2018-10-25 Nr. AB-19195-3-61-3-02856-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-702-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02856-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. E H. (K. E. H.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. E. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. 2018 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas K. E. H. (K. E. H.) (toliau – ir pareiškėjas) elektroninėmis ryšio priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. (15/4-2)17I-340 ir įpareigoti Migracijos departamento Imigracijos skyrių pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės (D) Lietuvos Respublikos vizos išdavimo svarstyti iš naujo.

2. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, jei teismas laikytų, kad šis terminas yra praleistas. Šiuo aspektu nurodė, ginčijamas sprendimas jį pasiekė 2018 m. rugpjūčio 1 d. Nebūdamas teisininkas ir nemokėdamas lietuvių kalbos, jis nesuprato sprendimo turinio ir jo apskundimo tvarkos. Elektroniniais laiškais kreipėsi į Lietuvoje veikiančias institucijas, tačiau, negavęs aiškaus atsakymo, kaip turėtų elgtis, kreipėsi teisinės pagalbos į advokatą, su kuriuo 2018 m. rugpjūčio 13 d. sudarė atstovavimo sutartį. Pareiškėjo manymu, būtent ši diena laikytina procesinių dokumentų įteikimo jam diena. Teismui laikant, kad sprendimo įteikimo diena yra kita, pareiškėjas prašė skundo padavimo teismui terminą laikyti praleistu dėl svarbių priežasčių (kalbos nemokėjimas, atstovo Lietuvoje neturėjimas ir ribotos galimybės nuotoliniu būdu susirasti atstovą).

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti bei nutarė, nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti sumokėtą žyminį mokestį jį sumokėjusiam asmeniui.

4. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 138 straipsnyje įtvirtinta, jog užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui ginčija Migracijos departamento sprendimą, kuris priimtas 2018 m. birželio 28 d. Prie skundo pridėti dokumentai patvirtina, kad ginčijamas aktas pareiškėjui 2018 m. birželio 28 d. buvo siunčiamas elektroniniu laišku, prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodytu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamas sprendimas jam įteiktas 2018 m. rugpjūčio 1 d. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad skundas dėl Migracijos departamento sprendimo teismui turėjo būti paduotas iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. įskaitytinai. Tuo tarpu pareiškėjas skundą teismui elektroninėmis ryšio priemonėmis pateikė 2018 m. rugpjūčio 27 d., t. y. praleidęs kreipimosi į teismą terminą, nurodytą Įstatymo 138 straipsnyje.

5. Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, teismas pripažino, kad pareiškėjas yra užsienio valstybės pilietis, todėl lietuvių kalbos nemokėjimas galėjo iš dalies apsunkinti jo teisę pasinaudoti teismine gynyba, tačiau byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo aktyvių veiksmų siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepagrindė įrodymais skunde nurodytų aplinkybių dėl susirašinėjimo su Lietuvos institucijomis, taip pat nėra duomenų, kad jis ėmėsi veiksmų dėl gauto sprendimo vertimo į jam suprantamą kalbą, kad ieškodamas jam galinčio atstovauti advokato, susidūrė su kokiais nors sunkumais. Be to, teismas akcentavo, kad pagal bylos duomenis pareiškėjas ketino studijuoti Lietuvos Respublikoje trečius metus, todėl neabejotinai Lietuvos Respublikoje turėjo socialinių ryšių, galėjusių jam padėti įgyvendinti teisę į gynybą. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, atstovavimo sutartis su advokatu buvo sudaryta po 12 dienų nuo skundžiamo akto įteikimo. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai operatyvus ir rūpestingas, todėl įstatymo nustatytą terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės dėl termino atnaujinimo negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, visiškai nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios, todėl terminas skundui paduoti neatnaujintinas.

6. Teismas nurodė, kad netenkinus minėto prašymo ir neatnaujinus skundo padavimo termino, pareiškėjo skundą atsisakytina priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 9 p.). Kadangi pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti jo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo panaikinti Migracijos departamento sprendimą, atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą, tuo pačiu pagrindu atsisakytina priimti ir išvestinį reikalavimą. Vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsisakius priimti skundą, pareiškėjo atstovui grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis.

III. 7. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo minėtą nutartį panaikinti ir, teismui laikant, kad skundo dėl Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2018 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. (15/4-2)17I-340 padavimo terminas praleistas, jį atnaujinti bei klausimą dėl skundo priėmimo ir žyminio mokesčio grąžinimo perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui spręsti iš naujo.

8. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atidžiai ir galbūt neteisingai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, patvirtinančius skundo įteikimo datą bei aplinkybę, kad pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos, o nusprendęs, kad skundo padavimo terminas yra praleistas ir turėdamas duomenų apie pareiškėjo aktyvius veiksmus, susijusius su skundo teismui padavimu, nenustatė termino trūkumams pašalinti, t. y. pateikti papildomus įrodymus dėl kreipimosi į valstybines institucijas, todėl buvo netinkamai išspręstas skundo priėmimo klausimas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal ABTĮ 9 straipsnio 2 dalį, kai proceso dalyviui, kuris nemoka lietuvių kalbos, teismo procesiniai dokumentai turi būti siunčiami į užsienio valstybę, teismas išverčia juos į vieną iš šioje dalyje nurodytų kalbų. Taigi, skundžiamo Migracijos departamento sprendimo įteikimas pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 1 d. pripažintinas netinkamu, kadangi įteiktas pareiškėjui nesuprantama kalba. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas sprendimas pareiškėjo atstovui, mokančiam lietuvių kalbą, oficialiai buvo įteiktas tik 2018 m. rugpjūčio 23 d., pareiškėjo manymu, šiuo atveju yra pakankamas pagrindas skundo pateikimo terminą skaičiuoti būtent nuo šios datos, o tokiu atveju laikytina, kad terminas skundui pateikti nėra praleistas.

Be to, net ir pripažįstant, kad terminas skundui yra praleistas, teismas, vertindamas, jog į bylą pateiktų įrodymų yra nepakankamai skundo padavimo terminui atnaujinti, bei matydamas, kad pareiškėjas prašymą dėl termino papildomai motyvuoja ir kitomis aplinkybėmis, grindžiamomis žodiniais paaiškinimais, kurias gali pagrįsti kiti rašytiniai įrodymai, turėjo ne atmesti prašymą dėl termino atnaujinimo, o nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžia, kad kartu su atskiruoju skundu pateikia teismui išsaugotus elektroninius laiškus, iš kurių matyti, jog jis dar 2018 m. rugpjūčio 8 d. ir 2018 m. rugpjūčio 9 d., nežinodamas savo teisių gynimo būdų, kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ir atsakymą, kuriame nurodoma ginčijamo sprendimo apskundimo tvarka, gavo tik 2018 m. rugpjūčio 20 d.

Pareiškėjas taip pat 2018 m. rugpjūčio 21 d. elektroniniu paštu rašė tiek Kauno, tiek Vilniaus apygardos administraciniams teismams, kas patvirtina, kad sužinojęs sprendimo apskundimo tvarką, jis nedelsiant ėmėsi veiksmų, siekdamas apginti savo teises. Pareiškėjas papildomai paaiškina, kad (duomenys neskelbtini) iš lietuvių kalbos tekstą galinčių išversti vertėjų nepavyko surasti, todėl pareiškėjas, naudodamasis internete esančiomis vertimo priemonėmis, pats bandė išsiverti sprendimo tekstą ir iš dalies jam tai pavyko (jis suprato kai kuriuos sprendimo motyvus).

Tuo tarpu vien tik aplinkybė, kad asmuo nebuvo Lietuvoje bei nemoka lietuvių kalbos, objektyviai vertinant, įrodo, jog asmuo gali patirti sunkumų susirandant atstovą. Pareiškėjas nesutinka su teismo nurodytu argumentu, kad asmens socialiniai ryšiai (kurių šiuo atveju pareiškėjas praktiškai neturi) galėjo padėti įgyvendinti teisę į gynybą, nes keli nedaug pažįstami asmenys neturi teisės pagal įstatymą būti pareiškėjo atstovais ir padėti jam apginti savo teises. Be to, skundžiamas sprendimas buvo priimtas vasaros metu, kai didelė dalis teisininkų ir visi studentai atostogauja.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 9. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

10. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, šios teisės realizavimą administracinių ginčų srityje įtvirtino ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

11. Teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009).

12. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti terminą trūkumams pašalinti, nes pagal ABTĮ 9 straipsnio 2 dalį, kai proceso dalyviui, kuris nemoka lietuvių kalbos, teismo procesiniai dokumentai turi būti siunčiami į užsienio valstybę, teismas išverčia juos į vieną iš šioje dalyje nurodytų kalbų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui) (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1125-502/2015, 2017 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-632-520/2017). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad buvo pagrindai, nurodyti išvardintuose ABTĮ straipsniuose, inter alia pareiškėjo nurodytoje ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią teismas išverčia procesinius dokumentus į vieną iš šioje dalyje nurodytų kalbų, kai jie turi būti siunčiami į užsienio valstybę. Šiuo atveju dokumentą – sprendimą išduoti nacionalinę vizą, priėmė Migracijos departamentas 2018 m. birželio 28 d. ir tą pačią dieną elektroniniu paštu išsiuntė pareiškėjui (b. l. 24–26). Taigi šis dokumentas buvo priimtas dar neprasidėjus teismo procesui ir šis dokumentas buvo priimtas asmens, kuris turėjo leidimą gyventi Lietuvoje, atžvilgiu, t. y. dokumentas neturėjo būti siunčiamas į užsienio valstybę taip, kaip nurodyta ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, aptartas pareiškėjo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo pareigos nustatyti pareiškėjui terminą trūkumams pašalinti, atmestinas.

13. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pagal bylos duomenis pareiškėjas studijavo Lietuvos Respublikoje keletą metų, todėl neabejotinai Lietuvos Respublikoje turėjo socialinių ryšių, galėjusių jam padėti įgyvendinti teisę į gynybą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pats pareiškėjas nurodo, jog Lietuvoje (duomenys neskelbtini) studijuoja ketvirtame kurse (b. l. 67), todėl atmeta pareiškėjo argumentą, kad jis socialinių ryšių Lietuvoje praktiškai neturi. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjui dar 2017 m. spalio 19 d. buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (b. l . 51).

14. Nurodydamas apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis, pareiškėjas teigia, kad iš lietuvių kalbos tekstą galinčių išversti vertėjų nepavyko surasti. Šis teiginys atmestinas kaip neatitinkantis tikrovės, nes Lietuvoje yra pakankamas kiekis viešai prieinamų vertėjų, kurie nepertraukiamai užtikrina (įskaitant ir vasaros laikotarpiu) tekstų iš lietuvių kalbos į anglų kalbą vertimą internetu. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas moka anglų kalbą ir neturėjo trikdžių naudotis internetu. Be to, ir pats pareiškėjas patvirtino savo skunde teismui, kad naudodamasis internete esančiomis vertimo priemonėmis, pats bandė išsiversti sprendimo tekstą ir iš dalies jam tai pavyko (jis suprato kai kuriuos sprendimo motyvus). Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad buvo trikdžių vasaros metu gauti teisinę pagalbą iš advokatų, kurie kalba angliškai. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jam buvo sunku vasaros metu surasti advokatą, atmestinas.

15. Pareiškėjas skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodė, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas jį pasiekė elektroniniu paštu ne 2018 m. birželio 28 d., o 2018 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 11), o atskirajame skunde teigia, kad Migracijos departamento sprendimo įteikimas pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 1 d. pripažintinas netinkamu, nes jis sprendimo nesuprato ir mano, kad oficialus įteikimas turi būti siejamas su 2018 m. rugpjūčio 23 d., kai jis jau turėjo atstovą ir tai yra pakankamas pagrindas apeliacinio skundo pateikimo terminą skaičiuoti būtent nuo šios datos. Vertindama šiuos pareiškėjo teiginius, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ nenumato galimybės apeliacinio skundo padavimo termino pradžią sieti su pareiškėjo atstovavimo pradžios momentu.

16. Pareiškėjo elektroniniai laiškai, siųsti Užsienio reikalų ministerijai, kuriai nėra pavesta nagrinėti skundus dėl Migracijos departamento sprendimų, nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingi, todėl atskirai nevertintini. Neturi teisinės reikšmės ir pareiškėjo laiškas, išsiųstas elektroniniu paštu 2018 m. rugpjūčio 21 d. Kauno ir Vilniaus apygardos administraciniams teismams, nes tai buvo padaryta jau praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą ir tuo atveju, jei skundo padavimo termino pradžia, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, laikytina 2018 m. rugpjūčio 1 d.

17. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ABTĮ nustatytos tvarkos (apeliacinio skundo padavimo termino) nesilaikė ir apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikė praleidęs įstatyme nustatytą tokio skundo padavimo terminą. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatyme nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus.

18. Įvertinusi byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės dėl termino atnaujinimo negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, visiškai nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios, todėl terminas skundui paduoti neatnaujintinas.

19. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinus pareiškėjo prašymo ir neatnaujinus skundo padavimo termino, pagrįstai atsisakė priimti K. E. H. skundą dėl reikalavimo panaikinti Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2018 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. (15/4-2)17I-340 (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.). Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. E. H. (K. E. H.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Ramutė Ruškytė