c4e8b3ec-33e4-48d5-91f4-142d9552607a · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2A-560-186/2016Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00346-2015-7Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.5.2; 2.5.10.5.2.17; 3.4.2.8. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 15 d.VilniusLietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Konstantino Gurino, Romualdos Janovičienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo D.

B. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1902-436/2015 pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“ ieÅ¡kinį atsakovui D. B. dėl žalos atlyginimo. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvavo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Tobula santechnika“. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmėIeÅ¡kovė UAB „Medicinos bankas“ 2015 m. balandžio 28 d. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu ir prašė priteisti iÅ¡ atsakovo D.

B. 56 864,88 Eur žalos atlyginimÄ , 5 procentų dydžio procesines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ bei bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad atsakovas nuo 2003 m. buvo UAB „Tobula santechnika“ dalyvis ir vienasmenis valdymo organas. UAB „Medicinos bankas“ 2007 m. kovo 5 d. su UAB „Tobula santechnika“ sudarė kreditavimo sutartį, pagal kuriÄ atsakovo valdomai įmonei buvo suteiktas 493 500 Lt (142 927,48 Eur) dydžio kreditas. Kredito grÄ Å¾inimui užtikrinti buvo nustatyta žemės sklypo hipoteka.

Tačiau 2010 lapkričio 11 d. atsakovas įsteigė naujÄ bendrovę UAB „Certa“ į kuriÄ perkėlė visÄ UAB „Tobula santechnika“ veiklÄ ir darbuotojus. Nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. UAB „Tobula santechnika“ veiklos nebevykdė, o 2011 m. gruodžio 14 d. UAB „Tobula santechnika“ buvo iÅ¡kelta bankroto byla. Kauno apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi BUAB „Tobula santechnika“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir konstatuotas neteisėtas įmonės vadovo veikimas, vienÄ Ä¯monę sÄ moningai žlugdant bei perleidžiant verslÄ kitai įmonei.

Bankroto proceso metu 2014 m. birželio 27 d. iÅ¡ varžytynių pardavus vienintelį BUAB „Tobula santechnika“ turtÄ , kuris buvo įkeistas ieÅ¡kovei, už 205 000 Lt, ieÅ¡kovei buvo pervesta 190 000 Lt, o likusi paskolos dalis, sudaranti 196 343,05 Lt (56 864,88 Eur) liko nepadengta. Skola ieÅ¡kovei liko nesumokėta ne dėl nepavykusio verslo, o dėl tyčinių atsakovo veiksmų, vedant įmonę prie bankroto (CK 2.50 straipsnio 3 dalis).II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėKauno apygardos teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino, priteisė ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo 56 864,88 Eur žalos atlyginimÄ , 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos (2015 m. gegužės 4 d.) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei 1 070 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų.Teismas, spręsdamas ginÄÄ dėl žalos, padarytos juridinio asmens dalyvio neteisėtais veiksmais, atlyginimo kreditorei, nurodė, jog atsakovo D.

B. veiksmai, nustatyti bankroto byloje Nr. B2-226-413/2015, kurioje konstatuota, kad BUAB „Tobula santechnika“ bankrotas buvo tyčinis, bei nurodytos aplinkybės turi prejudicinę reikÅ¡mę nagrinėjamai bylai (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Taip pat, teismo vertinimu, kitoje civilinėje byloje Nr. 2-1896-295/2014 nustatyti įmonės vadovo ir dalyvio D. B. nesÄ Å¾iningi veiksmai sudaro pakankamÄ pagrindÄ konstatuoti atsakovo nesÄ Å¾iningus veiksmus siekiant iÅ¡vengti atsiskaitymo su kreditoriais, bei patvirtina esant priežastiniam ryÅ¡iui tarp atsakovo veiksmų ir pagrindinio skolininko negalėjimo įvykdyti prievolių kreditoriams (tarp jų ir ieÅ¡kovei).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad egzistuoja visos sÄ lygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti: teismų procesiniuose sprendimuose, kurie turi prejudicinę reikÅ¡mę nagrinėjamai bylai, konstatuoti atsakovo nesÄ Å¾iningi, civilinės atsakomybės požiÅ«riu – neteisėti ir kalti veiksmai, priežastinis ryÅ¡ys ir pagrindinio skolininko negalėjimas įvykdyti prievolės kreditorei, dėl kurio ginčo byloje nėra, nes pagrindinis skolininkas - bendrovė yra pasibaigusi ir iÅ¡registruota iÅ¡ Juridinių asmenų registro, o kreditorės (ieÅ¡kovės) reikalavimo dalis pagrindinio skolininko bankroto byloje liko nepatenkinta.

Pagrindinei skolininkei BUAB „Tobula santechnika“ iÅ¡kėlus bankroto bylÄ ir jÄ iÅ¡registravus iÅ¡ Juridinių asmenų registro bendrovės prievolės kreditoriams (tarp jų ir ieÅ¡kovei) liko neįvykdytos, todėl teismas sprendė, jog subsidiarus skolininkas turi prievolę atlyginti visÄ ieÅ¡kovės patirtÄ Å¾alÄ , kuri yra lygi likusiai nepatenkintai ieÅ¡kovo kreditinio reikalavimo daliai pagrindinės skolininkės bankroto byloje (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).Pasisakydamas dėl atsakovo praÅ¡ymo taikyti ieÅ¡kinio senatį, teismas pažymėjo, kad Ä®monių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nustatyta iÅ¡imtis, numatanti kreditoriaus teisę pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl žalos atlyginimo tiesiogiai akcininkui ar valdymo organo nariui, kuomet bankrotas pripažintas tyčiniu.

Kadangi pagrindinio skolininko bankrotas pripažintas tyčiniu 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013 m. spalio 25 d., teismas sprendė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas ieÅ¡kiniui dėl žalos priteisimo pareikÅ¡ti nėra praleistas. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentaiApeliantas (atsakovas) D. B. apeliaciniame skunde praÅ¡o Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismo iÅ¡vada dėl atsakovo nesÄ Å¾iningų veiksmų bei priežastinio ryÅ¡io tarp jų ir kreditorei atsiradusios žalos yra formali, nepagrįsta Å¡ioje byloje esančiais įrodymais ir neargumentuota. Teismas nenurodė nei vieno konkretaus atsakovo neteisėto ar nesÄ Å¾iningo veiksmo, valdant įmonę, kuris sÄ lygojo ieÅ¡kovės nurodytÄ 56 864,88 Eur žalos atsiradimÄ . Vien aplinkybė, kad bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, nesudaro pagrindo teigti, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieÅ¡kovė patyrė 56 864,88 Eur žalos.Teismas turėjo nustatyti akcininko / vadovo veiksmų neteisėtumÄ konkretaus kreditoriaus atžvilgiu.

Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Teismas nepagrįstai neindividualizavo atsakovo veiksmų atlikimo bei dėl to atsiradusios žalos dydžio, dėl ko nepagrįstai priteisė ieÅ¡kovei 56 864,88 Eur žalos, formaliai remdamasis galutiniai procesiniais dokumentais, priimtais kitose civilinėse bylose. Teismo nurodyti atsakovo veiksmai, kuriais jis prieÅ¡ bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ atsiskaitė su tiekėjais, o įmonės turtu su įmonės darbuotojais, sau iÅ¡mokėjo 20 768 Lt dalį paskolos, nėra neteisėti ir nesÄ Å¾iningi.

TokiÄ pačiÄ iÅ¡vadÄ padarė ir Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1896-259/2014. Ä®monės atsiskaitymai su kreditoriais bei darbuotojais nepažeidė ieÅ¡kovės (kreditorės) teisių ir teisėtų interesų, nes prievolės gražinti ieÅ¡kovei visÄ kreditÄ terminas dar nebuvo suėjęs. Ä®monė neturėjo pareigos užtikrinti, kad ji prievoles vykdytų iÅ¡imtinai tik ieÅ¡kovei, tuo labiau, kad atsiskaitymo su kitais kreditoriais terminai jau buvo suėję.

IeÅ¡kovė nepateikė įrodymų, kad iÅ¡ prieÅ¡ bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ iÅ¡mokėtų įmonės piniginių lėšų bÅ«tų buvusi galimybė ir kokioje apimtyje bÅ«tų buvusi galimybė atsiskaityti su ieÅ¡kove, t. y. neįrodė žalos dydžio. Teismas nepagristai neįvertino to, kad pati ieÅ¡kovė yra profesionali kredito įstaiga ir suteikdama įmonei kreditÄ , turėjo įvertinti su kreditavimu susijusias rizikas, numatyti ekonominės krizės pasekmes. Be to, ieÅ¡kovės vienaÅ¡aliÅ¡kas 2011 m. rugsėjo 19 d. kreditavimo sutarties nutraukimas taip pat įtakojo UAB „Tobula santechnika“ nemokumÄ .

BUAB „Tobula santechnika“ bankroto administratorė UAB „Baklis“ gynė ir atstovavo visų kreditorių, tame tarpe ir ieÅ¡kovės UAB „Medicinos bankas“ interesus. Todėl BUAB „Tobula santechnika“, atstovaujamai bankroto administratorės, pareiÅ¡kus ieÅ¡kinį dėl žalos atlyginimo, ir šį ieÅ¡kinį iÅ¡nagrinėjus Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1896-259/2014, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas).Teismas nepagrįstai senaties terminÄ skaičiavo nuo nutarties bankrotÄ pripažinti tyčiniu dienos (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Faktas dėl įmonės nemokumo buvo patvirtintas Kauno apygardos 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi, kuria UAB „Tobula santechnika“ buvo iÅ¡kelta bankroto byla, įmonės bankroto byloje ieÅ¡kovei buvo patvirtintas jos kreditinis reikalavimas. Taigi ieÅ¡kovė, bÅ«dama kreditorė, turėjo teisę susipažinti su bankroto byla, teikti praÅ¡ymus bei naudotis kitomis CPK numatytomis teisėmis ir akivaizdžiai žinojo apie savo teisių pažeidimus. IeÅ¡kovė vienaÅ¡aliÅ¡kai kreditavimo sutartį nutraukė nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. ir tada jau žinojo apie savo teisių pažeidimÄ bei tai, kad juridinis asmuo savo prievolių nevykdys.

Todėl ieÅ¡kinio senaties pradžios terminas skaičiuotinas nuo Å¡ios datos. IeÅ¡kovė UAB „Medicinos bankas“ atsiliepime praÅ¡o Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas nustatė atsakovo neteisėtus ir nesÄ Å¾iningus veiksmus ieÅ¡kovės atžvilgiu. Atsakovas sÄ moningai piktnaudžiavo ribota UAB „Tobula santechnika“ atsakomybe, sÄ moningai pažeidė fiduciarines ir lojalumo pareigas bendrovei, UAB „Tobula santechnika“ veiklÄ nutraukė ir jÄ perkėlė į UAB „Certa“, kuri nuo pat jos įkÅ«rimo dienos veikė pelningai.

BUAB „Tobula santechnika“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu bÅ«tent dėl atsakovo veiksmų.Nors atsakovas apeliaciniame skunde ypatingÄ dėmesį skiria Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014 pateiktiems iÅ¡aiÅ¡kinimams, tačiau Å¡ios bylos ir kasaciniame teisme nagrinėtos bylos ratio decidendi skiriasi. Å ioje byloje atsakovo atsakomybės sÄ lygos vertintinos jau iÅ¡registravus bendrovę iÅ¡ juridinių asmenų registro. Be to atsakovo (vadovo ir įmonės dalyvio) atsakomybė vertintina tyčinio bankroto aplinkybių kontekste.Atsakovas nepagrįstai tvirtina, kad byloje nebuvo nustatyta dėl atsakovo neteisėtų ir nesÄ Å¾iningų veiksmų ieÅ¡kovo patirtos žalos dydis.

Byloje buvo nustatyta aplinkybė, kad BUAB „Tobula santechnika“ neįvykdė įsipareigojimų ieÅ¡kovei, todėl BUAB „Tobula santechnika“ bankroto byloje buvo patvirtintas ieÅ¡kovo 111 892,68 Eur dydžio finansinis reikalavimas, kuris, pardavus ieÅ¡kovei įkeistÄ turtÄ ir padengus dali įsiskolinimo, sumažėjo iki 56 864,88 Eur.Pats atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad 2009-2011 metais UAB „Tobula santechnika“ vykdė veiklÄ ir kreditavimo sutartyje numatytu grafiku grÄ Å¾ino ieÅ¡kovui gana nemažas skolų sumas, UAB „Tobula santechnika“ veikla, anot atsakovo, 2010-2011 metais buvo stabili ir net gerėjo.

Vadinasi, nebuvo jokio pagrindo nutraukti BUAB „Tobula santechnika“ veiklÄ , jÄ perkelti į UAB „Certa“ ir tyčia sukelti UAB „Tobula santechnika“ nemokumÄ . Jeigu atsakovas nebÅ«tų nutraukęs BUAB „Tobula santechnika“ veiklos, o jÄ vykdęs ir plėtojęs, jos neperkėlęs į UAB „Certa“, UAB „Tobula santechnika“ nebÅ«tų bankrutavusi ir bÅ«tų grÄ Å¾inusi ieÅ¡kovui visÄ skolÄ .Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad skola ieÅ¡kovei nebuvo padengta dėl įkeisto žemės sklypo nuvertėjimo.

SkolÄ BUAB „Tobula santechnika“ turėjo grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui ne iÅ¡ Å¡io žemės sklypo pardavimo, o iÅ¡ BUAB „Tobula santechnika“ vykdomos veiklos gaunamų pajamų. Iki vienaÅ¡aliÅ¡ko kreditavimo sutarties nutraukimo (2011 m. rugsėjo 19 d.) atsakovas jau buvo atlikęs neteisėtus, nesÄ Å¾iningus ir tyčinius veiksmus, kuriais BUAB „Tobula santechnika“ tyčia buvo priversta prie nemokumo.Civilinėje byloje Nr. 2-1896-259/2014 buvo praÅ¡oma pripažinti sandorius negaliojančiais ir taikyti restitucijÄ bei BUAB „Tobula santechnika“ naudai iÅ¡ atsakovo priteisti 20 768 Lt žalos atlyginimo bankrutuojančiai bendrovei.

Å ioje byloje ieÅ¡kovė pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį dėl 56 864,88 Eur žalos atlyginimo tiesiogiai ieÅ¡kovei. Taigi ieÅ¡kinio dalykai Å¡iose bylose skiriasi, todėl ieÅ¡kinių tapatumas negali bÅ«ti konstatuotas. IeÅ¡kovė ieÅ¡kinio senaties termino nepraleido. Kreditavimo sutarties nutraukimo momentu ieÅ¡kovė nežinojo apie atsakovo neteisėtus ir nesÄ Å¾iningus veiksmus, sukėlusius žalÄ ieÅ¡kovei. Apie BUAB „Tobula santechnika“ tyčinį bankrotÄ ieÅ¡kovei buvo praneÅ¡ta tik 2012 m. rugsėjo 5 d. kreditoriaus UAB „Livesta“ iniciatyva suÅ¡auktame BUAB „Tobula santechnika“ kreditorių susirinkime.

Iki to laiko ieÅ¡kovė nežinojo apie atsakovo neteisėtus, nesÄ Å¾iningus veiksmus, todėl objektyviai negalėjo reikÅ¡ti jokio ieÅ¡kinio dėl žalos atlyginimo. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosApeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl buvusio įmonės vadovo bei akcininko civilinės atsakomybės ir žalos, padarytos įmonės kreditorei, atlyginimo. Apeliantas savo nesutikimÄ su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, nustatančiu jo civilinę atsakomybę už įmonės vadovui bei akcininkui tenkančių pareigų pažeidimÄ , kas atitinkamai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, lėmė ir galimybių atsiskaityti su įmonės kreditore praradimÄ , grindžia jo civilinės atsakomybės sÄ lygų: neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryÅ¡io nebuvimu bei netinkamu žalos dydžio nustatymu (jo neindividualizavimu), o taip pat kelia bylų tapatumo bei ieÅ¡kinio senaties termino klausimus.

Tokius apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija ir aptaria, nenustačiusi poreikio apeliacinio skundo ribų peržengimui (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnyje, taip pat nenustatyta.Dėl BUAB „Tobula santechnika“ procesinio statusoTrečiuoju asmeniu, nepareiškusiu savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis), byloje dalyvavo BUAB „Tobula santechnika“. Bendrovė likviduota dėl bankroto ir nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

Kadangi byloje nėra duomenų apie pasibaigusio juridinio asmens teisių perėmimÄ , Å¡is juridinis asmuo nebelaikomas byloje dalyvaujančiu asmeniu (CPK 47 straipsnis, 48 straipsnis).Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieÅ¡kinio senaties taikymuApeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovė nepraleido ieÅ¡kinio senaties termino. Nors ieÅ¡kinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismÄ , praÅ¡ant apginti pažeistÄ teisę, tačiau, ginčo Å¡aliai pareikalavus taikyti ieÅ¡kinio senatį, yra pagrindas atmesti ieÅ¡kinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad Å¡is terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys), todėl ieÅ¡kinio senaties klausimu pasisakytina pirmiausia.

Ginčo dėl to, jog ieÅ¡kovės reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminas, byloje nekilo. Tačiau ieÅ¡kovė, apeliantas, o taip pat ir pirmosios instancijos teismas skirtingai traktavo ieÅ¡kinio senaties termino pradžiÄ .Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė, kaip BUAB „Tobula santechnika“ kreditorė, ieÅ¡kinį pareiÅ¡kė pasibaigusio juridinio asmens BUAB „Tobula santechnika“ akcininkui ir valdymo organui dėl žalos atlyginimo CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, 2.87 straipsnio 7 dalyje ir Ä®BÄ® 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtintais pagrindais, įrodinėdama, kad dėl apelianto neteisėtų veiksmų BUAB „Tobula santechnika“ neteko galimybės su ja atsiskaityti.

Todėl:Pirma, apeliantas klaidingai teigia, jog ieÅ¡kinio senaties terminas turi bÅ«ti skaičiuojamas nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. (datos, nuo kurios ieÅ¡kovė vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukė kreditavimo sutartį, sudarytÄ su UAB „Tobula santechnika“). Å iuos argumentus apeliantas grindžia tuo, kad bÅ«tent kreditavimo sutarties nutraukimo metu ieÅ¡kovei tapo žinoma, jog įmonė savo prievolių, kylančių iÅ¡ Å¡ios sutarties, nebeketina vykdyti (t. y. sužinojo apie jos pažeistÄ teisę atgauti paskolintus pinigus).

Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Å¡ioje byloje ieÅ¡kovės reikalavimas nukreiptas ne įmonei (skolininkei pagal kreditavimo sutartį), bet tiesiogiai apeliantui, kaip įmonės vadovui bei dalyviui, t. y. sprendžiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl kaltų ir nesÄ Å¾iningų apelianto (įmonės vadovo bei akcininko) veiksmų, bankrutavusios įmonės kreditorei pasinaudojus Ä®BÄ® 20 straipsnio 7 dalyje nustatytu iÅ¡imtiniu atveju, kuomet kreditorius gali pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl žalos atlyginimo tiesiogiai akcininkui ar valdymo organo nariui.Antra, pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai nustatė ieÅ¡kinio senaties termino pradžiÄ (nors teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kinio senaties terminas nepraleistas yra teisinga).

Pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kinio pradžios momentÄ susiejo su ieÅ¡kovės sužinojimu, jog BUAB „Tobula santechnika“ bankrotas pripažintas tyčiniu (nuo nutarties pripažinti bankroto tyčiniu įsiteisėjimo dienos – 2013 m. spalio 25 d.). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nutarties dėl bankroto pripažinimo tyčiniu įsiteisėjimas, kurioje nustatyti apelianto tyčiniai veiksmai, susiję su įmonės privedimu prie bankroto, yra tik vienas iÅ¡ įrodymų, patvirtinančių apelianto tyčinius bei nesÄ Å¾iningus veiksmus ir sukuriantis Ä®BÄ® 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtintÄ sÄ lygÄ , įgalinančiÄ nukreipti reikalavimÄ tiesiogiai į asmenį, dėl kurio veiksmų atsirado žala.

Tačiau Å¡is įrodymas nėra pakankamas spręsti dėl konkrečiam įmonės kreditoriui padarytos žalos fakto ir dydžio. Todėl nebuvo pagrindo bÅ«tent nuo Å¡ios nutarties įsiteisėjimo dienos skaičiuoti ieÅ¡kinio senaties termino pradžiÄ . Minėta, jog byloje bankrutavusios įmonės kreditorė reiÅ¡kia tiesioginį ieÅ¡kinį įmonės dalyviui ir valdymo organui dėl žalos, todėl Å¡iuo atveju aktuali ir Ä®BÄ® 20 straipsnio 7 dalis, nustatanti, jog likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalÄ dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali virÅ¡yti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl Å¡io (Å¡ių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir Å¡is kreditorius (kreditoriai) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį teismui dėl žalos atlyginimo.

Kaip matyti iÅ¡ minėtos įstatymo nuostatos, asmens, atsakingo už žalos atsiradimÄ , pareiga atlyginti žalÄ yra siejama su įmonės likvidavimu dėl bankroto, o atsakomybės apimtis apibrėžiama dėl Å¡io asmens kaltės neįvykdytos prievolės dydžiu, nevirÅ¡ijant bankroto proceso metu nepatenkinto reikalavimo dydžio. Vadinasi tam, kad pagal Å¡iÄ normÄ kreditorius galėtų pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį teisme dėl žalos atlyginimo yra bÅ«tinos tokios sÄ lygos:

1) įmonės likvidavimas dėl bankroto;

2) bankroto pripažinimas tyčiniu, 3) likę nepatenkinti kreditoriaus reikalavimai bankroto byloje dėl asmens, kuriam prašoma taikyti civilinę atsakomybę, kaltės. Įmonė pripažįstama bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto teismui šiuo klausimu priėmus nutartį (ĮBĮ 30 straipsnis) tuomet prasideda nemokios įmonės likvidavimo procedūra: organizuojamas įmonei priklausančio turto pardavimas, iš gautų pajamų tenkinami kreditorių reikalavimai ir kt. (ĮBĮ 31 straipsnis).

Ir tik administratoriui užbaigus likvidavimo procedÅ«rÄ (pardavus visÄ Ä¯monei priklausiusį turtÄ ir iÅ¡ gautų lėšų apmokėjus administravimo iÅ¡laidas, o likutį paskirsčius kreditiniams reikalavimams tenkinti) paaiÅ¡kėja, kokia konkrečiai apimtimi bus patenkinti kiekvieno kreditoriaus reikalavimai. Vadinasi tam, kad asmuo (kreditorius) galėtų pareikÅ¡ti reikalavimÄ dėl žalos atlyginimo pagal Ä®BÄ® 20 straipsnio 7 dalį, turi bÅ«ti aiÅ¡kus jo nepatenkinto kreditinio reikalavimo dydis, kuris, kaip jau minėta, paaiÅ¡kėja tik bankroto administratoriui užbaigus likvidavimo procedÅ«ras, t. y, priėmus sprendimÄ dėl įmonės pabaigos ir likviduotÄ dėl bankroto įmonę iÅ¡registravus iÅ¡ juridinių asmenų registro (Ä®BÄ® 32 straipsnio 4 dalis, 6 dalis).

Trečia, pirmiau aptartas teisinis reglamentavimas, susijęs su sÄ lygų kreditoriui tiesiogiai nukreipti reikalavimÄ Ä¯ likviduotos įmonės dalyvį ir (ar) valdymo organÄ , egzistavimu, leidžia spręsti, kad ieÅ¡kovė (kreditorė) savo teisių pažeidimÄ bei jo apimtį galėjo visiÅ¡kai įvertinti tik nuo sprendimo pripažinti BUAB „Tobula santechnika“ veiklÄ pasibaigusiÄ ir likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo, nes tik nuo Å¡ios datos neabejotinai tapo aiÅ¡ku, kad ieÅ¡kovė iÅ¡ minėtos įmonės neatgaus jai paskolintų lėšų, t. y. neabejotinai tapo žinoma apie ieÅ¡kovės teisių pažeidimÄ , pasireiÅ¡kiantį tuo, kad jos kreditinis reikalavimas bankroto byloje nebus patenkintas.

Nustatyta, kad sprendimas dėl BUAB „Tobula santechnika“ įmonės pabaigos priimtas 2015 m. liepos 7 d., o įsiteisėjo 2015 m. rugpjūčio 28 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi nuo Å¡ios datos visi įmonės kreditoriai sužinojo (turėjo sužinoti), kad įmonė kreditorių likusių finansinių reikalavimų patenkinti neturės galimybės, todėl nuo Å¡ios datos prasideda ieÅ¡kinio senaties terminas reikalavimams įmonės dalyviui ir (ar) valdymo organui dėl žalos atlyginimo, kuriÄ sudaro bankrutavusios įmonės nepatenkinti reikalavimai.

Kadangi ieÅ¡kinio senaties termino pradžia yra 2015 m. rugpjūčio 28 d., ieÅ¡kinys buvo pateiktas nepraleidus Å¡io termino (CPK 1.125 straipsnio 8 dalis). Dar daugiau, ieÅ¡kovė Å¡ioje byloje pareiÅ¡kė tiesioginį ieÅ¡kinį įmonės vadovui ir akcininkui, kur kas anksčiau (t. y. 2015 m. balandžio 28 d.), nei buvo priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos. TokiÄ situacijÄ , teisėjų kolegijos nuomone, galima paaiÅ¡kinti tuo, jog atitinkama bankroto bylos baigiamoji stadija (pavyzdžiui, pripažinus bankrotÄ tyčiniu, realizavus įkeistÄ kreditorei turtÄ ir kt.) galėjo suponuoti atitinkamas prielaidas ieÅ¡kovei (jos numanymÄ ) apie galimÄ teisių pažeidimÄ , t. y. kad apeliantas atliko nesÄ Å¾iningus veiksmus, eliminavusius įmonės galimybes atsiskaityti su jos kreditoriais bei galimai įvertinti, jog bankroto proceso metu jau tikėtinai nebus surinkta pakankamai pajamų, kurios leistų patenkinti ieÅ¡kovės kreditinį reikalavimÄ visa apimtimi.

Pagal Ä®BÄ® 20 straipsnio 7 dalyje įvirtintÄ reglamentavimÄ , žalos dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui prievolės, dydis negali virÅ¡yti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, kuri, kaip jau minėta, paaiÅ¡kėja tik užbaigus įmonės likvidavimo procedÅ«rÄ . Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad tuo atveju, jei akcininko neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimÄ â€“ jų neteisėtumas gali pasireikÅ¡ti specifiÅ¡kai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrÄ jį deliktinei atsakomybei taikomÄ neteisėtumo kriterijų, tai Å¡is kreditorius gali reikÅ¡ti ieÅ¡kinį tiesiogiai akcininkui ir jo reikalavimo pareiÅ¡kimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

IeÅ¡kinio pareiÅ¡kimo data negali turėti įtakos ieÅ¡kinio senaties termino pradžiai.Dėl reikalavimų civilinėse bylose tapatumoApeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, pagal kurias teismas turėjo atsisakyti priimti ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį, esant teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-1896-259/2014, priimtam dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks argumentas nesudaro pagrindo pripažinti, jog teismo sprendimas priimtas pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias ieÅ¡kinio priėmimÄ , civilinės bylos nutraukimÄ ar ieÅ¡kinio palikimÄ nenagrinėtÄ (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 293 straipsnio 3 punktas, 296 straipsnio 4 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡samiai pasisakyta dėl kriterijų tapačiam ieÅ¡kiniui konstatuoti, iÅ¡aiÅ¡kinta, kad ieÅ¡kinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo Å¡alis, ieÅ¡kinio dalykÄ ir pagrindÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; kt.). Nustatant, ar dviejų ieÅ¡kinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu, ir gynybos bÅ«das (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-494/2010).

Nagrinėjamoje byloje ieškinio dalykas – bankrutavusios įmonės kreditorės reikalavimas, pareikštas įmonės akcininkui, kuris kartu buvo ir vienasmenis valdymo organas (įmonės vadovas), dėl žalos (t. y. įmonės neįvykdytos kreditorei prievolės), likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Kitoje, apelianto nurodomoje išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1896-259/2014 ieškinio dalykas – bankrutuojančios įmonės bankroto administratorės reikalavimas, pareikštas atsakovams:

įmonės vienasmeniam valdymo organui (įmonės vadovui) bei įmonei UAB „Certa“ dėl žalos atlyginimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu bei restitucijos taikymo. Nors abiejose bylose keliami įmonės vadovo civilinės atsakomybės klausimai ir abu ieÅ¡kiniai pareikÅ¡ti siekiant apginti bankrutavusios įmonės kreditoriaus(ių) teises (plačiÄ jÄ prasme), bÅ«tina įvertinti Å¡ios kreditorės pasirinktÄ jos teisių gynimo bÅ«dÄ , kuris aptartas ir kasacinio teismo praktikoje.

Bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį ir kreditoriaus teisė pareikÅ¡ti netiesioginį ieÅ¡kinį bankrutuojančios įmonės interesais dėl vadovų (dalyvių) civilinės atsakomybės neturi bÅ«ti aiÅ¡kinama kaip ribojanti kreditorių teisę pareikÅ¡ti tiesioginį ieÅ¡kinį bendrovės vadovams (dalyviams) atskirose bylose pasibaigus bankroto procesui – likvidavus bankrutavusiÄ Ä¯monę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Vadinasi, apeliantas nepagrįstai pareikÅ¡tÄ kreditorės individualų ieÅ¡kinį, kuriame Å¡i įrodinėjo konkrečiai į jÄ nukreiptus nesÄ Å¾iningus veiksmus ir bÅ«tent dėl tų veiksmų atsiradusiÄ Å¾alÄ , siekia sutapatinti su reikalavimais dėl žalos atlyginimo, pareikÅ¡tais bankroto administratorės, veikusios bankrutuojančios įmonės vardu. Be to, pastaruoju atveju buvo įrodinėjamas bendras juridinio asmens nemokumo sukėlimas (mokumo sumažėjimas), turėjęs poveikį visiems įmonės kreditoriams (t. y. skyrėsi reikalavimo pagrindas).

Taigi įvertinus kilusio ginčo materialųjį teisinį santykį bei kreditorės pasirinktÄ teisių gynimo bÅ«dÄ , iÅ¡dėstytas faktines aplinkybes dėl verslo perkėlimo į kitÄ Ä¯monę, kuriomis grindžiamas ieÅ¡kinys Å¡ioje byloje, nėra pagrindo nurodytus ieÅ¡kinius pripažinti tapačiais.Dėl civilinės atsakomybės pagrindųNagrinėjamoje byloje kreditorė reiÅ¡kė ieÅ¡kinį tiesiogiai bendrovės akcininkui ir vadovui bei įrodinėjo, kad dėl verslo perkėlimo į kitÄ Ä¯monę, piniginė prievolė kreditorei liko neįvykdyta.

IÅ¡kėlus įmonei bankroto bylÄ Ä¯monės organai netenka savo kompetencijos, tačiau pareiga atsakyti įstatymų nustatyta tvarka už įmonei padarytÄ Å¾alÄ jiems iÅ¡lieka. Ä®statymų leidėjas Ä®BÄ® 20 straipsnio 7 dalyje nustatė atvejį, kuomet kreditorius gali pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl žalos atlyginimo tiesiogiai akcininkui ar valdymo organo nariui – jei bankrotas pripažintas tyčiniu. Nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi UAB „Tobula santechnika“ iÅ¡kėlė bankroto bylÄ , įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „Baklis“.

UAB „Tobula santechnika“ vadovas nuo 2002 m. sausio 28 d. iki 2003 m. kovo 10 d. buvo D. V., o nuo 2003 m. kovo 10 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. (t. y. paskutinius aštuonerius veiklos metus) įmonei vadovavo apeliantas D. B., kuris laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 10 d. iki 2011 m. kovo 25 d. buvo ir vienintelis šios įmonės akcininkas. Nuo 2011 m. kovo 17 d. 30 procentų įmonės akcijų įgijo R. V., o likusi 70 procentų akcijų dalis iki pat bankroto bylos įmonei iškėlimo priklausė vienam kontrolinio akcijų paketo savininkui apeliantui – D.

B..Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartimi patvirtino hipoteka / įkeitimu užtikrintÄ ieÅ¡kovės UAB „Medicinos bankas“ 111 892,68 Eur dydžio finansinį reikalavimÄ , atsiradusį 2007 m. kovo 5 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. LOAN-41478 (su vėlesniais pakeitimais), pagrindu, pagal kuriÄ Ä¯monei buvo suteiktas 493 500 Lt dydžio kreditas iki 2017 m. vasario 3 d. IÅ¡ varžytynių pardavus įkeistÄ turtÄ ieÅ¡kovės finansinis reikalavimas buvo sumažintas iki 56.864,88 Eur sumos.

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartimi palikta nepakeista, BUAB „Tobula santechnika“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Todėl ieÅ¡kovė (įmonės kreditorė) kreipėsi į teismÄ su tiesioginiu ieÅ¡kiniu apeliantui, bankrutavusios įmonės vadovui ir dalyviui, dėl žalos atlyginimo, praÅ¡ydama priteisti likusio nepatenkinto kreditinio reikalavimo sumÄ Ä¯monės bankroto byloje (56 864,88 Eur). Esant deliktinės atsakomybės pagrindu pareikÅ¡tam reikalavimui dėl žalos atlyginimo Å¡ioje byloje yra aktualÅ«s įmonės vadovo ir dalyvio (akcininko) civilinės atsakomybės aspektai.

Juridiniai asmenys įgyja civilines teises ir prisiima pareigas bei jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). CK 2.82 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organÄ ir dalyvių susirinkimÄ , jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklÄ reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktÅ«ra. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, kai juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesÄ Å¾iningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievoles savo turtu subsidiariai.

Bendrovės akcininkas turi pareigÄ elgtis taip, kad dėl jo veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Å i pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ bendrojo pobÅ«džio pareigÄ asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).Juridinio asmens valdymo organas yra pagrindinis juridinio asmens organas, per kurį juridinis asmuo įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina.

CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sÄ Å¾iningai ir protingai, bÅ«ti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieÅ¡tarauja ar gali prieÅ¡tarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys) ir kt. Atsižvelgiant į skirtingÄ dalyvių ir valdymo organų narių statusÄ bei faktiÅ¡kai atliekamos funkcijos bÅ«tina įvertinti, kokias pareigas pažeidė asmuo – valdymo organo pareigas veikti iÅ¡imtinai bendrovės interesais (CK 2.87 straipsnis) ar akcininkų pareigÄ elgtis sÄ Å¾iningai bendrovės atžvilgiu – nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis).

Akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas (arba de facto vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Šioje byloje, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės po įmonės likvidavimo dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis), vertinami atsakovo ir kaip įmonės vadovo, ir kaip jos akcininko veiksmai, nes verslo perkėlimas, kaip nustatyta byloje, yra galimas tik suderintais juridinio asmens dalyvio ir organo veiksmais, o bendrovėje „Tobula santechnika“ jų abiejų padėtį vienasmeniškai užėmė atsakovas.

Tiek įmonės vadovo, tiek ir jos savininko civilinei deliktinei atsakomybei taikyti bÅ«tina nustatyti visas jos taikymo sÄ lygas: neteisėtus veiksmus, žalÄ (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Tokio pobÅ«džio bylose iÅ¡ pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sÄ lygų ieÅ¡kovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktÄ bei priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimÄ , jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

Paneigti Å¡iÄ prezumpcijÄ , siekdami iÅ¡vengti civilinės atsakomybės turėtų atsakovas, t. y. įmonės vadovas ir akcininkas. Dėl apelianto veiksmų, kaip sÄ lygos civilinei atsakomybei taikyti, vertinimoApeliantas pateiktame skunde pagrįstai teigia, jog jo, kaip akcininko, atsakomybė yra deliktinė atsakomybė, kuri, kaip pripažįstama kasacinio teismo praktikoje, gali bÅ«ti dviejų rÅ«Å¡ių – pirmuoju atveju, jei akcininko veiksmai pažeidžia bendrÄ jÄ sÄ Å¾iningo elgesio pareigÄ bendrovės atžvilgiu (pavyzdžiui, akcininkai neteisėtai paskirsto dividendus, perkelia verslÄ Ä¯ kitÄ Ä¯monę ir pan., tuo sukeldami faktinį įmonės nemokumÄ ) ir tokiais veiksmais padaroma žala bendrovei, o kreditoriams padaryta žala pagal kasacinio teismo praktikÄ laikoma iÅ¡vestine iÅ¡ įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiÅ¡kia tuo, kad dėl iÅ¡augusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo.

Visų kreditorių teisės ginamos Ä®BÄ® nustatyta tvarka, taip pat ir kreditoriui reiÅ¡kiant netiesioginį ieÅ¡kinį bankrutuojančios įmonės vardu. Antruoju atveju akcininko neteisėti veiksmai gali bÅ«ti nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimÄ â€“ akcininko veiksmų neteisėtumas gali pasireikÅ¡ti specifiÅ¡kai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir, jei toks neteisėtumas atitinka bendrÄ jį deliktinei atsakomybei taikomÄ neteisėtumo kriterijų, tai kreditorius gali reikÅ¡ti ieÅ¡kinį tiesiogiai akcininkui ir jo reikalavimo pareiÅ¡kimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, iÅ¡skyrus juridinį reguliavimÄ dėl prievolės subsidiarumo.

Å iuo atveju turi bÅ«ti nustatytas akcininko veiksmų neteisėtumas konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, kuris pasireikÅ¡ti kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesÄ Å¾iningais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Tačiau aptartas apeliacinio skundo argumentas, paremtas kasacinio teismo praktika, nepagrindžia kito jo argumento, kuriuo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino tiesiogiai kreditorės pareikÅ¡tus reikalavimus, nekonstatavęs apelianto neteisėtų veiksmų, nukreiptų konkrečiai kreditorės UAB „Medicinos bankas“ atžvilgiu, t. y. neindividualizavo apelianto veiksmų, pripažintini nepagrįstais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagÄ , Å¡alių procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytus argumentus, sprendžia, jog Å¡iuo atveju byloje įrodyta, kad apelianto neteisėti nesÄ Å¾iningi veiksmai buvo nukreipti į konkrečiÄ kreditorę – UAB „Medicinos bankas“, tam, kad bÅ«tų iÅ¡vengta piniginės prievolės pagal paskolos sutartį Å¡iai kreditorei įvykdymo (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo ir įvertino visas faktinės aplinkybės, susijusias su BUAB „Tobula santechnika“ veiklos (jos dalies) perkėlimu į kitÄ Ä¯monę UAB „Certa“.

Å ios aplinkybės, be kita ko, nustatytos ir BUAB „Tobula santechnika“ tyčinio bankroto byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kaip jau minėta, kreditorė UAB „Medicinos bankas“ 2007 m. kovo 5 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. LOAN-41478 (ir vėlesniais pakeitimais) pagrindu, suteikė UAB „Tobula santechnika“ 493 500 Lt dydžio kreditÄ . Prievolės, kylančios iÅ¡ Å¡ios kreditavimo sutarties, įvykdymas buvo užtikrintas UAB „Tobula santechnika“ priklausančio nekilnojamojo turto, žemės sklypo, esančio Veiverių g. 92, Kaunas, kurio vertė, 2007 m. sausio 8 d.

UAB „Liturta“ duomenimis, sudarė 705 000 Lt, hipoteka. Vėliau (2009 m. spalio 29 d.), įmonės UAB „Tobula santechnika“ užsakymu atlikus kreditorei įkeisto turto vertinimÄ , buvo nustatyta, kad žemės sklypo rinkos vertė sumažėjo iki 225 000 Lt. Apelianto valdoma įmonė UAB „Tobula santechnika“ 2010 m. spalio 1 d. raÅ¡tu kreipėsi į kreditorę UAB „Medicinio bankas“, praÅ¡ydama iki 2011 m. balandžio 30 d. atidėti mokėjimus pagal paskolos sutartį, nurodė, kad įmonėje finansinė situacija stabilizuojasi ir gerėja.

Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad tuo pat metu 2010 m. lapkričio 11 d. apeliantas vienasmeniÅ¡kai įsteigė naujÄ Ä¯monę UAB „Certa“, kurios valdymÄ pavedė nuo 2006 m. birželio 10 d. įmonėje UAB „Tobula santechnika“ dirbusiam M. L., o 2011 m. spalio 6 d. inicijavo bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ UAB „Tobula santechnika“. Nustatyta, kad UAB „Certa“ veikė tuo pačiu adresu, vykdė iÅ¡ esmės analogiÅ¡kÄ veiklÄ , į Å¡iÄ Ä¯monę buvo perkeltos UAB „Tobula santechnika“ prekės, darbuotojai, klientai, buvo naudojamasi, UAB „Tobula santechnika“ ofiso įranga, perleistos prekių atsargos ir tiekėjai.

Å ias aplinkybes patvirtina bylos svarstymui pateiktos Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugsėjo 20 d. ir 2012 m. spalio 11 d. pažymos bei paties apelianto paaiÅ¡kinimai, duoti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu (teismų informacinėse sistemoje LITEKO patalpinti teismo posėdžių protokolai, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nors apeliantas intensyviai teigė, jog UAB „Certa“, skirtingai nei UAB „Tobula santechnika“, nevykdė prekybinės veiklos, o užsiėmė tik montavimo darbais, tačiau pripažino ir tai, jog Å¡ios naujai įsteigtos įmonės vadovas naudojosi UAB „Tobula santechnika“ biuro patalpomis ir baldais, ekonomiÅ¡kumo sumetimais abiejose įmonės apskaitÄ vedė ta pati buhalterė, naudojosi tomis pačiomis buhalterinėmis programomis ir pan., t. y.

UAB „Certa“ buvo leista naudotis visais UAB „Tobula santechnika“ materialiniais ištekliais ir resursais. UAB „Certa“ veikla nuo pat įmonės įkūrimo (2010 metų) buvo pelninga, o UAB „Tobula santechnika“ veikla buvo nutraukta. Taigi byloje pateikti duomenys leidžia įsitikinti, jog UAB „Certa“ įsiteigimo tikslas buvo faktinis UAB „Tobula santechnika“ vykdytos aktyvios ūkinės veiklos (jos dalies) perkėlimas, pastarajai įmonei paliekant tik skolas bei kreditinius įsipareigojimus.

Kreditinių reikalavimų sÄ raÅ¡as, patvirtintas bankroto byloje, leidžia įsitikinti, kad didžiausia UAB „Tobula santechnika“ kreditorė buvo UAB „Medicinos bankas“. Pats apeliantas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pripažino, jog iÅ¡ esmės beveik su visais UAB „Tobula santechnika“ kreditoriais (tiekėjais) buvo atsiskaityta. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto, kaip įmonės vadovo ir akcininko veiksmų, teisėtumÄ , jų atitikimÄ Ä¯statymo leidėjo valiai bei draudimams, pritaria ieÅ¡kovės bei pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantas, UAB „Tobula santechnika“ susidÅ«rus su finansiniais sunkumais, įsteigdamas naujÄ bendrovę veikė netinkamai, neprotingai ir nesÄ Å¾iningai bÅ«tent kreditorės UAB „Medicinos bankas“ atžvilgiu.

Tokiu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime padarytai iÅ¡vadai, kad apelianto neteisėti veiksmai ieÅ¡kovės atžvilgiu yra visiÅ¡kai įrodyti ir Å¡i sÄ lygÄ jo civilinei atsakomybei taikyti egzistuoja. Dėl priežastinio ryÅ¡io ir padarytos žalos dydžioApeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir tuo aspektu, kad, jo įsitikinimu, tarp apelianto atliktų veiksmų, susijusių su įmonės veiklos perkėlimu į naujai įsteigtÄ juridinį asmenį, ir ieÅ¡kovės patirtos žalos nėra priežastinio ryÅ¡io.

Å ie skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip buvo nurodyta, apeliantas 2010 m. lapkričio 11 d. įsteigė kitÄ Ä¯monė UAB „Certa“, kuriÄ Ä¯registravo tuo pačiu adresu, kaip ir UAB „Tobula santechnika“ ir kurios veiklos sritis tokia pati, kaip ir UAB „Tobula santechnika“. Svarbu, kad BUAB „Tobula santechnika“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu buvo tirtos bei nustatytos ir tokios aplinkybės, jog UAB ,,Tobula santechnika“ finansinei padėčiai blogėjant, apeliantas (akcininkas ir vadovas) perkėlė veiklÄ Ä¯ naujai įsteigtÄ bendrovę UAB „Certa“, o skolas ir kitus įsipareigojimus paliko UAB „Tobula santechnika“. (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2420/2013, CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Nepaisant to, kad pastarosios bylos įrodinėjimo dalykas nėra tapatus nagrinėjamai bylai, tačiau byloje, kurioje buvo praÅ¡oma pripažinti BUAB ,,Tobula santechnika“ bankrotÄ tyčiniu, veiklos perkėlimas į UAB „Certa“ buvo įvertintas apelianto veiksmų, mažinančių UAB ,,Tobula santechnika“ galimybių atsiskaityti su kreditoriais, kontekste. Apelianto neteisėti veiksmai, kuriais tose pačiose patalpose buvo įsteigta nauja bendrovė, vykdanti tÄ pačiÄ Å«kinę komercinę veiklÄ su tais pačiais verslo partneriais, dalies darbuotojų įdarbinimas, dėl ko naujai įsteigtos įmone veikla, prieÅ¡ingai nei ieÅ¡kovės skolininkės (UAB „Tobula santechnika“), buvo pelninga, galiausiai ir lėmė UAB „Tobula santechnika“ negalėjimÄ visiÅ¡kai įvykdyti 2007 m. kovo 5 d. prisiimto įsipareigojimo ieÅ¡kovei.

Kaip matyti ieÅ¡kovė (kaip įkaito turėtoja) buvo didžiausia BUAB „Tobula santechnika“ kreditorė, kurios patvirtintas kreditinis reikalavimas sudarė 111 892,68 Eur (64 proc. visų įmonės patvirtintų kreditorių reikalavimų). Pats apeliantas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pripažino tai, kad beveik su visais įmonės trečiosios eilės kreditoriais (tiekėjais) buvo atsiskaityta dar iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Aplinkybės, jog prieÅ¡ įmonės bankrotÄ pirmiausia buvo atsiskaityta su pagrindiniais tiekėjais, įmonės turtu buvo atsikaitoma su darbuotoju, tokiu bÅ«du pažeidžiant kreditorių interesų proporcingumo principus buvo nustatytos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2420/2013 (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Todėl tarp aptartų apelianto veiksmų visumos ir ieÅ¡kovei padarytų nuostolių (žalos), praradus galimybę atgauti paskolintus pinigus, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys, dėl ko apeliantui kyla pareiga atlyginti ieÅ¡kovei padarytÄ Å¾alÄ . Spręsdamas dėl apelianto neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bankroto byloje likusiÄ ieÅ¡kovės (kreditorės) nepatenkintų reikalavimų sumÄ (56 864,88 Eur), sprendė, kad ji atitinka jai padarytÄ Å¾alÄ .

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas žalos dydį nustatė netinkamai. Ginant bankrutavusios įmonės kreditoriaus teises pagal Ä®BÄ® 20 straipsnio 7 dalyje įstatymų leidėjo įtvirtintÄ galimybę, kreditorei priteistinas žalos dydis negali virÅ¡yti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos. Vadinasi, bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų suma įvertinama asmens tyčinės veikos bei jos padarinių kontekste, tačiau bet kuriuo atveju žalos dydis, susidaręs dėl apelianto tyčinės veiklos, negali virÅ¡yti bankroto proceso metu nepatenkintų kreditorės reikalavimų sumos.

Byloje nustatyta ir nekilo ginčo dėl aplinkybės, jog 2014 m. birželio 27 d. iÅ¡ varžytinių pardavus ieÅ¡kovei įkeistÄ nekilnojamÄ jį turtÄ už 205 000 Lt sumÄ , atskaičius bankroto administravimo iÅ¡laidas, ieÅ¡kovės kreditinis reikalavimas, bankroto byloje buvo patenkintas tik iÅ¡ dalies, likusio nepatenkinto reikalavimo suma – 56 864,88 Eur. BÅ«tent tokio dydžio žalos atlyginimo priteisimo ieÅ¡kovė ir reikalavo iÅ¡ apelianto, kuris kaip minėta nuo 2003 m. kovo 10 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d.

ėjo bankrutavusios įmonės vadovo pareigas, buvo vienas iÅ¡ Å¡ios įmonės akcininkų, valdęs kontrolinį akcijų paketÄ bei 2010 m. lapkričio 11 d. įmonės veiklÄ perkėlė į naujai atsižvelgti į įmonę UAB „Certa“. Todėl sprendžiant dėl apelianto veikos padarinių ir jų dydžio, bÅ«tina įvertinti jo vienasmeniÅ¡kai naujai įsteigtos UAB „Certa“ pelningumÄ , kurį savo procesiniuose dokumentuose akcentuoja ir ieÅ¡kovė. Bylos svarstymui pateikti UAB „Certa“ finansinės atskaitomybės dokumentai, patvirtina, kad nuo pat įsteigimo UAB „Certa“ veikla buvo pelninga.

Antai už 2011 m. ataskaitinį laikotarpį UAB „Certa“ grynasis pelnas (atėmus finansines veiklos sÄ naudas, praradimus bei sumokėtus mokesčius) sudarė 78 387 Lt (22 702 Eur), už 2012 m. ataskaitinį laikotarpį Å¡ios įmonės grynasis pelnas sudarė 64 551 Lt (18 695 Eur), o už 2013 m. ataskaitinį laikotarpį – 53 091 Lt (15 376 Eur). Taigi jau vien pirmųjų trejų metų grynojo pelno suma sudaro 56 773 Eur, kuri artima ieÅ¡kovės likusio nepatenkinto reikalavimo daliai. Nėra pagrindo teigti, kad, neperkėlus verslo, tokį pat pelnÄ bÅ«tų gavusi ir bendrovė ,,Tobula santechnika“, tačiau aptarta aplinkybė akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovo veiksmais ieÅ¡kovei žala buvo padaryta.

Aplinkybė, kad apeliantas praėjus 6 mėnesiam po UAB „Certa“ įkÅ«rimo įmonės akcijas perleido M. L., o UAB „Certa“ iÅ¡sikėlė iÅ¡ UAB ,,Tobula santechnika“ buveinės patalpų, neleidžia atsakovo neteistos veikos padarinių vertinti kitaip, nes žalos faktÄ patvirtina ne atsakovo asmeniÅ¡kai gauta nauda, o bendrovės – skolininkės pagal kreditavimo sutartį, pajamų sumažėjimas (netekimas). Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažino, kad žalos dydis yra likusi nepatenkinta ieÅ¡kovės kreditinio reikalavimo dalis pagrindinės skolininkės bankroto byloje.

Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybėsCK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nukentėjusiojo veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai – gali bÅ«ti pagrindas visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies atleisti žalÄ padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės. Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagal bendrÄ sias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalÄ asmuo gali bÅ«ti visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies atleistas nuo pareigos jÄ atlyginti nukentėjusiam, jeigu Å¡is veiksmus, lėmusius žalos atsiradimÄ ar jos padidėjimÄ , atliko savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).

Nagrinėjamu atveju tai aktualu, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, ir pati ieÅ¡kovė prisiėmė dalies tiesioginių nuostolių, susijusių su 2007 metais suteikto ir negrÄ Å¾intos kredito (jo dalies), atsiradimo rizikÄ . Tokia iÅ¡vada darytina įvertinus UAB ,,Tobula santechnika“ sudarytos kreditavimo sutarties tikslÄ , Å¡alių pasirinktÄ prievolės pagal kreditavimo sutartį užtikrinimo bÅ«dÄ (jo mastÄ ), tuo metu Å¡alyje susiklosčiusiÄ ekonominę situacijÄ , apelianto valdomos UAB ,,Tobula santechnika“ pastangas ir ketinimus grÄ Å¾inti visÄ (ar bent dalį) paskolos.Nustatyta, kad 2007 m. kovo 5 d. kreditavimo sutartimi suteikto kredito paskirtis – žemės sklypo įsigijimas (2.3. punktas).

Apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, paaiÅ¡kino, jog siekdamas plėsti įmonės UAB ,,Tobula santechnika“ veiklÄ ir statyti santechnikos prekių parduotuvę, žemės sklypo (už kurį apeliantas sumokėjo 650 000 Lt) esančio Veiverių g. 92, Kaune, įsigijimo finansavimui sudarė kreditavimo sutartį Nr. LOAN-41478. UAB ,,Tobula santechnika“ suteikto kredito suma 493 500 Lt. Minėtos sutarties įvykdymas buvo užtikrintas to paties žemės sklypo įkeitimu ieÅ¡kovei.

Kaip matyti kreditavimo sutarties bei hipotekos lakÅ¡to sudarymo metu (2007 metais) Å¡is žemės sklypas buvo įvertintas 705 000 Lt suma. Vėliau ieÅ¡kovei įkeisto žemės sklypo vertė ženkliai kito: 2009 m. turto vertintojai žemės sklypÄ Ä¯vertino 225 000 Lt rinkos verte, 2012 m. Å¡is sklypas buvo įvertintas 205 000 Lt, suma, už kuriÄ ir buvo parduotas 2014 m. birželio 27 d. įvykusiose varžytinėse. Bylos duomenys, bei apelianto paaiÅ¡kinimai pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtina, kad nuo 2009 m. apelianto vadovaujama ir valdoma UAB ,,Tobula santechnika“, susidÅ«rusi su finansiniais sunkumais, intensyviai siekė atidėti mokėjimus pagal kreditavimo sutartį bei teikė ieÅ¡kovei su tuo susijusius praÅ¡ymus, vedė derybas.

Å ie apelianto argumentai, kurias jis, lygindamas žemės sklypo vertės 2007 m. bei 2009 m. skirtumÄ , grindžia savo teiginius apie ieÅ¡kovės kaltę dėl nutrauktos kreditavimo sutarties, kas anot apelianto iÅ¡ esmės ir lėmė UAB ,,Tobula santechnika“ nemokumÄ , įvertintini ir visuotinai žinomos aplinkybės, susijusios su minimu laikotarpiu įvykusiais pakitimais nekilnojamojo turto versle. Kaip žinoma, Lietuvoje nuo 2009 m. iÅ¡ryÅ¡kėjo pasaulinės finansų bei ekonominės krizės, kurios kaip visuotinai žinomos aplinkybės įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 1 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014) padariniai.

Ir nors ieÅ¡kovė trečiojo asmens UAB ,,Tobula santechnika“ prievolių pagal kreditavimo sutartį neįvykdymo rizikÄ užsitikrino pasirinktomis priemonėmis – tuo metu pakankamai didelės vertės nekilnojamojo turto hipoteka, iÅ¡vardintų aplinkybių visuma suponuoja iÅ¡vadÄ , jog suteikto kredito rizikos mažinimo priemonė nebuvo pakankamai efektyvi ir dėl pačios ieÅ¡kovės, suteikusios kreditÄ , veiksmų, susijusių su tinkamu verslo rizikos įvertinimu, t. y. dėl aplinkybių nepriklausančių nuo apelianto valios, bet galimai vėliau paskatinusių apeliantÄ imtis neteisėtų veiksmų, susijusių su verslo perkėlimu (CPK 185 straipsnis).

Be kita ko, nagrinėjamos bylos atveju bÅ«tina atsižvelgti ir į ir ieÅ¡kovės, priėmusios sprendimÄ suteikti konkretaus dydžio kreditÄ UAB ,,Tobula santechnika“, pareigÄ Ä¯vertinti įkaito objekto ir jo vertės pakankamumÄ (adekvatumÄ ), kaip privalomÄ sÄ lygÄ suteikiant vienokio ar kitokio dydžio kreditÄ . BÅ«tent dėl tuomet atliktų tokio vertinimo rezultatų (ne)patikimumo, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieÅ¡kovės suteikto kredito negrÄ Å¾inimas ir paskesnis jos kreditinio reikalavimo bankroto byloje nepatenkinimas, negali bÅ«ti kompensuojamas visa apimtimi tik apelianto sÄ skaita.

Priešingu atveju, ieškovės, kurios veikla yra susijusi su padidinta verslo rizika, suponuojančia ir padidintus rūpestingumo bei atidumo reikalavimus, turinčios darbuotojus (specialistus), galinčius patikrinti vienas ar kitas aplinkybes, įskaitytinai ir susijusias su įkeičiamo kredito užtikrinimui daikto verte, prisiimta verslo rizika nepagrįstai visa apimtimi būtų perkelta tik apeliantui. Bylos medžiaga patvirtina, kad kreditavimo sandorio šalių santykiai prasidėjo dar 2007 m., kaip minėta kredito suteikimo momentu nustatytos įkaito dalyko rinkos vertės, kaip ir kredito gavėjo mokumo pokyčius, laiko perspektyvoje galėjo apspręsti ir tuo metinės ekonominės priežastys (ekonominė krizė).

Todėl ir pati ieÅ¡kovė turėjo itin atidžiai įvertinti kredito rizikÄ bei įmonės mokumÄ laikotarpio, kuriam suteiktas kreditas, perspektyvoje, pareikalauti alternatyvių užtikrinimo priemonių, spręsti dėl kreditavimo sutartyje nustatytų terminų pratęsimo / atidėjimo, lengvatinių galimybių atsiskaityti su banku ir pan.Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės yra pakankamos nagrinėjamo ginčo atveju taikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalį bei iÅ¡ dalies atleisti apeliantÄ nuo civilinės atsakomybės, kadangi ir ieÅ¡kovei tenka pareiga prisiimti rizikÄ , susijusiÄ su vėliau paaiÅ¡kėjusiu įkeičiamo turto nustatytos rinkos vertės neatitikimu.

Tokiu atveju nustatytina atlygintinų nuostolių dalis, sudaranti 60 procentų ieÅ¡kovės įrodytų tiesioginių nuostolių, kuri teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka minėtÄ teisinį reglamentavimÄ . Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, nurodant, kad ieÅ¡kovei priteisiama 34 119 Eur žalos atlyginimas ir nuo Å¡ios sumos skaičiuojamos 5 procentų dydžio procesines palÅ«kanos, kaip to praÅ¡oma UAB „Medicinos bankas“ ieÅ¡kinio pareiÅ¡kime, kita ieÅ¡kinio reikalavimų dalis atmestina (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo Teisėjų kolegija, pakeitusi pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , pakeičia bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymÄ pirmosios instancijos teisme, o taip pat iÅ¡sprendžia bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme klausimÄ (CPK 93 straipsnio 5 dalis, 98 straipsnio 3 dalis).

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė sumokėjo 1 070 Eur žyminio mokesčio už ieškinį, o atsakovas – 1 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 56 864,88 Eur, o jos reikalavimas patenkintas iš dalies (34 119 Eur sumai), laikytina, kad pirmosios instancijos teisme patenkinta 60 procentų ieškovės reikalavimų. Tokiu atveju pirmosios instancijos teisme turėtos šalių bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų / atmestų reikalavimų dalims, t. y. ieškovei iš atsakovo priteistina 642 Eur (1 070 Eur x 60 proc.), o atsakovui iš ieškovės priteistina 400 Eur (1 000 Eur x 40 proc.).

Atsakovo apeliacinį skundÄ patenkinus 40 procentų apimtimi, atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovės priteistina 100 Eur sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ dalis (250 Eur x 40 proc.). IÅ¡ ieÅ¡kovės priteistina 328 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundÄ , suma valstybei (820 Eur x 40 prc.), nuo kurios mokėjimo atsakovas buvo atleistas Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartimi (CPK 96 straipsnio 3 dalis).Dėl laikinųjų apsaugos priemoniųKauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi taikė laikinÄ sias apsaugos priemones ir areÅ¡tavo atsakovo turtÄ už 56 864,88 Eur sumÄ .

Atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kinys tenkinamas 34 119 Eur sumai, atitinkamai keistinas ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas (CPK 145 straipsnio 2 dalis).Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,n u t a r i a :Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimÄ pakeisti. Sprendimo rezoliucinę dalį iÅ¡dėstyti taip:IeÅ¡kinį patenkinti iÅ¡ dalies.Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“ (juridinio asmens kodas 112027077) iÅ¡ D.

B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 34 119 Eur (trisdeÅ¡imt keturis tÅ«kstančius vienÄ Å¡imtÄ devyniolika eurų), žalai atlyginti, 5 procentų metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos 2015 m. gegužės 4 d. iki teismo sprendimo Å¡ioje dalyje visiÅ¡ko įvykdymo. Priteisti iÅ¡ atsakovo D. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieÅ¡kovei uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“ (juridinio asmens kodas 112027077) 642 Eur (Å¡eÅ¡is Å¡imtus keturiasdeÅ¡imt du eurus) bylinėjimosi iÅ¡laidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“ (juridinio asmens kodas 112027077) atsakovui D. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis Å¡imtus eurų) bylinėjimosi iÅ¡laidų pirmosios instancijos teisme. KitÄ ieÅ¡kinio dalį atmesti. Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“ (juridinio asmens kodas 112027077) atsakovui D. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 100 Eur (vienÄ Å¡imtÄ eurų) bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“ (juridinio asmens kodas 112027077) 328 Eur (tris Å¡imtus dvideÅ¡imt aÅ¡tuonis eurus) bylinėjimosi iÅ¡laidų valstybei.Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi taikytas laikinÄ sias apsaugos priemones – atsakovo D. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) turto areÅ¡tÄ , sumažinus laikinųjų apsaugos priemonių mastÄ iki 34 119 Eur (trisdeÅ¡imt keturių tÅ«kstančių vieno Å¡imto devyniolikos eurų), palikti galioti iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.Nutarties kopijÄ pateikti Turto areÅ¡to aktų registro tvarkytojui.Teisėjai                                                                                                                      Konstantinas GurinasRomualda JanovičienėEgidijus Žironas