2020-02-05 Nr. AB-2492-3-62-3-00854-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-576-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00854-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Gadliausko, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN 3-iajame sektoriuje buvo pažeistos jo teisės į tinkamą kalinimą, nes nebuvo užtikrinta vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m). Pareiškėjo teigimu, 8 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas buvo apie 30 kv. m, gyveno 16 asmenų; 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas buvo apie 90 kv. m, gyveno 36 asmenys; o 2 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas buvo 30,16 kv. m, gyveno 9 asmenys. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog pataisos namuose tarp nuteistųjų vyravo „kastų“ sistema, dėl to pareiškėjas valgykloje turėjo valgyti iš pažymėtų indų, eiti valgyti po kitų nuteistųjų, taip pat pagal „kastų“ sistemą buvo suskirstyti dušai.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog į pataisos įstaigos administraciją su skundais ir prašymais nesikreipė, nes ja nepasitiki, nenorėjo iš pareigūnų patirti psichologinio spaudimo bei gauti už tai nuobaudų. Pareiškėjo manymu, šios aplinkybės turėtų būti pripažįstamos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Be to, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtinta teisė yra absoliuti, todėl jai iš viso negali būti taikomas joks senaties terminas.

4. Pareiškėjo teigimu, dėl laisvo ploto trūkumo ir kitų atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, pablogėjo sveikata. Tokiais veiksmais atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį bei Konvencijos 3 straipsnį, sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis vertina 100 000 Eur suma.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

6. Pravieniškių PN nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pažymėjo, jog galiojantys teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą turi būti išskaičiuojamas patalpoje esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, jo galimybė judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas bei visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama, jis galėjo lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose viešuose renginiuose ir pan. Pareiškėjo sveikatos istorijoje ginčo laikotarpiu nėra duomenų apie jo skunde nurodytus negalavimus.

7. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra nekonkretūs ir deklaratyvūs, skunde jis nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad dėl pareigūnų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, pareiškėjas neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (neveikimu) padarė jam žalą, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė.

9. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pažymėjo, jog pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., o skundą teismui pateikė tik 2018 m. gegužės 2 d., svarbių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, nenurodė. Todėl pirmosios instancijos teismas taikė senaties terminą ir nagrinėjo ginčą dėl galbūt pareiškėjo patirtos neturtinės žalos nuo 2015 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. birželio 30 d.

10. Remdamasis byloje pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. birželio 30 d.) Pravieniškių PN pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,1 kv. m ploto, todėl pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose nebuvo pažeista. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl pirmosios instancijos teismas jais vadovavosi, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Pravieniškių PN vyravo „kastų“ sistema, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių ir patikimų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos. Todėl pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

12. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar pareiškėjo orumą žeminančio elgesio. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nenustačius būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 13. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priteisti jam 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad palaiko visus argumentus, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, visais aspektais neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir nepagrįstai jį atmetė. Pareiškėjas pažymi, kad 2012 m. birželio 14 d. – 2018 m. balandžio 30 d. laikotarpiu Pravieniškių PN buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, dėl to labai pablogėjo jo fizinė ir emocinė būklė. Pravieniškių PN administracija ir pareigūnai toleruoja subkultūros egzistavimą įstaigoje, dėl to pareiškėjas nuolat jautėsi žeminamas, tapo uždaras, jį kankino nemiga, panikos priepuoliai, atsirado depresija, t. y. pareiškėjo sveikatai buvo padaryta didelė neatitaisoma žala.

15. Pareiškėjas prašo atkreipti dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1074-822/2018, kuriose buvo vertinamos sąlygos Pravieniškių PN bei pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai. Pareiškėjas akcentuoja, kad kalėjo toje pačioje įstaigoje ir toje pačioje patalpoje.

16. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad administracinėse bylose Nr. I-4273-423/2015 bei Nr. I-151-664/2017 buvo nustatyta, jog Pravieniškių PN buvo tarakonų bei kad nuteistieji buvo kandžiojami blakių.

17. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Pravieniškių PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Pravieniškių PN veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui, dėsto savo subjektyvią nuomonę bei situacijos vertinimą, nepateikia jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas. Kartodamas tuos pačius argumentus, pareiškėjas nepaaiškina, kodėl atitinkama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra nepagrįsta. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, todėl šios aplinkybės negali būti vertinamos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo A. B. skundas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto trūkumo, vyraujančios „kastų“ sistemos), atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo reiškiamos pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2015 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. yra nepagrįstos ir neįrodytos, o atsakovo atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių nepažeidė, todėl pareiškėjui negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Taip pat pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. (įskaitytinai) taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir šį reikalavimą dėl to atmetė.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkinamas dėl jo skunde nurodytų aplinkybių, nepaisydamas, kad jo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. (įskaitytinai) buvo taikytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

22. Nors pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvada dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo yra nepagrįsta, tačiau teisėjų kolegija patikrino šios išvados pagrįstumą ir teisėtumą bei nustatė, jog ši išvada yra teisinga.

23. Nagrinėjamu atveju primintina, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

24. EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

25. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.).

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

27. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

28. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

29. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2018 m. balandžio 30 d. (b. l. 22), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė skundo padavimo datą, t. y. nurodė ne 2018 m. balandžio 30 d., o 2018 m. gegužės 2 d., todėl šioje byloje trejų metų ieškinio senatis taikoma reikalavimui atlyginti žalą, kuri pareiškėjo galbūt patirta nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. (įskaitytinai).

30. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

31. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

34. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą senaties terminą (b. l. 21), nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Pareiškėjo teiginiai, kad jis nepasitikėjo Pravieniškių PN administracija, todėl į ją nesikreipė su skundais ir prašymais, yra deklaratyvūs ir nėra pagrįsti jokiais įrodymais, be to, CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra susijęs su pareiškėjo kreipimusi į teismą, o ne į pataisos įstaigos administraciją.

35. Įvertinusi šioje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

36. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012; 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016; kt.).

37. Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo reikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 30 d.

38. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m).

40. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

41. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

42. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktais įrodymais, nustatė, jog pareiškėjas gyveno: 8 būrio 3 brigadoje, kurios plotas – 34,19 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos (vienam asmeniui teko 3,79 kv. m ploto); 1 būrio 5 brigadoje, kurios plotas – 28,48 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos (vienam asmeniui teko 3,16 kv. m ploto); 2 būrio (dabar 3) 1 brigadoje, kurios plotas – 87,01 kv. m, joje įrengtos 28 miegamosios vietos (vienam asmeniui teko 3,11 kv. m ploto); 2 būrio 5 brigadoje, kurios plotas – 30,16 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos (vienam asmeniui teko 3,35 kv. m ploto).

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, nenurodo, kokie byloje esantys įrodymai paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų galima suprasti, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis EŽTT byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13) priimtu sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1074-822/2018, turėjo nustatyti, jog tose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, jam trūko ploto, t. y. nebuvo užtikrintas minimalus 3,1 kv. m plotas. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes šiuose sprendimuose nėra nustatyta jokių šiai nagrinėjamai bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su minėtų gyvenamųjų patalpų plotais, jose gyvenusiais asmenimis ir pareiškėjui tekusiu gyvenamuoju plotu nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 30 d.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1074-822/2018 nustatyta, kad nuteistasis nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d., išskyrus laikotarpį nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. spalio 11 d., buvo laikomas 16 būrio 6 brigadoje (plotas – 51,76 kv. m, asmenų skaičius – 21), kur jam teko apie 2,46 kv. m ploto; nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 21 d. jis gyveno 1 būrio 3 patalpoje (plotas – 25,25 kv. m, asmenų skaičius – 8), kur jam teko apie 3,15 kv. m; nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. jis gyveno 1 būrio 6 patalpoje (plotas – 30,16 kv. m, asmenų skaičius – 15–16), kur jam teko nuo 1,88 kv. m iki 2,01 kv. m; nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. liepos 31 d. jis gyveno 2 būrio 5 patalpoje (plotas – 52,61 kv. m, asmenų skaičius – 12), kur jam teko apie 4,38 kv. m.

45. EŽTT byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, Nr. 71974/13) priimtame sprendime yra aptartos aplinkybės, susijusios su šių asmenų kalinimu nuo 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir nuo 2009 m. birželio 28 d. iki 2012 m. birželio 28 d.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių šios bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos nenustatyto pažeidimo, susijusio su vyraujančia „kastų“ sistema.

47. Nėra suprantami pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su administracinėse bylose Nr. I-4273-423/2015, I-151-664/2017 nustatytomis aplinkybėmis, kad kiti nuteistieji buvo sukandžioti blakių, nes pareiškėjas šioje byloje skundo, kurį išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, negrindė tuo, kad jis konkrečiu laikotarpiu ir konkrečioje vietoje buvo sukandžiotas blakių ir dėl to patyrė neturtinę žalą.

48. Šiuo aspektu primintina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai, susiję su blakių įkandimais, nenagrinėtini apeliacinės instancijos teisme.

50. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė