A-822-1740-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1740/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02283-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. L., A. K. ir G. B. bei atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. L., D. K. (D. K.), A. K. ir G. B. prašymą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai G. L., D. K. (D. K.), A. K. ir G. B. (toliau – ir pareiškėjai) prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jiems darbo užmokesčio nepriemokas, susidariusias už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio mėnesio d. iki 2008 m. gruodžio mėnesio: G. L. – 1 358,65 Lt, D. K. – 644,90 Lt, A. K. – 1 249,71 Lt ir G. B. – 785,18 Lt.

Pareiškėjai paaiškino, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jų darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Dėl šios priežasties atsakovams kilo pareiga išmokėti nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Nurodė, jog nagrinėjamoje byloje yra galimas civilinės atsakomybės valstybei taikymas, todėl tinkamu atsakovu gali būti pripažįstama ir Lietuvos valstybė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į prašymą prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Tenkinus pareiškėjų prašymą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Nurodė, jog, remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Nurodo, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Mano, jog tokio pobūdžio reikalavimas turėjo būti reiškiamas darbdaviui, o ne Lietuvos valstybei. Teigė, jog pareiškėjai yra praleidę ieškinio senaties terminą.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK, atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjų prašymu nesutiko ir prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Tenkinus pareiškėjų prašymą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Be to, sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Pažymėjo, kad biudžeto formavimas, iš kurio yra mokamas darbo užmokestis statutiniams valstybės tarnautojams, yra ne atsakovo Vilniaus apskrities VPK, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija, todėl vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Nurodė, jog pareiškėjai dėl dalies reikalavimų yra praleidę ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjų prašymą tenkino iš dalies. Iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK priteisė neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: G. L. – 918,06 Lt, D. K. – 644,90 Lt, A. K. – 928,69 Lt ir G. B. – 208,39 Lt. Kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiškėju.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjai į teismą kreipėsi 2010 m. liepos 30 d. ir prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. Teismas, vadovaudamasis DK 27 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į tai, kad darbo užmokestis už praėjusį mėnesį pilnai išmokamas kito mėnesio pirmosiomis dienomis, reikalavimo daliai už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn. taikė ieškinio senatį ir šioje dalyje skundą atmetė. Teismas pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.

III. Pareiškėjai G. B., A. K. ir G. L. (toliau – ir apeliantai) padavė apeliacinį skundą (b. l. 67-69), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio dalies A. K. – 321,02 Lt, G. L. – 440,59 Lt ir G. B. – 576,79 Lt nepriteisimo bei jų prašymą tenkinti visiškai.

Nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priteistinų sumų dydžio. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino bei pritaikė ieškinio senaties taikymą reglamentuojančias materialiąsias teisės normas, taip pat netinkamai įvertino faktines aplinkybes dėl priteistinų sumų dydžio. Sutinka, jog jų reikalavimams taikytina DK 27 straipsnio 2 dalis, tačiau teigia, jog būtent nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo sužinojo apie jų konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą, todėl mano, jog ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjams priteistinas sumas. G. L. nepriteisė 432,23 Lt už 2008 m. rugsėjo mėnesį, G. B. nepriteisė 576,79 Lt.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK pateikė apeliacinį skundą (b. l. 75-77), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl sprendimo vykdymo neatidėjimo ir atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Teigia, jog teismas nepagrįstai neatidėjo sprendimo vykdymo vieneriems metams.

Atsakovas atsiliepimu į apeliantų apeliacinį skundą (b. l. 88-89) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Mano, jog teismas trejų metų ieškinio senaties terminą taikė pagrįstai ir teisėtai, jo eigos skaičiavimo taisykles pritaikė teisingai, atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra jokio pagrindo, todėl teismo sprendimas šioje dalyje turėtų būti nepakeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio mėnesio d. iki 2008 m. gruodžio mėnesio pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjams teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 str.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 11-18), laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui A. K. nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjui G. L. nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. G. B. nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kurios susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo apeliantams, taigi jiems nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Apeliantai į teismą prašymu kreipėsi 2010 m. liepos 30 d., todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jie turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjai reikalavimų dalyje yra praleidę senaties terminą, todėl pareiškėjams priteistinos sumos turėjo būti sumažintos dalimis, kurios susidarė iki 2007 m. liepos 1 d.

Apeliaciniame skunde apeliantai, be kita ko, teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo jiems priteistinas sumas. Pareiškėjas G. L. teigia, jog pirmosios instancijos teismas jam nepagrįstai nepriteisė 432,23 Lt už 2008 m. rugsėjo mėnesį. Pastebėtina, jog pastaroji suma numatyta suvestiniame atsiskaitymo lapelyje už 2008 m. Nr. 10-F2-1672B (b. l. 16). Pareiškėjas G. B. teigia, jog jam nepriteista 576,79 Lt suma. Pastaroji suma numatyta suvestiniame atsiskaitymo lapelyje už 2007 m. Nr. 10-F2-1647-A (b. l. 19) ir 2008 m. Nr. 10-F2-1647B (b. l. 20).

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo pateiktas pažymas apie pareiškėjams priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 11-20). Iš minėtų pažymų nėra aišku, kodėl nepriemokos už 2006 m. antrą ir ketvirtą ketvirčius pareiškėjui G. L. buvo apskaičiuotos 2008 m. rugsėjo mėnesį (b. l. 16), o nepriemokos už 2006 m. pirmą, antrą, trečią ir ketvirtą ketvirčius pareiškėjui G. B. buvo apskaičiuotos 2008 m. rugsėjo mėnesį (b . l.20) ir kaip tai turi būti vertinama, ar kaip papildomas nepriemokos už 2006 m. apskaičiavimas, ar kaip naujai apskaičiuota nepriemoka, pakeičianti 2006 m. atliktus darbo užmokesčio ribojimo apskaičiavimus.

Vertinant minėtas pažymas, kyla abejonių dėl senaties termino eigos pradžios, nuo kurios priklauso pareiškėjams G. B. ir G. L. priteistinų sumų dydis. Šias abejones turėtų pašalinti pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodyta ABTĮ 81 straipsnyje, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visapusiškai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, todėl galbūt neteisingai apskaičiavo apeliantams priteistinas sumas. Šiam klausimui išspręsti tikslinga surinkti daugiau įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog prašymas atidėti sprendimo vykdymą dėl sunkios turinės padėties turi būti pagrindžiamas įrodymais, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Įvertinusi atsakovo Vilniaus apskrities VPK prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl sunkios jo turtinės padėties, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjų prašymo tenkinimas, priteisiant darbo užmokesčio dalies dydžius, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatidėjo sprendimo vykdymo.

Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde teigia, jog jam pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė 321,02 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde nedetalizuoja ir nepagrindžia, už kurį laikotarpį, jo manymu, neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo nepagrįstai nepriteista. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas apskaičiavo pareiškėjui A. K. būtent tokią sumą pritaikęs DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą senaties terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pritaikė senaties terminą pareiškėjo A. K. reikalavimams, tenkindamas pareiškėjo A. K. skundą iš dalies ir priteisdamas tą neišmokėtą darbo, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo, užmokesčio dalį, dėl kurios senaties terminas nėra praleistas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjui A. K. priteistos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies paliekama nepakeista.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodyta ABTĮ 81 straipsnyje, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, dėl pareiškėjų G. B. ir G. L. reikalavimų visapusiškai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra naikintina ta apimtimi, kuria pareiškėjams G. L. ir G. B. nustatytos konkrečios priteistinos sumos, ir administracinė byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kiti apeliantų ir atsakovo apeliacinių skundų argumentai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjų G. L., A. K. ir G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti šio sprendimo dalį ta apimtimi, kuria pareiškėjui G. L. priteista 918,06 Lt, G. B. – 208,39 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio dalys iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir bylą dėl šios dalies perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė