-634 dėl vidutinės priežiūros skyrimo nepilnamečiui A. M. – išsiuntimo į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą vieneriems metams. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškėjos skundą, pritaikė jos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai iki sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdė ginčijamo Įsakymo galiojimą. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. sausio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą bei tos pačios dienos (2018 m. sausio 12 d.) viena iš skundžiamų nutarčių savo iniciatyva panaikino pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo Įsakymo galiojimo laikiną sustabdymą. Pareiškėja, reaguodama į šią nutartį, ją apskundė bei pateikė naują prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo Įsakymo galiojimo laikiną sustabdymą, tačiau pirmosios instancijos teismas kita skundžiama nutartimi (2018 m. vasario 7 d.) atsisakė tokį pareiškėjos prašymą tenkinti.

Teisėjų kolegija, pirmiausia, pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012 ir kt.).

Taigi aptartos teisės aktų nuostatos bei teismų praktika leidžia teismui savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje pakartotinai spręsti dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo, įvertinus pasikeitusią situaciją dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės poreikio. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas po sprendimo priėmimo (arba tą pačią dieną prieš ar priimdamas sprendimą) savo iniciatyva turėjo teisę spręsti ir reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą.

Pasisakydama dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – ginčijamo Įsakymo galiojimo laikino sustabdymo, (ne)būtinumo nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas tiek 2018 m. sausio 12 d. nutartyje, tiek 2018 m. vasario 7 d., byloje pateikti duomenys ir liudytojų pateikti paaiškinimai iš esmės paneigia reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tikslingumą nagrinėjamu atveju; Nepilnamečio išsiuntimas į vaikų socializacijos centrą nepažeistų jo ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų; šiuo atveju negalima daryti išvados, kad nepritaikius pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

Byloje nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 7 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojos paaiškino, kad Nepilnametis ilgais laikotarpiais nebūna namuose, o tai kelia pavojų jo sveikatai ir saugumui. Nepilnamečiui blogą įtaką daro kiti asmenys, todėl, siekiant apsaugoti jo interesus, yra tikslinga vaiką siųsti į vaikų socializacijos centrą. Dirbant su Nepilnamečiu individualiai, gali būti pasiekiami geresni rezultatai, todėl vidutinė priežiūros priemonė Nepilnamečiui yra reikalinga. Po pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarties priėmimo byloje buvo pateikti duomenys dėl Nepilnamečio elgesio Vilniaus Gerosios Vilties progimnazijoje.

Progimnazijos 2017 m. balandžio 21 d. rašte Nr. 86 nurodoma, kad Nepilnametis nuolat pasižymi nedrausmingu ir agresyviu elgesiu: smurtauja, rūko Progimnazijos teritorijoje (tualetuose), pamokų metu atsisako dirbti, nereaguoja į pastabas, neturi priemonių, vartoja necenzūrinius žodžius, įžeidinėja mokytojus ir administraciją, praleidinėja pamokas be pateisinamos priežasties, savavališkai pasišalina iš pamokų ir atsisako į jas eiti (I t., b. l. 78–79). Progimnazijos pranešimuose apie Nepilnamečio drausmės pažeidimus nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. ir nuo 2017 m. spalio 3 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. nurodyta, jog Nepilnametis nedalyvavo ugdomoje veikloje, pats nesimokė ir kitiems mokiniams trukdė pamokų metu, nedrausmingai, žeminančiai elgėsi su mokytojais, vartojo necenzūrinius žodžius (I t., b. l. 107–109, 152, 154, 156–158, 160–161).

Progimnazija 2017 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 206 informavo Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, kad Nepilnametis trukdo mokytojams vesti pamokas, atvyksta į pamokas nepasiruošęs, pamokų metu būna nedrausmingas, grasino sumušti kitą mokinį (I t., b. l. 149–150). Iš bylos duomenų matyti, kad Progimnazijoje 2017 m. lapkričio 14 d. gautas Progimnazijos mokinio tėvo pranešimas, kuriame nurodoma, jog Nepilnametis grasino sumušti jo sūnų (I t., b. l. 151). Progimnazijos kūno kultūros mokytojo 2017 m. lapkričio 16 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog Nepilnametis nepagarbiai elgėsi su mokytoju, naudojo prieš jį smurtą (I t., b. l. 159).

Taip pat, kaip matyti iš Progimnazijos 2017 m. gruodžio 6 d. pažymos Nr. 38, atsižvelgiant į Nepilnamečio globėjos (pareiškėjos) prašymą, Nepilnamečiui nuo 2017 m. spalio 10 d. buvo skirtos psichologo konsultacijos (I t., b. l. 162).

Taigi, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, net nevertinant ginčijamo Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusių aplinkybių, akivaizdu, kad po ginčijamo Įsakymo priėmimo ir po pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria pritaikyta pareiškėjos prašyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – ginčijamo Įsakymo galiojimo laikinas sustabdymas, priėmimo situacija nepagerėjo, iš esmės nepasikeitė – Nepilnamečio palikimas su globėja (pareiškėja) nedavė teigiamų rezultatų, Nepilnamečio elgesys, dėl kurio buvo priimtas ginčijamas Įsakymas, nepagerėjo (nepasikeitė), o tai rodo, kad būtina palikti galioti ginčijamą Įsakymą – Nepilnamečio išsiuntimą į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą vieneriems metams, kol įsiteisės teismo sprendimas dėl ginčo iš esmės, t. y. nėra pagrindo sustabdyti ginčijamo Įsakymo galiojimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja, tiek 2018 m. vasario 5 d. pakartotiniame prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek atskiruosiuose skunduose teigdama, jog reikalavimo užtikrinimo pagrindai nėra išnykę, situacija nuo 2017 m. kovo 27 d. pasikeitė, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų padaryta sunkiai atitaisoma žala vaiko psichikai ir auklėjimui, todėl būtina išsaugoti dabartinę padėtį, kuri nekelia grėsmės vaikui, šių savo teiginių jokiais įrodymais negrindžia, nepateikia objektyvių duomenų, kaip pasikeitė situacija nuo 2017 m. kovo 27 d., kodėl vaikų socializacijos centre Nepilnametis negalės baigti 2017–2018 m. mokymosi kurso ir kokia reali žala Nepilnamečiui ar jai gali kilti nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės – ginčijamo Įsakymo galiojimo laikino sustabdymo. Pabrėžtina, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-702/2010, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir jos nurodytas priežastis, dėl kurių turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, konstatuoja, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjos nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi jos netaikymas šiuo atveju labiau atitiktų Nepilnamečio interesus, nei jos taikymas. Pridurtina, jog šiuo atveju atsisakius taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę didelė žala pareiškėjai ir šeiminiams santykiams (ryšiui) su Nepilnamečiu taip pat nebus padaryta, kadangi bylos duomenys rodo, kad šis ryšys nėra tvirtas – Nepilnametis nuolat bėga iš namų, konfliktuoja su globėja (pareiškėja), dėl to dar iki ginčijamo Įsakymo priėmimo buvo apgyvendintas krizių centre, vaikų globos namuose, socializacijos centre, akivaizdu, jog pareiškėja su Nepilnamečiu nesusitvarko, jis jos neklauso (I t., b. l. 19, 60–61, 62, 63, 74, 87–88).

Pabrėžtina, kad, kaip minėta, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą procese, todėl proceso dalyviai gali pakartotinai teikti motyvuotus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo. Taigi ši teismo nutartis neužkerta kelio proceso dalyviams bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, panaikinimo ar pakeitimo. Tokiais atvejais jie privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė (iš naujo) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ar vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba nebeliko būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-133/2008).

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai skundžiamose nutartyse sprendė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju nėra tikslingas, todėl šios nutartys paliekamos nepakeistos, o pareiškėjos atskirieji skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos Z. P. atskiruosius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. nutartį ir 2018 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistas.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė