2023-09-20 Nr. AB-16732-3-61-3-03290-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-865-463/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03290-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 27.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – R. K., V. A.) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lietuvos rytas“ ir UAB „Lrytas“ (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. (SK-124, 2021) SPR-237 „Dėl publikacijose (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kurioje V. A. skundas buvo iš dalies pripažintas pagrįstu bei nuspręsta įspėti pareiškėjus dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 2 straipsnio 36 dalies pažeidimo, bei atmesti šią V. A. skundo dalį.

2. Pareiškėjai tvirtino, jog jie, dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir naujienų portale www.lrytas.lt paskelbdami publikacijas (duomenys neskelbtini) (toliau kartu – ir Publikacijos), elgėsi sąžiningai, objektyviai ir etiškai, nes Publikacijose paviešino mirusio (duomenys neskelbtini) R. K., kuris buvo gerai žinomas mecenatas, aplinkos žmonių, rezonansinės civilinės bylos proceso dalyvių, ekspertų ir kt. komentarus visa apimtimi, t. y. jų neiškraipė ir pateikė tikslias pasakytas citatas, siekdami sudaryti Publikacijas perskaičiusiems asmenims galimybę susiformuoti savo nuomonę. Paskelbtomis Publikacijomis buvo kviečiama diskutuoti (pareiškėjai nebuvo pirmieji, paskatinę šias diskusijas), paviešinant visuomenės susidomėjimo sulaukusiai istorijai apie viešojo intereso objektą aktualią informaciją: vykstantį ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo (jame vertinami, be kita ko, V. A. veiksmai, susiję su galbūt netinkamu (neteisėtu) R. K. ambulatoriniu gydymu, V. A. galimas neteisėtas dalyvavimas užvaldant didelės vertės svetimą turtą), civilinę bylą dėl R. K. testamento pripažinimo negaliojančiu ir pan. Ši informacija buvo surinkta iš įvairių šaltinių, atlikus dokumentų analizę, išsamų tyrimą ir patikrinus nustatytus faktus. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad, paskelbus Publikacijas, policijos pareigūnai atliko tyrimą ir dėl V. A. veiksmų, susijusių su galbūt neteisėtu susipažinimu su medicininiais dokumentais bei neteisėtu jų kopijų gavimu.

3. Pareiškėjai paaiškino, kad pateikti faktai apie V. A. prieštaringai vertinamus veiksmus buvo pagrįsti ir dokumentais, ir daugybės liudytojų (šaltinių) citatomis bei pateiktomis aplinkybėmis, kurie pateikti su konkrečiomis pavardėmis ir citatomis. Faktai Publikacijose išdėstyti taip, kad jie nebūtų iškraipyti, atitiktų faktinę tiesą. Pareiškėjai suteikė V. A. galimybę pasinaudoti atsakymo teise, t. y. paaiškinti, patikslinti arba paneigti informaciją, atsakyti į klausimus (buvo bandoma susisiekti 11 kartų), tačiau jis telefonu bendravo neetiškai ir grubiai, iš esmės atsisakė atsakymo teisės ir ignoravo visuomenės teisę žinoti (šiame kontekste pareiškėjai akcentavo, jog V. A. yra viešasis asmuo, todėl jam taikytini aukštesni etikos ir moralės principai).

4. Pareiškėjai pažymėjo, kad Sprendime konstatuota, jog V. A. yra viešasis asmuo. Tačiau Inspektorius, priimdamas ginčijamą administracinį sprendimą, neatsižvelgė į šią aplinkybę ir į tai, kad viešajam asmeniui galima taikyti žymiai didesnę kritiką, o apsiribojo teismų praktikos pakomentavimu. Pareiškėjų vertinimu, V. A. yra laikytinas viešuoju asmeniu tiek dėl savo veiklos (Lietuvos ir Klaipėdos miesto savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas, buvęs kandidatas į Lietuvos Respublikos Seimą), tiek dėl visuomeninės padėties (buvęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus vadovas), todėl jis savaime sulaukia didesnio visuomenės dėmesio. Be to, V. A. biografija yra prieinama Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos interneto svetainėje ir internetinėje enciklopedijoje www.wikipedia.org, o, pasinaudojus Google paieškų sistema, pagal šio asmens vardą ir pavardę pateikiama daugiau nei 5 000 paieškos rezultatų. V. A. taip pat yra buvęs Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nariu, jis yra Lietuvos socialdemokratų partijos narys, Klaipėdos miesto savivaldybės kontroliuojamos strateginės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Klaipėdos vanduo“ stebėtojų tarybos pirmininkas. V. A. turėjo politiko statusą, kas savaime suponuoja reikalavimą elgtis etiškai, rūpestingai ir vadovautis aukštesniais elgesio standartais, todėl visuomenė turi teisę būti informuota apie jo veiksmus. Dar daugiau, minėto asmens priimami sprendimai gali turėti įtakos viešajam interesui, todėl visuomenė ginčo laikotarpiu turėjo teisėtą interesą žinoti apie jo veiksmus ir domėtis jo veikla. Dėl šių priežasčių V. A. taikytini aukštesni kritikos standartai, platesnės kritikos ribos, kurios leidžia aštresnę kritiką ir atitinkamą hiperbolizavimą, pavartojant satyrinį situacijos „padidinimą“ ir atitinkamus palyginimus.

5. Pareiškėjai teigė, kad Inspektorius konstatavo ginčijamą pažeidimą, remdamasis nepagrįsta išvada, jog pareiškėjai Publikacijose neetiškai ir nesąžiningai reiškė nuomonę, kalbant apie V. A. pavartodami žodžius „šarlatanas“ ir „šarlatanai“. Pareiškėjai paaiškino, kad žodis „šarlatanas“ nebuvo pavartotas V. A. apibūdinti ir nebuvo siejamas su jo asmeniu: vienos iš Publikacijų pavadinime šis žodis pavartotas daugiskaitos forma, o Publikacijos skirsnio pavadinime – klausiamąja forma, prie šio žodžio nėra V. A. pavardės. V. A. niekaip nėra siejamas su žodžiu „šarlatanas“, o priešinga pozicija vertintina tik kaip asmeninė jo interpretacija. V. A. apibūdinti nebuvo naudojami jokie epitetai, kurių jis pats sau nepriskyrė. Pareiškėjai tvirtino, jog byloje nėra duomenų, kad buvo siekiama įžeisti V. A. ir / arba kad buvo paskleista subjektyvaus pobūdžio informacija, kuri neatitinka nustatytų ar realybėje esančių faktų. Tai iš esmės nustatyta ir Sprendime, kuriame konstatuota, jog didžioji dalis Publikacijų turinio yra kitų asmenų pateiktos tikslios citatos, jos (Publikacijos) ir jose keliami klausimai buvo paskelbti išklausius kalbintus asmenis ir nurodžius surinktos informacijos visumą.

6. Pareiškėjų vertinimu, jei būtų pripažinta, kad žodis „šarlatanas“ buvo pavartotas V. A. apibūdinti, tai tokia nuomonė negalėtų būti laikoma neetiška arba nesąžininga, nes toks apibūdinimas galėtų turėti faktinį pagrindimą. Lietuvių kalbos žodyne (www.zodynas.lt) „šarlatanas“ apibrėžiamas kaip nemokša, apsimetantis mokovu; sukčius, apgavikas. Taigi, apibūdinimas „šarlatanas“ gali būti pritaikytas ir asmeniui, kuris dedasi didesniu specialistu nei yra. Nagrinėjamu atveju V. A. apsimetė žinovu srities, kurioje neturi reikiamos kvalifikacijos ir / ar kompetencijos, t. y. jis, nebūdamas (duomenys neskelbtini) ir neturėdamas galiojančios gydytojo licencijos, viešai (visuomenės informavimo priemonėms) išsakė konstatuojamojo pobūdžio teiginius, kad net pasaulyje nėra jokio gydymo ligai, kuria sirgo R. K. – (duomenys neskelbtini). Sprendime nepagrįstai akcentuojama ta aplinkybė, kad tuo laikotarpiu, kai V. A. dirbo gydytoju (t. y. gydytoju anesteziologu-reanimatologu), jam nereikėjo licencijos, kadangi tuo laikotarpiu, kai jis išsakė nurodytus teiginius apie R. K., tokia licencija jau buvo būtina. Esant tokiai situacijai, galima kelti pagrįstą klausimą-spėjimą, ar toks asmuo nėra šarlatanas. Be to, pareiškėjai atkreipė dėmesį į R. K. artimos giminaitės V. M. teiginius, kurie formavo visuomenės nuomonę, susijusius su tuo, kad V. A. galbūt klaidino aplinkinius, tvirtindamas, kad R. K. sveiksta, bei į tai, kad V. A. atsisakė patikslinti ar paneigti šiuos faktus.

7. Pareiškėjai apžvelgė teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, susijusius su žiniasklaidos laisve ir pan. Jie pabrėžė, kad iš Publikacijų visumos matyti, jog didžiąją dalį pateiktos informacijos sudaro kitų asmenų tikslios citatos, kurios nebuvo interpretuojamos ar pateikiamos iškreiptai. Publikacijose buvo pateikti keli spėjimai ir klausimai, kurie turėjo faktinį pagrindą. Pareiškėjai tinkamai įvykdė pareigą pateikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai patikrinti faktus, jie vadovavosi pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikėsi žurnalistų profesinės etikos normų. Ginčo informacija buvo surinkta ir paskelbta tik etiškais ir teisėtais būdais.

8. Pareiškėjai tvirtino, kad skundžiama Sprendimo dalis nėra tinkamai motyvuota, joje apsiribota formaliu pažeidimo pakomentavimu, nenurodant, kokie konkretūs veiksmai, kokiu būdu ir kaip pažeidė VIĮ 2 straipsnio 36 dalies nuostatas, t. y. nebuvo nustatyta ir / ar konstatuota padaryto pažeidimo sudėtis. Inspektorius tinkamai neįvertino visų aplinkybių, jas vertino atskirai ir ne visumoje. Iš Sprendimo turinio nėra aišku, kodėl nurodyta nuomonė yra laikytina neetiška ir nesąžininga bei kodėl daugiskaitos forma pavartotas žodis yra sietinas su V. A..

9. Pareiškėjų nuomone, V. A. galbūt siekia suvaržyti jų saviraiškos teisę bei įvelti juos į ginčus tam, kad pareiškėjai nebegalėtų reikšti savo objektyvios nuomonės ir kritikos apie jį. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad V. A. pateikė skundą Visuomenės informavimo etikos komisijai (toliau – ir Komisija), tačiau procese pagal šį skundą Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI2-3328-816/2021 priėmė UAB „Lrytas“ palankų sprendimą. Nors V. A. ne kartą nurodė Komisijai, jog jis nepageidauja, kad jo skundą dėl Publikacijų nagrinėtų Inspektorius, tačiau Komisija persiuntė šį skundą Inspektoriui, o atsakovas pats susisiekė su V. A.; šiame kontekste pareiškėjai išreiškė savo abejones dėl nurodytų įstaigų nešališkumo bei dėl V. A. skundo persiuntimo nagrinėti atsakovui teisėtumo.

10. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą.

11. Atsakovas teigė, kad jis atliko tyrimą VIĮ nustatytos kompetencijos ribose ir laikėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų pareigų, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. V. A. skundas buvo išnagrinėtas tinkamai, atsižvelgiant į atliekant tyrimą surinktą medžiagą, teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, suformuotą neturtinių teisių gynimo bylose.

12. Atsakovas pažymėjo, jog nėra ginčo dėl to, kad V. A. yra laikytinas viešuoju asmeniu dėl einamų stebėtojų tarybos pirmininko pareigų AB „Klaipėdos vanduo“. Tačiau tuo metu, kai buvo paskelbtos Publikacijos, V. A. nedalyvavo jokiuose rinkimuose, jis buvo pasitraukęs iš partijų veiklos, ilgiau nei 1 metus nebuvo ėjęs savivaldybės tarybos nario pareigų ir nebėjo biudžetinės įstaigos padalinio vadovo pareigų. Nei V. A. šiuo metu einamos pareigos, nei praeityje eitos pareigos, nei pareiškėjų argumentai apie internete esančią gausią informaciją apie minėtą asmenį nesudaro pagrindo laikyti jį tokio paties viešumo lygio asmeniu kaip aktyviai politikoje dalyvaujantys asmenys, todėl leistinos jo kritikos ribos yra siauresnės. Be to, viešiesiems asmenims taip pat yra teikiama neturtinių teisių gynyba, o teisė skleisti informaciją ir reikšti nuomonę nėra absoliuti. Priešingai nei nurodė pareiškėjai, atsakovas, priimdamas Sprendimą, įvertino V. A. statusą ir leistinas jo kritikos ribas.

13. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjų argumentus apie tai, kad po Publikacijų paskelbimo dėl V. A. veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galbūt neteisėto medicininių dokumentų (jų kopijų) gavimo, paaiškino, jog jis vertina tik Publikacijose paskelbtą, paskelbiant jas pareiškėjų žinotą ir atliekant tyrimą atsakovui pateiktą informaciją. Pagal teismų praktiką, vėlesnis aplinkybių pasikeitimas neturėtų daryti įtakos, vertinant prieš tai viešai paskelbtą informaciją, todėl pareiškėjų akcentuotos aplinkybės, neegzistavusios paskelbiant Publikacijas, nelaikytinos teisiškai reikšmingomis. Papildomai pastebėta, kad ta aplinkybė, jog dėl V. A. veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nesudaro pagrindo nuomonei, kad jis yra šarlatanas ir teikė nekvalifikuotas konsultacijas R. K.. Atsakovas dėl kito ikiteisminio tyrimo (dėl sukčiavimo) nurodė, jog pastarajame ikiteisminiame tyrime V. A. pavardė buvo tik paminėta ir nėra pagrindo spręsti, jog dėl jo buvo atliekami kokie nors procesiniai veiksmai; taigi, šios aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo apibūdinti jį kaip šarlataną.

14. Atsakovas tvirtino, kad, įvertinus Publikacijų kontekstą, neabejotina, jog pareiškėjai, paskelbdami informaciją apie V. A., orientavosi ne į jo buvusią politinę ar visuomeninę veiklą, bet į jo asmeninius ryšius. Publikacijų tikslas – atskleisti išskirtinai asmeninio gyvenimo, turto dalybų, ligos istorijos ir testamento sudarymo aplinkybes, o tai skirta visuomenės smalsumui patenkinti, o ne visuomenės teisėtam interesui žinoti užtikrinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų argumentai, jog pateikta informacija yra apie viešojo intereso objektą, atmestini.

15. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų pozicija, jog ginčo teiginiai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra ne apie V. A.. Ta aplinkybė, jog šiuose teiginiuose neminimi V. A. vardas ir pavardė, savaime nereiškia, jog šių teiginių negalima susieti su juo. Akcentuota, kad ginčo teiginiai buvo paskelbti vienos iš Publikacijų antraštėje ir paantraštėje. Publikacijos antraštė ir paantraštė bendrine prasme yra įžanginė jos dalis, kuria siekiama anonsuoti visą straipsnį, sudominti skaitytoją ir perteikti straipsnio esmę. Ginčo teiginiai negali būti vertinami atsietai nuo Publikacijų turinio. Išanalizavus Publikacijų kontekstą ir turinį, nustatyta, kad jose reiškiama kritika tik V. A., Publikacijose abejojama tik jo kompetencija, o kitiems asmenims nėra priskiriamas tariamas apsimetimas didesniais žinovais nei jie yra iš tikrųjų. Pateikta kritika nukreipta į V. A. pasisakymus dėl galimybės gydyti konkrečią ligą, analizuojamas jo išsilavinimas, profesinė (gydytojo) patirtis, specializacija. Šios aplinkybės sudaro pagrindą informacijos gavėjams susieti šį asmenį su Publikacijų antraštėje ir paantraštėje pavartotu apibūdinimu „šarlatanas“.

16. Atsakovo vertinimu, priimant Sprendimą, buvo tinkamai išspręstas nuomonės ir žinios atribojimo klausimas. Sprendime išsamiai ir motyvuotai nurodyta, kad nuomonei, jog V. A. yra šarlatanas, nėra jokio objektyvaus faktinio pagrindo. Nepaisant Publikacijose ir skunde išdėstytų teiginių apie V. A. veiksmus, kompetenciją ir pan., pareiškėjai nepateikė objektyvių duomenų, kad V. A. konsultavo arba gydė R. K. ir kad R. K., vadovaudamasis šiomis konsultacijomis, priėmė kokius nors sprendimus dėl savo ligos gydymo. Mirusiojo pusseserės V. M. teiginiai, jog jai susidarė įspūdis, kad V. A. galbūt netinkamai diagnozavo R. K. ligą ir pan., negali būti pripažinti pakankamu pagrindu pareiškėjų nurodytai nuomonei pagrįsti. Tolimų artimųjų giminaičių subjektyviai suprastos ir viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) perpasakotos aplinkybės šiuo atveju gali būti prilyginamos gandams, o gandų (t. y. nepatikrintos, nepatikimos informacijos) apie asmenį skleidimas nėra suderinamas su sąžiningu ir garbingu visuomenės informavimu.

17. Atsakovas manė, kad V. A. pasisakymai teismo koridoriuje apie tai, kad nėra gydymo ligai, kuria sirgo R. K., negali būti prilyginami oficialioms mediko suteiktoms konsultacijoms. Nurodytas V. A. pasisakymas buvo pateiktas Publikacijose be konteksto, visiškai neaišku, kokiomis aplinkybėmis tokie teiginiai pasakyti, nežinia, ar V. A. turėjo omenyje, kad tokia liga apskritai negydoma, ar kad ji negali būti visiškai išgydyta. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo nuomonei, kad V. A. yra sukčius, apgavikas arba apsimeta didesniu žinovu nei yra iš tiesų. Be to, atsakovas akcentavo, kad tuo laikotarpiu, kai V. A. dirbo gydytoju, licencija verstis medicinine praktika nebuvo būtina, o tuo laikotarpiu, kai buvo paskelbtos Publikacijos, jis neteikė jokių gydymo paslaugų, todėl jis neturėjo priežasties gauti tokią licenciją. Teisę vadintis gydytojui V. A. suteikia jo turimas išsilavinimas.

18. Atsakovas pabrėžė, jog tai, kad V. A. atsisakė pakomentuoti Publikacijose paskelbtą informaciją, nereiškia, jog apie jį gali būti skleidžiama faktinio pagrindo neturinti informacija. Atsisakymas bendrauti su žurnalistu negali būti laikomas kriterijumi, patvirtinančiu skelbiamą informaciją ar suteikiančiu faktinį pagrindą ginčo nuomonėms. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad žodis „šarlatanas“ visuomenėje suprantamas vienareikšmiškai neigiamai ir jo paskleidimas protingam, moraliam žmogui sukelia negatyvią nuomonę apie taip apibūdintą asmenį.

19. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjų abejones dėl jo nešališkumo ir Sprendimo teisėtumo, susijusias su tuo, kad V. A. nepageidavo, jog jo skundas būtų persiųstas Tarnybai, paaiškino, kad Tarnyba ir Komisija yra atskiros institucijos, kurių prigimtis ir kompetencija skiriasi. Kompetencija priimti sprendimus dėl VIĮ pažeidimų yra suteikta ne Komisijai, o Tarnybai. V. A., paduodamas skundą dėl Publikacijų, siekė, kad būtų konstatuoti garbės ir orumo bei VIĮ nuostatų pažeidimai, tačiau tokių klausimų nagrinėjimas nėra priskirtinas Komisijai, todėl ši komisija, vykdydama VAĮ įtvirtintas pareigas, teisėtai persiuntė šį skundą atsakovui nagrinėti pagal kompetenciją. Atsakovas kreipėsi į V. A. su prašymu patikslinti persiųstą skundą ne siekdamas elgtis šališkai ar kažkaip kitaip veikdamas V. A. interesais, o vykdydamas pareigą pasinaudoti skundo trūkumų pašalinimo institutu (VIĮ 50 str. 5 d.).

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepime į skundą prašė tenkinti pareiškėjų skundą.

21. R. K. teigė, kad ji, atlikdama žurnalistinį tyrimą, nepadarė nurodyto pažeidimo, tyrimą atliko rūpestingai ir atsakingai. Atliekant tyrimą, informacija buvo surinkta iš įvairių šaltinių, įskaitant nepriklausomus ekspertus. Asmenų, kurie sutiko kalbėti viešai, nuomonės Publikacijose yra aiškiai išskirtos, šių asmenų pavardės yra nurodytos. Informacija Publikacijose buvo pateikta taip, kad skaitytojas galėtų susidaryti savo nuomonę, skaitytojo nuomonė nebuvo formuojama ar kitaip veikiama.

22. R. K. vertinimu, publikacijos (duomenys neskelbtini) pavadinimas negali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis VIĮ 2 straipsnio 36 dalies nuostatas. Stipresnio, vaizdingesnio žodžio ar žodžių junginio pavartojimas negali būti pripažintas pažeidimu, o tokio pažeidimo pripažinimas laikytinas cenzūra, kuri Lietuvos Respublikoje yra draudžiama. Be to, žodis „šarlatanas“ pastarosios publikacijos pavadinime buvo pavartotas daugiskaita. R. K. tvirtino, jog ji žodį „šarlatanas“ pavartojo reikšme – tas, kuris apsimeta dideliu žinovu, specialistu. Ji, vengdama kategoriškumo, prie žodžio „šarlatanas“ pridėjo žodį „šešėlis“, kuris publikacijos pavadinime lingvistine reikšme yra pagrindinis. Tam tikras žodis negali būti laikomas netinkamu vien dėl to, kad jis gali turėti ir neigiamą atspalvį. Pabrėžta, kad Publikacijose nėra nurodyta, kad V. A. yra šarlatanas, jose minima ir daugiau žmonių. Tikėtina, kad V. A. pats sau priskyrė nurodytą apibūdinimą.

23. R. K. paaiškino, kad ji, pavartodama frazę „šarlatanų šešėlis“, turėjo omenyje asmenis, kurie galėjo teikti R. K. netradicinio gydymo paslaugas, aptariamas Publikacijose. Tai, kad tokios paslaugos buvo teikiamos, patvirtino pirmoji R. . šeima, jo draugai ir akademikas R. Ž., kurio vadovaujamame Kauno klinikų skyriuje gulėjo R. K.. Publikacijose buvo keliami pagrįsti, opūs klausimai apie tai, kas dar be akredituotų medikų ir slaugytojų teikė minėtam asmeniui sveikatos priežiūros paslaugas, nes tai R. K. iki šiol nėra žinoma. Šios aplinkybės yra tiriamos ir ikiteisminiame tyrime dėl sukčiavimo, apgaulės būdu galbūt užvaldant R. K. pirmajai šeimai priklausiusį turtą.

24. R. K. teigė, kad klausimas (duomenys neskelbtini) negali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis VIĮ 2 straipsnio 36 dalies nuostatas, nes tai yra ne jos nuomonė, o tik klausimas-spėjimas. Kelti klausimus yra žurnalistų pareiga ir esminė žurnalistinių tyrimų dalis. R. K. iškėlė nurodytą klausimą ir atliko tyrimą todėl, kad V. A., kuris yra viešasis asmuo, viešoje vietoje (Vilniaus miesto apylinkės teismo koridoriuje) girdint žurnalistams pareiškė, jog tokiai ligai kaip (duomenys neskelbtini) nėra gydymo net pasaulyje. Toks pasisakymas apie ligą, kuria sirgo R. K., pasklido plačiai per įvairias žiniasklaidos priemones. R. K. manė, kad tokiu būdu nurodytas viešasis asmuo paskleidė klaidinantį teiginį, kuris galėjo padaryti didelės žalos kitiems asmenims, kurie serga (duomenys neskelbtini). Ji atliko tyrimą, siekdama išsiaiškinti, ar iš tiesų (duomenys neskelbtini) iki šiol nėra gydymo. Atsižvelgiant į tai, kad apklausti sveikatos priežiūros specialistai paneigė nurodytą V. A. teiginį, atsirado faktinis pagrindas kelti klausimą dėl šio asmens, prisistatančio kaip gydytojas, bet neturinčio ir niekada neturėjusio atitinkamos licencijos, kompetencijos.

25. R. K. tvirtino, kad V. A., pateikdamas skundą dėl Publikacijų, galbūt elgėsi neetiškai, nes jis skunde nurodė įvairias citatas iš Publikacijų, pateikdamas jas kaip neva R. K. teiginius ir tokiu būdu galbūt siekdamas suklaidinti skundą nagrinėjančią įstaigą. V. A. melavo Komisijai, teigdamas, kad R. K. paskambino jam tik po to, kai Publikacijos buvo paskelbtos. R. K. teigė, jog ji, atlikdama tyrimą, daug kartų skambino V. A. (tai patvirtina pareiškėjų pateiktos telefoninių pokalbių išklotinės), tačiau jis ignoravo jos klausimus, jos siekį rasti atsakymus į visuomenei rūpinčius klausimus ir išklausyti jo nuomonę, dar daugiau, V. A. su ja bendravo nepagarbiai, pasišaipydamas.

26. R. K. nurodė, kad Sprendimas yra netinkamai motyvuotas ir paremtas tik prielaida, o tai pažeidžia jos teisę žinoti, kodėl buvo nubausti pareiškėjai, kurie paskelbė jos žurnalistinį tyrimą (šiame kontekste akcentuotos VAĮ 10 str. 5 d. bei 3 str. 4 ir 5 d. nuostatos). Be to, R. K. manė, kad Inspektorius elgėsi galbūt neetiškai, nes jis pasiūlė V. A. pateikti skundą dėl Publikacijų po to, kai Komisija persiuntė jam V. A. skundą. Kartu su V. A. skundu Inspektoriui buvo persiųstas Komisijos sprendimas, kaip pavyzdys. Nagrinėjamoje situacijoje dvi panašios institucijos konstatavo analogiškus pažeidimus ir nubaudė pareiškėjus už tą patį du kartus, kas yra nepriimtina teisinėje valstybėje. R. K. vertinimu, V. A., kaip viešasis asmuo, turėtų būti pakantesnis kitų išsakytai kritikai, tačiau jis elgėsi priešingai: surengė puolimą prieš žiniasklaidos priemones, teikė skundus Vilniaus apygardos prokuratūrai ir Vilniaus miesto apylinkės teismui. Tikėtina, kad V. A., teikdamas skundus, siekė atkeršyti už jo pavardės paminėjimą tyrimuose apie R. K. ir atgrasyti R. K. nuo tolesnių žurnalistinių tyrimų šia tema.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. A. atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą.

28. V. A. sutiko su Sprendime atliktu aplinkybių vertinimu, o pareiškėjų argumentus laikė nepagrįstais. Jis teigė, kad pareiškėjai sąmoningai vengia nuoseklaus Publikacijų teksto tyrimo ir apsiriboja padrikomis jų vietomis, siekdami suklaidinti teismą. Inspektorius teisingai nustatė, kad nurodytame Publikacijų skirsnyje (duomenys neskelbtini) buvo kritikuojamas tik V. A., todėl tokiame kontekste akivaizdu, jog pavartotas žodis „šarlatanas“ buvo nukreiptas būtent į jį. Publikacijose aprašant kitus asmenis, šis žodis nė karto nebuvo pavartotas, todėl ir vienos iš Publikacijų pavadinime pavartotas žodis „šarlatanai“ buvo nukreiptas į V. A. arba jis buvo paminėtas bent kaip vienas iš šarlatanų.

29. V. A. teigė, kad pareiškėjai nepagrįstai kritikuoja Sprendimo išvadą, jog žodis „šarlatanas“ yra neigiamo pobūdžio, o pareiškėjų samprotavimai apie alternatyvią šio žodžio reikšmę yra atmestini. Tiek Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne, tiek kituose žodynuose (pvz., www.lkz.lt, www.lietuviuzodynas.lt) pateikta šio žodžio reikšmė yra neigiama. Žodis „šarlatanas“ visuomenėje turi itin neigiamą atspalvį, kuris indikuoja, kad taip apibūdinamas asmuo turėtų būti sukčius, aferistas ir / arba apgavikas. Įvertinus tai, kad Publikacijose V. A. yra kaltinamas tuo, jog ne pagal savo kompetenciją teikė medicininę nuomonę / konsultacijas, akivaizdu, jog žodis „šarlatanas“ šiuo atveju reiškia „šundaktarį, apsimetėlį, sukčių, apgaviką“. Publikacijose šis žodis buvo pavartotas siekiant ne informuoti visuomenę, o pažeminti ir sumenkinti V. A. reputaciją. Ta aplinkybė, kad Publikacijos formuluotės, kuriose yra pavartotas žodis „šarlatanas“, yra pateiktos klausiamąja forma ir nėra konstatuojamojo pobūdžio, nepaneigia neigiamos šio žodžio reikšmės.

30. V. A. pritarė Inspektoriaus pozicijai, kad nebuvo faktinio pagrindo nuomonei, jog jis yra šarlatanas. Publikacijose yra nurodytas vienas sakinys, kuriame V. A. komentaras yra pacituotas netiksliai ir nepaaiškinant jo konteksto: (duomenys neskelbtini) Publikacijas parengusi žurnalistė nepagrindė nei to, kad toks ar panašus teiginys buvo, nei to, kad V. A. žurnalistams kaip neginčytiną tiesą ar juolab kaip gydytojas paskelbė, jog nėra gydymo nuo (duomenys neskelbtini) ligų. Be to, Publikacijose nėra pateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad V. A. konsultavo R. K. dėl jo ligos. V. A. paaiškino, kad R. K. pats priėmė visus sprendimus dėl savo gydymo, jį konsultavo medikai, o V. A., įtaręs jo sveikatos sutrikimus, tik nuvežė jį į ligoninę. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad V. A. gydė minėtą asmenį, ir tik spekuliavo ta aplinkybe, jog jis yra gydytojas. Kaip teisingai konstatuota Sprendime, V. A. Publikacijose pareikšti kaltinimai dėl to, kad jis neteisėtai užsiėmė medicinine praktika, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo vadinti jį šarlatanu.

31. V. A. nesutiko su vertinimu, kad jis yra viešasis asmuo. Jis pažymėjo, kad Publikacijos buvo paskelbtos 2020 m. rugsėjo mėnesį, bet įrodymai, kuriais grindžiami argumentai dėl V. A., kaip viešojo asmens, statuso, yra iš 2000–2019 metų laikotarpio. Kita vertus, net jei V. A. būtų pripažintas viešuoju asmeniu (Publikacijų paskelbimo metu), tai nesuteiktų teisės pareiškėjams elgtis neetiškai, jį žeminti ir nepaisyti pagrindinių informacijos skleidimo principų. Atsakovas, laikydamasis pozicijos, kad V. A. yra viešasis asmuo, pagrįstai konstatavo pareiškėjų padarytus VIĮ pažeidimus. Ta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas kitoje byloje nesutiko su Komisijos sprendimu, kuriame konstatuota, kad pareiškėjai padarė Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatų pažeidimą, įvardydami V. A. kaip šarlataną, nėra aktuali nagrinėjamai bylai, kadangi šioje byloje yra vertinama pareiškėjų veiksmų atitiktis VIĮ nuostatoms.

32. V. A. kitus pareiškėjų argumentus taip pat laikė nepagrįstais. V. A. paaiškino, kad jis neteikė komentarų žurnalistams, nes tuo metu vyko ir bylos, kurioje jis dalyvavo kaip liudytojas, nagrinėjimas, teisminis procesas buvo uždaras, todėl jis negalėjo dalyvauti paraleliniuose žurnalistiniuose tyrimuose. Komisija, nustačiusi, kad gauto skundo nagrinėjimas nepriskirtinas jos kompetencijai, įvykdė savo funkcijas, persiųsdama tokį skundą Tarnybai. V. A. išreiškė savo valią, kad jo skundą nagrinėtų Inspektorius, kai patikslino skundą.

II. 33. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. liepos 14 d. sprendimu tenkino pareiškėjų UAB „Lietuvos rytas“ ir UAB „Lrytas“ skundą, t. y. panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. (SK-124, 2021) SPR-237 dalį, kurioje V. A. skundas buvo iš dalies pripažintas pagrįstu bei nuspręsta įspėti pareiškėjus dėl Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies pažeidimo, taip pat priteisė pareiškėjui UAB „Lietuvos rytas“ iš atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 628 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, grąžino pareiškėjui UAB „Lrytas“ sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį.

34. Teismas nustatė, kad:

34.1. Naujienų portale www.lrytas.lt 2020 m. rugsėjo 19 d. buvo paskelbta publikacija (duomenys neskelbtini), 2020 m. rugsėjo 20 d. – publikacija (duomenys neskelbtini), o dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2020 m. rugsėjo 19 d. buvo paskelbta publikacija (duomenys neskelbtini).

34.2. V. A. pateikė Komisijai 2020 m. spalio 12 d. skundą. Pastaroji, be kita ko, 2021 m. balandžio 30 d. raštu persiuntė šį skundą Tarnybai nagrinėti pagal kompetenciją.

34.3. Tarnyba 2021 m. gegužės 6 d. raštu paprašė V. A. patikslinti persiųstą skundą, t. y. nurodė, kad jeigu jis pageidauja skundo tyrimo Tarnyboje, tai jis iki 2021 m. birželio 6 d. turi pateikti Tarnybai skundą, atitinkantį VIĮ nustatytus reikalavimus.

34.4. V. A. 2021 m. gegužės 31 d. pateikė Tarnybai nustatytos formos skundą, kuriame paprašė atlikti tyrimą, jo skundą pripažinti pagrįstu ir reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams.

35. Inspektorius, atlikęs tyrimą, 2021 m. rugsėjo 1 d. priėmė Sprendimą, kuriame nusprendė, be kita ko, pripažinti V. A. skundą dėl Publikacijose paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu ir įspėti pareiškėjus dėl VIĮ 2 straipsnio 36 dalies pažeidimo. Skundžiamoje Sprendimo dalyje nuspręsta, kad Publikacijose nuomonė buvo pareikšta nesąžiningai, kadangi pareiškėjai V. A. apibūdinti pavartojo žodžius „šarlatanas“ ir „šarlatanai“. Apibūdindamas V. A. kaip šarlataną, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) peržengė saviraiškos laisvės ribas, pasirinko neproporcingą ir neetišką nuomonės reiškimo būdą, be to, paskelbta informacija neturi objektyvaus faktinio pagrindo. Tokiais veiksmais buvo pažeistos VIĮ 2 straipsnio 36 dalies nuostatos. Inspektorius konstatavo pažeidimą, įvertinęs pareiškėjų teiginius: (duomenys neskelbtini) (šis teiginys buvo paskelbtas kaip vienos iš Publikacijų pavadinimas) ir (duomenys neskelbtini).

36. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai buvo pripažinti pažeidę VIĮ už minėtuose teiginiuose išsakytą nuomonę, o ne už žinią. Sprendime aiškiai nurodyta, kad Publikacijose buvo išsakyta nuomonė. Nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens garbės ir orumo pažeidimo aspektu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui.

37. Teismas, spręsdamas, ar V. A. yra laikytinas viešuoju asmeniu (VIĮ 2 str. 78 d.), nustatė, kad Publikacijos buvo paskelbtos tuo metu, kai V. A. buvo Klaipėdos miesto savivaldybės kontroliuojamos strateginės įmonės AB „Klaipėdos vanduo“ stebėtojų tarybos pirmininkas, t. y. iš esmės ėjo oficialias pareigas viešajame sektoriuje. Minėtas asmuo 2015–2019 metais buvo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys. Jis taip pat buvo kandidatas į Lietuvos Respublikos Seimo narius, jis yra aktyvus LSDP narys, jis buvo užėmęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus vadovo pareigas. Taigi, jis yra pakankamai žinomas visuomenėje ir laikytinas visuomenės veikėju. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su atsakovo išvada, jog V. A. laikytinas viešuoju asmeniu.

38. Teismo vertinimu, nors atsakovas Sprendime tinkamai nurodė, jog V. A. yra laikytinas viešuoju asmeniu, tačiau jis, pripažindamas pažeidimą, tinkamai neatsižvelgė į šią asmens kategoriją. Teismas apžvelgė teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, susijusius su, be kita ko, saviraiškos laisve ir jos ribomis, ir akcentavo, kad iš ginčo esmės matyti, jog šioje situacijoje konkuruoja dvi teisės – teisė į saviraiškos laisvę ir teisė į asmens garbės ir orumo gynimą – ir sprendžiama šių teisės saugomų ir ginamų vertybių sankirtos problema.

39. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne sąvoka „šarlatanas“ yra apibrėžta taip: „nemokša, apsimetantis mokovu; sukčius, apgavikas“. Tačiau teiginyje (duomenys neskelbtini), kuris, beje, yra publikacijos pavadinimas (antraštė), minimas daugiskaitos forma žodis „šarlatanų“ niekaip nėra susiejamas su V. A.. Vien asmeninis spėjimas ar subjektyvus suvokimas apie ryšį tarp ginčijamo žodžio ir V. A. nėra pakankamas pažeidimui konstatuoti. Be to, teismas pabrėžė, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą, kas vienos iš Publikacijų antraštėje ir buvo padaryta. Sprendime minėtas ryšys nėra pakankamai argumentuotas, o tiesiog padaryta išvada, kad V. A. apibūdinimas šarlatanu yra neproporcingas ir neetiškas nuomonės reiškimo būdas.

40. Teismas nurodė, kad teiginyje (duomenys neskelbtini), kuris yra skirsnio pavadinimas (antraštė), minimas žodis „šarlatanas“ taip pat nėra tiesiogiai ir kategoriškai siejamas su V. A.. Teismas pripažino, kad minėtame skirsnyje pateikiama informacija tik apie V. A., tačiau pažymėjo, jog pats ginčo teiginys nėra kategoriškas, jis pateiktas klausimo forma, t. y. reiškiama abejonė. Kategoriškai neteigiama, kad V. A. yra šarlatanas. Be to, kaip minėta, hiperbolizavimas yra priimtinas ir leidžiamas įgyvendinant saviraiškos laisvę.

41. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjų (t. y. Publikacijų autorės ir žurnalistės) nuomonė, dėl kurios kilo ginčas, nėra pagrįsta jokiais faktiniais duomenimis. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad V. A. komentavo mirusiojo R. K. ligą ir išsakė teiginį, jog tokios ligos gydymo nėra pasaulyje; šis teiginys pasakytas viešai žurnalistams teismo koridoriuje. Taigi, V. A. iš esmės komentavo ir konstatavo tam tikrus faktus apie R. K. sveikatos būklę ir jos gydymo galimybes (tiksliau, jų nebuvimą). Tačiau jis neturėjo tam reikiamos kompetencijos. Juo labiau, kad gydymas, siekiant prailginti asmens gyvenimą, buvo galimas, tai patvirtino autoritetingi gydytojai, kuriuos apklausė Publikacijų autorė (žurnalistė) R. K.. Be to, kaip matyti iš atliekant žurnalistinį tyrimą apklaustų asmenų pasakojimų, V. A. galėjo konsultuoti mirusįjį jo ligos laikotarpiu, nors jis neturėjo tam jokios kompetencijos. R. K. artima giminaitė teigė, jog: (duomenys neskelbtini) ir pan. Teismas akcentavo ir tai, kad R. K. kalbinti asmenys apskritai neigiamai atsiliepė apie V. A., jo tikslus ir siekius dėl R. K.. Taigi, buvo tam tikras faktinis pagrindas išsakyti Publikacijose ginčijamą nuomonę (teiginius), ypač atsižvelgiant į tai, kad nuomonei iš esmės netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai.

42. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog minėtais ginčo teiginiais buvo sąmoningai siekiama įžeisti V. A., pažeminti jo garbę ir orumą. Taip pat nenustatyta, kad buvo siekiama sąmoningai nuslėpti ir iškraipyti faktus ir duomenis. Teismas pažymėjo, kad buvo atliktas didelis žurnalistinis tyrimas, kuriame apklausta daug asmenų, kurie iš esmės neigiamai atsiliepė apie V. A.. Be to, V. A. buvo daug kartų suteikta galimybė išsakyti savo nuomonę ir taip paneigti, patikslinti ar papildyti turimą informaciją, tačiau jis atsisakė tai padaryti.

43. Teismas priėjo prie išvados, kad Publikacijų autorė R. K. turėjo teisę išreikšti savo neigiamą nuomonę apie V. A., be kita ko, Publikacijų antraštėje ir skirsnio pavadinime pasitelkdama literatūrinės išraiškos priemones. Nėra pagrindo Publikacijų atitinkamuose teiginiuose išsakytą žurnalistės nuomonę pripažinti peržengiančia leistinas ribas, tuo pačiu pažeidžiančia V. A., kuris yra viešasis asmuo (dėl to jo žiniasklaidos kritikos toleravimo laipsnis yra žymiai aukštesnis), garbę ir orumą. Taigi, atsakovas neturėjo pakankamo teisinio pagrindo ginčijamoje Sprendimo dalyje pripažinti, kad Publikacijų atitinkamais teiginiais buvo pažeisti V. A. garbė ir orumas; tuo pačiu, kad reiškiama nuomonė neatitiko VIĮ 2 straipsnio 36 dalies reikalavimų. Teismas nusprendė, kad ginčijama Sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina.

44. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjų skundas yra tenkintinas, tenkino ir jų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 628 Eur (605 Eur už advokato teisinę pagalbą ir 23 Eur už žyminį mokestį). Teismas pastebėjo, kad pareiškėjai, paduodami skundą, sumokėjo du žyminius mokesčius po 23 Eur, todėl nuspręsta grąžinti pareiškėjams vieną žyminį mokestį.

III. 45. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 14 d. sprendimą ir Žurnalistų etikos inspektoriaus 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. (SK-124, 2021) SPR-237 palikti galioti visa apimtimi.

46. Atsakovas pabrėžia, kad Sprendime (taip pat ir ginčijamoje jo dalyje) nėra konstatuota, jog buvo pažeisti V. A. garbė ir orumas, todėl teismo išvada, kad atsakovas neturėjo pakankamo teisinio pagrindo pripažinti V. A. garbės ir orumo pažeidimą, yra nesuprantama ir nelogiška. Neskelbtina informacija, įskaitant žmogaus garbę ir orumą žeminančią informaciją, yra nurodyta VIĮ 19 straipsnio 2 dalyje, o nuomonės raiškai keliami reikalavimai yra nustatyti VIĮ 2 straipsnio 36 dalyje; Sprendime buvo konstatuotas būtent VIĮ 2 straipsnio 36 dalies pažeidimas. Atsakovas Sprendime nustatė Publikacijose paskelbtos nuomonės apie V. A. objektyvaus faktinio pagrindimo stoką, todėl pareiškėjų elgesys paskelbiant tokią nuomonę buvo pripažintas nesąžiningu, o paskelbta nuomonė – neatitinkančia nuomonės raiškai keliamų reikalavimų. Atsakovui neaišku, dėl kokių priežasčių teismas sutapatino Sprendime nustatytą nuomonės raiškos pažeidimą su žmogaus garbės ir orumo pažeidimu, kuris yra daug sunkesnis.

47. Atsakovas teigia, kad jis atliko išsamų ir objektyvų Publikacijų ir visų reikšmingų aplinkybių tyrimą bei pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai pasirinko neproporcingą ir neetišką nuomonės reiškimo būdą, apibūdindami V. A. kaip šarlataną. Vertinant ginčo teiginius, turi būti atsižvelgiama į visą paskelbto informacijos kontekstą, tačiau teismas juos vertino izoliuotai. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, jog Publikacijų turinio visuma vienareikšmiškai leidžia spręsti, kad ginčo teiginiai yra apie V. A., nes Publikacijų turinys ir kontekstas leidžia tik šį asmenį susieti su pavartotu apibūdinimu „šarlatanas“. Tačiau teismo sprendime nebuvo atliktas kontekstinis paskelbtos informacijos turinio vertinimas, jame tik deklaratyviai pateikta teismų praktika, kuria teismas nesivadovavo, o ginčijama Sprendimo dalis buvo nepagrįstai vertinama garbės ir orumo pažeidimo aspektu.

48. Atsakovas taip pat pakartoja savo argumentus, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog V. A. konsultavo R. K. arba jį gydė ir pan., todėl pareiškėjų samprotavimai apie V. A. specializaciją neturi teisinės reikšmės. V. A. citata apie tai, jog (duomenys neskelbtini) nėra gydymo, Publikacijose yra pateikta be konteksto, neaiškiomis aplinkybėmis. Taigi, nebuvo pagrindo nuomonei, kad V. A. yra šarlatanas. Nors teismas akcentavo tą aplinkybę, kad V. A. nepasinaudojo galimybe išsakyti savo nuomone, tačiau, atsakovo vertinimu, atsisakymas pakomentuoti ginčo informaciją jokiu būdu nereiškia, kad apie asmenį gali būti skleidžiama faktinio pagrindo neturinti informacija.

49. Pareiškėjai UAB „Lietuvos rytas“ ir UAB „Lrytas“ bei trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą.

50. Pareiškėjai ir R. K. iš esmės pakartoja, atitinkamai, skunde ir atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, be kita ko, jog žurnalistinis tyrimas buvo atliktas atidžiai, sąžiningai, objektyviai, etiškai ir rūpestingai, sudarant V. A. daug galimybių išsakyti savo nuomonę (kuriomis jis nepasinaudojo), o Publikacijose iš esmės vadovaujamasi faktais, o ne jų interpretacijomis, be to, žodis „šarlatanas“ nebuvo pavartotas V. A. apibūdinti, o net jei minėtas žodis galėtų būti susietas su nurodytu asmeniu, toks apibūdinimas turi pakankamą faktinį pagrindą, ypač atsižvelgiant į tai, kad V. A., kaip viešajam asmeniui, yra taikomos daug platesnės kritikos ribos.

51. Pareiškėjai ir R. K. nesutinka su atsakovo pozicija, kad teismas neturėjo pagrindo pasisakyti apie V. A. garbę ir orumą, kadangi šis klausimas yra aktualus sprendžiant dėl VIĮ 2 straipsnio 26 dalies reikalavimų pažeidimo: jei nuomonė būtų reiškiama neetiškai ir nesąžiningai, tai būtų pagrindas konstatuoti garbės ir orumo pažeidimą. Atsakovo argumentai šiuo aspektu yra prieštaringi ir nelogiški, nes Sprendime konstatuota, jog pareiškėjai Publikacijose nuomonę reiškė neetiškai ir nesąžiningai, tačiau nepripažinta, kad buvo pažeisti V. A. garbė ir orumas. Pareiškėjai ir R. K. mano, kad teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

52. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

53. V. A. pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad teismas nepagrįstai laikė, jog atsakovas Sprendime konstatavo V. A. garbės ir orumo pažeidimą, ir iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, kuriais jis sutiko su Sprendime pateiktu Publikacijų vertinimu (išskyrus toje dalyje, kurioje V. A. buvo pripažintas viešuoju asmeniu).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 54. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2021m. rugsėjo 1d. Žurnalistų etikos inspektoriaus Sprendimo Nr.(SK-124, 2021) SPR-237 dalies, kurioje trečiojo suinteresuoto asmens V. A. skundas buvo iš dalies pripažintas pagrįstu bei nuspręsta įspėti UAB „Lrytas“ ir UAB „Lietuvos Rytas“ Dėl VIĮ 2 straipsnio 36 dalies pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

55. Byloje nustatyta, kad www.lrytas.lt 2020 m. rugsėjo 19 d. buvo paskelbta publikacija (duomenys neskelbtini); www.lrytas.lt 2020 m. rugsėjo 20 d. buvo paskelbta publikacija (duomenys neskelbtini); dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2020 m. rugsėjo 19 d. buvo paskelbta publikacija (duomenys neskelbtini).

56. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. liepos 14 d. sprendimu tenkino pareiškėjų UAB „Lietuvos rytas“ ir UAB „Lrytas“ skundą, t. y. panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. (SK-124, 2021) SPR-237 dalį, kurioje V. A. skundas buvo iš dalies pripažintas pagrįstu bei nuspręsta įspėti pareiškėjus dėl Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies pažeidimo nustatęs teisinį pagrindą tenkinti pirmiau nurodytus pareiškėjo reikalavimus.

57. Atsakovas pateiktu apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su nurodytu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teikdamas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, nevertino visų ginčui spręsti reikšmingų aplinkybių.

58. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

59. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

60. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, dėl to jų nekartodama papildo ir patikslina juos, atsižvelgdama į bylai aktualų teisinį reglamentavimą.

62. VIĮ 2 straipsnio 36 dalis numato, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. (Publikacijos metu galiojusi įstatymo redakcija (nuo 2020-01-17 iki 2021-01-31)).

63. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, panašaus pobūdžio bylose aiškindamas teisę dėl saviraiškos laisvės ribojimo ir dalykinės reputacijos gynimo santykio, jau suformavo esmines taisykles, kurias teisėjų kolegija pakartoja taikydama teisę šioje byloje nagrinėjamo ginčo kontekste, vertindamas konkrečias bylos aplinkybes. (žr. pvz., 2016 m. liepos1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-633-858/2016).

64. Pasisakant dėl ginčui spręsti aktualaus teisinio reguliavimo visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas.

65. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d., 1997 m. vasario 13 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pažymi, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-787/2011)

66. Toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktais išaiškinimais. EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai (žr., pvz., 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 25181/94), 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 64816/01), 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Flux prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 22824/04).

67. Atsakovas pabrėžia, kad institucijos Sprendime (taip pat ir ginčijamoje jo dalyje) nėra konstatuota, jog buvo pažeisti V. A. garbė ir orumas, todėl teismo išvada, kad atsakovas neturėjo pakankamo teisinio pagrindo pripažinti V. A. garbės ir orumo pažeidimą, yra nesuprantama ir nelogiška.

68. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju byloje svarbu įvertinti, ar Žurnalistų etikos inspektorius tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl apie jį galbūt paskleistos tikrovės neatitinkančios ir jo dalykinę reputaciją žeminančios informacijos.

69. Ginčijamame atsakovo Sprendime buvo konstatuotas, būtent, VIĮ 2 straipsnio 36 dalies pažeidimas, pripažįstant, kad paskelbta nuomonė neatitinka nuomonės raiškai keliamų reikalavimų. Ginčo atveju konkuruoja dvi teisės - teisė į saviraiškos laisvę ir teisė į asmens reputacijos gynimą. Atsižvelgiant į tai, kad demokratinėje visuomenėje derinant priešingus asmenų interesus būtina laikytis teisėtumo, proporcingumo, asmenų lygybės principų, siekiant tinkamo visuomenės vertybių balanso, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė teisingą pusiausvyrą tarp šių teisių. Atkreiptinas dėmesys, jog įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra pasisakyta, jog teismas įvertinęs publikacijas, nenustatė etikos pažeidimų ( bylos Nr.el2-3328-816/2021). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pirmos instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą, sutapatino nuomonės raiškos pažeidimą su garbės ir orumo pagrįstai nenustatė publikacijos turinio kaip neetiško, t. y. teisingai įvertino šalių teisių pusiausvyrą.

70. Atsakovas taip pat pakartoja savo argumentus, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog V. A. konsultavo R. K. arba jį gydė ir pan., todėl pareiškėjų samprotavimai apie V. A. specializaciją neturi teisinės reikšmės. V. A. citata apie tai, jog (duomenys neskelbtini) nėra gydymo, Publikacijose yra pateikta be konteksto, neaiškiomis aplinkybėmis. Taigi, nebuvo pagrindo nuomonei, kad V. A. yra šarlatanas. Nors teismas akcentavo tą aplinkybę, kad V. A. nepasinaudojo galimybe išsakyti savo nuomonę, tačiau, atsakovo vertinimu, atsisakymas pakomentuoti ginčo informaciją jokiu būdu nereiškia, kad apie asmenį gali būti skleidžiama faktinio pagrindo neturinti informacija.

71. Šis atsakovo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog buvo atliekamas didelis žurnalistinis tyrimas, apklausiami asmenys, kurie pasisakė apie V. A. ir jo santykį su R. K. bei pokalbius su juo ir kitais trečiaisiais asmenimis apie pastarojo ligą, jos eigą ir gydymo būdus. Byloje nenustatytos aplinkybės, jog publikacijos autorė siekė sąmoningai nuslėpti ar iškraipyti faktus. Pažymėtina, kad tik teisminio nagrinėjimo metu V. A. ėmė neigti įvykių aplinkybės, nepateikdamas įrodymų, o tik išdėstydamas savo poziciją procesiniuose dokumentuose. Nors kaip matyti iš bylos medžiagos jam buvo suteikta daugkartinė galimybė paneigti, patikslinti ar papildyti turimą žurnalistės informaciją rengiamoms publikacijoms, Todėl darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas ištyręs bei įvertinęs visumą įrodymų turėjo pagrindą pripažinti, kad tokie faktai buvo.

72. Apibendrinant pažymėtina, jog nurodytų vertybių sąveika lemia, kad sprendžiant, ar visuomenės informavimo priemonė neperžengė numatytų ribų, turi būti atsižvelgiama į tai, ar visuomenei paskelbta nuomonė, į jos paskelbimo kontekstas, į informacijos pobūdis šiuo konkrečiu atveju teisės į saviraiškos laisvę ir asmens reputacijos gerbimo teisingos pusiausvyros principas nebuvo pažeistas

73. Atsižvelgiant į išdėstytą nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nėra pagrindo konstatuoti, kad publikacijoje pateiktos nuomonės pažeidė teisę ir konstatuoti pažeidimą.

74. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, tačiau dėl nutarties 68 punkte nurodytų priežasčių šalina iš pirmos instancijos teismo sprendimo motyvus dėl V. A. garbės ir orumo pažeidimo. Tačiau šių motyvų pašalinimas bei apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nėra pagrindas panaikinti teismo sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys