2025-04-30 Nr. AB-7894-3-61-3-07674-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1733-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07674-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(N)

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. Y. (Y. Y.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. Y. (Y. Y.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Y. Y. (Y. Y.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 24S281105 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Sprendimu atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvą 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, įvesti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos bei pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos.

2.2. Pagrindinis pareiškėjo motyvas dėl prieglobsčio poreikio yra tas, kad jo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Tokią bendrą situaciją pripažino ir pats atsakovas savo sprendime, tačiau nurodė, kad tokios grėsmės nepakanka pareiškėjui suteikti prieglobstį. Atsakovas neatsižvelgė į savo paties pateiktą kilmės valstybės informaciją, o tai lėmė nepagrįstą ir neobjektyvų vertinimą. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, beatodairiškas smurtas konstatuojamas, kai jis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į kilmės valstybę arba į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti rimtą grėsmę. Jeigu smurto lygis nepasiekia beatodairiško smurto lygio, turi būti vertinamos individualios aplinkybės. (duomenys neskelbtini) tvyranti padėtis prilygsta beatodairiško smurto kriterijams, konfliktas negali būti laikomas lokalizuotu, t. y. (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini).

2.3. Pareiškėjui turi būti suteikta papildoma apsauga, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „ Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnyje numatytu pagrindu, t. y. esant rimtai ir asmeninei grėsmei asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Dėl šių priežasčių jis taip pat negali būti išsiųstas į kilmės valstybę.

2.4. Dėl draudimo atvykti į Lietuvą ir kitas Šengeno erdvės valstybes, pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjui būtų suteiktas prieglobstis, ši Sprendimo dalis yra nepagrįsta, prieštaraujanti 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152 (toliau – ir SIS reglamentas, Reglamentas (ES) 2018/1861) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kompetentingoms institucijoms tenkanti pareiga įvesti perspėjimą į SIS negali būti suprantama kaip suteikianti joms neribotą nuožiūros laisvę veikti šiuo tikslu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024). Įvedant perspėjimą į SIS taikomas proporcingumo reikalavimas, išnagrinėjant, ar konkretus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas.

2.5. Atsižvelgiant į visuotinai žinomą pavojų (duomenys neskelbtini) civiliams, dėl kurio jiems (taip pat ir pareiškėjui) kyla poreikis išvykti iš (duomenys neskelbtini) bei ieškoti saugesnio gyvenimo Europos Sąjungos valstybėse, draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą, o ypač į Šengeno erdvę 2 metams, yra neproporcingas. Be to, pareiškėjas turi teisę į laikinąją apsaugą, kuri jam buvo suteikta anksčiau, todėl atsakovas neturėjo jo išsiųsti iš Lietuvos ir uždrausti atvykti į Lietuvą bei Šengeno erdvę.

2.6. Atsakovas priėmė nepagrįstą, tinkamai nemotyvuotą ir neteisėtą sprendimą, kuris prieštarauja tiek teisės aktų nuostatoms, tiek teismų suformuotai praktikai. Atsižvelgiant į tai, prašė skundą patenkinti ir Sprendimą panaikinti bei įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, nulemtas dėl jo turimų arba priskirtų asmeninių savybių. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra paremta bendra padėtimi jo kilmės valstybėje. Atitinkamai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, atsakovo vertinimu, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

4.2. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu taip pat nenustatyta visiškai pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimas, su juo būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba būtų žeminamas jo orumas ar jis būtų tokiu būdu baudžiamas. Nenustatyta ir grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

4.3. Pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini). Šioje vietovėje beatodairiškas smurtas vyksta itin žemu lygmeniu, todėl nekyla grėsmė pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjo teiginiai, kad beatodairiškas smurtas vyksta visoje (duomenys neskelbtini), yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsti objektyvia informacija. Atsakovas surinko tai paneigiančią naujausią, aktualią ir oficialią kilmės valstybės informaciją, kurią Sprendime tinkamai įvertino.

4.4. Apklausos metu pats pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini), kuriame buvo ir pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vieta. Vadovaujantis kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini).

4.5. (duomenys neskelbtini) asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos (duomenys neskelbtini). Šis įstatymas (duomenys neskelbtini). Įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą; kt. Taigi, pareiškėjas galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl (duomenys neskelbtini).

4.6. Dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti ir duomenų įvedimo į SIS pagrįstumo, pažymėtina, kad Sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, t. y. kad jis atvyko į Lietuvą 2022 metais, iki 2023 m. kovo 4 d. jis turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o šiam pasibaigus, turėjo teisę būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų – iki 2023 m. birželio 4 d. Kadangi pareiškėjas iki nurodytos datos neišvyko iš Lietuvos, 2024 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 24S143627 jis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) iki 2024 m. liepos 12 d. Šio įpareigojimo pareiškėjas neįvykdė ir nuo 2023 m. birželio 5 d. nelegaliai gyveno Europos Sąjungoje, net nedėdamas pastangų išvengti tokios situacijos. Prieglobsčio pareiškėjas neprašė iki pat 2024 m. rugsėjo 24 d. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas įrodė, kad gauti prieglobstį saugioje valstybėje nebuvo jo tikslas.

4.7. Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovas pareiškėją vertino kaip nepatikimą asmenį, kuris, nesuteikus prieglobsčio, gali išvažiuoti į kitą Europos Sąjungos valstybę, t. y. faktiškai pasislėpti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti bei nutarta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti perspėjimą į SIS.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo Y. Y. skundą tenkino iš dalies – panaikino Sprendimo dalį (2–5 punktus), kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo dienos bei įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pavedant išsiuntimą vykdyti VSAT. Teismas kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė, taip pat paliko galioti 2025 m. sausio 2 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

6. Teismas, be kita ko, nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašė dėl (duomenys neskelbtini).

6.2. Įvertinęs šiuos duomenis bei kitą surinktą medžiagą, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriame vertino, kad pareiškėjo nurodyta baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Atsakovas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo sąlygų, todėl pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatas jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nenustatė individualių aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjas susidurtų su visuomenės diskriminacija ir izoliacija, taip pat kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas vyksta itin žemu lygmeniu, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Sprendimu Migracijos departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat pavesti VSAT vykdyti asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

7. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė aktualią teismų praktiką ir pažymėjo, kad galimas persekiojimas dėl kurių nors iš priežasčių, sudarančių pagrindą suteikti tarptautinę apsaugą, turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

8. Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija bei situacija (duomenys neskelbtini) susijusią informaciją: įvykdė pareiškėjo apklausą, sudarant jam galimybę pateikti papildomus argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, užduodant patikslinančius klausimus, siūlant detalizuoti jo paties nurodytus teiginius; įvertino pareiškėjo pateiktus duomenis ((duomenys neskelbtini)), taip pat vadovavosi gausiais informacijos šaltiniais (be kita ko, tarptautinių organizacijų duomenimis, oficialia (duomenys neskelbtini) informacija ir oficialios žiniasklaidos šaltiniais). Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė konkrečios informacijos iš patikimų šaltinių bei įrodymų apie tai, kaip jam būnant (duomenys neskelbtini) buvo ar bus pažeistos jo teisės, kurie galėtų paneigti atsakovo surinką oficialią informaciją ir išvadas.

9. Teismo vertinimu, atsakovas taip pat įvertino pareiškėjo perspektyvinę riziką jo duotų paaiškinimų, dokumentų ir kilmės valstybės informacijos kontekste, t. y. atliktas perspektyvinis (ateityje gresiančios) rizikos vertinimas. Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su atsakovo išvada, kad rizika pareiškėjui nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra hipotetinio pobūdžio, kadangi pareiškėjas savo poziciją tiek skunde, tiek apklausos Migracijos departamente metu ir teismo posėdžio metu iš esmės grindė tik savo subjektyvia nuomone, deklaratyviais teiginiais apie visuotinai žinomas arba visiems (duomenys neskelbtini) žinomas aplinkybes bei informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini), kaip pats teigė, „iš interneto“ (nenurodant konkrečių ir patikimų šaltinių).

10. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas yra už savo kilmės valstybės ribų, tačiau kitos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pabėgėlio statuso taikymo nuostatos nebuvo įgyvendintos. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad jam grįžus į kilmės valstybę grėstų persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybes, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, ar kad jis negalėtų pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo apklausos metu Migracijos departamente išsakyti nuogąstavimai dėl kalbos barjero, t. y. jog (duomenys neskelbtini) – pareiškėjas negalėjo įvardinti konkrečių incidentų, įvykusių kilmės šalyje, jų datų ir tikslių aplinkybių, taip pat konkrečių asmenų, nuo kurių būtų nukentėjęs dėl (duomenys neskelbtini), priešingai – patvirtino, kad dėl (duomenys neskelbtini).

11. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo baimė (duomenys neskelbtini) taip pat buvo grindžiama išskirtinai vien subjektyviomis prielaidomis ir spėlionėmis, bet ne faktiniais įrodymais. Pareiškėjas nenurodė, ir byloje nebuvo duomenų, kad jis asmeniškai (duomenys neskelbtini). Išanalizavęs pareiškėjo apklausos metu pateiktus paaiškinimus, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas sprendė, jog labiausiai tikėtina, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini). Teismas sutiko su šia išvada, kartu pažymėdamas, kad pareiškėjas iš esmės neginčijo faktinių aplinkybių, jog (duomenys neskelbtini).

12. Teismas apibendrino, kad pareiškėjo įžvelgiama grėsmė (duomenys neskelbtini) vertintina kaip išskirtinai hipotetinė ir neprilygstanti „pagrįstai tikimybei“, kuri laikoma įrodinėjimo standartu vertinant rizikos realumą, todėl darė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

13. Pasisakydamas dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjui ir asmens įsitikinimo dėl realios grėsmės, kurią kelia beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini), teismas pabrėžė, kad šiuo aspektu atsakovas surinko gausią kilmės valstybės informaciją iš įvairių oficialių šaltinių. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini), iš kur vėliau išvyko į Lietuvą. Teismui nekilo abejonių dėl Sprendime išdėstytos ir įvertintos informacijos apie karinio konflikto išplitimą (duomenys neskelbtini).

14. Atsižvelgęs į minėtas atsakovo nustatytas aplinkybes, kurių pareiškėjas nepaneigė jokiais objektyviais duomenimis, oficialiais informacijos šaltiniais, asmenine patirtimi ar panašiais įrodymais, teismas pritarė Migracijos departamento pozicijai, jog (duomenys neskelbtini) beatodairiško smurto lygis yra toks žemas, kad nekelia pareiškėjo gyvybei ir sveikatai grėsmės. Teismas nurodė, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija, todėl darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai jam nesuteikė papildomos apsaugos.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog (duomenys neskelbtini). Taigi, nebuvo jokių įrodymų, kad pareiškėjas turėjo ar gali turėti apribojimų dėl (duomenys neskelbtini). Konstatavęs, kad Sprendimo dalis dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo yra teisėta ir pagrįsta, teismas šios dalies skundo reikalavimą ir išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą atmetė.

16. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam turėtų būti suteikta laikinoji apsauga Įstatymo 95 straipsnio pagrindu, todėl atsakovas turėjo spręsti dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, teismas nustatė, kad pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, o ne dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo humanitariniu pagrindu (t. y. pagal (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Vyriausybės nutarimas); šia leidimo laikinai gyventi tvarka pareiškėjas jau buvo pasinaudojęs). Teismas konstatavo, kad atsakovas neturėjo pareigos spręsti leidimo laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu išdavimo klausimo bei pagrįstai nagrinėjo būtent prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą pagal jo pateikto prašymo pobūdį.

17. Pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, kurioje nutarta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždrausti jam atvykti ir įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi į SIS, teisėtumo ir pagrįstumo, teismas nustatė, kad VSAT taip pat yra priėmusi 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 24S206453 (toliau – ir VSAT sprendimas), kuriuo pareiškėjas, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 127 straipsnio 5 dalies, 133 straipsnio 2 dalies nuostatomis, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), taip pat jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo dienos bei nuspręsta įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ buvo nustatyta, jog pareiškėjas dėl minėto VSAT sprendimo panaikinimo buvo kreipęsis į Regionų administracinį teismą byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau skundą buvo atsisakyta priimti įsiteisėjusia 2024 m. liepos 22 d. teismo nutartimi, kadangi pareiškėjas per teismo nustatytą terminą nepašalino esminių skundo trūkumų. Teismas konstatavo, kad VSAT sprendimas, kuriuo iš esmės jau yra išspręstas pareiškėjo išsiuntimo iš šalies klausimas bei uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į SIS klausimas, yra nenuginčytas ir galiojantis.

19. Teismo vertinimu, susiklostė ydinga teisinė situacija kuomet du skirtingi viešojo administravimo subjektai priėmė su analogiško pobūdžio sprendimus (skyrėsi tik taikytų ribojimų terminas). Nors Migracijos departamentas pagal 127 straipsnio 5 dalį ir 133 straipsnio 8 dalį iš esmės turi kompetenciją spręsti asmens išsiuntimo ir uždraudimo atvykti klausimus, tačiau, teismo įsitikinimu, antrą kartą ginčijamu Sprendimu nusprendęs išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir nustatęs jam draudimą atvykti bei apsigyventi, įvedant šį draudimą į SIS, po to, kai įsiteisėjusiu 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 24S206453 tą patį buvo padariusi VSAT, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo akcentuojamą draudimą pradėti bei vykdyti dvi administracines procedūras, dėl kurių įvykdymo būtų priimti du galutiniai sprendimai tuo pačiu klausimu, bet taip pat pažeidė ir bendruosius teisinėje sistemoje galiojančius non bis in idem bei gero viešojo administravimo principus.

20. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas Sprendimo dalį, kuria nutarta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo dienos bei įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pavedant išsiuntimą vykdyti VSAT, panaikino kaip neteisėtą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).

21. Kadangi pareiškėjo skundo dalis dėl Sprendimo 2 ir 5 punktų, dėl kurių buvo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, panaikinimo patenkinama ir ši Sprendimo dalis naikinama, teismas nurodė, kad 2025 m. sausio 2 d. nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė lieka galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (ABTĮ 70 str. 10 d.).

III. 22. Pareiškėjas Y. Y. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė papildomos apsaugos suteikimo dėl kilmės valstybėje vykstančio beatodairiško smurto nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjui neturėjo būti suteikta papildoma apsauga.

23.2. Pareiškėjas ir skunde, ir teismui nurodė, jog jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjas tarptautinės apsaugos poreikį grindė Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Teismas iš esmės atkartojo Migracijos departamento poziciją, išdėstytą Sprendime. Tačiau pats teismas nurodo, kad iš esmės (duomenys neskelbtini). Dėl (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes patvirtina ir Sprendime išdėstyta kilmės valstybės informacija.

23.3. (duomenys neskelbtini) yra sąmoningai (duomenys neskelbtini) kas taip pat sukelia didelį pavojų sveikatai ir gyvybei.

23.4. Tačiau į šias Sprendime nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, bet apsiribojo vertinimu, jog pareiškėjo (duomenys neskelbtini).

23.5. Atkreiptinas dėmesys į ESTT 2009 m. vasario 17 d. sprendimą byloje C-465/07, kuriame išaiškinta, kad beatodairiškas smurtas konstatuojamas, kai smurtas pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į kilmės valstybę arba į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti rimtą grėsmę. Tačiau, jeigu smurto lygis nepasiekia beatodairiško smurto lygio, turi būti vertinamos individualios aplinkybės.

23.6. Sprendime pats atsakovas nurodo, kad (duomenys neskelbtini). Visuotinai žinoma, kad šiame (duomenys neskelbtini).

23.7. Įvertinus tarptautinių teismų jurisprudenciją bei joje įtvirtintus beatodairiško smurto kriterijus, atsižvelgus į situaciją (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), konstatuotina, kad visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje vyksta beatodairiškas smurtas, net tose teritorijose, kurios atsakovo yra įvardintos kaip turinčios žemą beatodairiško smurto lygį. Įvertinus šias aplinkybes pareiškėjas negali grįžti į (duomenys neskelbtini) ir jam turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

23.8. Migracijos departamentas Sprendime nepasisakė dėl laikinosios apsaugos suteikimo ir pareiškėjo negrąžinimo. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pasisakydamas dėl laikinosios apsaugos, klaidingai aiškino tai reglamentuojančius teisės aktus. Nesutiktina su teismo aiškinimu, kad pagal teisės aktus pats pareiškėjas turėjo inicijuoti leidimo išdavimo laikinosios apsaugos pagrindu išdavimo procedūrą.

23.9. Vyriausybės nutarimo 2.3 punkte nurodyta, jog Migracijos departamentas registruoja asmenis, atitinkančius šio nutarimo 1 punkte nurodytas sąlygas, ir jiems išduoda registraciją patvirtinantį dokumentą (pažymą). Taigi, nėra nustatyta pareiga pateikti prašymą per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau - ir MIGRIS), o nustatyta pareiga Migracijos departamentui atlikti registraciją, kai asmuo, atitinkantis 1 punkto reikalavimus, kreipiasi į Migracijos departamentą. Todėl nėra aišku, kokiu reguliavimu remiantis teismas nustatė, kad yra numatyta pareiga dėl laikinosios apsaugos suteikimo pateikti prašymą per MIGRIS. Atsakovas ne tik nevertino, jog asmuo yra laikinosios apsaugos gavėjas pagal Vyriausybės nutarimą, bet ir nesuteikė informacijos asmeniui, ką jam reikėtų daryti, jei, Migracijos departamento nuomone, jo pareikšto prašymo dėl apsaugos nepakako. Taip pat nesutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad jis turi užpildyti prašymą per MIGRIS, nes toks leidimas laikinosios apsaugos pagrindu jam jau buvo išduotas. Pareiškėjui atvykus į Lietuvą ir pirmą kartą kreipusis dėl laikinosios apsaugos, jis buvo užregistruotas kaip nurodyta Vyriausybės nutarime ir jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, t. y. jis nuvyko į specialiai (duomenys neskelbtini), ir ten buvo užregistruotas, jam nereikėjo pildyti jokių prašymų per MIGRIS. Šią aplinkybę patvirtina ir bylos medžiaga, kur prie Migracijos departamento pateiktos asmens bylos medžiagos nėra jokios prašymo formos iš MIGRIS sistemos.

23.10. Remiantis proceso efektyvumo principu, Migracijos departamentas viename sprendime turėjo vertinti, ar pareiškėjas turi teisę į laikiną apsaugą ir ar jo atžvilgiu gali būti priimamas išsiuntimo sprendimas, ar bent jau nukreipti (informuoti) pareiškėją apie tinkamą procedūrą.

23.11. Pažymėtina, kad pareiškėjui turėjo būti taikoma laikinoji apsauga pagal Vyriausybės nutarimą, kas iš esmės yra dar viena tarptautinės apsaugos forma, kuri taikoma esant specifinėms sąlygoms, t. y. Europos Sąjungos Tarybos sprendimui dėl apsaugos suteikimo iš konkrečios valstybės atvykusiems asmenims supaprastintomis procedūromis.

23.12. Kaip nustatyta Sprendime, pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini), jis yra (duomenys neskelbtini). Todėl jis atitinka laikinosios apsaugos suteikimo sąlygas. Tą patvirtina ir tai, kad pareiškėjui jau buvo suteikta laikinoji apsauga Tačiau Migracijos departamentas šių aplinkybių, kad pareiškėjui jau buvo suteikta laikinoji apsauga, nevertino. ir neatsižvelgė. Šiuo atveju nenustatytos Įstatymo 96 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, Įstatymas taip pat nenumato, jog laikinoji apsauga pasibaigia, kai pasibaigia suteiktos apsaugos pagrindu išduotas leidimas gyventi. Kadangi laikinosios apsaugos suteikimas (duomenys neskelbtini)Vyriausybės nutarimu buvo pratęstas iki 2026 m. kovo 4 d., tai reiškia, kad pareiškėjui suteikta laikinoji apsauga nepasibaigė, baigė galioti tik jo turimas leidimas laikinai gyventi. Tuo tarpu pareiškėjas siekė pratęsti jo turėtą leidimą gyventi tik veikė ne pagal tinkamą procedūrą: iš pradžių tą pabandė daryti per teismą (tai matyti iš VSAT asmens bylos medžiagos), paskui pateikė prašymą Migracijos departamentui dėl tarptautinės apsaugos suteikimo (kas irgi nebuvo tinkama procedūra). Tačiau Migracijos departamentas (matydamas visą pareiškėjo situaciją) pareiškėjo nenukreipė į tinkamą procedūrą, jam informacijos nesuteikė, o vietoj to priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją, jam uždrausti atvykti į Lietuvą ir įvesti perspėjimą į SIS, nors pareiškėjui buvo suteikta laikinoji apsauga.

23.13. Nors pareiškėjo leidimas laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu jau baigė galioti, tačiau pareiškėjas ir dabar, kaip ir tuomet, kai atvyko į Lietuvą, negali grįžti į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) vien dėl to, kad baigė galioti jo leidimas ir pagal tinkamą procedūrą nebuvo pratęstas, nėra mažesnė ir tuo labiau niekaip neišnyksta.

23.14. Sprendimu pareiškėjui buvo pritaikytas 2 metų draudimo laikotarpis atvykti į Lietuvą ir nuspręsta įvesti perspėjimą į SIS tuo pagrindu, kad pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka, kaip nesusijęs su prieglobsčio suteikimu.

23.15. Migracijos departamento vertinimas dėl draudimo atvykti ir perspėjimo įvedimo prieštarauja visuotinai žinomiems faktams ir bylos medžiagai. (duomenys neskelbtini). Todėl išvada, kad asmuo, kuris prašo (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsta.

23.16. Tarptautinė apsauga – papildoma apsauga, būtent gali būti suteikiama tuomet, kai dėl karo kyla beatodairiško smurto grėsmė. Beatodairiško smurto lygmuo yra vertinamasis dalykas, kuris priklauso nuo daugelio aplinkybių, tai netgi jei būtų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiško smurto lygmuo yra nepakankamas, kad būtų suteikta papildoma apsauga, tai niekaip neparodo, kad asmuo piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Vien tas faktas, kad (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad asmuo, prašydamas tarptautinės apsaugos nepiktnaudžiauja prieglobsčio procesu. Todėl teigti, kad asmuo piktnaudžiauja procesu, kai prašo apsaugos nuo karo, yra nepagrįsta.

23.17. Visa tai patvirtina, jog Migracijos departamentas visiškai nepagrįstai pareiškėjo prašymą pripažino akivaizdžiai nepagrįstu ir nagrinėjo jį skubos tvarka. Tai, kad prašymas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, patvirtina prašymo išnagrinėjimo laikotarpis, kai jį reikėjo išnagrinėti per 10 darbo dienų.

23.18. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad VSAT sprendimas yra galiojantis. Po šio sprendimo priėmimo faktinės aplinkybės pasikeitė, buvo vertinama faktinė pareiškėjo, jo kilmės valstybės informacija. Atitinkamai įvertinus naujas aplinkybes, institucija nagrinėjanti tarptautinės apsaugos prašymą turi teisę priimti naują sprendimą dėl klausimų, susijusių su išsiuntimu, draudimu atvykti ir perspėjimo į SIS įvedimu.

23.19. Šiuo atveju turi būti vadovaujamasi vėliau priimtu aktu, kuris panaikina pirmiau priimtą aktą, t. y. turi būti vadovaujamasi lex posteriori derogat legi priori. Manytina, kad Migracijos departamentas turi teisę priimti naują sprendimą, jei VSAT jau buvo priėmusi tuo klausimu sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad išnagrinėjus tarptautinės apsaugos bylą, gaunama ir paaiškėja daug daugiau naujos ir asmens situacijai svarbios informacijos. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta 2024 m. liepos 22 d. teismo nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą pratęsti jam leidimą gyventi iki 2025 m. birželio 26 d., VSAT sprendimas nebuvo apskųstas, jis tuo metu nebuvo priimtas.

23.20. Šiuo aspektu apibendrintina, kad Migracijos departamentas turėjo teisę spręsti klausimą dėl išsiuntimo, draudimo atvykti, perspėjimo įvedimo iš naujo ir priimti naują sprendimą. Tačiau Migracijos departamentas šiuo klausimus išsprendė netinkamai. Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti į tą faktą, kad pareiškėjui buvo suteikta laikinoji apsauga, ji nebuvo pareiškėjui panaikinta, pareiškėjas, kaip ir (duomenys neskelbtini) (tiesiog pasirinko galiausiai netinkamą procedūrą), nes jis tiesiog nori apsaugoti savo gyvybę. Visa tai, patvirtina, kad sprendimas išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvą ir įvesti perspėjimą į SIS buvo priimti nepagrįstai.

23.21. Taigi, Sprendimo 2–5 punktai turėjo būti panaikinti, tačiau ne tuo pagrindu, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, t. y. ne dėl to, jog buvo priimtas VSAT sprendimas, o dėl to, jog išsiuntimas, uždraudimas atvykti į Lietuvą ir perspėjimo įvedimas į SIS pareiškėjui netaikytini.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

25. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

26. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad beatodairiškas smurtas vyksta (duomenys neskelbtini). Priešingai nei nurodo pareiškėjas, atsakovas surinko naujausią, aktualią ir oficialią kilmės valstybės informaciją ir tinkamai ją įvertino.

27. Tyrimo metu nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo paskutinės gyvenamosios vietos kilmės valstybėje adresas yra (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis kilmės valstybės ir kita oficialia informacija, (duomenys neskelbtini).

28. Papildomai pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini). Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas sąlygas ir suteikti jam papildomą apsaugą.

29. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjui turi būti taikoma laikinoji apsauga, ir Migracijos departamentas, vykdydamas prieglobsčio procedūrą bei priimdamas Sprendimą, turėjo į tai atsižvelgti (bent jau nukreipti asmenį į tinkamą procedūrą). Migracijos departamentas nagrinėja užsieniečių prašymus tokius, kokius pateikia patys užsieniečiai. Be to, šios aplinkybės nėra šio ginčo dalykas. Primintina, kad pareiškėjas skundžia Migracijos departamento Sprendimą, o ne kitus Migracijos departamento veiksmus. Pareiškėjo samprotavimai, kad ne prieglobstis, o laikinoji apsauga būtų jam tinkamesnė procedūra, nėra pagrindas paneigti ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir jį panaikinti. Be to, pareiškėjas nors ir nurodo, kad jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu (jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje), tačiau nemini, kad būtent jis pasibaigus leidimui laikinai gyventi ir praėjus bevizio režimo terminui jo nepratęsė. Šios aplinkybės buvo pagrindas VSAT 2024 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 24S143627 nuspręsti grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) iki 2024 m. liepos 12 d. Pareiškėjas šio VSAT sprendimo neįvykdė, todėl buvo priimtas kitas VSAT 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. 24S206453, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 36 mėnesius, įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 36 mėnesius. Pareiškėjas prieglobsčio pasiprašė tik po minėto VSAT sprendimo, t. y. 2024 m. rugsėjo 24 d.

30. Migracijos departamentas priimdamas sprendimus dėl užsieniečių neturi galimybės patikrinti Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portale esančią informaciją apie kitų valstybinių institucijų (pvz., VSAT) priimtų sprendimų apskundimą. Taigi nesant minėtos informacijos, susidubliavo VSAT sprendimu ir ginčijamu Sprendimu nustatyti ribojimai. Tad sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais vadovaujantis buvo panaikintos atitinkamos Migracijos departamento Sprendimo dalys (2–5 punktai).

31. Apelianto teiginiai, kad šiuo metu yra pasikeitusi situacija nuo VSAT sprendimo priėmimo momento, nekeičia nustatyto fakto, kad būtent VSAT jau yra priėmęs sprendimą dėl išsiuntimo, uždraudimo ir duomenų įtraukimo ir jis yra galiojantis bei vykdytinas. Pareiškėjas nepateikia jokių pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo motyvuotą išvadą dėl dviejų institucijų priimtų sprendimų dėl to pateis užsieniečio ir su juo susijusių procesų.

32. Šiuo atveju netaikytinas lex posteriori derogat legi priori principas, kadangi jis yra dėl teisės aktų, o ne dėl sprendimų galiojimo. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai apie šiuo metu pasikeitusias aplinkybes vertintini kaip deklaratyvūs, nes nepateikta jokia informacija, įrodymai, kas pasikeitė nuo VSAT sprendimo priėmimo iki Migracijos departamento Sprendimo priėmimo, t. y. per maždaug 3 mėnesius.

33. Dėl apelianto teiginių, kad Sprendimo 2–5 punktai turėjo būti panaikinti ne tuo pagrindu, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o dėl to, jog pareiškėjo išsiuntimas, uždraudimas atvykti į Lietuvą ir perspėjimo įvedimas į SIS pareiškėjui netaikytini, pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pakeistų pirmosios instancijos teismo sprendimą, tai nepaneigtų ginčo Sprendime nurodytų argumentų. Buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, t. y. jo atvykimo į Lietuvą atvykimo ir buvimo aplinkybės. Migracijos departamentas įvertino ir tai, kad užsienietis nelegaliai gyveno Europos Sąjungoje nuo 2023 m. birželio 5 d. ir nedėjo pastangų išvengti tokios situacijos, prieglobsčio pasiprašė tik 2024 m. rugsėjo 24 d. Tai sudarė pagrindą Migracijos departamentui padaryti išvadą, kad pareiškėjas laikytinas nepatikimu asmeniu, prisidedančiu prie neteisėtos migracijos procesų, todėl tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali išvažiuoti į kurią nors kitą Europos Sąjungos valstybę, t. y. faktiškai pasislėpti. Šiuo konkrečiu atveju taikytina 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti.

34. Vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi nustatytas 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas. Įvertinus tai, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir tai, kad jis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, pareiškėjo duomenys teikiami SIS.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus ir įtraukti perspėjimą į SIS apie draudimą atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

Dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos

36. Prieglobsčio suteikimą reglamentuoja Įstatymo 86 ir 87 straipsniai.

37. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

38. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš J. K., pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

39. Apskųstame Migracijos departamento Sprendime buvo nurodyta, kad „Prieglobsčio prašytojo deklaruotina baimė dėl karo yra jo subjektyvus situacijos vertinimas, ir tai savaime nėra laikoma diskriminaciniu veiksmu kaip tai yra suprantama „pabėgėlio“ sąvokos kontekste. Įvertinus prieglobsčio prašytojo nurodytų jam neva gresiančių veiksmų – (duomenys neskelbtini) – formą, pobūdį ir pasekmes prieglobsčio prašytojui, darytina išvada, kad jie neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo ((duomenys neskelbtini))“ – užsieniečiui nesuteiktas pabėgėlio statutas, kaip neatitinkančiam Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nemato pagrindo kitokiai išvadai ir dėl šio klausimo, nesant apeliaciniame skunde atskirų argumentų, plačiau dėl Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies aspektu nepasisako.

41. Pareiškėjas (apeliantas) akcentuoja, jog tarptautinės apsaugos poreikį grindžia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu (žr. nutarties 23.2 p.).

42. Įstatymo 87 straipsnis numato, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas.

43. Migracijos departamentas Sprendime yra pažymėjęs, kad siekiant asmeniui suteikti papildomą apsaugą Direktyvos 2011/95/EU 15 straipsnio c punkte nurodytu pagrindu, privalo būti nustatyti visi kumuliatyvūs elementai: 1) tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas; 2) asmuo turi būti civilis; 3) beatodairiškas smurtas; 4) rimta ir individuali grėsmė; 5) grėsmė gyvybei ar sveikatai; 6) priežastinis ryšys tarp beatodairiško smurto ir kylančios grėsmės.

44. Toliau tame pačiame Migracijos departamento Sprendime buvo nurodyta, jog prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas vyksta itin žemu lygmeniu, todėl nėra realios rizikos pareiškėjui būti asmeniškai paveiktam beatodairiško smurto, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/EU 15 straipsnio c punktą.

45. Užsieniečiui neatitikus beatodairiško smurto kriterijaus, rimtos ir individualios grėsmės, grėsmės gyvybei ir sveikatai bei priežastinio ryšio tarp beatodairiško smurto ir kylančios grėsmės kumuliatyviniai kriterijai nebuvo vertinti. Taigi atsižvelgiant į tai, jog kilmės šalyje nėra realios rizikos pareiškėjui būti asmeniškai paveiktam beatodairiško smurto, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/EU 15 straipsnio c punktą, buvo konstatuota, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

46. Migracijos departamento pozicija, kuri palikta galioti pirmosios instancijos teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pripažintina visiškai pagrįsta, kadangi išvados padarytos remiantis oficialiais šaltiniais, esama tarptautinio ginkluoto konflikto situacija įvertinta atsižvelgiant į daugetą aspektų. Reikia pažymėti, kad pareiškėjas apsiriboja bendro pobūdžio paaiškinimais dėl galimų pavojų, kurie, nėra jokių abejonių, tikrai kyla vykstančių karinių veiksmų metu, tačiau surinktų faktinių duomenų visuma neleidžia prieiti prie išvados, kad atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas nuostatas bei su prieglobsčio prašytoju susijusiomis individualiomis aplinkybėmis, jog prieglobsčio prašytojas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, apibrėžtus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybės institucijai, nagrinėjančiai tarptautinės apsaugos prašymą, t. y. Migracijos departamentui, surinkta informacija apie kilmės valstybę turi atitikti esminius kriterijus, kurie yra įtvirtinti aptartų teisės aktų nuostatose: turi būti atsižvelgiama į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės valstybe sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš Europos pabėgėlių fondo, Europos prieglobsčio paramos biuro (dabar – Europos Sąjungos paramos agentūra), Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės valstybėje ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės valstybę neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1685-968/2022; kt.) – bylą tikrinanti teisėjų kolegija nenustatė, kad būtų nukrypta nuo formuojamos administracinės jurisprudencijos aptariamu klausimu.

48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip yra pažymėjęs, kad Direktyvos 2011/95/ES V skyriuje, skirtame reikalavimams, taikomiems priskyrimui prie papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų, reglamentuoti, 15 straipsnis apibrėžia didelės žalos kategoriją. Pagal šio straipsnio c punktą didele žala laikytina rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Aiškindamas šią nuostatą, ESTT yra nurodęs, kad, kiek tai susiję su pagal Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio c punktą pateiktu tarptautinės apsaugos prašymu, net jei šiame prašyme nesiremiama konkrečiai su prašytojo situacija susijusiomis aplinkybėmis, iš šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies matyti, jog toks prašymas turi būti vertinamas individualiai, todėl reikia atsižvelgti į įvairias aplinkybes. Tarp šių aplinkybių, be kita ko, šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies a punkte yra nurodyti „visi vertintini faktai, susiję su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu“. Konkrečiau kalbant, be kita ko, galima atsižvelgti į ginkluotų susirėmimų intensyvumą, dalyvaujančių ginkluotųjų pajėgų organizuotumo lygį ir konflikto trukmę kaip į veiksnius, į kuriuos atsižvelgiama vertinant realų didelės žalos pavojų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio c punktą; taip pat galima atsižvelgti į kitus veiksnius, pavyzdžiui, nesirenkamojo smurto geografinį paplitimą, konkrečią vietovę, į kurią prašytojas patektų, jeigu būtų grąžintas į atitinkamą šalį ar regioną, ir galimai tyčinę agresiją, kurią prieš civilius vykdo kariaujančios šalys – apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo paisyta ir tarptautinių teismų praktikos nagrinėjamu klausimu, todėl dėl pirmiau išdėstytų priežasčių nėra pagrindų dėl kurių turėtų būti naikinamas arba keičiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo palikta galioti Migracijos departamento Sprendimo dalis.

Dėl Sprendimo 2–5 punktų panaikinimo

49. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pagrindais, kuriais buvo panaikinti Sprendimo 2–5 punktai (žr. nutarties 17–21, 23. 21 p.).

50. Apeliacinės instancijos teismas ir šioje apeliacinio skundo dalyje neturi pagrindo kitokiam sprendimui nei priimtas Regionų administracinio teismo.

51. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad VSAT 2024 m. rugsėjo 11 d. yra priėmęs analogiško pobūdžio sprendimą, kuriuo pareiškėjas, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 127 straipsnio 5 dalies, 133 straipsnio 2 dalies nuostatomis, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), taip pat jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo dienos bei nuspręsta įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, turėjo teisiškai netoleruotiną situaciją išspręsti. Pirmosios instancijos teismas, neišeidamas už skundo ribų, padarė teisinę intervenciją į Migracijos departamento Sprendimą, tokiu būdu pašalindamas dviprasmybes bei galinčius kilti neaiškumus.

Dėl laikinosios apsaugos pagal Vyriausybės nutarimą

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Migracijos departamentas Sprendime nepasisakė dėl laikinosios apsaugos pagal Vyriausybės nutarimą (žr. nutarties 23.8 p.).

53. Administracinę bylą apeliacine tvarka tikrinanti teisėjų kolegija pastebi, jog Migracijos departamentas nagrinėjo pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 24 d. pateiktą prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ir nagrinėjimo dalykas buvo būtent prieglobsčio (ne) suteikimo klausimas, dėl kurio ir buvo priimtas apskųstas Sprendimas.

54. Taip, pagal Vyriausybės nutarimo 2.3 punktą Migracijos departamentas registruoja asmenis, atitinkančius šio nutarimo 1 punkte nurodytas sąlygas, ir jiems išduoda registraciją patvirtinantį dokumentą (pažymą), kuriame nurodytas asmens vardas (vardai), pavardė (pavardės), gimimo data, interesų Lietuvoje turinčio užsieniečio kodas (ILTU) ir elektroninės sveikatos istorijos (ESI) numeris. Pirmiau nurodytus veiksmus taip pat gali atlikti kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos.

55. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, šios nutarties 54 punkte išdėstytos nuostatos realizacijai yra reikalinga atskira procedūra. Tai atskiras klausimas, kuris neturėtų būti tapatinamas su išskirtiniu prieglobsčio statusu. Pareiškėjui pasikreipus su prašymu dėl prieglobsčio, šis konkretus klausimas, laikantis nustatytų terminų, ir turėjo būti išspręstas. Be kita ko, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad aptariama registracija galima taip pat ir kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, todėl atmestina ir ši apeliacinio skundo dalis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

56. Sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų yra atmestinas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Y. Y. (Y. Y.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius