2018-01-31 Nr. AB-2382-3-62-3-00242-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-435-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00242-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 4–7) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. buvo uždarytas į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinę, kur su šio komisariato kriminalistu V. J. 5 metams pasirašė bendradarbiavimo sutartį dėl informacijos teikimo. 2009 m. gruodžio mėnesį buvo patalpintas į Pravieniškių PN-AK. Klaipėdos AVPK pareigūnas V. J. susisiekė su Pravieniškių PN-AK pareigūnu D. G. ir informavo apie su pareiškėju sudarytą sutartį bei nurodė saugoti pareiškėją. Pareiškėjas bendradarbiavo ir teikė informaciją Pravieniškių PN-AK pareigūnams D. G. ir J. M.. Pradėjus aiškėti, kad pareiškėjas yra informatorius, 2012 m. pavasarį jis buvo iškeltas iš 11 būrio ir patalpintas į karantino patalpas. 2012 m. gruodžio mėnesį pareiškėjas buvo perkeltas iš karantino patalpų į 1 būrį, kuriame dėl bendradarbiavimo su pareigūnais 2013 m. birželio mėnesį buvo žiauriai sumuštas kitų nuteistųjų. Po šio įvykio du mėnesius buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, iš kur grįžęs buvo patalpintas į patalpas su kitais nuteistaisiais, dėl to 2014 m. sausio mėn. vėl buvo sumuštas. Rašė prašymus laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2016 m. balandžio 7 d. neužtikrino jam saugių kalinimo sąlygų, nuolat tyčiojosi, nereaguodavo į jo raštu teikiamus skundus, grasindavo susidoroti ir liepdavo skundus atsiimti, tai prilygsta žiauriam, kankinančiam elgesiui. Už skundų rašymą jam buvo rašomi melagingi tarnybiniai pranešimai, skiriamos nuobaudos. Neužtikrinus pareiškėjo saugumo, jis patyrė dideles dvasines ir fizines kančias, buvo pažemintas kitų nuteistųjų, pramintas „gaidžiu“, kelis kartus sumuštas, dėl to pablogėjo jo psichinė sveikata, tapo nervingas, pradėjo kankinti nemiga, panikos priepuoliai. Dėl sumušimų stipriai pablogėjo sveikata, kiekvieną dieną jautė didelį fizinį skausmą, tapo emociškai sutrikęs, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo. Nurodė, kad tam tikri nesklandumai dėl kalinimo sąlygų atsirado 2012 metais, anksčiau į teismą nesikreipė, nes tam trukdė Pravieniškių PN-AK Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, kurie liepdavo atsiimti skundus, atkalbinėdavo nuo skundų padavimo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą (II t., b.l. 116–120) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad su nuteistuoju V. S. Pravieniškių PN-AK nebuvo pasirašyta jokia bendradarbiavimo sutartis dėl informacijos teikimo, jokios informacijos Pravieniškių PN-AK Kriminalinės žvalgybos skyriaus (toliau – ir KŽS) pareigūnams nuteistasis nėra teikęs. Tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK buvo atlikti du ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose Nr. 03-1-00547-13 ir Nr. 03-1-00505-14 dėl pareiškėjo sužalojimų. Pareiškėją sužaloję nuteistieji yra nuteisti ir pervežti į kitus pataisos namus. Nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. spalio 2 d. pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpose, išskyrus laikotarpius, kai jis buvo išvykęs etapu. Nuteistųjų izoliavimas vykdomas tik gavus visapusišką informaciją apie galimą grėsmę jų sveikatai ir gyvybei. Visi pareiškėjo prašymai laikyti jį izoliuotą buvo tenkinti. 2014 m. lapkričio 3 d. pareiškėjo prašymu jis 2014 m. gruodžio 8 d. buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 6 dalį. Pasibaigus izoliavimo terminui, 2015 m. birželio 8 d. V. S. pateikė prašymą dėl izoliavimo, kuris buvo tenkintas ir pareiškėjas 2015 m. birželio 11 d. pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį perkeltas į kamerų tipo patalpas. 2015 m. spalio 20 d. pareiškėjo prašymu buvo panaikinta jo izoliacija pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį. Pareiškėjas 2015 m. spalio 30 d. buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK 2-ąjį sektorių. Pagal į bylą pateiktus medicininius dokumentus, pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios jo fizinės sveikatos, susijusios su nesaugiomis kalinimo sąlygomis, yra nepagrįsti. Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų nenustatyta, taip pat nenustatyta jų veiksmais ar neveikimu pareiškėjui padaryta neturtinė žala, atsakovo atstovo veiksmai buvo teisėti, pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

5. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į skundą (II t., b. l. 2–4) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad žala pareiškėjui galimai kilo ne dėl atsakovo atstovo, o dėl nuteistųjų, kurie sutrikdė jo sveikatą, veiksmų. Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas ar kiti asmenys kreipėsi į Pravieniškių PN-AK dėl jam gresiančio pavojaus būti sumuštam kitų nuteistųjų, atsakovo atstovas informacijos apie galimus pareiškėją sumušusių nuteistųjų neteisėtus veiksmus informacijos neturėjo, įstaigos darbas buvo organizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Pravieniškių PN-AK, sužinoję apie neteisėtus nuteistųjų veiksmus, nedelsiant ėmėsi veiksmų, kad būtų nubausti kalti asmenys bei apsaugotas pareiškėjas, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovo atstovui yra nepagrįstos.

7. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą (II t., b. l. 157–158) nurodė, kad palaiko atsakovo poziciją.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad negali nei paneigti, nei patvirtinti pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl jo 2009 m. laikymo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, nes duomenys apie 2009 m. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikytus asmenis yra sunaikinti. Neneigė, kad tam tikri policijos pareigūnai, vykdydami savo tarnybines pareigas, galėjo bendrauti su pareiškėju. Pažymėjo, kad skunde nurodytas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas nėra bendravęs su Pravieniškių PN-AK pareigūnu D. G..

II. 9. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu (III t., b. l. 71–79) pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies, priteisė V. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą skundo reikalavimų dalį atmetė, netenkino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl išlaidų atlyginimo.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmais laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. balandžio 7 d. neužtikrinant saugių kalinimo sąlygų.

11. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas, įvertinęs aktualią teismų praktiką, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino taikymą, nurodė, kad kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismo posėdyje teigė, jog pirmieji nesklandumai atsirado 2012 metais, kuomet jis buvo perkeltas į 1-ąjį būrį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į 1 būrio 9 gyvenamąją patalpą buvo perkeltas 2012 m. gruodžio 12 d., todėl teismas sprendė, kad jo patalpinimo į šį būrį dieną (2012 m. gruodžio 12 d.) pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), kad jo teisė į saugias kalinimo sąlygas yra galimai pažeidžiama. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 18 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. vasario 17 d. pareikšti.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino neprašė, tačiau nurodė, kad anksčiau paduoti skundą teismui trukdė Pravieniškių PN-AK KŽS pareigūnai, kurie liepdavo atsiimti skundus, atkalbinėdavo nuo skundų padavimo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014-2015 metais ne kartą dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, pareigūnų elgesio, buvo padavęs skundus Pravieniškių PN-AK, Kalėjimų departamentui, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai, Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui. Nors pareiškėjas ne kartą atsisakydavo nuo skundo, tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šiuos atsisakymus įtakojo Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmai, teismas nenustatė, pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad anksčiau buvo parašęs skundą teismui, o pareigūnai jį atkalbėjo nuo skundo rašymo, vertė jį atsiimti. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Teismas atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymą tenkintino, pareiškėjo skundo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. vasario 17 d. atmetė kaip nepagrįstą ir, spręsdamas skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2016 m. balandžio 7 d.

14. Teismas, įvertinęs BVK nuostatas, reglamentuojančias nuteistųjų izoliavimą, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, nurodė, kad laikant nuteistąjį pataisos namuose, jam turi būti užtikrinamas saugumas. Sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti yra pataisos įstaigos žinojimas ar turėjimas žinoti apie gresiantį pavojų asmens fizinei neliečiamybei ir nesiėmimas protingų prieinamų priemonių, kuriomis būtų galima apsaugoti asmenį.

15. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK buvo atliktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 03-1-00547-13 ir byla, kurioje nukentėjusiuoju pripažintas V. S., perduota teismui su kaltinamuoju aktu dėl to, kad Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje, nuteistieji P. Ž. ir M. J. 2013 m. birželio 19 d. apie 7.00 val. 1-ojo būrio 8-oje gyvenamojoje patalpoje kitų nuteistųjų akivaizdoje iš chuliganiškų paskatų, tyčia, bendrais veiksmais sumušė V. S., padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat buvo atliktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 03-1-00505-14 ir byla, kurioje nukentėjusiuoju pripažintas V. S., perduota teismui su kaltinamuoju aktu dėl to, kad Pravieniškių PN-AK 3-e sektoriuje, 2014 m. sausio 25 d. apie 16.00 val, 11-oje kamerų tipo patalpų kameroje, M. J. tyčia sužalojo nuteistąjį V. S., padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

16. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo teiginius, kad jis buvo sumuštas dėl to, jog teikė informaciją Klaipėdos AVPK ir Pravieniškių PN-AK KŽS pareigūnams, o Pravieniškių PN-AK apie pareiškėjo bendradarbiavimą su Klaipėdos AVPK pareigūnu V. J. žinojo, nes apie tai juos buvo informavęs minėtas pareigūnas bei nurodęs užtikrinti pareiškėjo saugumą, nustatė, kad trečiasis suinteresuotasis asmuo Klaipėdos AVPK atsiliepime į skundą ir liudytoju apklaustas Klaipėdos AVPK pareigūnas V. J. negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti fakto, kad tarp jo ir pareiškėjo 2009 metais buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis; pareigūnas V. J. tvirtino, kad su pareiškėju, jam kalint Pravieniškių PN-AK, nebendravo. Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2016 m. liepos mėn. rašte Nr.38-S nurodyta, jog pareiškėjo minimu laikotarpiu tarp Kalėjimų departamento ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tarpinstitucinis bendradarbiavimas kriminalinės žvalgybos (operatyvinės veiklos) srityje vykdomas nebuvo, nes Kalėjimų departamentas tuo metu nebuvo kriminalinės žvalgybos (operatyvinės veiklos) subjektu.

17. Teismas nustatė, kad liudytojais apklausti Pravieniškių PN-AK pareigūnai D. G., J. M. ir V. A. teismo posėdžio metu nurodė, kad apie pareiškėjo bendradarbiavimą su Klaipėdos AVPK pareigūnu V. J. nieko nežinojo, tokio pareigūno nepažįsta, su juo nėra bendravę, susitarimo su pareiškėju dėl informacijos teikimo nebuvo sudarę. Liudytojas L. Š. paaiškino, kad vieną kartą jam skambino asmuo, prisistatęs policijos pareigūnu, kuris pasiteiravo, kaip sekasi pareiškėjui, tačiau patvirtinti, kad skambinęs asmuo buvo pareigūnas negali. Teismas nurodė, kad liudytojų parodymai nuoseklūs, tarp jų prieštaravimų nenustatyta, todėl nėra pagrindo jais netikėti.

18. Teismas nustatė, kad liudytojas S. Ž. nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. buvo sumuštas, nes jo kompiuteryje buvo rasta žinutė Pravieniškių PN-AK KŽS pareigūnui V. A., taip pat jis kalbėjo telefonu su šio skyriaus darbuotoju. Teismas sprendė, kad šio liudytojo parodymai nepatvirtina sutartinio pareiškėjo bendradarbiavimo su Pravieniškių PN-AK KŽS pareigūnais, nes pagal liudytojo J. M. parodymus nuteistieji skundžia Pravieniškių PN-AK KŽS pareigūnams vieni kitus kasdien, nesant jokio susitarimo.

19. Teismas sprendė, kad pareiškėjo bendradarbiavimo su pareigūnais fakto nepatvirtina ir nekonkretūs ir neinformatyvūs liudytojų D. J., S. Ž. ir A. M. parodymai dėl pareiškėjo galimo bendradarbiavimo su pareigūnais, kuriuose jie nurodė, jog apie galimą pareiškėjo bendradarbiavimą girdėjo iš kitų nuteistųjų, nugirstų pareigūnų pokalbių, ar pareigūnų duodamų užuominų apie pareiškėjo bendradarbiavimą. Teismas pažymėjo, jog jų parodymų negalima vertinti patikimais, nes minėti asmenys, turintys tokį patį statusą, yra suinteresuoti bylos baigtimi.

20. Teismas sprendė, kad bylos duomenų visuma neįrodo, kad Pravieniškių PN-AK buvo informuoti apie pareiškėjo galimą bendradarbiavimą su Klaipėdos AVPK pareigūnu V. J., taip pat nepatvirtina pareiškėjo sutartinio bendradarbiavimo su Pravieniškių PN-AK pareigūnais fakto, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad atsakovo atstovas turėjo izoliuoti pareiškėją nuo kitų nuteistųjų jo nurodytu pagrindu – dėl bendradarbiavimo su Klaipėdos AVPK ir Pravieniškių PN-AK KŽS pareigūnais.

21. Teismas nustatė, kad byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ar kiti asmenys nuo pareiškėjo patalpinimo į Pravieniškių PN-AK 1 būrį (2012 m. gruodžio 12 d.) iki 2014 m. sausio 25 d. (kuomet buvo sumuštas nuteistųjų antrą kartą), kreipėsi į būrio viršininką, Pravieniškių PN-AK KŽS pareigūnus, ar Pravieniškių PN-AK administraciją su skundais dėl nesaugumo, įtampos tarp pareiškėjo ir kitų nuteistųjų, galimos grėsmės pareiškėjo sveikatai ar gyvybei, todėl Pravieniškių PN-AK nebuvo pagrindo numatyti pareiškėjui kilusio pavojaus, t. y. konfliktų, įtampos tarp pareiškėjo ir jį sumušusių nuteistųjų.

22. Teismas nustatė, kad bylos duomenys patvirtina, kad dėl pareiškėjo sumušimo Pravieniškių PN-AK buvo atlikti du ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose Nr. 03-1-00547-13 ir Nr. 03-1-00505-14, šios bylos perduotos teismui su kaltinamuoju aktu, pareiškėją sumušę nuteistieji perkelti į kitus pataisos namus, po pirmo sumušimo grįžęs iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerų tipo patalpose, po antro sumušimo – perkeltas į kitą kamerą, todėl pareiškėjo kaltinimai Pravieniškių PN-AK pareigūnams neužtikrinus jo saugumo, nustatyta teisės aktuose, yra nepagrįsti. Pareiškėjas nurodytu laikotarpiu nebuvo parašęs prašymo dėl jo izoliavimo pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį (pataisos namų direktoriui tenkinus nuteistojo rašytinį prašymą dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų), todėl nebuvo jokio pagrindo jo izoliacijai.

23. Teismas nurodė, kad padarytą neturtinę žalą pareiškėjas sieja su Pravieniškių PN-AK veiksmais, skiriant jį gyventi kamerose pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį, tačiau pažeidžiant izoliacijos reikalavimus. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 66-1003 nuspręsta izoliuoti pareiškėją, perkeliant jį į kamerų tipo patalpas laikotarpiui nuo 2014 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. birželio 8 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 66-438 pareiškėjas buvo izoliuotas nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2015 m. spalio 27 d., 2015 m. spalio 20 d. pareiškėjo prašymu izoliavimas panaikintas. 2015 m. lapkričio 16 d. pareiškėjo prašymas buvo patenkintas, Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 65-1474 jis buvo izoliuotas iki 2015 m. gruodžio 17 d. 2016 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 65-324 pareiškėjas izoliuotas iki 2016 m. gegužės 12 d.

24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 10 d. kalėjo kameroje Nr. 15 su kitais nuteistaisiais, kurie buvo laikomi ne BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu. Atsakovo atstovas neginčijo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog kameroje Nr. 15 pareiškėjo nurodytu laikotarpiu buvo apgyvendinti kiti nuteistieji, kuriems nebuvo taikoma izoliacija, taip pat nepateikė teismui jokių šią aplinkybę paneigiančių įrodymų, todėl pareiškėjo argumentai dėl izoliacijos sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 10 d. pažeidimo lieka nepaneigti ir teismas konstatavo BVK 70 straipsnio 6 dalies pažeidimą.

25. Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai nuolat tyčiojosi, nereaguodavo į jo raštu teikiamus skundus, darė spaudimą, įtikinėdavo nerašyti skundų, grasinimais priversdavo parašytus skundus atsiimti, rašė melagingus tarnybinius pranešimus, skirdavo nepagrįstas nuobaudas vertino kaip hipotetinio pobūdžio, sprendė, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

26. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į saugias kalinimo sąlygas buvo pažeista tik laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 10 d. Tai laikytina neteisėtu valstybės institucijų neveikimu (imperatyvios pareigos nevykdymu) CK 6.271 straipsnio prasme, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo.

27. Teismas iš pareiškėjo sveikatos istorijos bei Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjo 2016 m. balandžio 1 d. pažymos Nr. 81(3)170 duomenų nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. dažnai kreipėsi į medikus dėl bendro pobūdžio susirgimų ((duomenys neskelbtini) ir t.t.), dėl sumušimų, savęs žalojimosi, badavimo. Pareiškėjas ne kartą buvo konsultuotas gydytojo psichiatro, kuris yra nurodęs, jog pareiškėjas yra simuliantas ir manipuliantas, jog medicininis gydymas jam nėra reikalingas, 2015 m. kovo 3 d. pareiškėjui diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Šiuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos pablogėjimą laikotarpiu, kuomet teismo buvo konstatuotas jo saugumo pažeidimas (2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 10 d.), todėl teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų apie izoliavimo sąlygų pažeidimo poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant šio pažeidimo neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

28. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, būdamas kartu su kitais nuteistaisiais nurodytu laikotarpiu galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą, todėl sprendė, jog pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, kurios dydį įvertinamas 500 Eur, likusios skundo reikalavimų dalies netenkino.

29. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ginčą pralaimėjusios šalies. Tačiau šiuo atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 44, 45, 451 str.).

III. 30. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 91–93), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

31. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nevisiškai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisė į saugias kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 10 d., kadangi nepakanka nustatyti, kad pataisos namų pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Atsakovo atstovas nurodo, kad tik sužinojęs apie neteisėtus kitų nuteistųjų veiksmus pareiškėjo atžvilgiu ėmėsi veiksmų, kad kalti asmenys būtų nubausti bei pareiškėjas apsaugotas, jį sužaloję asmenys nuteisti ir pervežti į kitus pataisos namus. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 10 d. nei žodiniais, nei rašytiniais skundais nesikreipė, todėl nėra pagrindo kaltinti pataisos namus, kad nesiėmė priemonių tokioms aplinkybėms pašalinti ar užkirsti joms kelią iš anksto. Pareiškėjui 2015 m. spalio 20 d. izoliavimas panaikintas, todėl vertintina, kad jam minėtu laikotarpiu kilusio pavojaus nebuvo, todėl nėra tiesioginio priežastinio ryšio, būtino žalos atlyginimo prievolei. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą laikotarpiu, kuomet buvo konstatuotas pareiškėjo saugumo pažeidimas. Bylos duomenys nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir jo patirtų neigiamų išgyvenimų ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

32. Pareiškėjas V. S. atsiliepimu (III t., b. l. 100–101) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies dėl informacijos teikimo panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

33. Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su teismo sprendimu tuo aspektu, kad pagrįstai pripažintas faktas, kad atsakovas turėjo prievolę jam būnant izoliuotam pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį laikyti jį vieną arba su kitais tokiu pat pagrindu izoliuotais asmenimis. Tačiau teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, rėmėsi melagingais Pravieniškių PN-AK KŽS pareigūnų ir atstovės paaiškinimais.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimu (III t., b. l. 119–121) prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.

35. Trečiais suinteresuotas asmuo nurodo, kad iš esmės pritaria atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Pravieniškių PN-AK būtų sistemingai siekęs su pareiškėjui nežmoniškai elgtis. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 10 d. nei žodiniais, nei rašytiniais skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė į Pravieniškių PN-AK, bylos duomenys patvirtina, kad neigiamų tokio laikymo pasekmių pareiškėjui nekilo. Teismų praktikoje neretai pripažįstama, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra teisinga ir pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios, pareiškėjo teigimu, dėl neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. balandžio 7 d. neužtikrinant pareiškėjui saugių kalinimo sąlygų.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

38. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

39. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

40. Nagrinėjamo ginčo kontekste yra svarbūs įrodinėjimo ypatumai viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą konstatuota, jog šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (pvz., EŽTT 2011 m. sausio 11 d. sprendimas byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03).

41. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

42. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad pareiškėjo teisė į saugias kalinimo sąlygas buvo pažeista tik laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 10 d., atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 15 buvo laikomas su kitais asmenimis, kurie minėtoje patalpoje buvo laikomi ne BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu. Atsakovo atstovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad vien jo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu konstatavimo nepakanka, būtina įrodyti ir kitų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, egzistavimą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pažeidimo pripažinimas galėtų būti pakankama satisfakcija, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

43. BVK 70 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi Pravieniškių PN-AK 2016 m. rugsėjo 1 d. pažymą Nr. 43/1-2267 (III t., b. l. 55–56), iš kurios matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 27 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 15, kurioje yra 8 miegamosios vietos, kitą bylos medžiagą, iš kurios matyti, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimais ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas izoliuotas nuo kitų nuteistųjų BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovui nepaneigus pakankamai detalizuotų pareiškėjo skundo teiginių dėl jo laikymo su kitais nuteistaisiais, kuriems tokio pat pobūdžio izoliacijos reikalavimai nebuvo netaikomi, laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 10 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas BVK 70 straipsnio 6 dalies reikalavimas, t. y. atsakovo atstovas pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, kurie sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Pirmosios instancijos teismo išvada šiuo aspektu atitinka susiformavusią teismo praktiką įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose aspektu (nutarties 40 p.), o apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo imamasi veiksmų dėl jo laikymo izoliuotai nuo kitų nuteistųjų, ar, kad pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. prašymu pareiškėjas nebenorėjo būti laikomas izoliuotas, todėl jam realaus pavojaus nebuvo, nesudaro pagrindo šiai išvadai keisti.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai sprendė, kad yra visos CK 6.271 straipsnyje nustatytos viešosios atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ne kartą buvo sumuštas kitų nuteistųjų, dėl to buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, kaltieji asmenys nubausti ir perkelti į kitas įstaigas. Tai, kad dėl laikymo su kitais nuteistaisiais pareiškėjo sveikatai gali kilti pavojus patvirtina ir Pravieniškių PN-AK tyrimo išvados, priimti Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimai dėl pareiškėjo laikymo izoliuotai BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu (III t., b. l. 40–53). Todėl pirmosios instancijas teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžiama CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (nutarties 38 punktas).

46. Dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir priteistinos lėšų sumos dydžio, visų pirma, pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

47. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

48. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, o kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

49. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo pobūdį, pareiškėjo patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

51. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė