2018-04-26 Nr. AB-8436-3-61-3-00764-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-291-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00764-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. 39S-19-(14.39.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei V. I. M.“ dalį, kuria V. I. M. (toliau – ir palikėja) pinigais atkurta 22,05 ha žemės (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti atkurti 22,05 ha miško natūra kitoje vietoje.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti vieno mėnesio terminą skundui paduoti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, netenkino pareiškėjos I. K. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo V. I. M. atkurtos nuosavybės teisės, priimtas 2016 m. vasario 22 d., o 2016 m. birželio 15 d. V. I. M. mirė. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kuriuo pareiškėja paveldėjo palikėjos V. I. M. turtą, išduotas 2018 m. sausio 8 d.

Teismas pažymėjo, kad nuo ginčijamo sprendimo priėmimo iki V. I. M. mirties praėjo beveik keturi mėnesiai ir per šį laikotarpį ji nepasinaudojo savo teise ir nei pati, nei per atstovą apskųsti minėto sprendimo. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais palikėją V. I. M. tenkino.

Teismas nurodė, kad pareiškėja prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti grindė aplinkybėmis, jog prieš mirtį V. I. M. sunkiai sirgo, todėl nustatytu terminu sprendimo neginčijo. Šioms aplinkybėms patvirtinti pareiškėja kartu su skundu pateikė 2016 m. gegužės 17 d. medicinos dokumentų išrašą, 2016 m. gegužės 25 d. dokumentą apie būklės įvertinimą (statusą) ir 2015 m. vasario 21 d. kataraktos epikrizę. Teismas vertino, kad pareiškėjos pateikti dokumentai savaime nepatvirtina, jog palikėja norėjo skųsti ginčijamą NŽT sprendimą ir apskundimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių, kadangi esant nustatytiems susirgimams ji galėjo pasinaudoti atstovo pagalba, tačiau to nepadarė.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėja nurodė, jog daug laiko užtruko dokumentų apie palikėjos V. I. M. turtą rinkimas bei dokumentų atkūrimas po gaisro, tačiau nedetalizavo, kokiems dokumentams, kurių nebuvo nuosavybės teisių atkūrimo byloje, surinkti reikėjo laiko. Pareiškėja taip pat nenurodė svarbių priežasčių, bei nepateikė įrodymų, sutrukdžiusių jai kreiptis į teismą su skundu dėl minėto NŽT sprendimo panaikinimo nuo 2018 m. sausio 8 d. (paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo dienos) iki 2018 m. kovo 5 d. (skundo teismui išsiuntimo dienos) – beveik du mėnesius. Pažymėjo, kad 2017 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjai buvo paskirtas advokatas teikti antrinę teisinę pagalba, kuris 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu pakeistas kitu advokatu, dėl ko, teismo vertinimu, pareiškėja galėjo ginti savo galimai pažeistas teises ar teisėtus interesus ne tik savarankiškai, bet ir per atstovą (advokatą).

Teismas, įvertinęs nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis ir pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjos nurodytos priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir nelaikytinos svarbiomis. Dėl nurodytų priežasčių teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kaip paduotą praleidus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

III. Pareiškėja I. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir skundą priimti.

Pareiškėja nurodo, kad jos teta V. I. M. mirė 2016 m. birželio 15 d., tačiau paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas jai išduotas tik 2018 m. sausio 8 d. Pažymi, kad kitą dieną po tetos mirties palikėjos bute kilo gaisras, kurio metu sudegė visi jame buvę daiktai bei dokumentai, todėl daug laiko užtruko informacijos apie tetos turtą rinkimas ir dokumentų atkūrimas.

Pareiškėja teigia, kad 2017 m. viduryje, kai situacija dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo aiški, ji iš karto kreipėsi dėl antrinės teisins pagalbos suteikimo.

Pareiškėja atskirąjį skundą taip pat grindžia aplinkybėmis, kad jos teta prieš mirtį sunkiai sirgo, kentė skausmus ir paskutiniosiomis dienomis buvo neadekvati, todėl pati skundo pateikti negalėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, netenkino pareiškėjos I. K. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti bei atsisakė priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriame teigia, kad skundo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. 39S-19-(14.39.3.) dalies nepadavė dėl objektyvių nuo jos valios nepriklausančių priežasčių.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia (be kitą ko), yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja praleido skundo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. 39S-19-(14.39.3.) dalies panaikinimo padavimo terminą, nes kreipėsi į teismą tik 2018 m. kovo 6 d.

Vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjos prašymu, administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant klausimus dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja ginčija NŽT 2016 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. 39S-19-(14.39.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei V. I. M.“ dalį, kuria V. I. M. pinigais atkurta 22,05 ha žemė. Palikėja V. I. M. mirė 2016 m. birželio 15 d., t. y. praėjus daugiau nei trims mėnesiam nuo pareiškėjos ginčijamo sprendimo priėmimo. Nors pareiškėja nurodo, kad dėl sveikatos būklės palikėja negalėjo įstatymo nustatytu laiku apskųsti minėto sprendimo, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pateikti medicininiais dokumentai nesudaro pagrindo vertinti, kad palikėja apskritai norėjo skųsti ginčijamą NŽT sprendimą. Be to, iš byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog palikėjai nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, ji nebuvo teismo sprendimu pripažinta neveiksnia ar ribotai veiksnia, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, palikėja, esant nustatytiems susirgimams, norėdama ginti savo galimai pažeistas teises, galėjo jas ginti pati arba pasinaudodama atstovo pagalba. Palikėja šia savo teise nepasinaudojo, kas sudaro pagrindą išvadai, jog sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais ją tenkino ir atitiko jos valią.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš byloje pateiktų susirašinėjimų su NŽT dėl palikėjos nuosavybės teisių atkūrimo matyti, jog pareiškėja kartu su palikėja teikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. M. valdyta žemę (duomenys neskelbtini) kaime, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą manyti, jog pareiškėjai buvo žinoma apie pradėtą palikėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą (I t., 16–19). Pareiškėja, teigdama, kad palikėja norėjo skųsti ginčijamą sprendimą, bet to nepadarė dėl sveikatos problemų, nenurodė aplinkybių, kodėl, žinodama apie pradėtą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, nebuvo pakankamai rūpestinga ir nepadėjo palikėjai apginti galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos pateikto skundo analizė sudaro pagrindą išvadai, jog ginčydama NŽT priimtą sprendimą pareiškėja iš esmės siekia patenkinti savo, kaip paveldėtojos interesus, o ne apginti palikėjos galimai pažeistas teises.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kvestionuoti palikėjos V. I. M. pasirinktos teisės neskųsti NŽT 2016 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. 39S-19-(14.39.3.) dalies ir pareiškėjai, paveldėjusiai palikėjos turtą ir nesutinkančiai su NŽT priimtu sprendimu, atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pažymėtina, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-508/2012, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-22-261/2016).

Pareiškėjos skunde nurodytos termino skundui paduoti praleidimo priežastys negali būti pripažintos ekstraordinarios ir objektyvios. Teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.). Kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė