2020-10-14 Nr. AB-19185-3-61-3-02207-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1472-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02207-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) 2018 m. birželio 5 d. raštą Nr. 31N-689(8.1) (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą atsakyti į visus pareiškėjo klausimus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo atsakovui pateiktas 2018 m. gegužės 20 d. prašymas nėra išnagrinėtas. Ministerija tik atsakinėjo, ignoruodama materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybes, tačiau keliamų klausimų iš esmės neišsprendė.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su 2018 m. gegužės 20 d. skundu kreipėsi į Ministeriją dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir Žemės sklypas), ribų nustatymo teisingumo, pareiškėjo naudojamo Žemės sklypo privatizavimo bei dėl Žemės sklypo naudojimo pažeidimo. Ministerija pareiškėjui atsakė skundžiamu Raštu, kuris atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jo keliami klausimai ne kartą buvo nagrinėti Ministerijoje, teismuose, todėl Ministerija informavo pareiškėją, kad pakartotinai prašymo nenagrinės. Tuo pačiu klausimu pareiškėjas taip pat buvo kreipęsis ir į Nacionalinę žemės tarnybą (toliau – ir NŽT), kuri, siekiant nustatyti, ar pareiškėjo nurodytame žemės sklype galimai įvykdytas žemės sklypo naudojimo pažeidimas, atliko žemės naudojimo patikrinimą ir surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-329. Įvertinus pareiškėjo skundą buvo nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme iškelta administracinė byla Nr. I-1191-1063/2018 pagal pareiškėjo skundą dėl NŽT įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, todėl Ministerija sustabdė pareiškėjo keliamo ginčo nagrinėjimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjas su 2018 m. gegužės 20 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją, keldamas klausimus dėl Žemės sklypo ribų nustatymo teisingumo, pareiškėjo naudojamos Žemės sklypo dalies privatizavimo bei galimo Žemės sklypo naudojimo pažeidimo (toliau – ir Prašymas). Ministerija į Prašymą atsakė skundžiamu Raštu, kuriame nurodė, jog pareiškėjo keliamus klausimus, susijusius su Žemės sklypo ribų nustatymu, Žemės sklypo dalies privatizavimu bei galimu Žemės sklypo dalies užėmimu, Ministerija jau ne kartą nagrinėjo ir pareiškėjui išsamiai į juos atsakė. Pažymėjo, kad dėl šiuo aspektu keliamų klausimų pareiškėjui ne kartą yra atsakiusi ir NŽT. Dėl skundo dalies, kurioje keliamas klausimas dėl Žemės sklypo dalies privatizavimo, nurodė, kad pareiškėjas dėl šių klausimų jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą (administracinė byla Nr. I-1191-1063/2018) ir teisminiai ginčai dar nėra baigti, todėl, vadovaujantis VAĮ 27 straipsnio 5 dalimi, atsisakė nagrinėti pareiškėjo keliamus klausimus dėl privatizavimo, iki kol nebus priimtas galutinis teismo sprendimas.

7. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-13946-599/2009, nustatė, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plotas, naudojimosi paskirtis bei parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo idealiųjų dalių dydžiai buvo nustatyti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1796-01. Ginčo Žemės sklypo ribos bei plotas galutinai buvo nustatyti UAB „Sanora“ atliktais kadastriniais matavimais ir 2002 m. lapkričio 21 d. parengtu Kadastrinių matavimų planu. Žemės sklypo ribos 2005 m. birželio 8 d. pažymėtos Kadastro žemėlapyje ir Žemės sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Iš teismo sprendime aptartų faktinių aplinkybių matyti, jog 2003 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. 1796-01, kuriuo buvo nustatytos ginčo Žemės sklypo ribos ir bendraturčiams tenkančios dalys, buvo priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimą. Aplinkybę, kad šis įsakymas neprieštaravo minėtam teismo sprendimui, buvo konstatavęs ir Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2SA48-170/2007. Teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-13946-599/2009 taip pat nurodyta, kad 2003 m. balandžio 28 d. įsakymas neprieštaravo ir Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 1973 m. lapkričio 27 d. nutarčiai, nes šiuo įsakymu nustatytos parduotino esamo namų valdos žemės sklypo dalys, proporcingos kiekvienam bendraturčiui priklausančio gyvenamojo namo su priestatais, esančio ginčo sklype, užimamam plotui. Ginčo žemės sklypo Kadastro planas yra parengtas tinkamai. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-13946-599/2009 konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. 1796-01 ir 2005 m. birželio 23 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P01/2005-703 yra teisėti, pagrįsti ir jų naikinti nėra teisinio pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2010 m. lapkričio 24 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-824-115/2010.

8. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-5703-171/2014 pagal pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti ir su pareiškėju suderinti ginčo Žemės sklypo 325,7 kv. m ploto dalies pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir priimti sprendimą šią Žemės sklypo dalį parduoti. Patikslintu prašymu pareiškėjas prašė įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių nedelsiant sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį dėl I. P. V. ir G. V. valdomos 325,7 kv. m ploto žemės pardavimo. Dar vėlesniame patikslintame skunde pareiškėjas prašė įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių pakoreguoti 325,7 kv. m žemės pirkimo-pardavimo sutartį pagal išdėstytus argumentus ir surašius riboženklių perkamoje žemėje konstatavimo aktą. Taigi, pareiškėjas šioje byloje taip pat kėlė klausimus dėl ginčo Žemės sklypo, kurio dalį ketina įsigyti, ribų, pažymėtų kadastro žemėlapyje, teisėtumo, taip pat ir dėl Žemės sklypo dalies, kurią įsigijo R. M., teisėtumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5703-171/2014 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimais jau buvo konstatuotas Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1796-01 (juo nustatytas Žemės sklypo plotas, naudojimosi paskirtis ir parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo idealiųjų dalių dydžiai) ir 2005 m. birželio 23 d. Valstybinės žemės sklypo, pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P01/2005-703 teisėtumas. Šios faktinės aplinkybės buvo nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl iš naujo nebuvo įrodinėjamos. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-858/2015.

9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas Prašyme Ministerijai kėlė klausimą dėl Žemės sklypo ribų nustatymo teisingumo, pareiškėjo naudojamos žemės sklypo dalies privatizavimo. Pareiškėjo Ministerijos prašomi išnagrinėti klausimai (prieštaravimai) jau yra išnagrinėti teismų. Administracinio akto, kuriuo nustatytas ginčo žemės sklypo plotas, paskirtis, bendraturčių dalys, ir 2005 m. birželio 23 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P01/2005-703 teisėtumas yra patvirtintas teismų. Žemės sklypo ribos 2005 m. birželio 8 d. pažymėtos Kadastro žemėlapyje ir Žemės sklypas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, jog Ministerija Rašte pagrįstai nurodė, kad ginčas dėl Žemės sklypo suformavimo ir ribų nustatymo teisėtumo buvo išnagrinėtas teismuose.

10. Dėl pareiškėjo Prašyme išdėstytų prieštaravimų dėl galimo Žemės sklypo naudojimo pažeidimo, teismas pažymėjo, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus specialistai 2018 m. gegužės 11 d. pakartotinai atliko Žemės sklypo naudojimo patikrinimą bei surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-329 (toliau – ir Aktas). Apie atliktą patikrinimą pareiškėjas buvo informuotas 2018 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 49SFN-1184-(14.49.104.), kuriame nurodyta, kad Žemės sklypas yra naudojamas pagal paskirtį ir būdą, valstybinės žemės užėmimas nenustatytas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Ministerija pagrįstai nusprendė, jog pakartotinis Žemės sklypo naudojimo patikrinimas nėra tikslingas.

11. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. spalio 18 d. sprendimu buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1191-1063/2018 pagal pareiškėjo skundą atsakovui NŽT, kurioje pareiškėjas teismo prašė: 1) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių sudaryti su pareiškėju pirkimo-pardavimo sutartį dėl pareiškėjo ir G. V. valdomos žemės; 2) įpareigoti žemės pardavėją pakoreguoti žemės, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, pirkimo-pardavimo sutartį; 3) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. lapkričio 16 d. raštą Nr. 49SFN-2538-(14.49.104); 4) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. lapkričio 9 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-817; 5) įpareigoti atsakovą nustatyta tvarka atsakyti į pareiškėjo 2017 m. spalio 24 d. pareiškimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. Nr. I-1191-1063/2018 apeliacine tvarka apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir nebuvo įsiteisėjęs.

12. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi taip pat prašydamas spręsti klausimus, susijusius su ginčo Žemės sklypo privatizavimu (įsigijimu), o Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1191-1063/2018 nagrinėjo pareiškėjo reikalavimus, susijusius su ginčo žemės sklypo įsigijimu ir teismo sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs, teismas sprendė, kad Ministerija turėjo pagrindą nuspręsti, kad pareiškėjo Prašyme keliami klausimai, susiję su ginčo žemės sklypo privatizavimu, nebus nagrinėjami, iki kol nebus priimtas galutinis teismo sprendimas.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą bei įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka atsakyti į pareiškėjo 2018 m. gegužės 20 d. pareiškimą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pažeidė materialiosios bei procesines teisės normas, dėl to neteisingai išnagrinėjo bylą. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo teismų sprendimų, valstybinių institucijų raštų ištraukas, nuotraukas, schemas, pastabas dėl šių dokumentų.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

16. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas jo atsiliepime į skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2018 m. birželio 5 d. rašto Nr. 31N-689(8.1) pagrįstumo ir teisėtumo ir atsakovo įpareigojimo atsakyti į visus pareiškėjo klausimus.

18. Skundžiamu Raštu Ministerija pateikė atsakymą į pareiškėjo 2018 m. gegužės 20 d. prašymą, kuriame jis kėlė klausimus dėl Žemės sklypo ribų nustatymo teisingumo, pareiškėjo naudojamos žemės sklypo dalies privatizavimo bei galimo žemės sklypo naudojimo pažeidimo. Atsakovas Rašte nurodė, jog pareiškėjo keliamus klausimus, susijusius su Žemės sklypo ribų nustatymu, Žemės sklypo dalies privatizavimu bei galimu Žemės sklypo dalies užėmimu, Ministerija ir NŽT jau ne kartą nagrinėjo ir pareiškėjui į juos išsamiai atsakė. Atsakovas, nurodydamas konkrečius teismų sprendimus ir administracinių bylų numerius bei aptardamas bylose nagrinėtus reikalavimus ir priimtus spendimus, nurodė, kad ginčas dėl Žemės sklypo suformavimo ir jo ribų nustatymo teisėtumo buvo išnagrinėtas teismuose. Atsakovas informavo pareiškėją, kad NŽT ne vieną kartą atliko Žemės sklypo naudojimo patikrinimą ir nenustatė žemės naudojimų pažeidimų ar valstybinės žemės užėmimo, todėl atsakovas nepritarė, kad NŽT dar kartą atliktų Žemės sklypo naudojimo patikrinimą. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje buvo keliamas klausimas dėl Žemės sklypo dalies privatizavimo, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dėl šių klausimų jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir teisminiai ginčai dar nėra baigti, todėl, remdamasis VAĮ 27 straipsnio 5 dalimi, atsisakė nagrinėti pareiškėjo keliamus klausimus dėl žemės sklypo privatizavimo, iki kol nebus priimtas galutinis teismo sprendimas.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde tik deklaratyviai teigiama, kad teismas pažeidė materialiosios bei procesines teisės normas, dėl to neteisingai išnagrinėjo bylą, neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo skunde keliamo ginčo, pakankamai detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstą išvadą dėl skundžiamo Rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir argumentavo padarytas išvadas dėl pareiškėjo atsakovui teiktame Prašyme keltų klausimų buvimo išnagrinėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais ar buvimo teisme nagrinėjamo ginčo dalyku. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas atsakovo Raštas yra teisėtas ir pagrįstas.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą aktualaus teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjo 2018 m. gegužės 20 d. prašyme pateikti klausimai, į kuriuos Ministerija atsakė ginčijamu Raštu, jau buvo išnagrinėti teismuose. Taigi atsakovas neturėjo teisės vertinti teismų priimtų sprendimų ar nutarčių bei juose konstatuotų aplinkybių ir padarytų išvadų teisėtumo ar pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šios Nutarties 7–11 punktuose išdėstytos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir pateiktas jų teisinis vertinimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovas ginčijamu Raštu tinkamai atsakė į pareiškėjo Prašymą.

24. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

25. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes ar netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas.

26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Virginija Volskienė