2018-05-24 Nr. AB-10628-3-61-3-02959-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-354-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02959-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.2; 19.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. T. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui (tretieji suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė Registrų centras ir E. T.) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro 2016 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. cspr1-165 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. birželio 16 d. sprendimus Nr. VILKS-2140 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir Nr. VILKS-2150 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą (toliau – ir atsakovas, teritorinis registratorius) tenkinti T. T. prašymą pakeisti nekilnojamojo daikto – 0,1400 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), kadastro duomenis Nekilnojamo turto kadastre ir įrašyti nekilnojamųjų daiktų – dirbtuvių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir takelio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Statiniai) kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra Žemės sklypo, kuriame jis pastatė I grupės nesudėtingus statinius – dirbtuves, terasą, takelį, laiptus, sienutę – savininkas.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad pateikė prašymą VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, prašydamas pakeisti Žemės sklypo kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre ir įrašyti Statinių kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, tačiau VĮ Registrų centro Vilniaus filialas Sprendimu Nr. 1 ir Sprendimu Nr. 2 atmetė pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas skundu kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydamas panaikinti atsakovo Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2, tačiau pareiškėjo skundas VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos Sprendimu buvo atmestas. Pareiškėjo teigimu, VĮ Registrų centras Sprendime iš esmės palaikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialo poziciją – atsisakyti pakeisti Žemės sklypo kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre tuo pagrindu, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-22816-545/2016 pagal ieškovo – Vilniaus apygardos prokuratūros – prašymą pripažinti negaliojančia 2014 m. liepos 18 d. sudarytą 0,0598 ha ploto žemės sklypo (t. y. dalies Žemės sklypo) pirkimo-pardavimo sutartį, prašant taikyti restituciją ir grąžinti Lietuvos Respublikai 0,0598 ha ploto Žemės sklypo dalį (toliau – ir civilinė byla) bei minėtam žemės sklypui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-22816-545/2016 (toliau – ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartis) yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – padarytas įrašas Nekilnojamojo turto registre: uždrausti pareiškėjui ir jo sutuoktinei perleisti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ir VĮ Registrų centras, atsisakydami pakeisti pareiškėjo prašyme nurodomo Žemės sklypo kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre (registruojant Žemės sklype esančius nekilnojamuosius daiktus), neteisėtai išplėtė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribas, kadangi nei minėta teismo nutartimi, nei jokia kita teismo nutartimi nėra įtvirtintas draudimas pareiškėjui įgyvendinti savo nuosavybės teisę į Žemės sklypą visa apimtimi ir juo disponuoti. Pareiškėjas pabrėžė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartimi apribota tik teisė perleisti nuosavybę į Žemės sklypą, tačiau jam nėra apribotos kitos su Žemės sklypu ir / ar pastatytais ir įregistruotinais statiniais susijusios daiktinės teisės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37 str.), tarp jų valdymas ir naudojimas. Taip pat minėtoje nutartyje nėra apribota pareiškėjo teisė kreiptis į atsakovą dėl Žemės sklypo ir / ar statinių kadastro duomenų pakeitimo ar registravimo.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad prašymas dėl Žemės sklypo kadastrinių duomenų pakeitimo (patikslinimo) yra susijęs išimtinai su šiuo metu faktiškai Žemės sklypo dalyje esančių 2015 metais naujai pastatytų nekilnojamųjų daiktų (statinio ir kt.) duomenų registravimu, t. y. jau esančios faktinės padėties įforminimu. Jis tvirtino, kad įregistruotini nekilnojamojo turto objektai priklauso I grupės nesudėtingiems statiniams, kurių statybai nėra reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Pareiškėjo nuosavybės teisė į Statinius, pastatytus Žemės sklype atsirado jam, kaip statybos teisinių santykių dalyviui, turinčiam subjektyvų tikslą įgyti būtent nuosavybės teisę į statinį, atlikus statybos darbus teisėtai valdomame Žemės sklype (CK 4.47 str. 4 p.), t. y. iki ieškinio civilinėje byloje pareiškimo dienos. Pareiškėjo nuomone, net jeigu civilinėje byloje ir būtų patenkintas civilinis ieškinys, restitucijos taikymo sąlygos, įregistravus statinius, nepasikeistų.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir NTKĮ) 13 straipsnio 4 dalies 2 punktas atsakovo Sprendime Nr. 1 yra nurodytas, kaip šios sprendimo priėmimo pagrindas, t. y. atsakovas atmetė pareiškėjo prašymą remdamasis tuo, jog egzistuoja NTKĮ 14 straipsnyje nurodytos aplinkybės. Tačiau pačiame Sprendime Nr. 1 atsakovas nenurodo jokių prašymo atmetimo pagrindų, kurie atitiktų ginčo situaciją ir jo nurodytą teisinį pagrindą, todėl Sprendimas Nr. 1 pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnį. Pareiškėjas tvirtino, kad neegzistuoja nė vienas NTKĮ 14 straipsnyje nustatytas pagrindas, kuris suteiktų teisę atsakovui atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, todėl Sprendimas Nr. 1 yra nepagrįstas.

7. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimu Nr. 2 atsakovas atsisakė įrašyti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių Statinių kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, motyvuodamas tuo, jog nepatikslinti Žemės sklypo, kuriame stovi minėti statiniai, kadastro duomenys – yra priimtas kadastro tvarkytojo Sprendimas Nr. 1 – atsisakyti įrašyti (pakeisti) nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Taigi Sprendimas Nr. 1 tiesiogiai riboja teisę įregistruoti nekilnojamojo turto objektus ir įrašyti kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Be to, pareiškėjas manė, kad dėl neteisėto Sprendimo Nr. 1 priėmimo, jam yra ribojama teisė įgyvendinti NTKĮ 9 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

8. Nesutikdamas su VĮ Registrų centro Sprendimu, pareiškėjas nurodė, kad ginčo atveju dėl pareiškėjo skundžiamų Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 nebuvo iškelta teisminė byla, o į civilinės bylos nagrinėjimo ribas nepatenka Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 teisėtumo ir / ar pareiškėjo siekiamų įregistruoti esamų statinių registracijos klausimai, todėl VĮ Registrų centras nepagrįstai taikė VAĮ 23 straipsnio 4 dalį ir, nepasisakęs bei nevertinęs pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų dėl Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2, Sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, taip pažeisdamas VAĮ 3 ir 8 straipsnių nuostatas.

9. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į skundą, prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo Žemės sklypo 0,0598 ha ploto dalyje, kurią siekiama teisiniu būdu sugrąžinti valstybės nuosavybėn, stengiasi įregistruoti Statinius, tokiais veiksmais bandydamas formaliai legaliu būdu apsunkinti arba padaryti visai negalimą būsimo nepalankaus jam teismo sprendimo įvykdymą, t. y. sukurti aplinkybes, kuriomis galėtų užkirsti kelią restitucijos taikymui.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo prašymu, kuriuo, pasak pareiškėjo, nėra siekiama atlikti ir / ar registruoti veiksmų, kurie tiesiogiai darytų įtaką Žemės sklypo statusui, o jo prašymas dėl Žemės sklypo kadastro duomenų pakeitimo yra susijęs išimtinai tik su šiuo metu faktiškai ginčo Žemės sklypo dalyje esančių naujai pastatytų Statinių duomenų įregistravimu. Atsakovas pažymėjo, kad statybos darbai Žemės sklypo dalyje atlikti po to, kai tarp jo ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kilo ginčas dėl neteisėto 0,0598 ha ploto valstybinės žemės sklypo pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui E. T. pardavimo. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kilus ginčui, 0,0598 ha ploto Žemės sklypo dalį užstatė Statiniais ir, prašydamas pakeisti Žemės sklypo kadastro duomenis ir įregistruoti Statinius bei savo nuosavybės teises į juos, siekia pakeisti Žemės sklypo statusą ir įgyti teisę ne aukciono tvarka įgyti 0,0598 ha ploto Žemės sklypo dalį. Atsakovas nurodė, kad tokiu atveju minėtoje civilinėje byloje restitucija taptų negalima (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl pareiškėjo teiginiai, kad jeigu civilinėje byloje ir būtų patenkintas civilinis ieškinys, restitucijos taikymo sąlygos, įregistravus Statinius, nepasikeistų, yra nepagrįsti.

12. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentas, jog NTKĮ 9 straipsnio 2 dalis jį imperatyviai įpareigoja, pastačius statinius atlikti Žemės sklypo kadastrinius matavimus ir Nekilnojamojo turto kadastre pakeisti Žemės sklypo kadastro duomenis, yra neteisingas, nes pareiškėjo minima pareiga įregistruoti kyla tik tuo atveju, kai registruojamas statinys, kurio statybos pabaigai reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, arba statinys, kuris pastatytas, turint kitą statybos teisėtumą patvirtinantį dokumentą.

13. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad VĮ Registrų centras, priimdamas skundžiamą Sprendimą, netinkamai ir nepagrįstai taikė VAĮ 23 straipsnio 4 dalį ir, kad tokiais veiksmais pažeidė VAĮ 3 ir 8 straipsnius, nes VAĮ 23 straipsnio 4 dalies norma yra imperatyvi, t. y. ji nesuteikia viešojo administravimo subjektui teisės nuspręsti, ar sustabdyti administracinę procedūrą, jei paaiškėja aplinkybės, kad teismas pradėjo nagrinėti skundą tuo pačiu klausimu, o įpareigoja tai padaryti. Kaip teisingai nurodė VĮ Registrų centras minėtame Sprendime, VAĮ 13 straipsnio 4 dalies 3 punktas leidžia kadastro tvarkytojui atidėti sprendimo priėmimą tik tuo atveju, jeigu tikėtina, kad per vieną mėnesį bus pašalintos aplinkybės, trukdančios įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Kadangi šiuo atveju buvo akivaizdu, kad per vieną mėnesį sprendime nurodytos aplinkybės nebus pašalintos, VĮ Registrų centras tinkamai ir pagrįstai taikė VAĮ 23 straipsnio 4 dalį bei atmetė pareiškėjo skundą, palikdamas galioti atsakovo Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka Sprendime nurodytais motyvais ir prašė jį atmesti.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo E. T. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

16. E. T. nurodė, kad atsakovas ir VĮ Registrų centras nepagrįstai išplėtė pareiškėjo atžvilgiu civilinėje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį, netinkamai taikė NTKĮ 13 straipsnio 4 dalį, o atsakovo Sprendimo Nr. 1 neteisėtumas nulėmė ir Sprendimo Nr. 2 neteisėtumą. E. T. taip pat pažymėjo, kad VĮ Registrų centro Sprendimas prieštarauja VAĮ 8 straipsniui.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo T. T. skundą atmetė.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, jog atsakovas ir VĮ Registrų centras nepagrįstai išplėtė civilinėje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį, įvertino byloje esančius duomenis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje ir padarė išvadą, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra suvaržomos pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens Žemės sklypo perleidimo teisės tam, jog nebūtų apsunkintas galimas restitucijos įvykdymas, t. y. Žemės sklypo perleidimo draudimas sąlygoja, kad tokia laikinoji apsaugos priemonė užtikrina, jog ginčo Žemės sklypo teisinis statusas bei priklausomybė nepasikeis iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – išlaikyti Žemės sklypo teisinį statusą tokį, koks jis yra ginčo momentu tam, kad būtų užtikrintas koncentruotas ir ekonomiškas būsimo teismo sprendimo galimas įvykdymas (restitucija).

19. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis NTKĮ įstatymo 2 straipsnio 4 dalies, 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies bei Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis, padarė išvadą, kad ginčo Statinių registravimas yra tiesiogiai susijęs su Žemės sklypo teisinio statuso pasikeitimu, kuris pagal laikinųjų apsaugos priemonių tikslą ir paskirtį yra draudžiamas.

20. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad 2016 m. gegužės 11 d. buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą patvirtino, kad ginčo Statiniai, kuriuos nori įregistruoti pareiškėjas, buvo pabaigti statyti tik 2016 m. birželio 14 d. Tą pačią dieną pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su ginčo prašymais. Teismas sprendė, kad pareiškėjas Statinius baigė statyti po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, t. y. jam buvo žinomas laikinųjų apsaugos priemonių tikslas ir paskirtis, dar neužbaigus Statinių statybos darbų. Todėl atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymus ir priimdamas Sprendimą Nr. 1, nurodė, kad pareiškėjo ginčo prašymai nėra tenkinti, nes pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prašymą yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, siekiant užkirsti aplinkybes, galinčias apsunkinti restitucijos įvykdymą (žemės sklypo, kadastro duomenys, kurie turi būti keičiami pateiktų dokumentų pagrindu yra susiję su pastato registravimu, kas gali daryti įtaką procesinių dokumentų vykdymui).

21. Įvertinusi atsakovo Sprendimo Nr. 1 turinį, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo pateiktą prašymą ir nustatydamas, kad yra įregistruota žyma, draudžianti perleisti Žemės sklypą, remdamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartimi bei atsižvelgdamas į pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių konkretų tikslą, elgėsi sąžiningai, taikė teisę neformaliai ir priėmė pagrįstą sprendimą.

22. Teismas, pripažinęs VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Sprendimą Nr. 1 teisėtu ir pagrįstu, reikalavimus panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Sprendimą Nr. 2 ir VĮ Registrų centro Sprendimą laikė išvestiniais ir jų netenkino.

23. Teisėjų kolegija išaiškino, kad išsprendus civilinę bylą ir pasibaigus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, pareiškėjui išlieka galimybė realizuoti savo turimas teises, priklausomai nuo minėtos bylos baigties.

III. 24. Pareiškėjas T. T. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą; 2) panaikinti VĮ Registrų centro 2016 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. csprl-165; 3) panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. birželio 16 d. sprendimus Nr. VILKS-2140 ir Nr. VILKS-2150; 4) įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą tenkinti T. T. prašymą pakeisti nekilnojamojo daikto – 0,1400 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre ir įrašyti nekilnojamųjų daiktų – dirbtuvių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), takelio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą; 5) priteisti pareiškėjui iš atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

25. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir savo patikslintą skundą, papildomai pažymėdamas, kad teismas iš esmės nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo patikslintame skunde išdėstytų motyvų, t. y. dėl pareiškėjui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribų išplėtimo, dėl NTKĮ 13 straipsnio 4 dalies netinkamo taikymo Sprendime Nr. 1, dėl Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 neteisėtumo, dėl Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams bei, priimant Sprendimą, nepagrįstai taikytų VAĮ 23 straipsnio 4 dalies nuostatų, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 87 straipsnio 4 dalį.

26. Pareiškėjo teigimu, teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai ir neteisėtai išplėtė pareiškėjui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartimi civilinėje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnį.

27. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis atliko statybą, prasidėjus civilinės bylos nagrinėjimui, ir Statinių registravimu siekia apsunkinti galimo teismo sprendimo civilinėje byloje vykdymą, pažymėdamas, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčo Statiniai yra pastatyti 2015 m. (Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas pabrėžė, kad nei atsakovas, nei teismas minėtame dokumente pateiktų duomenų teisingumo ir konstatuoto fakto, jog statybos darbai atlikti 2015 m., neneigė.

28. Pareiškėjas nurodo, kad civilinėje byloje keliamas reikalavimas dėl restitucijos taikymo, tačiau nekeliamas nuosavybės teisių į Statinius klausimas, todėl mano, kad atsisakymas tikslinti Žemės sklypo kadastrinius duomenis ir faktiškai egzistuojančių Statinių neregistravimas – galėtų apsunkinti restitucijos taikymą ir teisingą civilinės bylos išnagrinėjimą. Žemės sklype esant teisėtai pastatytiems Statiniams, tačiau šių duomenų neįtraukus į Žemės sklypo kadastrinius duomenis, faktinis restitucijos vykdymas, pareiškėjo manymu, būtų neįmanomas (ieškinio tenkinimo atveju), kadangi faktinė situacija neatitiktų Nekilnojamojo turto registre užfiksuotos situacijos.

29. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai vertino laikinųjų apsaugos priemonių turinio klausimą valstybinės žemės nuomos kontekste, nes valstybinės žemės nuomos klausimai nėra nei civilinės bylos nei šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

30. Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovui įstatymai nesuteikia kompetencijos savo nuožiūra vertinti su civiline byla ir pareiškėjo nuosavybės teisių įgyvendinimu susijusių aplinkybių, nes atsakovas savo veikloje privalo vadovautis konkrečiam prašomam atlikti veiksmui taikomais teisės aktais ir atsisakyti atlikti veiksmą gali tik įstatymuose numatytais pagrindais.

31. Pareiškėjo teigimu, teismas taip pat visiškai nevertino VĮ Registrų centro veiksmų ir Sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo.

32. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat nurodo, kad šis atsiliepimas laikytinas ir VĮ Registrų centro atsiliepimu.

33. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, išsamiai ištyrė pateiktus įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas, padarė motyvuotas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

34. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, dėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą.

35. Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Statiniai buvo pastatyti 2015 metais, ką pasak pareiškėjo, patvirtina Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, registro Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 107.4 punktą, ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju Statiniai priklauso I grupės nesudėtingiems statiniams, kurių statybai (vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 str. 4 d.) nėra reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Tai reiškia, kad Statinių kadastro duomenų byloje, kuria remiasi pareiškėjas, Statinių statybos metai nurodyti pagal paties pareiškėjo T. T. raštišką pareiškimą, todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, išskyrus jo paties paaiškinimus, paneigiančių teismo sprendimu nustatytas aplinkybes.

36. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad civilinėje byloje patenkinus civilinį ieškinį, restitucijos taikymo sąlygos, įregistravus Statinius, nepasikeistų, yra nepagrįsti, nes, kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, jis įgytų teisę ne aukciono tvarka įgyti 0,0598 ha ploto Žemės sklypo dalį (Žemės įstatymo 10 str. 5 d. 1 p.), dėl kurios vyksta ginčas civilinėje byloje. Be to, civilinėje byloje yra ginamas viešasis interesas, t. y. visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti.

37. Atsakovas nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad civilinėje byloje nekeliamas nuosavybės teisių į Statinius klausimas, nes Statinių registravimas yra tiesiogiai susijęs su žemės sklypo teisinio statuso pakeitimu, kuris, pagal laikinųjų apsaugos priemonių tikslą, draudžiamas.

38. Atsakovui yra nesuprantamas pareiškėjo argumentas, kad teismas nepagrįstai vertino aplinkybes, susijusias su valstybinės žemės nuoma, nes teismas vertino laikinųjų apsaugos priemonių turinio klausimą valstybinės žemės pardavimo be aukciono, o ne valstybinės žemės nuomos kontekste.

39. Atsakovo teigimu, tiek atsakovas, tiek ir VĮ Registrų centras, priimdami skundžiamus sprendimus veikė savo kompetencijos ribose, minėtuose skundžiamuose sprendimuose nurodydami motyvus bei jų priėmimo pagrindus. Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies aiškiai matyti, kad teismas vertino pareiškėjo skunde nurodytus motyvus ir nurodė konkrečius pagrindus bei teisės normas, kuriomis vadovavosi. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, parodo, kad šis sprendimas yra motyvuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimų, kuriais buvo nuspręsta atsisakyti pakeisti nekilnojamojo daikto – 0,1400 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre ir įrašyti nekilnojamųjų daiktų – dirbtuvių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), takelio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, teisėtumo bei pagrįstumo.

41. Byloje nustatyta, kad teritorinis registratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. birželio 14 d. pateiktą prašymą ir pateiktus dokumentus, Sprendimu Nr. 1, atsisakė pakeisti Žemės sklypo duomenis Nekilnojamojo turto kadastre, nustatęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prašymą pripažinti negaliojančia 2014 m. liepos 18 d. sudarytą 0,0598 ha valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, prašant taikyti restituciją ir grąžinti Lietuvos Respublikai 0,0598 ha ploto žemės sklypą bei minėtam žemės sklypui Vilniaus apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-22816-545/2016 pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prašymą yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, siekiant užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti restitucijos įvykdymą. Sprendime Nr. 1 NKTĮ 13 straipsnio 4 dalies 2 punktas nurodytas kaip sprendimo priėmimo pagrindas.

42. Teritorinis registratorius Sprendimu Nr. 2, remdamasis NTKĮ 13 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 14 straipsnio 4 dalimi ir 9 straipsnio 2 dalimi, atsisakė įrašyti Statinių kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, nes nepatikslinti Žemės sklypo, kuriame stovi minėti statiniai, kadastro duomenys – yra priimtas Sprendimas Nr. 1.

43. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 14 d. skundu kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydamas panaikinti teritorinio registratoriaus Sprendimą Nr. 1 bei Sprendimą Nr. 2. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija Sprendimu teritorinio registratoriaus sprendimus paliko nepakeistus. Sprendimas priimtas, vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 4 dalimi bei atsižvelgiant į NTKĮ 13 straipsnio 4 dalies 3 punktą, konstatavus, jog šiuo atveju nėra tikėtina, kad per vieną mėnesį sprendime nurodytos aplinkybės bus pašalintos, todėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pagrįstai administracinės procedūros nestabdė, o priėmė sprendimą pareiškėjo prašymo netenkinti.

44. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo pateiktą prašymą ir nustatydamas, kad yra įregistruota žyma, draudžianti perleisti Žemės sklypą, remdamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartimi bei atsižvelgdamas į pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių konkretų tikslą, elgėsi sąžiningai, taikė teisę neformaliai ir priėmė pagrįstą sprendimą. Be to, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Sprendimą Nr. 1 teisėtu ir pagrįstu, reikalavimus panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Sprendimą Nr. 2 ir VĮ Registrų centro Sprendimą laikė išvestiniais ir jų netenkino.

45. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, nurodydamas, kad teismas iš esmės nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo patikslintame skunde išdėstytų argumentų.

46. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Sprendimas Nr. 1 buvo priimtas, atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, t. y. Žemės sklypui taikomas laikinąsias apsaugos priemones. Nors šiuo atveju sutiktina su pareiškėjo pozicija, kad atsakovas Sprendime Nr. 1 nurodė netinkamą sprendimo priėmimo pagrindą – NTKĮ 13 straipsnio 4 dalies 2 punktą, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad NTKĮ įstatyme iš viso nėra įtvirtintas ginčo situacijai tinkamas teisinis pagrindas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principais daro išvadą, jog atsakovas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl Žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo visgi nagrinėjamu atveju priėmė teisingą sprendimą.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjui nesiėmus reikalingų teisėkūros veiksmų, vykdydami teisingumą teismai remiasi implicitiškai nustatytu eksplicitinį teisinį reguliavimą papildančiu ir pratęsiančiu teisiniu reguliavimu – teismas neturi teisės atsisakyti išspręsti ginčą motyvuodamas vien įstatyme nustatyto eksplicitinio reguliavimo nebuvimu. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti ad hoc (esant konkrečiai situacijai), t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2007 m. birželio 7 d. nutarimą).

48. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir teismai bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad, nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2007 m. birželio 7 d. nutarimą).

49. Administracinių teismų praktikoje yra pažymėta, kad pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo administracinėje byloje Nr. A556-773/2007, šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (žr., pvz., 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-773/2007).

50. Įvertinusi teritorinio ir centrinio registratoriaus skundžiamų spendimų bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (draudimas perleisti nuosavybės teisę), turinį, pirmosios instancijos teismo išdėstytą teisinį reglamentavimą bei teismo sprendimo argumentus, teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendraisiais teisės principais (jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 straipsnio 7 dalis)), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovo priimtas Sprendimas Nr. 1 iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, bei pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog Žemės sklypui taikyta laikinoji apsaugos priemonė užtikrina, kad Žemės sklypo teisinis statusas ir priklausomybė nepasikeis iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o ginčo Statinių registravimas yra tiesiogiai susijęs su Žemės sklypo teisinio statuso pasikeitimu, kuris pagal laikinųjų apsaugos priemonių tikslą ir paskirtį yra draudžiamas. Todėl nesutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog teismas iš esmės nevertino ir nepasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribų. Vien tai, kad pareiškėjas nepritaria teismo vertinimui ir padarytoms išvadoms, nesudaro pagrindo teigti, kad minėti pareiškėjo argumentai, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, iš viso nebuvo vertinami.

51. Pasisakydama dėl Sprendimo Nr. 2 ir Sprendimo teisėtumo, teisėjų kolegija papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, pažymėdama, jog įvertinus tai, kad Sprendimas Nr. 2, buvo priimtas atsižvelgiant į Sprendimą Nr. 1, kuris pripažintas teisėtu, laikytina, jog nėra pagrindo pripažinti neteisėtu ir atsakovo priimtą Sprendimą Nr. 2. Centrinis registratorius, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės taip pat buvo teisus, vadovaudamasis VAĮ 23 straipsnio 4 dalimi ir NTKĮ 13 straipsnio 4 dalies 3 punktu, padaręs išvadą, kad jog šiuo atveju nėra tikėtina, kad per vieną mėnesį sprendime nurodytos aplinkybės bus pašalintos, todėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pagrįstai administracinės procedūros nestabdė, o priėmė sprendimą pareiškėjo prašymo netenkinti. Nors centrinio registratoriaus sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, nėra atsakyta į pareiškėjo skunde centriniam registratoriui išdėstytus argumentus dėl skundžiamų teritorinio registratoriaus sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, atsižvelgiant į šio individualaus ginčo aplinkybes bei į teisėjų kolegijos išvadas dėl teritorinio registratoriaus sprendimų teisėtumo, būtų neprotinga naikinti skundžiamą centrinio registratoriaus Sprendimą, kuriame padarytos išvados iš esmės yra teisingos.

52. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino laikinųjų apsaugos priemonių turinio klausimą valstybinės žemės nuomos kontekste, nes iš ginčijamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjo nurodomu aspektu pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė.

53. Be to, pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas 2018 m. balandžio 6 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-966-545/2017, kuria nutarta patvirtinti ieškovo Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, T. T. ir E. T. 2018 m. birželio 15 d. sudarytą taikos sutartį, kuri, pareiškėjo teigimu, yra įvykdyta. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, civilinės bylos, kurioje Žemės sklypui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nagrinėjimas dar nebuvo baigtas, šiuo metu jau esant priimtam galutiniam Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui civilinėje byloje, pareiškėjas turi galimybę kreiptis į atsakovą dėl savo turimų teisių realizavimo.

55. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

56. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012, 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-421/2010). Todėl vadovaudamasi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo priteisti ir teismo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan