2017-03-13 Nr. AB-5719-3-61-3-02775-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-291-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02775-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas I. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu prašydamas, panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba, atsakovas) 2015 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. (6.5)1-2557 (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) išmokėti pareiškėjui Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio pagrindu sumažintą ir neišmokėtą senatvės pensijos dalį 3017,23 Eur iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pareiškėjas su prašymu grąžinti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensijos dalį kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris pareiškėjo prašymą pagal kompetenciją perdavė nagrinėti VSDFV. VSDFV pasiūlė pareiškėjui pateikti atitinkamus dokumentus, pagrindžiančius praleisto termino kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo priežastis. Pareiškėjas 2015 m. kovo 19 d. atsakyme nurodė, jog nesutinka su išvada dėl praleisto termino, nes apie savo pažeistas teises sužinojo tik po 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimo paskelbimo. VSDFV, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, skundžiamu 2015 m. balandžio 17 d. sprendimu, terminą atnaujinti atsisakė. Pareiškėjas teigė, jog atsakovo skundžiajame sprendime išdėstyti motyvai paneigia ne tik jo, bet ir kitų asmenų teisę susigrąžinti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu sumažintą neišmokėtos senatvės pensijos dalį.

Pareiškėjo teigimu, vertinant ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, nebuvo jokio pagrindo teigti, kad, jei tuo metu pareiškėjas būtų padavęs skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo neteisėtumo, pareiškėjo teisės būtų tinkamai apgintos, nes Laikinasis įstatymas nuo jo įsigaliojimo iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos buvo galiojantis ir skųsti jo taikymą nebuvo jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas, vadovaudamasis šio nutarimo nuostatomis, visą tą laiką tikėjosi, kad valstybė sukurs praradimų kompensavimo mechanizmą. Atsižvelgęs į tai, nurodė, jog terminas skundui dėl Laikinuoju įstatymu sumažintos pensijos privalo būti skaičiuojamas nuo 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos.

Atkreipė dėmesį į LVAT 2015 m. balandžio 30 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-617-143/2015, Nr. A-626-143/2015, Nr. A-546-143/2015, Nr. A-467-143/2015 ir nutartį Nr. A-451-143/2015, kuriomis buvo panaikinti pirmosios instancijos administracinių teismų sprendimai tenkinti pareiškėjų reikalavimus ir įpareigoti VSDFV jiems išmokėti Laikinuoju įstatymu sumažintą pensijos dalį nurodant, jog VSDFV raštuose pareiškėjams nebuvo išsakoma pozicija dėl pareiškėjų prašymų grąžinti Laikinuoju įstatymu sumažintų pensijų nepriemoką pagrįstumo ir buvo nurodoma, jog skundai bus nenagrinėjami, kaip ir pareiškėjo atveju, nes yra praleistas 3 metų skundo padavimo terminas, pradedamas skaičiuoti nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos. Nurodė, jog tuo tarpu LVAT 2015 m. balandžio 30 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A-268-143/2015, Nr. A-565-143/2015, Nr. A-725-822/2015, Nr. A-779-822/2015 buvo palikti galioti pirmosios instancijos administracinių teismų priimti sprendimai priteisti iš VSDFV pareiškėjams neišmokėtas Laikinuoju įstatymu sumažintas pensijos dalis, nes VSDFV savo raštuose pareiškėjams dviprasmiškai išsakydavo savo poziciją, dėl Laikinuoju įstatymu sumažintų pensijų išmokėjimo, nors kartu ir nurodydavo, jog skundo padavimo terminas yra praleistas.

Pabrėžė, jog plačiai cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 LVAT taip pat paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteista Laikinuoju įstatymu sumažinta pensijos dalis, nors VSDFV savo rašte ir nurodė, jog skundo padavimo terminas yra praleistas, tačiau kartu ir išsakė savo poziciją dėl Laikinuoju įstatymu sumažintų pensijų išmokėjimo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsižvelgus į paminėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus, galima teigti, jog analogiškose situacijose atsidūrusių asmenų, kurie kreipiasi į VSDFV, prašydami išmokėti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu sumažintą pensijos dalį ir dėl kurių VSDFV priima savo esme vienodus sprendimus, t. y. atsisako nagrinėti jų prašymus, nes yra praleistas terminas skundui paduoti, teisės yra ginamos nevienodai ir formaliai, nes teismai vertina tik tai, ar VSDFV išsako savo poziciją dėl Laikinuoju įstatymu sumažintų pensijų mokėjimo.

Pareiškėjo teigimu, teismas privalo efektyviai ginti pažeistas pareiškėjo teises, nenukrypdamas nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos – pareiškėjui kilusios pasekmės, turi būti pašalintos pilna apimtimi, įpareigojant VSDFV išmokėti pareiškėjui Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu sumažintą ir neišmokėtą pensijos dalį.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatos yra taikytinos į ateitį, todėl nėra pagrindo išmokėti asmenims dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010-2011 metais negautą senatvės pensijos dalį. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2014 m. gegužės 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo įstatymą, kuriame nustatyta senatvės ir netekto darbingumo pensijų, kurios 2010-2011 metais buvo sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai bei kuriame Vyriausybei pasiūlyta Seimui pateikti praradimų, atsiradusių taikant Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių nuostatas, kompensavimą nustatančio įstatymo projektą. Pažymėjo, kad, kol toks įstatymas nėra priimtas, pareiškėjui išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką nėra teisino pagrindo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsižvelgusi į keliamam ginčui taikytiną LVAT praktiką, nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas išmokėti neišmokėtos senatvės pensijos dalį nebuvo išnagrinėtas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka iš esmės, todėl pareiškėjo reikalavimai negali būti tenkinami.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo I. V. skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2015 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2557 atmetė. Kitą skundo dalį, kurioje prašoma įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui I. V. 3017,23 Eur negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nutraukė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai) 103 punktu, kuriame nustatyta, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Teismas taip pat atsižvelgė į nagrinėjamam ginčui aktualią LVAT praktiką (2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013; 2013 m. lapkričio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013; 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-816/2014) dėl kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarkos ir objektyvių aplinkybių, su kuriomis gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia, išaiškinimo bei Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, nagrinėjant ginčus dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju, pareiškėjo 2015 m. vasario 11 d. prašymas, pateiktas VSDFV Vilniaus skyriui, laikytinas kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnio 2 dalies prasme. Atsižvelgęs į aukščiau paminėtas LVAT nutartis ir į aplinkybę, kad pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta dar 2010 m. balandžio mėn., teismas padarė išvadą, kad nuo šios datos ir turėtų būti skaičiuojamas terminas kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, dėl senatvės pensijos mokėjimo. Pareiškėjas su prašymu į VSDFV Vilniaus skyrių prašydamas išmokėti pensijos nepriemoką kreipėsi 2015 m. vasario 11 d., todėl teismo vertinimu, pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas su prašymu dėl pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi praleidęs trejų metų terminą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, t. y., kad pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo tik po Konstitucijos teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, ir atsižvelgęs į tai, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas perskaičiuota pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų balandžio mėn., sprendė, kad skundas VSDFV (ar teritoriniam skyriui) turėjo būti pateiktas iki 2013 metų gegužės mėn. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo atsakyme (į 2015 m. vasario 24 d. raštą) nurodytos aplinkybės dėl termino praleidimo prieštarauja aptartų teisės aktų nuostatoms ir ginčo klausimu suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Taip pat pažymėjo, kad nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo iki 2013 metų gegužės mėn. (termino kreiptis dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pabaiga) buvo likę daugiau nei pusę metų, per kuriuos pareiškėjas galėjo kreiptis dėl pensijos nepriemokos priteisimo, tačiau per šį terminą pareiškėjas į VSDFV nesikreipė bei nenurodė objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sutrukdžiusių laiku kreiptis dėl savo teisių gynimo. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad VSDFV pareiškėjo atsakyme nurodytus argumentus pagrįstai įvertino kaip nepateisinančius termino praleidimo, todėl 2015 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2557 atsisakydama atnaujinti terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui apskųsti, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad, jei laikotarpiu iki 2012 m. vasario 6 d. pareiškėjas būtų padavęs skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo neteisėtumo, pareiškėjo teisės būtų tinkamai apgintos, teismas pažymėjo, kad skundo padavimas VSDFV iki 2013 m. gegužės mėn. ir jau 2015 m. vasario 11 d., teisiniu aspektu vertintini skirtingai. Nurodė, kad pareiškėjas skundą VSDFV paduodamas 2015 m. vasario mėn. praleido terminą tokio pobūdžio skundui paduoti, todėl turėjo pagrįsti termino praleidimą objektyviomis aplinkybėmis. Paaiškino, kad neatnaujinus termino, kaip šiuo atveju, laikytina, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs išankstine ginčo ne teismo tvarka, kuri įstatymu nustatyta kaip privaloma, kas atitinkamai reiškia, kad pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės. Tuo tarpu pareiškėjui padavus skundą iki 2013 m. gegužės mėn., terminas tokio pobūdžio skundui paduoti nebūtų praleistas ir būtų nagrinėjamas iš esmės. Atitinkamai koks būtų priimtas sprendimas (kaip konkrečiai būtų apgintos pareiškėjo teisės skundą pateikus nepraleidus termino), šio nagrinėjamo ginčo kontekste teismas hipotetiškai nevertino. Papildomai pažymėjo, kad, kaip nustatyta šiuo ginčo klausimu formuojamoje teismų praktikoje, pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo suformuluotų taisyklių, taikytinų sprendžiant ginčą ir šioje byloje. Jau paminėtais argumentais (suformuluotų taisyklių kontekste) teismas nesutiko ir su pareiškėjo teiginiais, kad terminas skundui dėl Laikinuoju įstatymu sumažintos pensijos privalo būti skaičiuojamas nuo 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos.

Įvertinęs aplinkybę, kad VSDFV 2015 m. balandžio 17 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir ja jau nebegali pasinaudoti, todėl bylos dalį, kurioje prašoma įpareigoti VSDFV pareiškėjui išmokėti senatvės pensijos nepriemoką (3017,23 Eur), susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nutraukė.

Pažymėjo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo terminas baigėsi, todėl reikalavimas pensijos nepriemoką priteisti iki 2015 m. rugsėjo 1 d., nagrinėjamo ginčo kontekste, nėra aktualus. Netenkinęs pagrindinių reikalavimų, teismas atmetė pareiškėjo prašymą ir dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėjas I. V. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti 2015 m. lapkričio 30 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. (6.5)1-2557 ir įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu sumažintą ir neišmokėtą pensijos dalį –3017,23 Eur (10417,90 Lt). Taip prašo priteisti iš atsakovų pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių dėl praleisto termino vertinimu. Nesutinka, jog pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena, turėtų būti siejama su momentu, kada pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) apie jo pažeistas teises. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo iki 2013 m. gegužes mėnesio (termino kreiptis dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pabaiga) buvo likę daugiau nei pusę metų, per kuriuos pareiškėjas galėjo kreiptis dėl pensijos nepriemokos priteisimo, tačiau per šį terminą pareiškėjas į VSDFV nesikreipė bei nenurodė objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių laiku kreiptis dėl savo teisių gynimo.

Nurodo, kad jis negalėjo pagrįstai manyti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, kuomet jam buvo mokama Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu sumažinta senatvės pensija, nes tai buvo daroma vadovaujantis tuo metu galiojančiu įstatymu. Pažymi, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik tuomet, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame buvo konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime įstatymų leidėjui buvo įtvirtinta pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Nurodo, kad pareiškėjas, atsižvelgdamas į šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą ir manydamas, jog terminas apginti savo pažeistas teises pradedamas skaičiuoti nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, pagrįstai nesikreipė į VSDFV, nes tikėjosi, jog įstatymų leidėjas įtvirtins sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą. Atkreipia dėmesį, jog praėjus daugiau nei 3 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos įstatymų leidėjas dar nėra įtvirtinęs jokio kompensavimo mechanizmo, kuriuo būtų gražinamos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu sumažintos senatvės pensijos.

Pareiškėjo teigimu, LVAT išaiškinimai administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kuriais rėmėsi Vilniaus apygardos administracinis teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, neatitinka Konstitucinio Teismo išaiškinimo, jog „asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos“. Pasak pareiškėjo, LVAT savo nutartimi, apsunkino tiek pareiškėjo, tiek kitų asmenų, kuriems buvo mokama Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu sumažinta senatvės pensija, galimybę efektyviai ir veiksmingai apginti savo pažeistas teises. Pažymi, jog LVAT išaiškinimas, kad pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus, tik formaliai atitinka Konstitucinio Teismo poziciją, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostata prieštarauja Konstitucijai, nes nėra atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarimo priėmimo datą ir nutarime išsakytą poziciją dėl įstatymo leidėjo pareigos įtvirtinti kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjas mano, kad 3 metų skundo padavimo terminas privalo būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, kas atitiktų teisingumo principą, o ne nuo pirmosios sumažintos pensijos dalies išmokėjimo dienos, kuomet Laikinasis įstatymas dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo priimtame sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Lietuvos administracinių teismų formuojama praktika, kurie yra itin svarbūs tiek nagrinėjamos bylos kontekste, tiek kitų asmenų, kuriems buvo mokama Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu sumažinta senatvės pensija, bylų kontekste. Pateikia tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimas priimtas teisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas bei objektyviai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, todėl remiantis apeliacinio skundo motyvais jį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. ABTĮ Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje inicijuotu administraciniu ginču iš esmės siekia senatvės pensijos nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuomet, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija.

Pirmosios instancijos teismas dėl dalies reikalavimų bylą nutraukė, o kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus, pripažinęs, kad jis nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir ja jau nebegali pasinaudoti, nes yra praleidęs terminą ir nenurodė objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sutrukdžiusių laiku kreiptis dėl savo teisių gynimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu termino praleidimo aplinkybių vertinimu, kas apribojo pareiškėjo galimybes apginti jo pažeistas teises.

Teisėjų kolegija, pabrėžia, kad teismų praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas (Konstitucijos 30 straipsnis, ABTĮ 5 straipsnis) reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytų procesinių taisyklių. Viena iš tokių taisyklių – įstatymų nustatytais atvejais prieš kreipiantis į administracinį teismą turi būti pasinaudota privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (ABTĮ 25 straipsnis, 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 101 straipsnio 8 punktas, 103 straipsnio 1 punktas).

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Valdybai. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, Valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija draudėjų, apdraustųjų asmenų ir kitų suinteresuotų asmenų skundams dėl Valdybos teritorinių skyrių sprendimų.

Pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatė, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija), draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai; Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), be kita ko, nustatyta, kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas, taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai aiškindamas nurodytas Pensijų įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis (aiškiai) nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-789/2013 ir joje nurodytą teismų praktiką šiuo klausimu, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-816/2014 ir kt.). Tiek minėtas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, termino kreiptis su skundu į Valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A -143-816/2014, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs pateiktus į bylą įrodymus, skundžiamame sprendime teisingai nustatė, kad pareiškėjas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą dėl neišmokėtos už 2010 m. balandžio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį senatvės pensijos dalies inicijavo 2015 m. vasario 11 d. prašymu (b. l. 47) VSDFV Vilniaus skyriui, t. y. praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Pirmoji sumažinta pagal Laikinąjį įstatymą pensija už 2010 m. balandžio mėn. pagal 2010 m. balandžio 21 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. 11-17-7434 pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. gegužės mėnesį (b. l. 13). Taigi 2010 m. gegužės mėnuo laikytinas momentu, kuriuo pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) apie galimą savo teisės į paskirtą senatvės pensiją pažeidimą, o 2013 m. gegužės mėnesio pabaiga laikytina vėliausia data, kai pareiškėjas galėjo paduoti skundą Valdybai nepraleisdamas įstatymu nustatyto 3 metų termino.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Šio klausimo sprendimą detalizuoja Valdybos direktoriaus 2001 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintos Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės, kurių 20 ir 31 punktai įgalioja Valdybą be kita ko, pasiūlyti pareiškėjui pateikti prašymą atnaujinti terminą ir pridėti įrodymus, sudarančius pagrindą terminui atnaujinti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo 2015 m. vasario 11 d. prašymą VSDFV Vilniaus skyrius persiuntė VSDFV, kur sprendžiant dėl prašymo priimtinumo nagrinėti, pareiškėjui buvo išsiųstas atsakovo 2015 m. vasario 24 d. raštas Nr. (6.5)I-1279 (b. l. 12–13), kuriuo konstatuotas faktas, jog pareiškėjas yra praleidęs skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo padavimo terminą ir pasiūlyta iki 2015 m. kovo 23 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminas paduoti skundą praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas VSDFV 2015 m. kovo 19 d. pateiktame atsakyme, nurodė, jog jis termino nepraleido, nes apie savo pažeistas teises sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos negalima laikyti ta diena, nuo kurios pradedamas skaičiuoti apskundimo terminas. VSDFV 2015 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2557, be kita ko, įvertinusi pareiškėjo papildomai pateiktą informaciją apie termino paduoti skundą praleidimo priežastis, pareiškėjo argumentus dėl apskundimo termino skaičiavimo atmetė kaip nepagrįstus, atsisakė atnaujinti terminą skundui dėl 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo paduoti ir atsisakė nagrinėti 2015 m. vasario 11 d. ir 2015 m. kovo 19 d. prašymus dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo išmokėti sumažintos senatvės pensijos dalį, kaip paduotus praleidus įstatymu nustatytą 3 metų terminą.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį VSDFV, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Pasinaudojimas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka šio įstatymo prasme reiškia, kad Valdyba priėmė vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų. Nagrinėjamu atveju VSDFV 2015 m. balandžio 17 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2557 privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros prasme reiškia, kad pareiškėjas inicijavo šią procedūrą, tačiau ji nėra atlikta, nes VSDFV nepriėmė nė vieno iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų, nenagrinėjo skundo iš esmės, o iš viso atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą. Pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė, kad minėto turinio VSDFV 2015 m. balandžio 17 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2557 privalomosios išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos pasinaudojimo prasme (ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis) vertintinas kaip procesinė kliūtis nagrinėti iš esmės pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo, nes pareiškėjas nėra pasinaudojęs įstatymo nustatyta šiai bylų kategorijai privalomąja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Pensijų įstatymo 45 straipsnis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis).

ABTĮ 103 straipsnio 8 punktas nustato, kad teismui priėmus skundą ir vėliau paaiškėjus aplinkybei, kad pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir šia tvarka nebegalima pasinaudoti, teismas nutraukia bylą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylos dalį dėl VSDFV įpareigojimo išmokėti neišmokėtą 2010-2011 m. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo senatvės pensijos dalį, ABTĮ 101 straipsnio 8 punktą, procesinės teisės normas taikė teisingai. Pagrindą tokioms išvadoms suteikia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir įvertinus įrodymų visumą (ABTĮ 57 straipsnis) prieitos motyvuotos išvados, kad Fondo valdybos 2015 m. balandžio 17 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2557, kuriuo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo, yra pagrįstos ir teisingos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad VSDFV, nagrinėdama pareiškėjo prašymus dėl pensijos nepriemokos grąžinimo, įvertinusi pareiškėjo prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis priėjo prie pagrįstų išvadų, kad šios aplinkybės nepripažintinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, suteikiančiomis pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą. Pagal teismų praktiką vertinant pareiškėjo nurodytas procesinio termino praleidimo priežastis, be kita ko, atsižvelgiama ir į apdairus ir rūpestingas asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo turėjo pasirūpinti savo galimai pažeistų teisių gynimu.

Minėta, kad pareiškėjas skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai turėjo paduoti vėliausiai 2013 m. gegužės mėnesį, o padavė 2015 m. vasario mėnesį. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo objektyvių kliūčių paduoti skundą VSDFV per įstatymo nustatytą 3 metų terminą, o dėl praleidimo termino, kuris itin ženklus (nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. vasario 11 d.) pareiškėjas nepateikė įrodymų, pateisinančių, kad jam buvo objektyvių priežasčių, realiai sutrukdžiusių paduoti skundą anksčiau nei 2015 m. vasario 11 d.

Asmens apsisprendimas, ar kreiptis įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, ar pasirinkti laukimo poziciją tikintis galimo valdžios institucijų sprendimo, yra subjektyvi aplinkybė, priklausiusi nuo asmens (šiuo atveju pareiškėjo) pasirinkto elgesio varianto, kuri teismo negali būti vertinama kaip svarbi termino paduoti skundą praleidimo priežastis. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareiškėjų bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami, nes kiekvienu konkrečiu atveju terminą paduoti skundą praleidęs asmuo termino praleidimo priežastis turi pagrįsti individualiomis aplinkybėmis ir įrodymais, patvirtinančiais termino praleidimo svarbias priežastis (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose:

Nr. A143-1522/2014, Nr. A602-1401/2014, Nr. A-62-143/2015, Nr. A-66-143/2015, Nr. A-167-143/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. A-870-146/2015,ir kt.).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriuose pareiškėjas išdėstė savo poziciją dėl senatvės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažinimo neteisėtumo, teisėjų kolegija nepasisako, nes šie argumentai yra susiję su ginčo dėl neišmokėtos senatvės pensijos nagrinėjimu iš esmės, o pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neišmokėtos 2010-2011 m. senatvės pensijos dalies negali būti nagrinėjamas teisme, nes nepasinaudota įstatymu nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nutraukė šią bylos dalį ir šio klausimo nenagrinėjo iš esmės.

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, priėmė atitinkamus kompensavimo įstatymus, t. y. 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886 ir 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, neriboja pareiškėjo teisių į šių įstatymų taikymą šiuose įstatymuose nustatytais terminais ir tvarka.

Pastebėtina, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-201-822/2016; 2016 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-218-602/2016; 2016 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-625-143/2016 ir kt.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su netinkamu LVAT praktikos taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, atsižvelgė į ginčo teisiniams santykiams aktualią LVAT praktiką, o pareiškėjo pastebėjimai dėl LVAT praktikos atskirose panašaus pobūdžio, kaip ir nagrinėjama, bylose, nagrinėjamu atveju įtakos galutinio procesinio sprendimo teisingumui neturi, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo I. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė