2016-11-21 Nr. AB-21973-3-61-3-00419-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Veslava Ruskan

Administracinė byla Nr. A-1123-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00419-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo ir turto arešto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI) pagal 2011 m. kovo 22 d. pavedimą tikrinti Nr. AU2-9 atliko patikrinimą ir 2011 m. balandžio 18 d. surašė patikrinimo aktą, kuriuo priskaičiavo J. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2 032 996 Lt mokesčių, delspinigių ir baudų.

Kauno AVMI 2011 m. gegužės 16 d. surašė turto arešto aktą Nr. 14-28-15068 (toliau – ir Kauno AVMI turto arešto aktas), kuriuo areštavo pareiškėjo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Arešto akte nurodytas turto arešto mastas yra 2 032 996 Lt, o areštuoto turto vertė – 951 009 Lt.

2013 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas), prašydamas panaikinti Kauno AVMI 2011 m. gegužės 16 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-15068 (akto pagrindu pritaikytą turto areštą).

VMI 2013 m. gruodžio 19 d. raštu informavo J. G., kad VMI neturi juridinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis galėtų panaikinti (23.1-08)-RNA-50210 AVMI 2011 m. gegužės 16 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-15068.

II. 2014 m. sausio 17 d. pareiškėjas kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo reikalavimus: panaikinti VMI 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-50210; panaikinti Kauno AVMI 2011 m. gegužės 16 d. turto arešto aktu Nr. 14-28-15068 pareiškėjo turtui taikytą turto areštą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. birželio 1 d. Kauno AVMI viršininkui pateikė savo paaiškinimus dėl 2011 m. balandžio 18 d. patikrinimo akto ir nurodė nesutinkantis su patikrinimo akte pateiktomis išvadomis. Kauno AVMI 2011 m. birželio 17 d. sprendimu atsisakė tvirtinti patikrinimo aktą, nes nusprendė, kad nustatytų aplinkybių nepakanka pripažinti pareiškėjo individualiomis pajamomis 3 909 824 Lt sumą. Taigi po 2011 m. birželio 17 d., t. y. jau po Kauno AVMI 2011 m. gegužės 16 d. turto arešto akto priėmimo, išnyko turto arešto taikymo pagrindas. Kauno AVMI nusprendė pakartotinai atlikti mokestinį patikrinimą, tačiau pakartotinis mokestinis patikrinimas šiuo metu yra sustabdytas. Pareiškėjas manė, kad išnyko arešto akte nurodytas pagrindas jį taikyti, nes 2011 m. balandžio 18 d. patikrinimo aktas nebuvo patvirtintas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatyta tvarka, t. y. turto areštas yra taikomas be teisėto pagrindo. Atžvelgęs į tai, Kauno AVMI pateikė 2011 m. liepos 18 d. prašymą panaikinti turto arešto aktą, tačiau mokesčių administratorius nepateikė jokio atsakymo, turto arešto nepanaikino. Taigi 2013 m. lapkričio 13 kreipėsi į VMI, prašydamas nedelsiant panaikinti turto arešto aktą, tačiau skundžiamu sprendimu VMI atsisakė tai padaryti.

Pareiškėjo nuomone, ginčijamas turto arešto aktas yra neobjektyvus, nepagrįstas ir neteisėtas, nes jame nėra nurodyta konkreti teisės norma, kuria vadovaujantis jis buvo priimtas. Atkreipė dėmesį, kad nėra jokio teisinio pagrindo Kauno AVMI 2011 m. balandžio 18 d. patikrinimo aktu papildomai apskaičiuotas sumas traktuoti kaip egzistuojančią pareiškėjo skolą biudžetui, nes minėtas patikrinimo aktas nebuvo patvirtintas. Paaiškino, kad iš MAĮ 101 straipsnio 4 dalies turinio akivaizdu, jog turto areštas galimas esant dviejų įstatyme įtvirtintų sąlygų visumai: 1) nustatomi mokesčių įstatymų pažeidimai; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojo turimo turto gali nelikti. Tačiau šiuo atveju pirmoji sąlyga dėl mokesčių įstatymų pažeidimų neegzistuoja, nes patikrinimo aktas nebuvo patvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka. Atkreipė dėmesį, kad taip pat neegzistuoja ir antroji sąlyga dėl mokesčių mokėtojo turimo turto paslėpimo. Pabrėžė, kad jokiuose dokumentuose mokesčių administratorius nenurodė aplinkybių, kurios įrodytų esant pagrįstą riziką, jog pareiškėjas, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, paslėps, parduos ar kitaip neteks savo turto ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Taigi skundžiamas arešto aktas yra neteisėtas iš esmės, nes prieštarauja įstatymo reikalavimams.

Atkreipė dėmesį, kad dėl Kauno AVMI neteisėtai pritaikyto turto arešto pareiškėjas negali vykdyti savo iki arešto taikymo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, susijusių su turto pardavimu. Taigi dėl neteisėtai pritaikyto ir nepanaikinamo turto arešto patiria didelius turtinius nuostolius, kurių ketina reikalauti iš valstybės. Ginčijamas VMI sprendimas atsisakyti panaikinti be pagrindo taikomus areštus tiesiogiai pažeidžia J. G. teises ir teisėtus interesus, kadangi jis negali disponuoti savo turtu dėl VMI neveikimo. Manė, kad, panaikinus skundžiamą administracinį aktą, būtų sudarytos sąlygos pritaikyto turto arešto panaikinimui.

Atsakovas VMI atsiliepimuose nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad skundžiamame sprendime pagrįstai pareiškėjui nurodė, jog neturi juridinio pagrindo panaikinti Kauno AVMI turto arešto aktą. Nurodė, kad Kauno AVMI areštavo pareiškėjo turtą vadovaudamasi MAĮ reikalavimais (33 str. 15 p., 34 str., 95 str. 1 d. 2 p., 101 str.), t. y. jeigu patikrinimo metu, taip pat specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pabrėžė, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka turto arešto akto, Kauno AVMI 2011 ir 2012 m. sprendimų atlikti pakartotinį patikrinimą neskundė. Atkreipė dėmesį, kad turto arešto pritaikymas nėra užginčytas, todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad dėl arešto galimai bus patiriami nuostoliai.

Atsakovas manė, kad MAĮ 101 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir atliekant patikrinimą. VMI nuomone, taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu, t. y. tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Pabrėžė, kad visi mokesčio mokėtojo veiksmai, kuriuos pastarajam atlikus mokestinės nepriemokos išieškojimas galėtų tapti neįmanomas ar būtų apsunkintas, MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo prasme yra pavojingi. Šiuo atveju užtenka konstatuoti tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios savaime ir sudaro prielaidą areštuoti turtą. Kadangi mokestinis patikrinimas dėl 2 032 996 Lt mokesčių, delspinigių ir baudų priskaičiavimo nėra baigtas, nėra paneigta pareiškėjo prievolė valstybės biudžetui, t. y. nėra išnykusios aplinkybės, dėl kurių ginčijamas turto arešto aktas turėtų būti panaikintas. Šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, jog mokesčių administratoriaus pritaikytas turto areštas yra tinkama, būtina ir proporcinga mokesčių administratoriaus priemonė, siekiant užkirsti kelią mokesčių mokėtojui išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, ji atitinka protingumo, teisingumo ir gero administravimo principus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo nepateikė.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino VMI 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-50210, įpareigojo VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 13 d. prašymą „Dėl areštų panaikinimo“, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Kauno AVMI (2011 m.) ir į VMI (2013 m.), iš esmės siekė turto arešto akto panaikinimo pasikeitus turto arešto akto priėmimo metu egzistavusioms aplinkybėms. Byloje nėra duomenų, kad Kauno AVMI būtų atsakiusi į pareiškėjo 2011 m. prašymą panaikinti turto arešto aktą. VMI ginčijamu sprendimu panaikinti turto arešto aktą (akto pagrindu pritaikytą turto areštą) atsisakė. Pažymėjo, kad teismas šioje byloje nevertins Kauno AVMI turto arešto akto teisėtumo ir pagrįstumo, kuris turėtų būti atliekamas pagal turto arešto akto priėmimo metu egzistavusias aplinkybes. Pagrindinis pareiškėjo skundo argumentas, kad po turto arešto pritaikymo 2011 m. išnyko jo taikymo pagrindai, todėl taikytas turto areštas turėtų būti panaikintas. Taigi šioje byloje reikia patikrinti, ar po Kauno AVMI turto arešto akto priėmimo išnyko akte nurodytas teisinis ir / ar faktinis turto arešto taikymo pagrindas, t. y. ar pagrįstai VMI atsisakė panaikinti turto arešto aktą (akto pagrindu pritaikytą turto areštą).

Kauno AVMI 2011 m. gegužės 16 d. turto arešto aktas Nr. 14-28-15068 priimtas vadovaujantis MAĮ 101 straipsniu (mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti). Minėtame turto arešto akte nurodytas arešto mastas (2 032 996 Lt), detalizuotas areštuojamas turtas ir nurodyta areštuoto turto vertė (951 009 Lt). Iš Kauno AVMI turto arešto akto matyti, kad jame nurodytas arešto mastas sutampa su Kauno AVMI patikrinimo akte apskaičiuota mokesčių, delspinigių, baudų suma – 2 032 996 Lt. Be to, faktiniu turto arešto pagrindu nurodytas Kauno AVMI pavedimu atliktas patikrinimas ir surašytas patikrinimo aktas. Byloje nėra ginčo, kad Kauno AVMI patikrinimo aktas nebuvo patvirtintas, nes Kauno AVMI sprendimu nusprendė pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją. Vėliau buvo surašyti kiti pavedimai atlikti patikrinimą, priimtas kitas patikrinimo aktas, kuris taip pat nebuvo patvirtintas, o mokestinis patikrinimas buvo pratęsiamas, stabdomas ir iki šiol nėra baigtas.

Teismas, įvertinęs Kauno AVMI turto arešto akto turinį, pritarė pareiškėjo pozicijai, kad po turto arešto pritaikymo išnyko turto arešto akte nurodytas jo faktinis pagrindas, nes Kauno AVMI patikrinimo aktas, kuriame apskaičiuota 2 032 996 Lt mokesčių, delspinigių, baudų, nebuvo patvirtintas. Kiti turto arešto taikymo faktiniai pagrindai Kauno AVMI turto arešto akte nėra nurodyti. Teismo nuomone, nepatvirtinus Kauno AVMI patikrinimo aktu apskaičiuotų 2 032 996 Lt mokesčių, delspinigių, baudų, atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes turėjo būti imamasi tam tikrų veiksmų: turto arešto aktas turėjo būti panaikintas arba pakeistas turto arešto taikymo faktinis pagrindas. Tačiau tai nebuvo atlikta. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno AVMI 2012 metais surašė patikrinimo aktą, kuriame apskaičiavo 224 156 Lt mokesčio. Nors minėtas patikrinimo aktas taip pat nebuvo patvirtintas Kauno AVMI sprendimu, tačiau apskaičiuojamų sumų skirtumas rodo, kad šiuo atveju turėjo būti peržiūrimas ne tik turto arešto taikymo faktinis pagrindas, bet ir arešto mastas.

Be to, pareiškėjas suformulavo išvestinį reikalavimą panaikinti Kauno AVMI turto arešto aktu pareiškėjo turtui taikytą turto areštą. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nesprendžia, ar apskritai yra pagrindas taikyti pareiškėjo turtui areštą, t. y. šis teismo sprendimas nepaneigia galimybės pareiškėjo turtui taikyti turto areštą, jeigu šiuo klausimu būtų priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad priimti sprendimą dėl turtui taikyto turto arešto panaikinimo yra mokesčių administratoriaus kompetencija, o teismas neturi pagrindo nustatyti atsakovui konkretų įpareigojimą dėl sprendimo turinio, darė išvadą, kad VMI įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

IV. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 13 d. prašymą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno AVMI 2011 m. gegužės 16 d. turto arešto aktu pareiškėjui taikytą turto areštą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas konstatavęs, kad po turto arešto pritaikymo išnyko akte nurodytas jo faktinis pagrindas, nepagrįstai atsisakė panaikinti turto arešto akto pagrindu pritaikytą turto areštą. Teismo sprendime nėra nurodyti motyvai, teisės normos, dėl kurių skundas patenkintas iš dalies. Teismas neišnagrinėjo ginčo iš esmės. Teismas, nepanaikinęs arešto, neįvykdė teisingumo.

Atsakovas VMI prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškino, kad mokesčių administratorius turėjo pagrindą taikyti turto areštą, klausimas išspręstas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Kauno AVMI 2011 m. gegužės 16 d. turto arešto akto panaikinimo, atsisakė priimti šį reikalavimą, todėl prašymas dėl turto arešto akto neturėtų būti nagrinėjamas.

V. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą galiojant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijai, galiojusiai nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. (toliau – ir ABTĮ, ABTĮ redakcija iki 2016 m. liepos 1 d.), todėl pirmosios instancijos teismo atlikti procesiniai veiksmai ir sprendimai vertintini pagal minėtos ABTĮ redakcijos reikalavimus.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl VMI 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo, kuriuo VMI informavo J. G., kad VMI neturi juridinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis galėtų panaikinti Kauno AVMI 2011 m. gegužės 16 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-15068.

Pirmosios instancijos teismas panaikino VMI 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą kartu konstatuodamas viešojo administravimo subjekto pareigą išnagrinėti klausimą iš naujo. Pareiškėjas, ginčydamas šią sprendimo dalį, mano, kad teismas neišnagrinėjo ginčo esmės, t. y. nepanaikino jo turtui Kauno AVMI 2011 metais taikyto arešto.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl to, jog mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu pritaikęs vieną iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų – turto areštą (MAĮ 95 str. 1 d. 2 p., 101 str.), vėliau netenkino mokesčių mokėtojo, t. y. pareiškėjo, prašymo ir atsisakė panaikinti šį mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą.

MAĮ 33 straipsnio, nustatančio mokesčių administratoriaus funkcijas, 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus.

Taigi pagal MAĮ 33 straipsnį, 101 straipsnį mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų taikymas yra priskirtas mokesčių administratoriaus kompetencijai, nes tai yra dalis procedūros (galimas atlikti veiksmas), kurią vykdo mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą.

ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, nustatė, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ar gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi ABTĮ 3 straipsnis įtvirtina administracinio teismo kompetenciją nagrinėti viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, t. y. vykdyti viešojo administravimo subjektų kontrolę. Administracinis teismas, vykdydamas viešojo administravimo subjektų kontrolę, negali priimti sprendimo, kuris yra priskirtas viešojo administravimo subjekto kompetencijai.

ABTĮ 88 straipsnis, nustatęs rūšis sprendimų, kuriuos gali priimti administracinis teismas, neįtvirtino šio teismo teisės priimti sprendimą, įpareigojantį viešojo administravimo subjektą priimti nustatyto turinio sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo nesprendė klausimo, priskirto viešojo administravimo subjekto kompetencijai – dėl mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo, pritaikyto mokesčių administratoriaus, panaikinimo, tinkamai vykdė viešojo administravimo subjekto kontrolę, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Be to, minėta, kad teismo sprendimo dalimi, kuri nėra skundžiama, konstatuota mokesčių administratoriaus pareiga išnagrinėti iš naujo mokesčio mokėtojo prašymą dėl mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo panaikinimo, todėl nepagrįstas apelianto tvirtinimas, kad tapatų klausimą turėtų nagrinėti ir administracinis teismas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnyje nustatyta, kad piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis nustato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucija nenustato teismų, kuriems gali būti skundžiami valstybės įstaigų ar pareigūnų, veiklos ypatumų, todėl dėl jų sprendžiama pagal ABTĮ ir kituose įstatymuose nustatytą administracinių teismų kompetenciją.

Administraciniams teismams priskirtos nagrinėti dvejopo pobūdžio bylos, būtent bylos, kuriose teismas priima sprendimą dėl reikalavimo esmės (pvz., žalos atlyginimo bylos) ir bylos, kuriose teismas nepriima sprendimo dėl reikalavimo esmės, o tik tikrina viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumą. Taigi pirmuoju atveju teismas vykdo subjektinių teisių gynimą (recours subjectif), antruoju atveju teismas užtikrina objektyvios teisinės tvarkos apsaugą (recours objectif).

Nagrinėjamoje byloje administracinis teismas vykdė kontrolinio pobūdžio (a review) funkciją, kuri nustato galimybę patikrinti viešojo administravimo subjektų aktų teisėtumą pagal ABTĮ administraciniam teismui suteiktus įgaliojimus. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai, kad teismas, nepriėmęs sprendimo dėl klausimo, kurį yra kompetentingas išspręsti viešojo administravimo subjektas, neįvykdė teisingumo.

Nepagrįsti yra atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai, jog teismas, atsisakęs priimti reikalavimą dėl Kauno AVMI 2011 m. gegužės 16 d. turto arešto akto panaikinimo, negalėjo nagrinėti ir reikalavimo dėl minėtu arešto aktu taikyto turto arešto panaikinimo.

Dėl minėto VMI motyvo pastebėtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl VMI 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo panaikinimo ir dėl Kauno AVMI 2011 m. gegužės 16 d. turto arešto akto panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Kauno AVMI 2011 m. gegužės 16 d. turto arešto akto panaikinimo, atsisakė priimti šį reikalavimą. 2015 m. balandžio 15 d. pareiškėjas pateikė patikslintą skundą, kuriame papildomai pareiškė reikalavimą dėl Kauno AVMI 2011 m. gegužės 16 d. turto arešto aktu pareiškėjo turtui taikyto arešto panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi priėmė pareiškėjo 2015 m. balandžio 15 d. patikslintą skundą.

Minėti bylos duomenys patvirtina, jog nagrinėjamu atveju nebuvo sprendžiamas Kauno AVMI 2011 m. gegužės 16 d. turto arešto akto teisėtumo klausimas, todėl šio administracinio sprendimo apskundimo termino praleidimas nepaneigė pareiškėjo teisės kreiptis į viešojo administravimo subjektą dėl šiuo sprendimu nustatytų teisių ir pareigų pakeitimo, būtent dėl šiuo sprendimu taikyto arešto panaikinimo. Taip pat nebuvo paneigta pareiškėjo teisė skųsti viešojo administravimo subjekto veiksmus, kuriais buvo atsisakyta panaikinti taikytą mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimą. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad yra neigiama prielaida kreiptis į teismą su reikalavimu dėl taikyto turto arešto panaikinimo, kuriai esant teismo procesas yra negalimas, ir atsisakyti priimti skundą šioje dalyje ar bylą nutraukti (ABTĮ 33 str. 1 d., 37 str. 2 d. 8 p., 101 str. 7 p.).

Be to, ABTĮ 3 straipsnyje įtvirtinta administracinio teismo kompetencija tikrinti administracinio sprendimo teisėtumą, buvusį jo priėmimo metu, suponuoja taip pat išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas, sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas būtent ir sprendė šį pareiškėjo iškeltą klausimą, ar faktinės padėties pasikeitimas po administracinio sprendimo priėmimo sudarė pagrindą priimti naują administracinį sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Skirgailė Žalimienė