A-575-2688-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A575–2688/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00431-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 76

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. L. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos tesinės pagalbos tarnybos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui Rimvidui Valančiui, Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatui Vytautui Mačiulskiui dėl raštų, sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. vasario 10 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, Klaipėdos VGTPT) 2011 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. (1.7)-SR-4591, 2012 m. vasario 3 d. raštą Nr. (1.7)-SR-498, Tarnybos direktoriaus Rimvido Valančiaus 2012 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-10-12, pripažinti Tarnybos direktoriaus veiksmus neteisėtais, pažeidus galiojančius įstatymus bei teisės aktus ir vilkinus 2011 m. lapkričio 28 d. ir 2012 m. sausio 5 d. pareiškėjo prašymų nagrinėjimą bei priteisti iš Tarnybos 20000 Lt nematerialinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė Klaipėdos VGTPT su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą patenkino iš dalies – panaikino Klaipėdos VGTPT 2012 m. vasario 3 d. sprendimą. Nr. (1.31)-TPB-10-12, įpareigojo Klaipėdos VGTPT iš naujo išnagrinėti A. L. 2012 m. sausio 5 d. prašymą, atmetė pareiškėjo prašymą dalyje dėl 20000 Lt neturtinės žalos priteisimo bei nutraukė bylą dalyje dėl Klaipėdos VGTPT 2011 m. gruodžio 5 d. rašto Nr. (1.7)-SR-4591 ir 2012 m. vasario 3 d. rašto Nr. (1.7)-SR-498.

Atsakovė Klaipėdos VGTPT apeliaciniu skundu prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Tretysis suinteresuotas asmuo advokatas Vytautas Mačiulskis atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu pilnai sutiko ir jį palaikė.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. spalio 18 d. nutartimi atsakovės Klaipėdos VGTPT apeliacinį skundą tenkino; Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą pakeitė: panaikino teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas Klaipėdos VGTPT 2012 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-10-12 ir įpareigota Klaipėdos VGTPT iš naujo išnagrinėti A. L. 2012 m. sausio 5 d. prašymą, ir pareiškėjo A. L. skundą šioje dalyje atmetė, o likusią Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje ginčas iš esmės kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atsisakymo 2012 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-10-12 pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 pagal pareiškėjo 2012 m. sausio 5 d. prašymą teisėtumo ir pagrįstumo.

Konstatavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – VGTPĮ) 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.), net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010) bei nurodė, kad atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto norma. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui tiek žodžiu, tiek raštu buvo išaiškinta, kad pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį, ekspertizė yra skiriama teismo metu, tuo tarpu civilinė byla Nr. 2-190-613/09 yra išnagrinėta, joje priimti sprendimai – įsiteisėję, taigi, ekspertizės skyrimo klausimas galėtų būti sprendžiamas tik atnaujinus procesą; savo prašyme pareiškėjas visų pirma nurodė pageidavimą gauti pagalbą ruošiant procesinį dokumentą dėl ekspertizės atlikimo tam, kad būtų nustatytas parašų suklastojimo faktas; nagrinėjant civilinę bylą, kurioje pareiškėjas siekia proceso atnaujinimo, jis buvo atstovaujamas advokato padėjėjos, tačiau nepasinaudojo teise prašyti rašysenos ekspertizės teismo metu; viso proceso metu palaikė ieškinį ir neginčijo jo teisėtumo.

Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse įtvirtintas proceso atnaujinimą reglamentuojančias nuostatas, nes laikė, kad nesuėjus CPK 368 straipsnio 2 dalyje numatytam 5 metų naikinamajam terminui pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo, pareiškėjas turi teisę, kaip proceso šalis – ieškovas, kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, tačiau neatsižvelgė į tai, kad to paties CPK 368 straipsnio 1 dalyje numatytas kitas – 3 mėnesių – terminas, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kai proceso atnaujinimo siekiantis asmuo sužinojo apie proceso atnaujinimo pagrindo buvimą ir kuriam pasibaigus toks asmuo netenka teisės kreiptis su prašymu atnaujinti procesą.

Nurodė, kad atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant civilinę bylą, palaikė tiek ieškinį, tiek apeliacinį skundą, manytina, kad apie ieškinio nepasirašymą ir suklastotą parašą apeliaciniame skunde, kaip teigia pareiškėjas, jis turėjo žinoti jau teismo proceso, vykstančio šių procesinių dokumentų pagrindu, metu. Konstatavo, jog nepaisant to, akivaizdu yra tai, kad apie klastojimo faktą pareiškėjas tikrai žinojo prieš kreipdamasis į Generalinę prokuratūrą, taigi, 2011 m. rugsėjo 22 d., jog nuo kreipimosi į Generalinę prokuratūrą iki 2012 m. sausio 5 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą praėjo daugiau nei 3 mėn. ir darė išvadą, kad CPK 368 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą pareiškėjas praleido, todėl pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-190-613/09 yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes proceso atnaujinimas, kurio būtų siekiama suteikus šią pagalbą yra negalimas.

Nurodė, kad Klaipėdos VGTPT, atsisakydama teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui A. L., taip pat rėmėsi ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 8 punktu ir pažymėjo, jog teisės nežinojimas ar suklydimas, patys savaime, nėra laikytini piktnaudžiavimu materialiomis ar procesinėmis teisėmis ir konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis nėra įrodyta.

Nustatė, kad kaip atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindas, skundžiamame Klaipėdos VGTPT sprendime yra nurodytas ir VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 3 punktas, tačiau Klaipėdos VGTPT 2012 m. vasario 3 d. sprendime dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nenurodė, kuo remdamasi mano, kad pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus, todėl teisėjų kolegija konstatavo, jog ši įstatymo nuostata nelaikytina tinkamu atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2012 m. sausio 5 d. prašymą pagrindu.

IV. Pareiškėjas A. L. prašo teismo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575-2688/2012.

Prašyme pažymi, jog apeliacinis teismas nepasisakė dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Klaipėdos VGTPT direktoriaus Rimvido Valančiaus, Klaipėdos antrinės teisinęs pagalbos advokatų kontoros prie Klaipėdos VGTPT advokato V. Mačiulskio teisių ir pareigų, dėl Klaipėdos VGTPT 2011 m. gruodžio 5 d. akto Nr. (1.7)-SR-4591 aplinkybių, Klaipėdos VGTPT direktoriaus Rimvido Valančiaus veiksmų teisėtumo, pažeidus galiojančius įstatymus bei teisės aktus ir vilkinus 2011 m. lapkričio 28 d. ir 2012 m. sausio 5 d. prašymų nagrinėjimą, Klaipėdos VGTPT 2012 m. vasario 3 d. akto Nr. (1.7)-SR-498 panaikinimo aplinkybių bei 20000 Lt nematerialinės žalos priteisimo iš Klaipėdos VGTPT aplinkybių.

Taip pat nurodo, kad pareiškėjui nesuprantama, kodėl LVAT priėjo išvadą, kad ginčo esmė yra antrinės teisinės pagalbos teikimo aplinkybės išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009, nes viename iš patikslintų skundų (2012 m. sausio 30 d. skunde) pareiškėjas buvo konkrečiai nurodęs, jog pagalba jam reikalinga būtent civilinėje byloje Nr. 2-21171-728/2011 (2-3017-728/2012). Pažymi, kad apeliacinis teismas, konstatavęs, kad pareiškėjui teisę į teisinę pagalbą riboja VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies nuostatos, neatskleidė ir nemotyvavo, kokiais konkrečiais pagrindais pareiškėjas prarado teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjui neaiški teismo pozicija, kodėl jis, konstatavęs, kad VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 8 punkte, kuriuo remtasi atsisakant suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, numatytas atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindas byloje nėra įrodytas bei kad VGTPĮ 1 straipsnio 7 dalies 3 punktas, kuriuo taip pat remtasi atsisakant suteikti antrinę teisinę pagalbą, atsakovės Klaipėdos VGTPĮ yra nepagrįstas, sprendė, kad pareiškėjui vis dėl to neturėjo būti suteikta antrinė teisinė pagalba.

Teigia, kad jam nėra aišku, kuo remdamasis apeliacinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas bei kokios teisės aktų nuostatos buvo taikomos netinkamai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs klausimas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo, kuriuo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimas buvo pakeistas: panaikinta teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas Klaipėdos VGTPT 2012 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-10-12 ir įpareigota Klaipėdos VGTPT iš naujo išnagrinėti A. L. 2012 m. sausio 5 d. prašymą, pareiškėjo A. L. skundas šioje dalyje atmestas, o likusi Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs pirmiau minėtos ABTĮ normos aiškinimo ir taikymo praktiką: pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai.

Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, inter alia argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556- 200/2009).

Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-459/2009; 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009; 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-737/2010).

Iš pareiškėjo pateikto prašymo išaiškinti teismo sprendimą matyti, kad pareiškėjas nesiekia, jog jam būtų išaiškintas neaiškus ar dviprasmiškas teismo sprendimas, o prašo teismo paaiškinti savo motyvaciją. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks atsakovo prašymas siejamas ne su nepakankamu teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškumu, o su siekiu, kad būtų papildyti skundžiamame teismo sprendime nurodyti motyvai, todėl vadovaujantis suformuota teismų praktika teismo sprendimo išaiškinimas ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies pagrindu negalimas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą bei apeliacinės instancijos teismo sprendimą, sprendžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2102 m. spalio 18 d. priimta nutartis yra nedviprasmiška ir pakankamai aiški, jos įvykdymas nėra apsunkintas, rezoliucinė dalis suformuluota aiškiai ir suprantamai. Konstatuotina, kad teismo nutarties, kurią prašoma išaiškinti, rezoliucinėje dalyje nėra nustatyta pareiškėjui adresuotų įpareigojimų, kurie galėtų būti traktuojami dviprasmiškai.

Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Prašomos išaiškinti teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje, išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pasisakė būtent dėl tų klausimų, kurie, teisėjų kolegijos nuomone buvo netinkamai išaiškinti ir reikalavo argumentavimo. Tuo tarpu dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, dėl kurios teisėjų kolegijai nekilo abejonių, atsižvelgiant ir į tai, kad apeliaciniame skunde dėl jos nebuvo pateikta naujų reikalavimų, teisėjų kolegija atskirai motyvuojamoje nutarties dalyje neaptarė, tačiau tai nereiškia, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio nuostatos, nes apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, savo poziciją – pritarimą pirmosios instancijos teismo priimtam sprendimui, išreiškė prašomos išaiškinti nutarties rezoliucinėje dalyje nurodęs dalį sprendimo palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog tam tikru konkrečiu būdu būtų papildyti (išplėsti) teismo sprendime išdėstyti motyvai. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės siekia priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pakeitimo, o tai daryti remiantis ABTĮ 94 straipsnio 3 dalimi pagrindo nėra.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių pareiškėjo prašymas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. prašymo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2688/2012 netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas